Jaunos kilmingos ir turtingos anglės Sindžen ir ją dėl turto vedusio nuskurdusio škotų grafo Kolino laimės paieškų istorija. Moterys čia drąsios, mokančios pakovoti ne tik už save, bet ir už savo laimę. Kas mėgsta...

Jaunos kilmingos ir turtingos anglės Sindžen ir ją dėl turto vedusio nuskurdusio škotų grafo Kolino laimės paieškų istorija. Moterys čia drąsios, mokančios pakovoti ne tik už save, bet ir už savo laimę. Kas mėgsta romantinę literatūrą - nenusivils :)

Ši rašytoja moka kurti romantiškas istorijas iš senovės, kai susipina ne tik pavojai ir laimės paieškos, bet veikėjai jos romanuose visada įdomūs. Ledi Elizabet Kameron ir Jano Torntono audringi santykiai prikausto dėmesį ir...

Ši rašytoja moka kurti romantiškas istorijas iš senovės, kai susipina ne tik pavojai ir laimės paieškos, bet veikėjai jos romanuose visada įdomūs. Ledi Elizabet Kameron ir Jano Torntono audringi santykiai prikausto dėmesį ir išlaiko iki pabaigos. Beje, man atrodo, kad ši knyga naujai išleista kitu pavadinimu "Rojus".

Keistoka ši knyga... Ji turėtų būti tiesiog romantinė istorija, autorė žinoma, tačiau nuo pirmų puslapių nėjo susidaryti vaizdo apie veikėjus, jie buvo kažkokie belyčiai, beamžiai. Istoriją pasakoja mergina ir...

Keistoka ši knyga... Ji turėtų būti tiesiog romantinė istorija, autorė žinoma, tačiau nuo pirmų puslapių nėjo susidaryti vaizdo apie veikėjus, jie buvo kažkokie belyčiai, beamžiai. Istoriją pasakoja mergina ir dažniausiai tai ir yra jos atpasakojimas veiksmų ir dialogų, be jokio pasaulio matymo, savo jausmų pateikimo... man per daug buvo ir istorijų apie opalus...

Kaip žinodama, kad sirgsiu ir negalėsiu eiti į darbą, bibliotekoje prisirinkau krūvą senų knygų, tad pagerėjus savijautai, jas ir įveikinėju :) ši knyga pasakoja apie XIX amžių, meilę tarp gydytojos ir turtuolio. Tiesiog...

Kaip žinodama, kad sirgsiu ir negalėsiu eiti į darbą, bibliotekoje prisirinkau krūvą senų knygų, tad pagerėjus savijautai, jas ir įveikinėju :) ši knyga pasakoja apie XIX amžių, meilę tarp gydytojos ir turtuolio. Tiesiog greit skaitoma romantiška istorija, kurioje daug nuotykių, aistrų, išdavystės, pavydo...

Prisipažinsiu, esu K. Navako gerbėja, vienos mėgstamiausių knygų man - "Du lagaminai sniego" ir "Lorelei". Tačiau pirmasis K. Navako romanas "Vyno kopija" mane nuvylė. Iš šios knygos tikėjausi, jog suskaitysiu ją taip pat...

Prisipažinsiu, esu K. Navako gerbėja, vienos mėgstamiausių knygų man - "Du lagaminai sniego" ir "Lorelei". Tačiau pirmasis K. Navako romanas "Vyno kopija" mane nuvylė. Iš šios knygos tikėjausi, jog suskaitysiu ją taip pat maloniai, kaip gurkšnočiau skanaus raudono vyno taurę. Tačiau. Deja.
Net sunku aprašyti apie ką ši knygą. Istorija prasideda mirtimi. Kažkas atsibunda numiręs ir pradeda kažko ieškoti, o ko konkrečiai, tai velnias ir težino. Viskas labai keistai susiplaka lyg ir į pasakojimą, lyg ir haliucinaciją, kažkokį keistą, iškreiptą, beprasmį sapną. Pagrindinis veikėjas nežemiškas, iš kitos realybės, nebuitiškas. Ir tai toli gražu nesuteikia jokio malonumo, jokios gelmės taip pat neaptikau. Geriausia šios knygos dalis, kaip bebūtų, autorius. Jaučiasi navakiškas stilius, navakiškų minčių pliūpsniai. Bet ar tai turėtų būti geriausia knygos dalis? Manau, ne.
Skaitydama vis galvojau, kodėl lietuvių rašytojai taip mėgsta rodyti, kiek daug jie žino, kiek kalbų moka, kiek knygų perskaitė? Tokios knygos, kuriose nėra nei frazių kitomis kalbomis išvertimo, nei kažkokių paaiškinimų, sukelia jausmą, kad rašytojas negerbia skaitytojo arba rašo tik tokiems apsiskaičiusiems ir tiek pat kalbų mokantiems. Taip jau išeina, kad kūryba kartais tampa nebe kūryba, o snobyba (suprask, snobams skirta). Beje, kažkur skaičiau, kad autorius pats ir pasakė, jog skaitytojas jam nerūpi. Bet argi taip galima? Kam tada kurti, jei tau nerūpi tie, kuriems tai skirta, kurie tai perka? Labai daug prieštaringų minčių, nes kaip minėjau įrašo pradžioje, K. Navaką labai mėgstu, bet "Vyno kopija" man atrodo kažkoks nesusipratimas. Ir dar viena galvon šovusi mintis buvo ta, kad čia gal bendra šiuolaikinių lietuvių rašytojų problema - rašyti snobams ir pamiršti skaitytojus, tuomet taip ir gaunasi, kad tokias snobybas skaito tik jų kolegos ir jos greitai užsimiršta. Šitą reiškinį pastebiu tikrai ne pirmą kartą. Dėl to liūdna. Nes šiaip jau visuomet esu ta, kuri lietuvių literatūrą gina, giria, rekomenduoja. Šitos knygos nerekomenduosiu ir apginti negaliu. Bet juk tai tik mano nuomonė, jei patinka iššūkiai - paskaitykit. Man iššūkis buvo šią knygą perskaityti, tik, kad visai nesidžiaugiu šį iššūkį įveikusi.

Akimirka, kuomet taip nori pasakyti kažką gero. Juk dirbta, stengtasi. Gal tai tik mano kaip skaitovės išlepimas, bet, kad ir kaip stengiausi - nepamėgau šios knygos. Siužetas aiškus nuo pat pirmų knygos puslapių,...

Akimirka, kuomet taip nori pasakyti kažką gero. Juk dirbta, stengtasi. Gal tai tik mano kaip skaitovės išlepimas, bet, kad ir kaip stengiausi - nepamėgau šios knygos. Siužetas aiškus nuo pat pirmų knygos puslapių, kraštutinuai puo begalinės neapykantos iki beatodariškos meilės. Vyras pirmosiomis akimirkomis atrodęs toks vyriškas ir nuožmus, staiga tampa erzinančiu "prielipa". Ir net ta akimirka knygai įpusėjus, kuomet pagalvoji, kad nėra taip blogai, knyga vė išprovokuoja nepasitenkinimą. Visumoje, lengva ir neįpareigojanti vieno vakaro knyga, istorija su laiminga pabaiga, ir emocijos, kad ir kokios jos būtų, jeigu knyga jas išprovokuoja - matyt ir tai yra gerai. Kartais juk reikia ir tokių knygų - "ne tavo"
Daugiau FB: savotiška mėnulio meile

Tai antroji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Kūrinys man paliko tikrai neblogą įspūdį. Skaitėsi labai lengvai.
Tai pasakojimas apie nedidelį Mičigano valstijos miestelį, kuris patraukia viso pasaulio dėmesį. Čia...

Tai antroji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Kūrinys man paliko tikrai neblogą įspūdį. Skaitėsi labai lengvai.
Tai pasakojimas apie nedidelį Mičigano valstijos miestelį, kuris patraukia viso pasaulio dėmesį. Čia keliems žmonės telefonu, iš anapus, pradeda skambinti jų mirę giminaičiai. Miestelį užplūsta atvykėliai: vieni, tikintieji, ima garbinti tuos išrinktuosius, kuriems teko garbė pabendrauti su mirusiaisiais, kiti, priešingai, protestuoja prieš 'išrinktuosius". Knygoje taip pat kaskart vis paminimi fragmentai iš telefono išradėjo, Aleksandro Belo gyvenimo. Pagrindinis knygos herojus, Salis Hardinas, žmogus, ką tik grįžęs iš kalėjimo, netekęs darbo, netekęs žmonos, vienas auginantis savo sūnų, atsisako patikėti šia istorija ir visomis išgalėmis stengiasi išsiaiškinti tiesą. Ar iš tiesų skambinama iš anapus, ar žmogus gali turėti viltį dar kartą išgirsti mylimo ir brangaus žmogaus balsą?
Tai alegorinis pasakojimas apie tikėjimo galią, apie skausmą, netekus artimo ir viltį. Iš tiesų knyga priverčia patikėti, paskui netikėti ir vėl tikėti. Tik tikėti kuo? Matyt, kiekvienas knygos skaitytojas pasirenka pats: tikėti, netikėti ir kuo tikėti.
Ar rekomenduočiau paskaityti? Tikrai taip.

Tai pirmoji mano skaityta šio autoriaus knyga. Perskaičiau nemažai gerų atsiliepimų apie šį kūrinį. Skaitėsi labai lengvai, tačiau deja, knyga labai didelio įspūdžio nepaliko. Pagrindinis knygos herojus Džonatanas gyvena...

Tai pirmoji mano skaityta šio autoriaus knyga. Perskaičiau nemažai gerų atsiliepimų apie šį kūrinį. Skaitėsi labai lengvai, tačiau deja, knyga labai didelio įspūdžio nepaliko. Pagrindinis knygos herojus Džonatanas gyvena įprastu rimtu, kai gyvenimas ima nebeteikti jokio džiaugsmo ir malonumo. Kol staiga viena dieną čigonė jam išpranašauja mirtį. Ir tuo metu pagrindinio knygos herojaus gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Su savo tetos pagalba jis pagaliau atranda tikrąjį gyvenimo džiaugsmą ir prasmę.
Ar rekomenduočiau skaityti? Taip. Knygoje galima rasti įkvepiančių ir susimąstyti priverčiančių minčių.

Knyga labai patiko. Pasakojimas apie moters gyvenimą, nuo vaikystės iki pat mirties, kuri nenorėjo paklusti to metų moterų gyvensenos taisyklėms, kuri norėjo būti laisva ir nepriklausoma kaip to meto vyrai. Ją laikė kurtizane,...

Knyga labai patiko. Pasakojimas apie moters gyvenimą, nuo vaikystės iki pat mirties, kuri nenorėjo paklusti to metų moterų gyvensenos taisyklėms, kuri norėjo būti laisva ir nepriklausoma kaip to meto vyrai. Ją laikė kurtizane, o jai tai kėlė juoką. Tik baigusi skaityti šį romaną sužinojau, kad knyga parašyta pagal tikrą asmenybę.