Knygoje pateikiama dar viena sugalvota fantastinė visuomenė, šįkart pagrįsta kastų sistema. Patraukli ir protinga mergina, nenorinti paklusti nustatytoms taisyklėms, jautriai žvelgianti į žemesniųjų bėdas... ir kaip būtų...

Knygoje pateikiama dar viena sugalvota fantastinė visuomenė, šįkart pagrįsta kastų sistema. Patraukli ir protinga mergina, nenorinti paklusti nustatytoms taisyklėms, jautriai žvelgianti į žemesniųjų bėdas... ir kaip būtų galima sukurti knygą be dviejų savaip patrauklių vaikinų, pametusių galvas dėl pagrindinės veikėjos (tai mane visada nervina, kad liks kažkas įskaudintas )... būtina ir kažkokia kova bei "blogiečiai"... visi šie įprasti tokio siužeto knygų ingredientai knygoje randami, tačiau knyga skaitosi lengvai ir greitai :)

Dar vienas puikus įrodymas, kad J.K.Rowling iš tikro ne tik talentinga, bet ir ypatinga autorė. Iš pradžių sukūrė į istoriją įėjusį Harį Poterį, o dabar ir nemažiau patrauklus Kormoranas Straikas :) Tai jau antroji...

Dar vienas puikus įrodymas, kad J.K.Rowling iš tikro ne tik talentinga, bet ir ypatinga autorė. Iš pradžių sukūrė į istoriją įėjusį Harį Poterį, o dabar ir nemažiau patrauklus Kormoranas Straikas :) Tai jau antroji seklio byla, kurioje ir vėl neatsitraukdama sekiau ne tik bylos pėdsakais.. įdomu stebėti ir Kormorano asmeninio gyvenimo peripetijas bei Robinos blaškymąsi tarp to, ko labai nori ir to, ką turi... Labai ryškūs ir įsimintini personažai, įmantri žmogžudystė, neaiškus žudikas ... jei trumpai - puiki knyga :) jau nekantraudama laukiu kitos bylos :)

Perskaičiau, nors ilgokai skaičiau. Pakankamai rimtas romanas, apie dar visai netolimą praeitį, apie du pagrindinius Lietuvos miestus. Na, negyvenau aš to rimto sovietinio gyvenimo, bet tik iš tokių knygų puikiai susidarau...

Perskaičiau, nors ilgokai skaičiau. Pakankamai rimtas romanas, apie dar visai netolimą praeitį, apie du pagrindinius Lietuvos miestus. Na, negyvenau aš to rimto sovietinio gyvenimo, bet tik iš tokių knygų puikiai susidarau įspūdį, kas tada vyko, kaip vyko, ką nerimastingos sielos žmonės jautė ir pan.

“Gyvenimas po klveu” – vienos dienos apysaka apie senolę Kairienę. Keliaudama į miestą pasiimti pensijos, ji prisimena savo gyvenimą: vyro ir sūnaus mirtį, apmąsto santykį su jais, su žeme, gimtine, analizuoja kaimo ir...

“Gyvenimas po klveu” – vienos dienos apysaka apie senolę Kairienę. Keliaudama į miestą pasiimti pensijos, ji prisimena savo gyvenimą: vyro ir sūnaus mirtį, apmąsto santykį su jais, su žeme, gimtine, analizuoja kaimo ir miesto skirtumus, savo vienišą gyvenimą, kai visi iš kaimo perėjo gyveniti į miestą ir ji pasiliko viena, niekam netrukdanti ir pamiršta. Nors apysakoje nėra įtempto veiksmo, tačiau intensyvus senolės jausminis išgyvenimas viską „atperka“.
Apysakoje yra diskutuojama/atskleidžiama ryšio su žeme svarba žmogui arba, kitaip sakant, yra priešinamasi naujai santvarkai, kultūrai. Žemdirbiškoji kultūra suteikia žmogui pilnatvės, nusiraminimo ir saugumo jausmą. Šį faktą sustiprina ir tai, kad būtent kolektyvizacijos metu apysakoje kaimo žmonės įninka gerti, o alkoholis galiausiai pražudo trijų kartų atstovus: jos vyrą, sūnų, anūką ir galiausiai ją(anūko kaltė). Būtent žemės vertinimas ir meilė jai skiria jaunąją ir vyresniąją kartas apysakoje. Jaunoji karta tampa materialiai orientuota, grubi, savanaudiška ir egoistiška, ko senieji, buvę kaimo gyventojai, rodos neturi. Vadinasi, žmonės be tikrų šaknų, praradę ryšį su žeme, yra pasmerkti dvasinei degradacijai.
Apysaka pasakojama trečiu asmeniu, tačiau neretai atrodo, kad pati senolė yra naratorė dėl įvairių pamąstymų, retorinių klausimų, kuriuos naratorius atskleidžia, kaip Kairienės mintis.
Apskritai apysaka yra parašyta puikia, lyriška kalba ir tam metui būdinga kalba (pvz., španpšė) kuriuos norisi skaityti keliskart. Itin įtaigus yra senolės, laukiančios žolės dygimo, įvaizdis: „Kam augti, kam vargti, jeigu nebėra akių džiaugtis jos žalybe. Taip jai atrodydavo naktį, tačiau rytą, pūgai nurimus, žiūrėdama į baltus laukus, ji ramindavo save: dygs, dygs, nebijok, juk tavo pačios akys dar mato, dar neužsimerkė. Todėl užvakar, grėbstydama kiemo šiukšles, net pasilenkdama žiūrėjo į patvorio žemę: jau kalasi vos įmatomi dilėglių diegeliai, nors dilgėlių, bet kalasi. Niekur neišeis paskutinė žolė iš tavo kiemo, dar pasivaikščios basa, dar ant jos pasėdėsi.“ Nors iš šių eilučių galima padaryti visą analizę, tačiau iš pagrindo tai puikiai atskleidžia jos artimą ryšį su gamta, jos meilę jai. Gamta tampa stiprybė ir užuovėja, tai dėl ko verta gyventi ir ko verta laukti, lyg artimas draugas. Tuo pat metu yra atskleidžiama, kad žemė yra viskas, kas jai liko, nes šuo pasimirė, paukščiai nebeaplanko, turis tik kelais vištas, bet be gaidžio (jos vargingumą taip pat reikėtų pastebėti).
Klevas – gyvenimo medžio atitikmuo, po kuriuo virė senolės gyvenimas, kurį kažkokiu tai mastu būtų galima sulyginti su jos šeimos gyvenimu. Klevas nebuvo nukirtas.sss
Taip, senolės dažna frazė „mano žmogus“ taip pat yra labai graži, toks intymumas yra atskleidžiamas iki negalėjimo. Lyg ir savinasi, bet tuo pat metu atsiskleidžia jos meilė savo vyrui, kuri išliko ir jam mirus.

„Jiems visos laidos, visos dainos, jiems visos muzikos, o kas – seniems?“

Teko girdėt ir skaityt apie šią knygą gerų atsiliepimų. Na, bent jau tai, kad ji yra smagi ir šmaikšti. Visiška nesąmonė. Skaitydama šią knygą nusišypsojau gal du kartus. Tie juokeliai tokie paviršutiniški, pritempti ir...

Teko girdėt ir skaityt apie šią knygą gerų atsiliepimų. Na, bent jau tai, kad ji yra smagi ir šmaikšti. Visiška nesąmonė. Skaitydama šią knygą nusišypsojau gal du kartus. Tie juokeliai tokie paviršutiniški, pritempti ir neįdomūs, kad nieko negalėjau pakeisti, nors iš tiesų kartas nuo karto bandžiau sustot ir pagalvot, kad ši vieta turėtų mane pralinksminti. Nė velnio. Realiai pati istorija, senelio pabėgimas ir aplinkybės turėtų pralinksminti, bet tai yra absurdiška (blogąja prasme).
Gal problema buvo ir ta, kad autorius, mano manymu, nemoka įtikinamai rašyt: prasta, neįdomu, supaprastinta, banalu ir tuščia. Žinoma, galima ginčytis, kad čia nėra kokia klasika, bet autorius vis tiek turėtų sugebėti pasakoti. O jei tai yra humoristinio pobūdžio kūrinys, tai ir juokai turėtų būti netikėti, gerai „atidirbti“.
Knygoje yra pasakojamos dvi istorijos – dabartis ir šimtamečio gyvenimas iki pabėgimo. Būtent jo spalvingas gyvenimas turi papildomai skaitytoją nustebinti, nes jis turėjo galimybę susitikti su žymiausiais Xxa žmonėmis ir jiems vienu ar kitu būdu padėti (Mao, Chrurchill, Trumen and others), pvz sukurti JAV atominę bombą, pasiūlant kažkokį tai atomą padalinti. Tikiuosi, kad žmonės nepriima jų už gryną pinigą, bet tiesiog mėgaujasi istorija.
Knyga yra per ilga, todėl skaitant paskutinius puslapius pabosta, ypač, kad nieko gero ten nevyksta ir yra neįdomu. Ypač per ilga antroji pasakojimo dalis. Šiaip norėjosi, kad tos dvi siužetinės linijos būtų labiau viena su kita sujungtos, nes atrodo, kad senolio gyvenimo pasakojimas nelabai yra sujungtas su dabarties įvykiais. Toks lengvas būdas pasirinktas. Galėjo bent pabandyti praeities pasakojimą inkorporuoti taip, kad senelis juos pasakotų, o gal dienoraščio forma (tiesa, jis kažin ar moka rašyt). Na, kažką originalesnio reikėtų.
Žodžiu, knygoje daug minusių ir neverta su ja gaišti laiko, nors daugiau padirbėjus su rašymo stiliumi ir redaktoriumi, knyga galėtų būti visai smagi greitam skaitytmui. Aišku, negalima atmesti fakto, kad aš tiesiog nesu didelė šitokio pobūdžio mėgėja. Kita vertus, gera knyga turėtų įtraukti ir sudominti net ir didžiausią skeptiką.

S. Parulskis šią knygą įvardina kaip trumpų istorijų rinkinį ir tubūt tai yra daug tinkamesnis apibūdinimas nei esė arba novelės. Tai kažkas per vidurį su retomis išimtimis, kai yra labiau krypstama į esė arba novelių...

S. Parulskis šią knygą įvardina kaip trumpų istorijų rinkinį ir tubūt tai yra daug tinkamesnis apibūdinimas nei esė arba novelės. Tai kažkas per vidurį su retomis išimtimis, kai yra labiau krypstama į esė arba novelių žanrą.
Rinkiniui netrūksta ironijos, taiklių pastebėjimų arba, tiksliau sakant, tiesa yra išdėstoma aiškiai, be butaforijos, buitiškai. Parulskis diskutuoja apie šiuolaikinę visuomenę, atskleidžia jos ydas: žmonių tingumąas ir neryžtingumą, vidinio pasaulio griūtį, atjautos ir supratingumo stoką; nėra vengiama kritikos ir vertinimo, kuri kartais net atrodo įkyri ir per daug. Kartais susidaro įspūdis, kad rašytojas per daug tiesmukai viską išsako, trūksta subtilumo ir nutylėjimo, kuris paskatintų skaitytoją mąstyti ir priimti savus sprendimus.
Parulskiui būdingas buitiškumas atsiskleidžia ne tik per kalbą, bet ir jo kuriamas situacijas. Vienas dažniausių motyvų yra politikai ir jų atstovai. Jų yra nevengiama, kiekvienoje trumpoje istorijoje jis yra vaizduojamas negatyviai, kaltinamas. Jie ne tik yra generalizuojami, bet ir tokiu būdu yra sukuriama skaitytojui artima pasakojimo erdvė, kurios susiformavimui neretai turi įtakos bendra nuostata, o ne asmeninė. Rodos, kad yra pataikaujama, duodama lengvai suvokiama situacija ir per ją bandoma atskleisti visuomenines problemas. Man atrodo tai labai saugus rašymo būdas, o gal galvoju taip todėl, nes tikėjausi daugiau, įdomiau.
Skaitant rinkinį man kilo klausimas: kiek jis iš tiesų moka gerai rašyti ir kurti, o kiek tiktai sugeba stebėti aplinką, dabar vykstančius renginius ir įvykius ir juo perteikti raštu. Juolabiau turint omeny, kad man jo rašymo stilius nepasirodė kerintis ir įtabus, kaip galvojau, bet buitiškas su ironijos doze, kuri ne visuomet man atrodė tinkama. (pvz., diskutuoti apie S.Gedos mirtį ir jos problemas – nesvarbu kokiu mastu - tiesiog neetiška ir netinkama)
Likus skaityti apie 40 puslapių aš pavargau ir norėjosi kuo greičiau pabaigti skaitymą.

Šis romanas – pirmoji mano pažintis su J. Melniku ir, turiu prisipažinti, išties vykusi. Nors mane kiek pabaidė autoriaus akcentuota meilės tema, tačiau romanas nėra toks paviršutiniškas, koks gali pasirodyti. „Maša, arba...

Šis romanas – pirmoji mano pažintis su J. Melniku ir, turiu prisipažinti, išties vykusi. Nors mane kiek pabaidė autoriaus akcentuota meilės tema, tačiau romanas nėra toks paviršutiniškas, koks gali pasirodyti. „Maša, arba Postfašizmas“ skatina svarstyti, kas yra žmogus, kokia jo sąvoka ir kokią vietą užima kalba, formuojant požiūrį į pasaulį („Ar jis gali mąstyti, jei nesinaudoja kalba? O kaip dėl jausmų?“). Be to, romanas verčia iš naujo įvertinti tobulo pasaulio sąvoką: ar gyvenimas be nusikaltimų, kur darbas yra nebūtina prievolė, yra daug laisvo laiko, o žmonės neturi jokių aiškių tikslų yra siekiamybė? Gal kaip tik „tobulas“ gyvenimas tampa didžiausia bausme, slopina sąmoningumą, nes žmogus nėra verčiamas kvestionuoti?
Idėjine prasme romanas yra stiprus ir turėtų daugelį žmonių paskatinti persvarstyti savo požiūrį į visus gyvus organizmus ir santykį su jais. Tačiau idėjos pateikimas man pasirodė banalus: meilė tampa visa galintis ir žmogų (ir storą, žmogų-gyvulį) keičiantis variklis. Pati meilė nėra labai įtikinama, ji man primena dviejų individų, troškusių artimumo ir supratimo, sąjungą, nes tiek Dima jautėsi svetimas savo šeimai, tiek Maša dėmesio ir gerumo sulaukė tik iš Dimos. Žinoma, galima galvoti, jog būtent šis besikuriantis emocinos ryšys pavirs tikra žmogiška meile ir eliminuos visus esamus ar nesamus skirtumus. Galbūt meilė, atsidavimas ir yra žmogiškumo požymis?
Reiktėtų rašytoją pagirti ir už naratyvo kūrimą. Romanas yra padalintas į dvi dalis: viena pasakoja pasaulio santvarką per leidžiamą laikraštį „Reicho balsas“, kita atskleidžia eilinio piliečio padėtį ir galvoseną „utopinėje“ visuomenėje, pasakojant iš Dimos perspektyvos. Nors pirmoji dalis man pasirodė pakankamai gerai ir įtikinamai sukurta (nors neatsako į kai kuriuos klausimus, pvz., kodėl valgoma tik storų mėsa), tačiau Dimos dalis pasirodė mažiau vykusi. Amžinas veikėjo savęs klausinėjimas, kodėl jis jaučia žmogiškus jausmus Mašai ir apskritai storams, kiek ir kada jie panašūs į žmones yra erzinantis, rodos, autorius bando per prievartą priversti skaitytoją svarstyti šį klausimą, nors tai turėtų „išplaukti“ natūraliai. Aišku, tai galima traktuoti kaip Dimai nebūdingą būseną, tačiau tai, kad jis neatsako į šiuos klausimus verčia manyti, kad J. Melnikas įkyriai skatina mus pačius apie tai mąstyti, nepateikiant atsakymų. Be to, reikėtų paminėti išties įtikinamai kuriamus skredimo epizodus, kurie atrodo tokie natūralūs tam pasauliui, bet tuo pat metu šlykštūs skaitytojui, skatinantys tai sieti su gyvūnų skerdimu mūsų pasaulyje.
Galiausiai galiu pasakyti, kad perskaičiusi romaną kažkiek gailėjausi, jog to nepadariau anksčiau, nes jis to vertas. Kiekviena geresnė lietuvio parašyta knyga paskatina mane iš naujo peržvelgti dabartinę lietuvių kuriamą literatūrą, jos nesibaidyti, bet stebėti ir analizuoti, nes ji yra įdomi.

Šis romanas – mano pirmoji pažintis su Kajoko kūryba, kuri ne tik buvo įdomi ir maloni, bet ir bus pratęsta. “Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys” turbot yra viena iš keistesnių, gerąja prasme, knygų, kurias teko...

Šis romanas – mano pirmoji pažintis su Kajoko kūryba, kuri ne tik buvo įdomi ir maloni, bet ir bus pratęsta. “Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys” turbot yra viena iš keistesnių, gerąja prasme, knygų, kurias teko perskaityti. Joje vyrauja mistika, kuri puikiai papildo įprastą dabarties pasaulį ir sukuria surrealistinį vaizdą. Būtent vyraujantys ne šio pasaulio gyviai – neesybės – suteikia romanui išskirtinumo ir verčia klausti: o gal jie iš tiesų egzistuoja, kur yra ta riba tarp čia ir ten, gal mums iš tiesų turi įtakos nematomi laukai, gyviai, žmonės ir jei taip, tai kiek? (“paprastai vienas žmogus prisileidžia artyn ne daugiau kaip dešimt anų, jų mintimis ir kalba”[19p.]). Žinoma, logika sufleruoja, kad tai neįmanoma ir moksliškai visiškai neįrodyta, bet kas čia žino? O gal čia tiesiog perteikta pasąmonės, mūsų minčių, tikėjimo galia? Būtent laiko, realybės-sapno sankirta ir sąsaja yra kertinė romane. Kas yra tikra, o kas tik iliuzija; kur riba, ar ji yra?
Romano centre yra save bandantis atrasti iš naujo po brolio mirties Gabrielus Auštautas. Todėl ir romano pagrindinė tema, manau, yra saviieška ir nuodugnus savęs suvomikas, savo paskirties gyvenime ir tada ėjimas tuo keliu. Apskritai kūrinys perteikia idėją, kad kiekvienas individas turi savo paskirtį, nes romane nemažai veikėjų miršta, bet tai nėra betikslės mirtys: Juta iškeliavo anapilin gimdydama, sodininkas Eliezaras nemirė, bet iškeliavo, nes jį ginė vidinis balsas arba neesybės, Augustė buvo nužudyta, bet būtent jos mirtis provertė Gabrielių sugrįžti į dvarą ir perimti jį. Taigi, veikėjai gražiai „sugula“ į savo vietas, nors lieka ir spragų, kurių aš nesupratau: kaip yra sužinoma apie tą dvarą ir ežerą, kaip ir kodėl rašytojas Ruduo surado Augustės sūnų, o tada ir ją pačią?
Vienas labiausiai man patikusių knygos ypatybių buvo jos lyriška kalba. Ji iš ties neretai vertė nusišypsoti ir megautis: „akinukais pabalnota nosytė“, negirdėta žodžio vartosena „mąsteldavo“ (aka kartais pamąstydavo), „išgerti šį vaizdą tavo akimis“. Taip pat vyrauja trumpi sakiniai, vos vieno ar kelių žodžių, kurie neretai būna net perkelti į atskirą pastraipą. Pastraipų gausa ir jų trumpumas, rodos, akcentuoja svarbius momentus, veikėjo išgyvenimus, kurie yra itin svarbūs lyriškame ir tuo pat metu mistiškame tekste.
Beje, yra ir filosofinių intarpų, kurie iš ties yra įdomūs ir smagūs skaityti!