Šią knygą jau buvau skaičiusi seniau, bet šiomis dienomis perskaičiusi kitą autorės knygą, suvokiau, kad jos susijusios ir nusprendžiau atgaivinti prisiminimus. Todėl vėl paėmiau šią knygą į rankas ir pasistengiau...

Šią knygą jau buvau skaičiusi seniau, bet šiomis dienomis perskaičiusi kitą autorės knygą, suvokiau, kad jos susijusios ir nusprendžiau atgaivinti prisiminimus. Todėl vėl paėmiau šią knygą į rankas ir pasistengiau prisiminti istoriją. Buvo gaila Veritės, kai tokia jauna prarado viską, o paskui dar buvo skriaudžiama ir jautėsi nereikalinga pas giminaičius, tačiau neturėjo galimybės ištrūkti. Džiugu, kad nors ir sunkiai, tačiau laimės vis tik pasiekė. Kadangi jau perskaičiau ir antrąją autorės knygą, žinau, kad Veritei ir toliau viskas gerai. Na o dabar reiks imtis trečiosios, kad sužinočiau abiejų brolių istorijos tęsinį bei pamatyčiaui, kas gi "suvystys" gerą jų draugą.

Jau buvau pasiilgusi istorinio romano, kai keisti dalyvių poelgiai ir garbės supratimas. Knyga patiko. Skaitėsi lengvai. Buvo smalsu sužinoti visą Tėjos istoriją. Kai kurie dalykai ir žmonių poelgiai piktino, kai kur buvo...

Jau buvau pasiilgusi istorinio romano, kai keisti dalyvių poelgiai ir garbės supratimas. Knyga patiko. Skaitėsi lengvai. Buvo smalsu sužinoti visą Tėjos istoriją. Kai kurie dalykai ir žmonių poelgiai piktino, kai kur buvo gaila, kėlė užuojautą. Kartais norėjosi supurtyti kurį nors veikėją ir pasakyti, kad atsipeikėtų, kad pasielgtų kitaip. Na bet viskas išsisprendė.

Tai jau antroji mano skaityta šio autoriaus knyga. Tipiškas skandinaviškas detektyvas. Reikia pripažinti, kad man pakankamai sunku buvo įprasti prie sakyčiau kiek gruboko rašytojo rašymo stiliaus. Knygos tikrai nerekomenduočiau...

Tai jau antroji mano skaityta šio autoriaus knyga. Tipiškas skandinaviškas detektyvas. Reikia pripažinti, kad man pakankamai sunku buvo įprasti prie sakyčiau kiek gruboko rašytojo rašymo stiliaus. Knygos tikrai nerekomenduočiau skaityti paaugliams. Čia tikrai pakankamai nemažai necenzūrinių žodžių ir išsireiškimų. Pagrindinis knygos veikėjas, vyresnysis inspektorius Evertas Bekstriomas, toli gražu nėra teigiamas ir gražus personažas. Tai grubus, tiesmukiškas ir labai geros nuomonės apie save, bet ne apie kitus. Taip pat nevengiantis alkoholio ir kitų žalingų įpročių veikėjas. Jis pradeda tirti žmogžudysčių virtinę. Istorija pamažu narpliojasi, o pabaiga - absoliučiai netikėta.
Vienintelis šios knygos pliusas, kad skaitėsi pakankamai greitai ir lengvai. Siužetas įtraukiantis. Ir žinoma - labai netikėta knygos pabaiga. Iš esmės jokios išliekamosios vertės. Perskaičiau ir pamiršau. Ir matyt, kurį laiką, tikrai nebesinorės skaityti skandinaviškų detektyvų.

Šią knygą skaičiau jau po ilgokos pertraukos ir pirmos dalys gerokai prabluko atmintyje. Žinojau, kad buvo įdomu. Na, o paskutinė dalis nuvylė, pasirodė ištempta, beveik jokios intrigos, parašyta taip, kad pabaigti...

Šią knygą skaičiau jau po ilgokos pertraukos ir pirmos dalys gerokai prabluko atmintyje. Žinojau, kad buvo įdomu. Na, o paskutinė dalis nuvylė, pasirodė ištempta, beveik jokios intrigos, parašyta taip, kad pabaigti trilogiją. Prasčiausia dalis iš visų. Gal dar ir dėl to, kad skaičiau po ilgos pertraukos, nes knygos išleidimas užtruko - nemėgstu laukti taip ilgai serijos knygų...

Antroji autoriaus skaityta knyga.
Kaip ir "Vilko valanda", "Maro diena" pradžioje skaitėsi sunkokai, tačiau po kelių skyrių - įtraukė. Iš pradžių atskiri siužeto vingiai pabaigoje susilieja į vientisą.
Šį kartą autorius...

Antroji autoriaus skaityta knyga.
Kaip ir "Vilko valanda", "Maro diena" pradžioje skaitėsi sunkokai, tačiau po kelių skyrių - įtraukė. Iš pradžių atskiri siužeto vingiai pabaigoje susilieja į vientisą.
Šį kartą autorius daugiau leidosi į detektyvo žanrą ir steampunk'o liko ne tiek jau ir daug.
Kai kurie veikėjai truputėlį painiojasi, žodynėlis galėtų būti detalesnis. Ir pabaiga lieka ne visai pabaiga, nes jaučiama viltis, kad bus tęsinys.
Visumoje - patiko. Gal netgi labiau negu "Vilko valanda".

A. Baricco pastaruoju metu tapo vienas mėgstamiausių mano skaitomų rašytojų. Vos tik perskaitau kurią nors jo knygą ir iškart galvoju, kurią pasirinkti kitą. Tačiau niekada neskaitau šio autoriaus knygų anotacijų, o...

A. Baricco pastaruoju metu tapo vienas mėgstamiausių mano skaitomų rašytojų. Vos tik perskaitau kurią nors jo knygą ir iškart galvoju, kurią pasirinkti kitą. Tačiau niekada neskaitau šio autoriaus knygų anotacijų, o tiesiog imu tą, ties kuria sustoja mano žvilgsnis. Todėl ir "Emausas" atsidūrė prieš mano akis visiškai atsitiktinai. Tik perskaičiusi knygą, perskaičiau kelis atsiliepimus, kad ji visiškai neįdomi ir neverta dėmesio. O man ji kaip tik labai patiko ir skaičiau su didžiausiu malonumu. Aišku, kad ji nublanksta prieš "Šilkas", "Misteris Gvynas" ar "Jūra vandenynas". Čia labai svarbu tai, ko mes ieškome ir ką tikimės rasti kūrinyje. Aš jame radau visko ir su kaupu. Kūrinį pavadinčiau savotišku, bet tokiu artimu sau ir gyvenimui. Juk turbūt kiekvienam iš mūsų gyvenime buvo tokių situacijų, kai į senų draugų ratą "įsilieja" naujas žmogus ir kuris viską apverčia aukštyn kojom. Po to dažniausiai būna taip: sena draugystė išlieka ir toliau arba viskas, kas buvo sukurta yra sugriaunama iki pamatų. Tai ši knyga būtent apie tai, kaip į jaunuolių gyvenimą įsiveržia jauna mergina tarsi iš kito pasaulio, kuri jiems primeta visiškai jiems svetimą gyvenimo būdą, atveria naują erdvę, kur viešpatauja meilė, seksas, neapykanta ir mirtis. Šie jaunuoliai dėl šios merginos priversti nusižengti savo dorovės principams ir stačia galva neria į naujus nuotykius. Visi jie dar jauni ir lanko mokyklą, diena į dieną. Tačiau tai jau kita istorija, niekingų pažeminimų ir prievartos pynė. Ir ji neturi nieko bendra su tuo, kas paprastai yra vadinama GYVENIMU. Tačiau visam šiam chaosui ateina galas kaip ir tikrame gyvenime: "Buvome kaip šūvio pabaidyti paukščiai, kurie išsibarstę laukia, kada galės vėl susiburti į pulką - tamsūs taškeliai, išsirikiavę ant laido". Nuoširdžiai rekomenduoju.