Dar prieš pradėdama skaityti buvau nusiteikusi gan skeptiškai ir deja, bet knyga šio požiūrio nepakeitė, pagrindinis veikėjas nelabai įtikinanti asmenybė, pabaiga iš vis kaip iš muilo operų, o tie patarimai ir pamokymai...

Dar prieš pradėdama skaityti buvau nusiteikusi gan skeptiškai ir deja, bet knyga šio požiūrio nepakeitė, pagrindinis veikėjas nelabai įtikinanti asmenybė, pabaiga iš vis kaip iš muilo operų, o tie patarimai ir pamokymai (kuriuos beje gali rasti kiekviename naujienų portalo straipsnyje apie saviugdą ir panašiai) pateikti taip akivaizdžiai, o veikėjams reikia kažin kiek laiko ir pastangų juos perprasti, labai erzino, gerai tik kad knyga nestora, nereikėjo daug laiko sugaišt.

Ši istorija pasakojama trijų moterų vardu, nors, visgi, daugiausiai pasakojama iš Reičelės pozicijos. Reičelė - trisdešimt kelerių metų moteris, praradusi gyvenimo pagrindą iš po kojų. Vos prieš du metus ji, kaip jai...

Ši istorija pasakojama trijų moterų vardu, nors, visgi, daugiausiai pasakojama iš Reičelės pozicijos. Reičelė - trisdešimt kelerių metų moteris, praradusi gyvenimo pagrindą iš po kojų. Vos prieš du metus ji, kaip jai atrodė, buvo laimingai ištekėjusi, turėjo savus namus, svajojo susilaukti kūdikio. Deja, ji neteko ne tik vyro, ji neteko ir namų, galiausiai ir darbo. Dabar ji alkoholikė, kasdien maukianti džiną su toniku ir be tikslo, apsimesdama, kad vis dar dirba, važinėja traukiniu namai - Londonas ir atgal, kasdien tuo pačiu metu. Ana - laimingai ištekėjusi, ką tik susilaukusi vaikelio gražuolė blondinė. Ištekėjusi už buvusio Reičelės vyro Tomo. Gyvenanti JŲ namuose. Ir galiausiai Megana - lyg ir laimingai ištekėjusi už Skoto, vaikų nenorinti, nimfomanė gražuolė, Anos kaimynė. Reičelė kasryt važiuodama į Londoną, beveik visuomet mato laimingą porelę terasoje, ji sugalvoja jiems vardus, pavydi jiems jų laimės, stengiasi juos stebėti kuo ilgiau, bijodama nukreipti akis į savo buvusius namus. Viskas lyg ir klostosi, kaip įprasta, diena iš dienos tas pats traukinys, tas pats maršrutas, tuo pačiu laiku, kol vieną rytą Reičelė pamato kai ką, kas sudrumsčia, apverčia visų trijų moterų gyvenimus. Idilė subliūkšta.

„Mergina traukiny“ mane pakerėjo itin išbaigtais herojų portretais. Pirmąkart gyvenime bandžiau suvokti, kaip jaučiasi meilužė? Arba, kaip jaučiasi palikta žmona? Seniai skaičiau tokią knygą, kuri sukeltų kartu ir šleikštulį, ir norą vis toliau skaityti. Šioje knygoje itin ryškiai atskleidžiamas psichologinis smurtas, kurį mes galbūt ne visuomet atpažįstame. Užvertus paskutinį šios knygos puslapį, jaučiausi it man pačiai kas būtų trenkęs ir gana stiprokai. Sunku susidėlioti pyktį, šleikštulį ir gailestį į savas vietas ją perskaičius. Skaitydamas tu taip įsijauti, kad tarytum pats pradedi nekęsti, pykti, jautiesi tarytum įskaudintas.

Kaip jaučiasi moteris, kuri iš paskutiniųjų stengiasi susilaukti vaikelio ir negalėdama, panirsta į giliausią liūdesį, pradeda netgi gerti dėl to, o jos vyrui nė motais, jis susiranda naują mergužėlę, palieka žmoną be nieko? Kaip jai jaustis, jei neilgai trukus buvęs vyras susilaukia dukrytės su ta, kuri buvo jo meilužė? Kaip jaustis Reičelei, jei ji tebemyli savo buvusį vyrą, dėl visko kaltina tik save ir vis dar pasvajoja apie galimybę dar susigrąžinti buvusį gyvenimą?

„Suknista kalė. Gegutė, padėjusi kiaušinį į mano lizdą. Ji viską iš manęs atėmė. Ji viską iš manęs atėmė ir dabar skambina pasakyti, kad mano sielvartas sukelia jai rūpesčių?“

O kaip jaučiasi ta buvusi meilužė, dabar teisėta žmona ir vaiko motina? Ar ji gali jaustis saugi? Ar ji tikrai ta vienintelė? Ta, dėl kurios vyras gali palikti savo žmoną? Ir kaip jai jaustis, jei buvusi žmona juos persekioja ir neduoda ramybės?

„Tiesa ta, kad man niekad nebuvo nesmagu dėl Reičelės, netgi tada, kai dar nežinojau apie jos girtuoklystę ir apie tai, kokia ji nepakenčiama, kaip pavertė Tomo gyvenimą tikru pragaru. Man ji nebuvo tikras žmogus, be to, aš pernelyg mėgavausi tuo, kas vyksta. Būti kita moterimi - galingas užtaisas, nėra prasmės to neigti: tu esi ta, dėl kurios jis išduoda žmoną, nors myli ją, bet tau negali atsispirti. Štai kokia tu nuostabi.“

O kas, jei visa meilė ir rūpestis tėra melas? Kas, jeigu tai tik iškreiptas žaidimas su kitais žmonėmis? Juk visuomet lengviausia kaltinti, skaudinti ir apgaudinėti tą, kuris pažeidžiamiausias.

„Jis tikras šios srities meistras, tobulai sugeba priversti mane pasijusti dėl visko kalta, pasijusti beviltiška netikėle.“

Ši istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip lengvas, įdomus, įtraukiantis skaitinys vakarui ar porai vakarų, tačiau ši istorija slepia ir gilesnių problemų, į kurias reiktų atkreipti dėmesį, permąstyti, atpažinti. Galbūt kasdien tokios istorijos ir nenutinka, tačiau labai dažnai galima pastebėti situacijų, kai yra manipuliuojama kitu žmogumi, kai jis menkinamas. Meilė akla, pasirodo, ir pasitikėjimas dažnai būna aklas.

Šioje knygoje man neatrodo svarbiausia tai, kas ir kodėl, ką nužudė. Svarbiau man atrodo pačių žmonių istorijos, sąlyčio taškai, jungiančios ir skiriančios problemos.

Apie tai, kas skaudu. Apie tai, nuo ko paprastai žmonės slepiasi ir ko vengia. Apie rasizmą.

Jodi Picoult yra tikra žmogaus emocijų valdymo meistrė, ir tai nenuginčijama tiesa visiems, kurie yra skaitę šios rašytojos...

Apie tai, kas skaudu. Apie tai, nuo ko paprastai žmonės slepiasi ir ko vengia. Apie rasizmą.

Jodi Picoult yra tikra žmogaus emocijų valdymo meistrė, ir tai nenuginčijama tiesa visiems, kurie yra skaitę šios rašytojos kūrinius. "Maži svarbūs dalykai" - visai ne išimtis. Knygoje pasakojama istorija apie moterį Rutą, kuri jau dvidešimt metų dirba gimdymo skyriuje ir padeda nėščiosioms pagaliau tapti mamomis. Tačiau vieną dieną darbe jos laukia netikėtumas - tėvai išrėžia, jog juodaodė negali artintis prie jų kūdikio. Po kiek laiko berniukas netikėtai numiršta ir, kaip nekeista, rasistai tėvai ima kaltinti Rutą, jog būtent ji nužudė jų kūdikį. Knygoje nagrinėjami šių žmonių gyvenimai prieš šį įvykį, jo metu ir teismo procese.

Knyga iš tiesų yra skaudi. Skaudi dėl to, jog ji visiškai tiesmuka - jokių pagražinimų, mat visos emocijos, visos patirtys, atskleidžiamos knygoje, yra realybėje egzistuojančių juodaodžių žmonių istorijos, kurias surinko Jodi Picoult. Atrodo, taip susigyveni, jog galėtum padaryti bet ką, kad kitos rasės žmonės pasijaustų lygiaverčiais. Knyga iš tiesų palieka įspūdį ir įspaudą, mat kaip išaiškėja knygos pabaigoje, rasistai yra net tie žmonės, kurie galvoja, kad tokie nėra...

Visiškai tvirta rekomendacija. Tiesiog duodu ne 5 žvaigždutes, o 4, nes man asmeniškai pritrauko didesnio skaitytojo įtraukimo, galbūt įvairesnių situacijų. Bet tik tiek, daugiau jokių minusų nėra.
Plačiau https://www.instagram.com/ka_skaityti/

Antroji dalis ne tokia gera kaip pirmoji, pradžioje net pradėjo erzinti tas Endriaus "skystumas", bet kai vėl jis tapo "senuoju" Endrium, knyga vėl suintrigavo. Kas labiausiai patiko, tai jų kelionės ir gražus, neegoistiškas...

Antroji dalis ne tokia gera kaip pirmoji, pradžioje net pradėjo erzinti tas Endriaus "skystumas", bet kai vėl jis tapo "senuoju" Endrium, knyga vėl suintrigavo. Kas labiausiai patiko, tai jų kelionės ir gražus, neegoistiškas bendravimas.

Vieno vakaro skaitinys pradedančiam vadovui. Knygoje aprašyti 24 iššūkiai, su kuriais vadovai susiduria dirbdami su žmonėmis ir pateikiami jų sprendimo būdai. Situacijos įvairios: nuo pokalbio apie darbo užmokesčio kėlimą...

Vieno vakaro skaitinys pradedančiam vadovui. Knygoje aprašyti 24 iššūkiai, su kuriais vadovai susiduria dirbdami su žmonėmis ir pateikiami jų sprendimo būdai. Situacijos įvairios: nuo pokalbio apie darbo užmokesčio kėlimą iki motyvacijos valdymo. Autorė remiasi I. K. Adizeso tipologija pagal elgesio stilius: P (producer), A (administrator), E (entrepreneur) ir I (integrator). Šis skirstymą žinoti visai naudinga, nes jis tikrai pasireiškia darbe. Aprašytos įvarios praktinės situacijos, kurias skaitant jaučiasi, kad jos tikros, realios, ne išgalvotos. Skaitant galvoji: "juk taip ir yra, galėtų mano vadovas šią knygą perskaityti!".

Knygos viršeliui skirtas tikrai per mažas dėmesys, nes nuo jo ir priklauso knygos perkamumas. Pasirinktas neaiškus paukščių motyvas, kompozicija neharmoninga, dydžiai nesureguliuoti, nugarėlėje vos telpa pavadinimas, šriftai per dideli.

Neįmanoma išeiti iš bibliotekos be knygų, ? šį kartą tai buvo "Vandeninės moterys". Knyga, tai lyg pokalbis su draugėmis, lyg smagus serialas ?.... Rašoma kaip atrasti tą gyvenimo laimę, įkvėpimą. Skaitant nenorėjau, jog...

Neįmanoma išeiti iš bibliotekos be knygų, ? šį kartą tai buvo "Vandeninės moterys". Knyga, tai lyg pokalbis su draugėmis, lyg smagus serialas ?.... Rašoma kaip atrasti tą gyvenimo laimę, įkvėpimą. Skaitant nenorėjau, jog baigtųsi, įsisukau į herojų gyvenimus, rodos visada buvau šalia.. Gyvenimiškos trijų moterų istorijos susietos su vandeniu (kuo daugiau skaitai, tuo daugiau supranti) Pradžioje suglumino žodžiai ant viršelio "terapinis romanas" mano nuomone labiau motyvuojantis ?
Lengvas greitas ir motyvuojantis romanas. Rekomenduoju 9/10
#bookstagram #booklover #knyga #knygos #skaitau #vandeninesmoterys

Jei norit lengvo skaitalo vakare po darbų - net nelieskit šitos mažutės knygos - jos svoris žymiai didesnis, nei gali pasirodyt ir manęs vos nepribaigė.
Citata iš knygos įvado: "Knyga siūlo ne neutralia, bet...

Jei norit lengvo skaitalo vakare po darbų - net nelieskit šitos mažutės knygos - jos svoris žymiai didesnis, nei gali pasirodyt ir manęs vos nepribaigė.
Citata iš knygos įvado: "Knyga siūlo ne neutralia, bet angažuotą ir itin "šališką" analizę - nes TIESA yra šališka, pasiekiama tik remiant kuria nors pusę, bet dėl to ne mažiau universali". Ką galima pasakyti iš šios citatos? 1.Neverta iš knygos tikėtis objektyvumo; 2.Pateiktas tiesos apibrėžimas atitinka vadovėlinį melo apibrėžimą (įdomumo dėlei sukeiskime žodžius: "Knyga siūlo ne neutralią, bet angažuotą ir itin šališką analizę - nes MELAS yra šališkas, pasiekiamas tik remiant kurią nors pusę... " - ar ne natūraliau skamba?). Iškeliama problema - kapitalizmas, iš pradžių tragiškas (9/11) po to persunktas farsu (2008 krachas). Siūlomas sprendimas "be abejo yra komunizmas", įrankis - "revoliucija". Dabar pažiūrėkime objektyviai - ar žmonės gyvena(-o) taip blogai, kad eitų į gatves nuversti valžią ir "giljotinuotų" savo "engėjus"? Taip gyventi sunku, bet siūloma santvarka savo perspektyva primena šuns ekskrementą, tiek komunizmo istorijos smarve, vis dar lydinčią valstybes buvusias į rytus nuo geležinės uždangos, tiek raityta ir vingiuota forma, kuri neturi apibrėžtumo, garantuojančio veikiančią Tvarką. Slavojus, kaip vienas tragikomiškiausių XXI amžiaus filosofų tik dar kartą patvirtina teiginį, kad nemažai filosofų skraido padebesiuos net nebandydami savo teorijos modeliuoti praktikoje, vardan sveiko proto. Tikiuosi skaitytojas bus pakankamai išmintingas, kad išlaikytų savo nuomonę arba pakankamai kvailas, kad nesuprastų, kas parašyta tarp eilučių. Tuo tarpu autoriaus atžvilgiu, tikiuosi, kad knygos tikrasis ketinimas buvo ne skatinti "atgaivinti komunizmą su nauju veidu", bet įvesti daugiau Kairiųjų pažiūrų, kurių iš tikrųjų trūksta mūsų visuomenėje ir politikoje (Lietuvoje šiuo metu vargiai galėtume išskirti bent vieną tikrai Kairių pažiūrų partiją - kai kurios tik dangstosi į paprastą žmogų orientuotomis idėjomis, bet ideologiniu požiūriu yra grynai kapitalistinės ar geriausiu atveju neutralios). Aišku, čia tik nuomonė, bet iš tikrųjų pasaulis turėtų orientuotis ne į komunizmo lavono iškasimą iš grabo, o tikrojo socializmo (kurio pavyzdžių galima nesunkiai rasti Skandinavijoje) idėjų perkėlimo į praktiką (mūsų atveju to reikėtų tikėtis iš socialdemokratų, kurie deja su socialistine savo pavadinimo dalimi turi tiek bendro, kiek Demokratinė Šiaurės Korėjos Liaudies respublika su demokratija).

3/5 balų, nes knyga vertė susimąstyti, bet akivaizdžia ir neslepiama angažuote skatino ieškoti sprendimų klystkeliuose.