Knygą labai norėjau perskaityti dėl begalės visokiausių atsiliepimų. Iš tiesų, turiu prisipažinti - knygą perskaičiau vienu prisėdimu. Skaitėsi be galo lengvai.
Tai pasakojimas apie rašytoją Kjarą. Gyvenusi gerą ir...

Knygą labai norėjau perskaityti dėl begalės visokiausių atsiliepimų. Iš tiesų, turiu prisipažinti - knygą perskaičiau vienu prisėdimu. Skaitėsi be galo lengvai.
Tai pasakojimas apie rašytoją Kjarą. Gyvenusi gerą ir laimingą gyvenimą, staiga ji praranda visa, kas gyvenime jai buvo brangiausią: mylimą darbą ir vyrą. Gyvenimas nebetenka prasmės. Pagrindinė herojė paskęsta depresijos liūne. Jos gydytoja pasiūlo jai pažaisti Rudolfo Štainerio žaidimą - 10 minučių per dieną imti ir daryti ką nors naujo, tai ko niekuomet nėra dariusi. Kjara, neturėdama ko prarasti, sutinka. Knygoje dienoraščio forma aprašomas vienas mėnuo herojės gyvenimo, kiekvieną dieną išbandant ką nors naujo.
Iš esmės istorija atrodo tokia paprasta, taip lengvai skaitosi. Galima atrasti nemažai pozityvių, motyvuojančių minčių. Iš tiesų labai rimtai pradedi svarstyti, ką iš tiesų net ir savo gyvenime, galima atrasti ir išbandyti.
Nemanau, kad ši knyga galėtų pakeisti gyvenimą. Tačiau praskaidrinti bent vieną dieną tikrai gali. Todėl be jokios abejonės rekomenduočiau ją perskaityti. Ypač moterims.

Knyga jaunimui apie aktualius dalykus, nors kiekvienas ją perskaitęs gali rasti kažką sau naudingo. Mirtis ar gyvenimas - šį klausimą dažnai sau užduoda įskaudintas, vienišas ar pasimetęs gyvenime žmogus... ir kaip būtų...

Knyga jaunimui apie aktualius dalykus, nors kiekvienas ją perskaitęs gali rasti kažką sau naudingo. Mirtis ar gyvenimas - šį klausimą dažnai sau užduoda įskaudintas, vienišas ar pasimetęs gyvenime žmogus... ir kaip būtų puiku, kad visi kurie galvoja apie savižudybę, savo gyvenimo kelyje sutiktų kažką, kas pakeistų jų nusistatymą, kaip tai nutinka knygoje...

Tai pirmoji mano skaityta šios autorės knyga. Rašymo stilius labai primena Jodi Picoult knygas. Labai lengvai skaitėsi, puslapis po puslapio, nė nepajutau kaip greitai ją perskaičiau.
Knygoje pasakojama pribuvėjos - Noelės, ir...

Tai pirmoji mano skaityta šios autorės knyga. Rašymo stilius labai primena Jodi Picoult knygas. Labai lengvai skaitėsi, puslapis po puslapio, nė nepajutau kaip greitai ją perskaičiau.
Knygoje pasakojama pribuvėjos - Noelės, ir jos dviejų geriausių draugių, Taros ir Emerson, gyvenimo istorijos. Mirus Noelei, dvi jos geriausios draugės netyčia atranda laišką, nuo kurio ir prasideda visa paini istorija. Draugės pamažu atskleidžia Noelės gyvenimo paslaptis. Šios susipina ir su jų pačiu gyvenimu. Labai intriguojanti ir jautri istorija apie draugystę, motinystę, mamų ir dukrų tarpusavio santykius, meilę ir neapykantą, su dar labiau neįtikėtina pabaiga.

Šokiruojanti knyga. Taip, teko girdėti, kad Černobylio avarija buvo nepaprastai baisus dalykas, sukėlęs mirtinas ligas kelioms kartoms. Bet kai išgirsti istorijas iš ten gyvenusių žmonių, ką kiekvienas patyrė, kokie dalykai...

Šokiruojanti knyga. Taip, teko girdėti, kad Černobylio avarija buvo nepaprastai baisus dalykas, sukėlęs mirtinas ligas kelioms kartoms. Bet kai išgirsti istorijas iš ten gyvenusių žmonių, ką kiekvienas patyrė, kokie dalykai darėsi su žmonių organizmais, kokios dvasinės kančios paliekant namus, tik dar labiau supranti avarijos žiaurumą...

"Moteris smlėynuose":
"VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus." Štai taip prasideda ši istorija. Dingsta atostogauti išvykęs, maždaug trisdešimtmetis entomologas. Beieškodamas naujų vabzdžių, jis užklysta į užmirštą,...

"Moteris smlėynuose":
"VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus." Štai taip prasideda ši istorija. Dingsta atostogauti išvykęs, maždaug trisdešimtmetis entomologas. Beieškodamas naujų vabzdžių, jis užklysta į užmirštą, laike įstrigusį kaimelį smėlynuose. Deja, juo pasinaudojama ir jis tarytum įkalinamas su viena moterimi namelyje, rodos, paskendusiame smėlyje. Ar jam pavyksta iš smėlio gniaužtų ištrūkti nesakysiu, nes taip atimsiu visą malonumą dar šios istorijos neskaičiusiems. Tiesą sakant, skaitant, norėjosi litrais gerti vandenį, nes, rodėsi, kad ne tik burna pilna smėlio, bet jo kupini ir tarpupirščiai. Rodos, trūksta oro ir skaitant net prasideda klaustrofobija. Dar niekuomet neteko skaityti knygos, kuri taip įklampina ir prikausto ne kažkokia ypatingai įdomia istorija ar siužetu, bet sunkiai apsakomu niūrumu. Pagrindinis knygos veikėjas primena Sizifą, ridenantį savo akmenį, nors šiuo atveju tai smėlis. Ir nors mes gyvename ne smėlio apsuptame mažame kaimelyje, tačiau kiekvienas kasam savo smėlį, bandydami nežinia ką nugalėti, apsisaugoti, sukurti harmoniją, kasame tuštybę, beprasmiškumą, laiką pilnomis saujomis. Šioje istorijoje stebina tarytum belaikė erdvė, visiškai kitoks gyvenimas, nei mums įprasta. Galiausiai tarp smėlio pajunti kažkokią neaiškią ramybę ir žmogaus bejėgiškumą prieš gamtą. Tik čia anapus smėlio - tuštybės kupinas, apraizgytas ne visai aiškiomis taisyklėmis, gyvenimas.

"Svetimas veidas":

O štai ši istorija yra apie žmogų, visiškai sužalotu veidu ir turintį visuomet vaikščioti su tvarsčiais. Po nelaimės, kaip dažnai nutinka, jo santykiai su žmona visiškai atšąla, jis pats užsidaro savame kiaute ir, rodos, nieko ypatingo iš gyvenimo nebesitiki. Ir staiga sugalvoja "pasiskolinti" kito žmogaus veidą. Kas nutinka tuomet? Atrodo, apsiverčia šio žmogaus gyvenimas. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Ši istorija man net labiau patiko už "Moterį smėlynuose". Ji buvo dar niūresnė, bet puikiai joje parodoma veido, išvaizdos reikšmė žmogaus gyvenime. Ir, drįstu teigti, šiandien veidas turi dar didesnę reikšmę gyvenimo kokybei, nei turėjo tuo laiku, kai ši istorija buvo parašyta. Veido ir vidinio "aš" priešprieša. Ar užsidėjęs, pasiskolinęs svetimą veidą tapsi kitu? Ar teisinga yra tai, jog žmogaus vertė ir gerumas matuojamas išore, o ne tuo, kas žmogus yra iš tikrųjų? Kas ji būtų tamsoje, kur veido nematytume? Ši istorija sukelia daugybę prieštaringų minčių, kurios dar ilgam neduoda ramybės. Kiekvienas nori būti gražus, tačiau, nesusimąsto apie tai, jog grožis dingsta, jis kinta, dėvisi, nes toks jau mūsų kūnas ir nieko čia nepadarysi, bet tik tai, ką mes galėtume padaryti, vedami ne "gražaus veido", o mūsų savybių ar talentų, gali gyvuoti daug ilgiau nei mūsų išorės grožis. Šioje istorijoje taip pat didelį vaidmenį atlieka ir paprasčiausias nepasitikėjimas savimi, kuris labai greitai persiduoda ir kitiems žmonėms, kurie tave patį pradeda vertinti kitaip.

Neįpatingas ir niekuo neišskirtinis detektyvas.
Nepatiko Janeko Miterio personažas: nužudyta žmona, apkaltintas jis pats ir jokio susirūpinimo; ar skausmo dėl netekties.
Iki galo trūko aiškumo, kaip būtent inspektorius Van...

Neįpatingas ir niekuo neišskirtinis detektyvas.
Nepatiko Janeko Miterio personažas: nužudyta žmona, apkaltintas jis pats ir jokio susirūpinimo; ar skausmo dėl netekties.
Iki galo trūko aiškumo, kaip būtent inspektorius Van Vėterenas nustatė, kas tikrasis žudikas.
Knyga tokia, jog perskaitei ir pamiršai.

Nieko panašaus nėra tekę skaityti. Mokslinės fantastikos čia ne tiek ir daug, o štai filosofijos galima rasti tikrai nemažai. Kokie mes? Kokie mes galėtumėme būti? Kiek siaurų keliukų sudaro visuomenės vystymosi,...

Nieko panašaus nėra tekę skaityti. Mokslinės fantastikos čia ne tiek ir daug, o štai filosofijos galima rasti tikrai nemažai. Kokie mes? Kokie mes galėtumėme būti? Kiek siaurų keliukų sudaro visuomenės vystymosi, tobulėjimo arba degradavimo kelią? Kiek kartų reikia pasirinkti "ne tą" pusę? Ar gali kažkas pakeisti pasirinkimą? Ką reiškia būti tuo, kuris mato daugiau (ar tik taip galvoja?).
Nors iš pradžių atrodė, jog knyga nebus ypatinga, bet užvertus paskutinį puslapį, supratau, kad ji manyje įsigyveno ir paliko daug minčių. O tai - geros knygos bruožai man.