Knyga patiko ir greitai persiskaitė. Aišku, galima buvo tikėtis tokios pabaigos, bet buvo įdomu. Patiko, kad pasakojama iš abiejų pagrindinių veikėjų pozicijų, net ir aprašant draugų mintis. Tuomet nereikia spėlioti, ar...

Knyga patiko ir greitai persiskaitė. Aišku, galima buvo tikėtis tokios pabaigos, bet buvo įdomu. Patiko, kad pasakojama iš abiejų pagrindinių veikėjų pozicijų, net ir aprašant draugų mintis. Tuomet nereikia spėlioti, ar vieno mintys atsišaukia kitame, kaip jis į tai reaguoja.

Įsivaizduokite tokį pasaulį, kuriame visi laimingi: visi turi darbą ir visi juo patenkinti – ir direktoriai, ir valytojai. Visi jauni, stiprūs ir gražūs. Laisvalaikis užpildytas gausybe įdomiausios veiklos – nuo...

Įsivaizduokite tokį pasaulį, kuriame visi laimingi: visi turi darbą ir visi juo patenkinti – ir direktoriai, ir valytojai. Visi jauni, stiprūs ir gražūs. Laisvalaikis užpildytas gausybe įdomiausios veiklos – nuo įmantriausių kino seansų iki sudėtingiausių sportinių žaidimų. Žmonės naudojasi didžiule technikos pažanga ir įmantriausiais išradimais – mieste skraido automobiliai, iš čiaupo teka kvepalai... Nėra skurdo, bado, karo, o vienintelis valdžios rūpestis – kad visi būtų laimingi. O laimingam būti taip paprasta: jei kamuoja kokia nerimo neduodanti ar šiaip nemaloni mintis, makteli tabletę legalių narkotikų ir pasineri į visai kitą pojūčių pasaulį, o kai išsiblaivai, širdgraužos kaip nebūta. Gerai pagalvojus, žmonės ir neturi dėl ko graužtis – materialinė gyvenimo pusė sutvarkyta, laisvalaikis perpildytas, emociniai nemalonumai neegzistuoja – nėra nei senstančių tėvų, dėl kurių reiktų sukti galvas, nei be paliovos zirziančių ir dėmesio reikalaujančių vaikų, nei sutuoktinių ar mylimųjų, dėl kurių skaudėtų širdį.
Taip, šis pasaulis iš tiesų naujas ir iš tiesų puikus. Gamta, jei ir ne visiškai nugalėta, tai taip smarkiai paspausta po žmonijos padu, kad apie jos egzistavimą niekas ir nesusimąsto, nes viską žmogus gali pasigaminti, užsiauginti, sukonstruoti pats. Kitus žmones taip pat – iš tūkstančių buteliukų laboratorijose atsiranda ištisos žmonių kartos, kurios suformuojamos ir išauklėjamos taip, kad būtų naudingos visuomenei, būtų patenkintos savo gyvenimu ir nekeltų nereikalingų rūpesčių. Šeima – tai seniai pamiršta pasibjaurėtina atgyvena, necivilizuotų laukinių pramanas. Artima draugystė, prieraišūs santykiai – taip pat. Juk kam reikia šeimos ar gyvenimo partnerių, jei savimi gali dalintis su visais, įsilieti į bendrą masę ir neišsišokti demonstruodamas pernelyg individualias emocijas ar jausmus. Prisirišimas prie kito žmogaus nėra naudingas visuomenei, nes kiekvienas individas – tai atskiras didžiulio mechanizmo sraigtelis, atliekantis savo funkciją, ir poros jam nereikia. Žmogaus paskirtis ne daugintis ir sukti galvą dėl šeimos rūpesčių, o vartoti, vartoti, vartoti iki gyvenimo galo. O dauginimusi pasirūpins atsakingos institucijos.
Ar norėtumėte gyventi tokiame pasaulyje? Labai daug minčių sukelianti knyga, rekomenduoju perskaityti. (Aš perskaičiau antrą kartą, pirmą kartą skaičiau dar studijų metais, bet, kaip sakoma, knyga, kurios neverta skaityti antrą kartą, neverta skaityti ir pirmą.)

Sudėtinga kelionė istorijos pėdomis, nuvedanti į žudynių brūzgynus, kuriuos autorė nupiešia savo pačios, bei išlikusių liudininkų, akimis.. Ko trūko? Kitokios nuomonės, istoriko, ar šiaip, nešališko asmens. ...

Sudėtinga kelionė istorijos pėdomis, nuvedanti į žudynių brūzgynus, kuriuos autorė nupiešia savo pačios, bei išlikusių liudininkų, akimis.. Ko trūko? Kitokios nuomonės, istoriko, ar šiaip, nešališko asmens. Nuotraukų kokybė klaiki, verčiau jau apskritai jų nebūtų.

Keista knyga. Tikrai ne mano stiliaus. Kiek žiūrėjau "Goodreads" daug kas ją vertina 5/5, tačiau aš nuoširdžiai nesuprantu tokio aukšto įvertinimo.
Knyga gana lengvai skaitosi (spėju labiausiai dėl milžiniško šrifto),...

Keista knyga. Tikrai ne mano stiliaus. Kiek žiūrėjau "Goodreads" daug kas ją vertina 5/5, tačiau aš nuoširdžiai nesuprantu tokio aukšto įvertinimo.
Knyga gana lengvai skaitosi (spėju labiausiai dėl milžiniško šrifto), tačiau iš esmės ji yra kone apie nieką. Aš net nustebau, kad perskaičiau visus tris šimtus jos puslapių. Neneigsiu, kad buvo visai įdomių vietų ir pabaiga mane maloniai nustebino, bet nesijaučiu ką nors iš jos gavusi. Tiesiog pratempiau laiką. Man rodos Vonnegutas taip gerai vertinamas daugiausia todėl, kad jį madinga skaityti ir gerai vertinti jo kūrybą - esą mes modernūs ir išsilavinę intelektualai.
Ne mano stiliaus knyga, kaip sakiau. Iš viso aš ją pasirinkau tik dėl pavadinimo.
Kaip kartojo liliputas Niutas H.: "Matote katę? Matote lopšį?", taip ir aš galiu perfrazuoti: "Matote vertingą kūrinį? Matote jo prasmę?" :)
Matyt, gerai perskaityti ką nors kokio nors rašytojo, kad vėliau kokį dešimtmetį atsimintum, kad tikrai nenori jo skaityti :D
Tai tiek.