Knyga ganėtinai įtempta, pabaiga bent jau man tikrai buvo netikėta, galvojau kad viskas baigsis tragiškai bet pasirodo aš klydau. Kas nori šiek tiek kitokio trilerio tikrai rekomenduoju. Beje susituokusiems ar esantiems...

Knyga ganėtinai įtempta, pabaiga bent jau man tikrai buvo netikėta, galvojau kad viskas baigsis tragiškai bet pasirodo aš klydau. Kas nori šiek tiek kitokio trilerio tikrai rekomenduoju. Beje susituokusiems ar esantiems santykiuose galima net kai kuriais įžvalgas apie santuoką pritaikyti ir sau.

„Kad ir kaip stengtumeisi, skausmingiausi tavo gyvenimo tarpsniai iš atminties neišdyla. Daug metų troškau ką nors pakeisti. Jei būtum pasielgusi taip, o jei anaip... Bet širdgėla nepranyksta. Laikas negydo. Tai melas. Prie...

„Kad ir kaip stengtumeisi, skausmingiausi tavo gyvenimo tarpsniai iš atminties neišdyla. Daug metų troškau ką nors pakeisti. Jei būtum pasielgusi taip, o jei anaip... Bet širdgėla nepranyksta. Laikas negydo. Tai melas. Prie skausmo tiesiog pripranti. Daugiau nieko.“
(p.s. šios mintys ne pagrindinio herojaus Oliverio, tačiau...)

Retai pasitaiko knygų, kurios taip įtraukia, kad sunku ją padėti į šalį, kai norisi perskaityti viską vienu ypu. Deja, mūsų galvotrūkčiais lekiantis gyvenimas ne visada tai leidžia. „Išnarplioti Oliverį“ – viena tų knygų, kai norisi sustabdyti laiką, pareigas, buitį ir sužinoti visus atsakymus. Šiai istorijai užtenka dienos, daugiausiai dviejų.

Ką mes tokį narpliojame? Ogi Oliverį, labai sėkmingą rašytoją, gyvenantį kone svajonių gyvenimą. Tas, galima sakyti, ramus svajonių gyvenimas priveda prie to, kad vieną vakarą Oliveris trenkia savo žmonai. Ir staiga visi Oliverio praeities demonai, tūnoję tamsiausiuose kampuose, pradeda lįsti į dienos šviesą.


Vos pradėjus skaityti šią istoriją, sunku nuo jos atsitraukti, nes autorė neria Oliverį, kaip gyvatę iš odos ir kiekvienas sluoksnis vis įdomesnis, įtraukia vis labiau. Kaip suaugusiam vyrui gali atsiliepti nemeilė ir atstūmimas vaikystėje? Kokios blogio šaknys? Ir kas yra kaltas dėl viduje susitelkusio pykčio klodų? Kaip tampama tokiu šaltakrauju ir žiauriu žmogumi, kuris nepaiso nieko? Įvykių grandinė kupina įvairiausių klausimų, susimąstymų.

Sunkiai pamenu tokią knygą, kurios pagrindinis herojus būtų toks neigiamas, blogas. Kai net nebandai pagrindinio herojaus išteisinti, nes, regis, kad ir kokia vaikystė buvo, kad ir kokių problemų turėtum, už gėrio ir blogio persvarą esi atsakingas pats. Juk yra įvairiausių istorijų. Kai vaiką augina pikti, geriantys ar dar ką darantys tėvai, jie užauga tokie pat arba kabinasi į gyvenimą visomis išgalėmis ir tampa savo budelių priešingybėmis. Kas tai nulemia? Ši knyga į šį klausimą gal ir nepadės atsakyti, bet tikrai privers stabtelėti ir apie tai susimąstyti. Šiaip iš paskutiniųjų stengiuosi nesmerkti žmonių (knygų herojų, beje taip pat), kol neapmąstau jų motyvų, nebandau įsivaizduoti situacijos iš įvairių perpektyvų, tačiau Oliveris vedė mane iš proto, aš negalėjau jo nesmerkti ir juo nesibodėti.

Nuoširdžiai rekomeduoju šią knygą. Ir ĮSPĖJU: jei turite kažkokių pareigų ar svarbių planų, nepradėkite skaityti šios knygos, nes planai gali nuplaukti. Akimirką Oliverio nuodėmės bus svarbesnės už asmeninius malonumus. :) Kita vertus, narplioti Oliverį labai didelis malonumas, tik gal šiek tiek su kartėliu.

Ilgokai užtrukau kol įveikiau, sudėtingas ir vietomis labai nuobodus rašymo stilius, pusė knygos apie jaunuolių meilę, kas visai įdomu, kita apie katorgininko likimą, ką perskaičiau jau tik iš užsispyrimo ir pagarbos...

Ilgokai užtrukau kol įveikiau, sudėtingas ir vietomis labai nuobodus rašymo stilius, pusė knygos apie jaunuolių meilę, kas visai įdomu, kita apie katorgininko likimą, ką perskaičiau jau tik iš užsispyrimo ir pagarbos klasikai, džiaugiuosi, kad įveikiau, bet yra tikrai idomesnių (bent jau mano skoniui) ir vis dėlto klasikos vardo vertų knygų.