Aš nemėgstu duoti 5 žvaigždučių knygoms.
Ar aš esu įsitikinusi, kad ši knyga objektyviai nusipelno tų 5 žvaigždučių? Ne.
Ar mane sužavėjo herojai? Ne, tiesą sakant, beveik visų jų nemėgau ir net niekinau.
Vis tik...

Aš nemėgstu duoti 5 žvaigždučių knygoms.
Ar aš esu įsitikinusi, kad ši knyga objektyviai nusipelno tų 5 žvaigždučių? Ne.
Ar mane sužavėjo herojai? Ne, tiesą sakant, beveik visų jų nemėgau ir net niekinau.
Vis tik dėl šios knygos emocinio poveikio, išlaikytos psichologiškumo logikos, regiono socialinės-kultūrinės terpės supratimo, puikiai pasirinkto sudėtingos ir jautrios temos vaizdavimo aš tiesiog negaliu neduoti aukščiausio įvertinimo.
Aš manau, kad Marinai Achmedovai pavyko apčiuoti tai, kas mirtininkus motyvuoja išpuoliams, kaip prie to prieinama. Tai tikrai įdomu. Dažnai motyvacija nebūna didžiulis tikėjimas, o tiesiog netektys, skausmas, nepritapimas, apskritai suicidinės nuotaikos, paprastas naivumas, kad amžina palaima gali būti užtarnauta vos paspaudus detonatoriaus mygtuką... Žinoma, patekimas į "tinkamą" terpę, kur esi priimamas, įkalbama, kad esi ypatingas, geresnis už kitus - tuos "netikėlius", kurie "kalti" dėl tavo skausmo. Su tavimi gražiai elgiamasi, viskas apvyniojama tikėjimo "tiesomis", tariamai tavo gyvenimui suteikiama prasmė... Kartais veikia ir visai buki prietarai, bet - ei - jei dirva jau paruošta, čia sudigs įvairios sėklos. M. Achmedova tai sumaniai parodo.
Beje, įdomu, kad ir ji pati interviu, berods, "Delfi" pasakojo, kad nemėgo savo knygos herojės Chadižios (šakės, kaip sunku atsiminti tuos vardus) ir džiaugėsi, kad baigė knygą, nes daugiau su ja neteks turėti reikalų :D

Bet kuriuo atveju "Mirtininkės dienoraštis" įstrigo į galvą. Čia iškart susiėjo kelios temos, kuriomis domiuosi: tarptautinė politika, islamas, moterų teisės. Kone specialiai man sumiksuotas kokteilis :)

Labai jautri tema - vėžys. Nesvarbu koks tavo amžius, tai visada liūdina. O dar liūdniau,kai tai kankina jaunus žmonės, kurie dar nepažino gyvenimo, tiek neišmėgino. Emocionali ir iškalbinga istorija jaunuolių, Heizelės ir...

Labai jautri tema - vėžys. Nesvarbu koks tavo amžius, tai visada liūdina. O dar liūdniau,kai tai kankina jaunus žmonės, kurie dar nepažino gyvenimo, tiek neišmėgino. Emocionali ir iškalbinga istorija jaunuolių, Heizelės ir Gaso, lūpomis

Kokia nuostabi moteris. Tiesa, knyga pilna įdomių faktų apie geišos gyvenimą, tradicijas, istoriją, tad nesuklys nei vienas, besidomintis japonų kultūra, paėmęs šią knygą į rankas, bet labiau už viską mane sužavėjo...

Kokia nuostabi moteris. Tiesa, knyga pilna įdomių faktų apie geišos gyvenimą, tradicijas, istoriją, tad nesuklys nei vienas, besidomintis japonų kultūra, paėmęs šią knygą į rankas, bet labiau už viską mane sužavėjo pati Mineko Iwasaki. Kuo daugiau puslapių buvau perskaičiusi, tuo labiau ja žavėjausi. Ji sunkiai dirbanti, nuo mažens paisė kas jai yra sakoma, vertino jai suteiktas žinias, o suklydusi tuoj pat atsitiesdavo ir dirbdavo dar sunkiau, užpuolikus pamokydavo, kad moteris nėra daiktas, o Karalienės akivaizdoje ieškojo žmogiškumo, o ne aukštos padėties. Per gyvenimą išliko žmogiška, rūpestinga ir teisinga. Džiugu žinoti, kad esama tokių žmonių pasaulyje.

Dar viena knyga apie koncentracijos stovyklą. Tema, kuria lengvai neina rašyti net memuarų, bet ši man vis tiek labiau panėšėjo į mokslinį psichologijos veikalą. Kadangi knygą rašė kalėjęs psichoterapiautas, tad ir knyga...

Dar viena knyga apie koncentracijos stovyklą. Tema, kuria lengvai neina rašyti net memuarų, bet ši man vis tiek labiau panėšėjo į mokslinį psichologijos veikalą. Kadangi knygą rašė kalėjęs psichoterapiautas, tad ir knyga yra persmelkta gydytojo žvilgsniu.

Tikrai pradėdama skaityti nemaniau, kad bus taip sunku užbaigti.. bet esu jautri knygoms, tad teko ir šią apverkti.. Esu jautri ne tik knygoms, bet būtent ir šios knygos temai, ir ne todėl, kad turiu patirties, kaip tik jos...

Tikrai pradėdama skaityti nemaniau, kad bus taip sunku užbaigti.. bet esu jautri knygoms, tad teko ir šią apverkti.. Esu jautri ne tik knygoms, bet būtent ir šios knygos temai, ir ne todėl, kad turiu patirties, kaip tik jos neturiu. Mano tėvai sukūrė tokią šeimą, kurioje augdama žinojau, kaip vyras ir moteris turi gerbti vienas kitą, niekada nemačiau smurto šeimoje, net sunku atsiminti, kada tėtis būtų ant mamos rėkęs, nes tikriausiai to net nebuvo.. Tas pats ir su mano pačios šeima, mano vyras tobulas, su juo galime šnekėti apie bet ką, ir jam teko išklausyti mano ašarų ir dėl šios knygos :)
Aš visom savo galūnėm pritariu šios knygos minčiai, kad užburtas ratas yra, ir jei mes leisime matyti savo vaikams smurtą šeimoje, jie tikrai užaugę žinos, kad taip gali būti ir tai nėra taip baisu, tiesiog reikia pakentėti. Ir moterys iš tos meilės kenčia, sako kenčia dėl vaikų, bet ar tai tiesa ir ar tai teisinga.. Taigi kaip dauguma žino ši knyga ir yra apie smurtą prieš moterį, apie smurtaujantį tėvą, apie dukterį nekenčiantį to tėvo, apie dar gimsiantį kūdikį, kuris tikriausiai taip pat nekęs savo tėvo.. Kiek kartų, kaip skaudžiai, galima leisti vyrui "netyčia" tau trenkti? Kiek kartų galima jam atleisti? Kiek kartų galima save įtikinėti, kad jis pasikeis arba, kad meilė viską pakeis? Ar iš tiesų tas posakis ir atitinka šias situacijas "jei muša, reiškia myli", ar reikia trenkti taip stipriai, kad atsidurtum arti mirties, jog suprastum, kad tai nėra meilė? Tiek neatsakytų klausimų, į kuriuos kiekviena moteris patirianti smurtą manau rastų atsakymą, ir iš kiekvienos jis būtų skirtingas. Aš daug kartų esu kartojusi, jog esu feministinių pažiūrų, esu kovotoja už moteris, tiek daug kartų esu kartojusi, kad nesuprantu tokių moterų.. bet.. perskaičiusi šią knygą, suprantu, kad kartais sunku atskirt tą tyčinį smurtą, nuo to netyčinio, ir tikriausiai sunku suvokt, kad tavo dievinamas, mylimas žmogus gali taip pasielgti, tiesiog mūsų protas tai gali blokuoti. Aš visada stengiuosi neteisti tokių moterų, bet man taip skaudu žiūrėti, girdėti, kaip jos yra žeminamos, ir taip norisi joms atiduoti dalį savo stiprybės, kad galėtų atsistoti iškelta galvą ir suprasti, kad jos yra tobulos asmenybės, kurių nevalia niekam, absoliučiai NIEKAM, jų liesti skaudžiai.. Aš didžiuojuosi šios autorės mama, kad turėjo stiprybės išeiti, taip kaip didžiuojuosi savo tėvais, kurie man parodė, kaip sutuoktiniai turi gerbti vienas kitą.
Didžiausia pliusą šiai knygai galiu dėti už tai, kad tai nebuvo tik banalus romanas, kur vis tikėjausi, kad mergina grįš pas savo pirmąją meilę, ar bent teks perskaityti jų meilės scenų. Bet ne, autorė davė galimybę pagrindiniai veikėjai pabėgti, bet tada ir būtų buvę banalu. Autorė turėjo parodyti, kaip moteris gali kovoti už save, be jokios vyro pagalbos, kaip mes moterys galime būti ir turime būti stiprios. Tad mielosios, neužmirškite, mes esame ne tik trapios, jautrios asmenybės, mes esame MOTERYS, kurios gali nuversti kalnus, ir stenkimės tuos kalnus pirmiausia versti dėl savęs.

Knyga pateikianti laabai daug informacijos apie šaltojo karo ir vėliau sekančių laikotarpių santykius tarp Rusijos ir JAV, aprašomi šnipų verbavimo ir veiklos proncipai, kasdienis gyvenimas, Patarčiau skaityti istorijos...

Knyga pateikianti laabai daug informacijos apie šaltojo karo ir vėliau sekančių laikotarpių santykius tarp Rusijos ir JAV, aprašomi šnipų verbavimo ir veiklos proncipai, kasdienis gyvenimas, Patarčiau skaityti istorijos studentams rašantiems kursinius darbus apie KGB ir CŽV, kitiems gali būti nuobodoka, dėl didelės gausos pavardžių, veikėjų, pokalbių. Trumpai: knyga perteikia to laikotarpio slaptųjų tarnybų veiklos principus, besidominčiam gal bus truputi per maai informacijos, nesidominčiam bus per nuobodi.

Iš knygos tikėjausi daug daugiau.. Šiektiek nuvylė.. ? Man tikrai galėtų paprieštarauti detektyvų mėgėjai. Deja, deja, pasikartosiu, detektyvų nemėgstu... Knyga apie šeimos ryšį, paauglės-mergaitės kovą ir didžiulį...

Iš knygos tikėjausi daug daugiau.. Šiektiek nuvylė.. ? Man tikrai galėtų paprieštarauti detektyvų mėgėjai. Deja, deja, pasikartosiu, detektyvų nemėgstu... Knyga apie šeimos ryšį, paauglės-mergaitės kovą ir didžiulį maištą
7/10
#bookstagram #booklover #knyga #knygos#skaitau #jodipicoult