Perskaičiau knygą jau peržiūrėjusi filmą. Nei kiek nenuvylė, buvo tik įdomiau skaityti, atpažinti vietas, kuriose viskas buvo kiek kitaip. Pripažystu ir tai, kad skaitant šią knygą tako nekartą susigraudinti. Taip pat ji...

Perskaičiau knygą jau peržiūrėjusi filmą. Nei kiek nenuvylė, buvo tik įdomiau skaityti, atpažinti vietas, kuriose viskas buvo kiek kitaip. Pripažystu ir tai, kad skaitant šią knygą tako nekartą susigraudinti. Taip pat ji keičia požiūrį į neįgalius žmones.

Net nežinau nuo ko pradėti.. Beveik nesupratau ką skaičiau. Tikėjausi kažko kito, maniau man ši autorė patiks, buvau susidariusi kitokį įspūdį. Nenorėčiau sakyti, kad tai blevyzgos, visiškai paistalai, bet atrodo, jog jei...

Net nežinau nuo ko pradėti.. Beveik nesupratau ką skaičiau. Tikėjausi kažko kito, maniau man ši autorė patiks, buvau susidariusi kitokį įspūdį. Nenorėčiau sakyti, kad tai blevyzgos, visiškai paistalai, bet atrodo, jog jei jau tai išleista, gali būti betkas išleista.. Realiai mokyklos suole su draugėmis panašius kliedesius šnekėdavome. Nors, kaip ji rašo "sienos, tai ribos iš kurių bando ištrūkti", galbūt ji ištrūko iš savo mąstymo sienų ir jai payko, nes tekstas beprotiškas ir nemanau, kad gerąja prasme :/

Tai viena labiausiai patikusių P. Coelho knygų. Matyt dėl to, kad ji kitokia nei kitos. Nors ir čia gvildenami egzistenciniai klausimai, bet į juos žiūrima per kitą prizmės kampą. Turbūt tai ir yra pagrindinė priežastis,...

Tai viena labiausiai patikusių P. Coelho knygų. Matyt dėl to, kad ji kitokia nei kitos. Nors ir čia gvildenami egzistenciniai klausimai, bet į juos žiūrima per kitą prizmės kampą. Turbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl patiko šis kūrinys.

Kad ir kaip mėgstu Jo Nesbo ir jo pagrindinį veikėją Harį Hūlę, bet šią knygą skaičiau turbūt ilgiausiai iš pastarųjų autoriaus parašytų knygų. Pradžia buvo tikrai verta dėmesio: netrūko aštraus siužeto, šiurpių...

Kad ir kaip mėgstu Jo Nesbo ir jo pagrindinį veikėją Harį Hūlę, bet šią knygą skaičiau turbūt ilgiausiai iš pastarųjų autoriaus parašytų knygų. Pradžia buvo tikrai verta dėmesio: netrūko aštraus siužeto, šiurpių nusikaltimo scenų, daugybės veikėjų ir nežinios, kaip ir dėl ko įvyko vienas ir kitas nusikaltimas. Tačiau vėliau knyga tapo labai ištempta ir darėsi nuobodu skaityti, nes atrodo, kad ir pats Haris Hūlė mažai dominavo tiriant padarytus nusikaltimus. Jis lyg tapo antraeiliu veikėju ir vietą užleisdavo kitiems savo kolegoms. Šioje dalyje Haris Hūlė pasirodė kiek kitoks: nuolatos vartojantis ne tik alkoholį, bet ir narkotikus, susipainiojęs savo jausmuose tarp mylimos moters Rakelės ir jam dėmesį rodančios kolegės, mylintis ir gerbiantis savo tėvą, kuris guli mirties patale ir galiausiai užsimenantis apie savo mylimą rašytoją Bukovskį. Skaitydama susidariau įspūdį, kad jis lyg ir bando susitapatinti su mėgiamu rašytoju, gyventi tą šelmišką bei palaidą viengungio gyvenimą. Jei ne Haris Hūlė su savo lakoniška vaizduote ir analitiniu protu, tai šios dalies būčiau ir neperskaičius.

Knyga patiko. Pabaigoje paliko klaustukų, kaip gi susiklostys veikėjų gyvenimai. Knygos pabaigoje kaip ir padėtas daugtaškis, norėtųsi dar kažkokio tęsinio. Pats knygos dėstymas, kai pasakojama iš skirtingų veikėjų...

Knyga patiko. Pabaigoje paliko klaustukų, kaip gi susiklostys veikėjų gyvenimai. Knygos pabaigoje kaip ir padėtas daugtaškis, norėtųsi dar kažkokio tęsinio. Pats knygos dėstymas, kai pasakojama iš skirtingų veikėjų pozicijų, padėjo suprasti veikėjų veiksmus ir poelgių motyvus. Kartais susimąstydavau, kaip žmonės leidžia viskam tekėti savo vaga: socialinė darbuotoja niekada neužsuka neįspėjusi į globėjų šeimą, nepasikalba su globojamos mergaitės mokytojais, nors globėjas tvirtina, kad ji mokosi blogai, vyras patiki, kad žmonai viskas gerai ir nesikreipia į specialistus pagalbos. Atrodo, kad keli poelgiai galėjo išjudinti viską ir visų gyvenimai būtų susiklostę visiškai kitaip. Na, bet nebūtų tokios knygos.