Lengvai skaitoma, “jauki” knyga. Rodos atskleidžiama viskas, kas glūdi giliai pasąmonėje ir yra taip akivaizdu, tačiau nepastebima iki tol, kol kažkas nepasako ir neparodo pirštu. Kaip ir mini anotacijoje - knyga parašyta...

Lengvai skaitoma, “jauki” knyga. Rodos atskleidžiama viskas, kas glūdi giliai pasąmonėje ir yra taip akivaizdu, tačiau nepastebima iki tol, kol kažkas nepasako ir neparodo pirštu. Kaip ir mini anotacijoje - knyga parašyta širdimi. Imi, skaitai ir pritariamai linksi galva “kaip gi nesupratau to anksčiau?!”. Autorė dažnai mini humanistinę pedagogiką, kuria vadovaujasi, netgi kilo noras ja pasidomėti plačiau.

Pastebėjau nemažai minčių, kurios analogiškos John Gray knygai “Vaikai kilę iš dangaus” ir tik belieka spėlioti ar tai sutapimas (nes naudotos literatūros sąraše ji nepateikta), ar tai kito rašytojo - psichologo “pasiskolintos” ir savitai performuotos bei pateiktos mintys? ?

Knygoje pabrėžiama viengubų standartų nauda atkreipiant dėmesį į visuomenėje įsišaknijusius dvigubus standartus - vaikas JAU yra didelis žmogus ir reikėtų su juo bendrauti visapusiškai laikantis lygiavertiškumo principo.

Vaikai mums nepriklauso. Jie neturi būti “patogūs” būdami nuolankūs ir vykdydami mūsų prašymus įsakymo formoje. Prisipažinkime kiekvienas sau, kad ir mes tikrai ne iš pirmo karto skubame daryti tai, ko esame paprašyti. Tad kodėl to nekantriai reikalaujame vaikų? Susiejus šiuos teiginius bus ženkliai lengviau tapti atlaidesniems ? Tad atpalaiduokim vadžias ir neieškokim problemų ten, kur jų nėra.

Vaikai yra besiformuojančios asmenybės ir mes turime didžiausią įtaką rodydami jiems pradžios kelią. Tad pasistenkime semtis žinių iš tiek šaltinių, kiek sugebėsime aprėpti, kad tas kelias nesueižėtų tik pradėjus juo žengti...

Duočiau 9 iš 10.