Ana Politkovskaja - Rusijos žurnalistė, kovojusi už laisvą žodį, tiesą ir žmogaus teises. Daug kas ją vadino ir tebevadina Rusijos sąžine. Beprotiškai drąsi moteris, tikrų tikriausia žurnalistė. Ta, kuri domėjosi...

Ana Politkovskaja - Rusijos žurnalistė, kovojusi už laisvą žodį, tiesą ir žmogaus teises. Daug kas ją vadino ir tebevadina Rusijos sąžine. Beprotiškai drąsi moteris, tikrų tikriausia žurnalistė. Ta, kuri domėjosi tikromis istorijomis, nepaisant ar jos kažkam bus nepatogios. Kaip gaila, kad tokių žurnalistų tiek mažai ir kaip gaila, kad Rusijoje tokių žmonių mažėja, o gal iš viso ir nelikę... Knygoje surinkti jos straipsniai apie karą su čečėnais, apie Beslano tragediją ir kitus tragiškus arba problematiškus įvykius, procesus. Ana buvo ne tik gera žurnalistė, bet ir jautrus žmogus - jos aprašytose žiauriose scenose iš karo Čečėnijoje, tarsi prisiliečiama prie žmogaus sielos, jo skausmo... Knygos pabaigoje sudėti ir įvairių žmonių bei organizacijų atsiliepimai, reakcija į jos nužudymą. Knyga nėra lengva skaityti, bet tiems, kurie domisi pasaulio aktualijomis bei ryškiomis asmenybėmis - ji patiks.

Trilogijos paskutinė knyga (gerai, kaip ir pirmosios). Gaila, kad nebėra ketvirtos dalies, nors kas žino, girdėjau yra parašytos dvi knyso (tęsinys ir priešistorė). Tereikia apsiginkluoti kantrybe ir laukti, kad paklius ant...

Trilogijos paskutinė knyga (gerai, kaip ir pirmosios). Gaila, kad nebėra ketvirtos dalies, nors kas žino, girdėjau yra parašytos dvi knyso (tęsinys ir priešistorė). Tereikia apsiginkluoti kantrybe ir laukti, kad paklius ant vertėjos stalo.

Būna knygos, kurias perskaitai ir greitai pamiršti; būna tokios, kurias perskaičius dar ilgai prisimeni ir lygini su kitomis. Tačiau būna ir tokios, kurios taip stipriai sukrečia ir priverčia skaitant net braukti ašaras....

Būna knygos, kurias perskaitai ir greitai pamiršti; būna tokios, kurias perskaičius dar ilgai prisimeni ir lygini su kitomis. Tačiau būna ir tokios, kurios taip stipriai sukrečia ir priverčia skaitant net braukti ašaras. Pastaroji buvo iš tokių, kur skaitydama knygos pabaigą verkiau tikrąja ta žodžio prasme, nes palietė mano kaip moters visus įmanomus ir turimus instinktus. Po šios knygos turbūt kuriam laikui atidėsiu tokių jautrių istorijų skaitymą ne dėl to, kad nepatinka, o tiesiog leisiu mintims "susigulėti" ir susikaupti tolimesniems autorės kūriniams. Perskaičius tokį kūrinį kaip šis, belieka mintyse sau pasakyti: "Yra tik du būdai nugyventi gyvenimą: vienas - lyg stebuklų nebūtų, kitas - lyg viskas būtų stebuklas". Kažkodėl po tokio kūrinio taip ir norisi pažiūrėti jau daug kartų matytą filmą "Žalioji mylia".