Gyvenime būna toks etapas, kai turi subręsti atitinkamiems poelgiams ir kai kuriems sprendimams. Todėl, kai kurioms knygoms aš irgi turiu subręsti, kad vėliau jos dar ilgai išliktų mano atmintyje ir nenugultų kažkur ten, kur...

Gyvenime būna toks etapas, kai turi subręsti atitinkamiems poelgiams ir kai kuriems sprendimams. Todėl, kai kurioms knygoms aš irgi turiu subręsti, kad vėliau jos dar ilgai išliktų mano atmintyje ir nenugultų kažkur ten, kur liks užmirštos ir neįvertintos. Šiai knygai aš brendau netgi trejus metus. Sakysite, kad daug? Man tai atrodo normalu, nes kartais vienas ar kitas iš mūsų išvis nesubręsta jokiai knygai. Bet šalin abejones, kritiką ir garsiai padiskutuokime apie šį kūrinį. Dar prieš trejus metus aš šią knygą tai nenorėjau, tai norėjau perskaityti, bet mano geras kolega ir žinovas knygų klausimais buvo pasakęs, kad man dar ne laikas ją skaityti. Ir jis buvo visiškai teisus, nes turbūt man tuo metu ji būtų nepatikusi ir nebūčiau joje atradusi ir įžvelgusi tai, ką išvydau ją skaitydama dabar. Pats pavadinimas toks keistai įdomus ir traukiantis išsiaiškinti, kas gi ta "Vėžio atogrąža"? To aš ir jums neatskleisiu, o paskatinsiu tik perskaityti ir savo įspūdžiais pasidalinti su visais. Galiu trumpai pasidalinti apie ką ši knyga. Kūrinys jau stebina vien tuo, kad vos tik išvydęs šviesą (1934 m.) buvo apkaltintas nepadorumu, o kūrinys uždraustas rašytojo tėvynėje JAV ir Anglijoje. Kaip sakoma uždraustas vaisius yra saldesnis. Autorius pasakoja apie skurstantį ir nepripažintą rašytoją, kuris atvykęs į Paryžių iš gimtosios Amerikos, neria tiesiai į bohemos dugną: audringi vakarėliai, skurstančių dailininkų ir rašytojų susibūrimai, o nevykusį gyvenimą ir nenusisekusią meilę gali apraudoti ir tuo pačiu įžiebti vienos nakties nuotykį prostitutės glėbyje. Ir visa tai vyksta Paryžiuje: "Paryžius - tai estrada, besisukanti scena, kuri leidžia žiūrovui stebėti konfliktą iš visų pusių". Nors visas kūrinys persmelktas vulgaria kalba, bet tekstas nepriekaištingas ir atrodo, kad tiesiog išgrynintas ta tikra literatūrine kalba su vulgarumo prieskoniu, kurie tarpusavyje taip dera ir vienas kitą papildo. Skaičiau ir juokiausi tuo tikru, nesuvaidintu juoku ir prisiminiau minėto kolegos žodžius: " Jurga, tau šis kūrinys tikrai patiks". Ir man jis tikrai patiko. Kuo? Tai tegul taip ir lieka mano mintyse ir giliai širdyje, nes kaip sakoma, kas tiko ir patiko man, negali juk tikti patikti visiems. Ir pabaigai labai patikusi citata iš šio kūrinio: "Žmonės kaip utėlės - įlenda tau po oda ir pasilieka. O tu kasaisi, kasaisi, kol ištrykšta kraujas, bet visam laikui jų neišnaikini".

Šią knygą jau buvau skaičiusi seniau, bet šiomis dienomis perskaičiusi kitą autorės knygą, suvokiau, kad jos susijusios ir nusprendžiau atgaivinti prisiminimus. Todėl vėl paėmiau šią knygą į rankas ir pasistengiau...

Šią knygą jau buvau skaičiusi seniau, bet šiomis dienomis perskaičiusi kitą autorės knygą, suvokiau, kad jos susijusios ir nusprendžiau atgaivinti prisiminimus. Todėl vėl paėmiau šią knygą į rankas ir pasistengiau prisiminti istoriją. Buvo gaila Veritės, kai tokia jauna prarado viską, o paskui dar buvo skriaudžiama ir jautėsi nereikalinga pas giminaičius, tačiau neturėjo galimybės ištrūkti. Džiugu, kad nors ir sunkiai, tačiau laimės vis tik pasiekė. Kadangi jau perskaičiau ir antrąją autorės knygą, žinau, kad Veritei ir toliau viskas gerai. Na o dabar reiks imtis trečiosios, kad sužinočiau abiejų brolių istorijos tęsinį bei pamatyčiaui, kas gi "suvystys" gerą jų draugą.

Jau buvau pasiilgusi istorinio romano, kai keisti dalyvių poelgiai ir garbės supratimas. Knyga patiko. Skaitėsi lengvai. Buvo smalsu sužinoti visą Tėjos istoriją. Kai kurie dalykai ir žmonių poelgiai piktino, kai kur buvo...

Jau buvau pasiilgusi istorinio romano, kai keisti dalyvių poelgiai ir garbės supratimas. Knyga patiko. Skaitėsi lengvai. Buvo smalsu sužinoti visą Tėjos istoriją. Kai kurie dalykai ir žmonių poelgiai piktino, kai kur buvo gaila, kėlė užuojautą. Kartais norėjosi supurtyti kurį nors veikėją ir pasakyti, kad atsipeikėtų, kad pasielgtų kitaip. Na bet viskas išsisprendė.

Tai jau antroji mano skaityta šio autoriaus knyga. Tipiškas skandinaviškas detektyvas. Reikia pripažinti, kad man pakankamai sunku buvo įprasti prie sakyčiau kiek gruboko rašytojo rašymo stiliaus. Knygos tikrai nerekomenduočiau...

Tai jau antroji mano skaityta šio autoriaus knyga. Tipiškas skandinaviškas detektyvas. Reikia pripažinti, kad man pakankamai sunku buvo įprasti prie sakyčiau kiek gruboko rašytojo rašymo stiliaus. Knygos tikrai nerekomenduočiau skaityti paaugliams. Čia tikrai pakankamai nemažai necenzūrinių žodžių ir išsireiškimų. Pagrindinis knygos veikėjas, vyresnysis inspektorius Evertas Bekstriomas, toli gražu nėra teigiamas ir gražus personažas. Tai grubus, tiesmukiškas ir labai geros nuomonės apie save, bet ne apie kitus. Taip pat nevengiantis alkoholio ir kitų žalingų įpročių veikėjas. Jis pradeda tirti žmogžudysčių virtinę. Istorija pamažu narpliojasi, o pabaiga - absoliučiai netikėta.
Vienintelis šios knygos pliusas, kad skaitėsi pakankamai greitai ir lengvai. Siužetas įtraukiantis. Ir žinoma - labai netikėta knygos pabaiga. Iš esmės jokios išliekamosios vertės. Perskaičiau ir pamiršau. Ir matyt, kurį laiką, tikrai nebesinorės skaityti skandinaviškų detektyvų.

Šią knygą skaičiau jau po ilgokos pertraukos ir pirmos dalys gerokai prabluko atmintyje. Žinojau, kad buvo įdomu. Na, o paskutinė dalis nuvylė, pasirodė ištempta, beveik jokios intrigos, parašyta taip, kad pabaigti...

Šią knygą skaičiau jau po ilgokos pertraukos ir pirmos dalys gerokai prabluko atmintyje. Žinojau, kad buvo įdomu. Na, o paskutinė dalis nuvylė, pasirodė ištempta, beveik jokios intrigos, parašyta taip, kad pabaigti trilogiją. Prasčiausia dalis iš visų. Gal dar ir dėl to, kad skaičiau po ilgos pertraukos, nes knygos išleidimas užtruko - nemėgstu laukti taip ilgai serijos knygų...