Tai lyg E. M. Remarko kūrinio ,,Vakarų fronte nieko naujo" tęsinys. Nors knyga kur kas storesnė, įveikiau ją taip pat greitai kaip ir ,,Vakarų fronte nieko naujo". Žinoma, ji paliko didelį įspūdį. Galbūt nesiryžčiau jos...

Tai lyg E. M. Remarko kūrinio ,,Vakarų fronte nieko naujo" tęsinys. Nors knyga kur kas storesnė, įveikiau ją taip pat greitai kaip ir ,,Vakarų fronte nieko naujo". Žinoma, ji paliko didelį įspūdį. Galbūt nesiryžčiau jos paimti vėl į rankas prabėgus metas ar dviems po perskaitymo, nes tokias knygas reikia suvirškinti, apgalvoti kiekvieną pasižymėtą mintį, bet po penketo metų tikriausiai vėl norėsiu paimti šią knygutę ir vėl viską iš naujo išgyventi, prisiminti, galbūt vėl braukti ašaras, bet dėl kitų epizodų... Tik šioje knygoje atsiskleidžia didžiausias nuoširdumas, kurio deja yra labai nedaug šiuolaikiniame pasaulyje. Šiais laikais tik nedaugelis galėtų pasiaukoti dėl kito, nepalikti jo likimo valiai. Visiems vertėtų perskaityti šią knygą, ne tik karo mėgėjams, visgi, karas gali kartotis, o iš knygų galime pasimokyti, kaip išsisukti iš kėblių situacijų kare ir po jo

Ačiū tam nežinomui, slaptam SVETIMUI žmogui, kuris grįžęs parašė šią knygą ir leido pagaliau suprasti, kad karas nėra toks, koks vaizduojamas filmuose. Tai karas tikro kareivio akimis. Tai karas... Kitoks karas.. Tik ši...

Ačiū tam nežinomui, slaptam SVETIMUI žmogui, kuris grįžęs parašė šią knygą ir leido pagaliau suprasti, kad karas nėra toks, koks vaizduojamas filmuose. Tai karas tikro kareivio akimis. Tai karas... Kitoks karas.. Tik ši knyga man leido suprasti, kad tikėjimas išgelbsti viską. Tas vyras tikėjo Dievu, tikruoju, kurį žinome visi. Bet tikėti galime ir savo sukurtais Dievais, kurie mus motyvuotų ir neleistų sustoti, skatintų gyventi, kovoti. Knyga parašyta kiek tiesmukiškai, šnekamąja kalba, su trupučiu vulgarumo. Bet tai jai suteikė tik dar daugiau žavesio. Tai leido pajusti tikrąjį jausmą, tą, kurį jautė žmonės, buvę ten ir išgyvenę visas atrodo neįveikiamas akimirkas.

,,Mergaitė su apelsinais"... Jau pavadinimas priverčia paimti knygutę į rankas ir peržvelgti puslapius. O kai pradedi ją skaityti, negali sustoti... Tai knyga, įtraukta į 10 klasės privalomų knygų sąrašą, bet šią knygą...

,,Mergaitė su apelsinais"... Jau pavadinimas priverčia paimti knygutę į rankas ir peržvelgti puslapius. O kai pradedi ją skaityti, negali sustoti... Tai knyga, įtraukta į 10 klasės privalomų knygų sąrašą, bet šią knygą turi perskaityti ne tik 15 metų paauglys, bet ir suaugęs, jau pagrindus po kojomis turintis žmogus, kad nepamirštų, kas yra tarpusavio ryšys, santykiai. Kad išmoktų nepamiršti to, kas kadaise buvo begalo brangu ir susimąstytų, ar gyvena tinkamai, ar duoda savo vaikams pakankamai laiko, ar nepamiršta ne tik artimo pasaulio, kurį pavyksta matyti akimis, bet ir to, apie kurį galime tik spėlioti, kurio negalime matyti, girdėti ar jausti. Tai knyga, kuri paliko neišdildomą įspūdį dar kartą. Kai skaičiau prieš 5 metus, aš ją supratau kiek kitaip, bet dabar ji įgavo kiek gilesnę prasmę. Reikia tik dėkoti tokiems žmonėms ir jiems lenktis, kurie sugeba taip puikiai perteikti jausmus rašant.

Šią knygą perskaičiau visai neseniai. Ji paliko man didelį įspūdį. Tai knyga, iš kurios privalo pasimokyti daugelis žmonių. Žinoma, kad mokytis iš knygų pirmiausia reikia jas skaityti. Kiekviena knyga kažką duoda. Viena...

Šią knygą perskaičiau visai neseniai. Ji paliko man didelį įspūdį. Tai knyga, iš kurios privalo pasimokyti daugelis žmonių. Žinoma, kad mokytis iš knygų pirmiausia reikia jas skaityti. Kiekviena knyga kažką duoda. Viena daugiau, kita mažiau, viena teigiamų dalykų, kita neigiamų. Ši knyga leido man suprasti, jog visiškai nesvarbu, koks šalia tavęs žmogus, gražus ar ne, protingas ar kvailas. Kai randi savo vidinės būsenos draugą, kuris tave supranta, visiškai nebesvarbu jo išorė ar elgesys. Tai nebuvo paskutinis kartas, kuomet skaičiau tą knygą. Žinau, kad dar po keleto metų vėl paimsiu tą pačią knygą į rankas, su tomis pačiomis pažymėtomis mintimis ir į jas žvelgsiu visiškai kitomis akimis, įgavusi daugiau gyvenimiškos patirties, išsikėlusi daugiau tikslų. Tokių knygų negalima nugrūsti giliai į lentyną. Jos visada turi būti šalia, kad esant reikiamui momentui tiesiog pasiimti į rankas ir perskaityti tam tikras mintis.

Velniškai gera knyga. Verta dėmesio. Atrodo, kad riba tarp realybės ir fantastikos pranyksta ir tau jau sunku susiorientuoti, ar tai vyksta iš tiesų, ar tik veikėjo galvoje. Nuo tokių skaitalų pats savotiškai kvaištelėji mat...

Velniškai gera knyga. Verta dėmesio. Atrodo, kad riba tarp realybės ir fantastikos pranyksta ir tau jau sunku susiorientuoti, ar tai vyksta iš tiesų, ar tik veikėjo galvoje. Nuo tokių skaitalų pats savotiškai kvaištelėji mat imi abejoti ar viskas yra tikrai taip, kaip matai savo akimis. Nebežinai, ką rasi kambaryje, kokia mintis tau šaus į galvą ir kas suteiks apšvietimą. Šedevras be žodžių.

Trylikametės Malvinos istorija jautri ir sukrečianti. Per Velykų atostogas ji lieka viena, nes geriausia draugė Lizė išvyksta dviem savaitėms. Paauglės tyko blogis - jos senelis. Mirus senelei, Malvinai privalu jį lankyti, mat...

Trylikametės Malvinos istorija jautri ir sukrečianti. Per Velykų atostogas ji lieka viena, nes geriausia draugė Lizė išvyksta dviem savaitėms. Paauglės tyko blogis - jos senelis. Mirus senelei, Malvinai privalu jį lankyti, mat jis jaučiasi vienišas ir pasiligojęs. Niekam iš namiškių nerūpi, kodėl mergaitė pas jį nenori eiti. Mama, tėvas ir vyresnieji brolis su seserimi pučia vieną dūdą: Malvina tik ožiuojasi, o vienišo senelio būtina gailėtis.

Malvina ne be pagrindo nenori lankyti senelio. Anksčiau dėl senelės nenutiko pats baisiausias dalykas, bet dabar paauglė jau nebeturi kuo kliautis.

Malvina negali pasipasakoti nei savo geriausiai draugei Lizei, su kuria jiedvi susitikinėja senoje, apleistoje viloje, nei Debesėliui, berniukui, kuris rodo jai dėmesį ir ją vadina Raudonkepuraite. Senelio kaimynė lenkė ponia Biček, regis, vienintelė nutuokia, kad čia kažkas ne taip...