Išmokau mintinai upes ir kalnus,
pagarbinau gyvenimus
ir paukščių, ir žvėrių,
vienų – gražius, kitų – piktus ir alkanus.
O skauda tiktai tą, kurį turiu.

Kol vėl neatsiverčiau poezijos knygos, tol nesugebėjau...

Išmokau mintinai upes ir kalnus,
pagarbinau gyvenimus
ir paukščių, ir žvėrių,
vienų – gražius, kitų – piktus ir alkanus.
O skauda tiktai tą, kurį turiu.

Kol vėl neatsiverčiau poezijos knygos, tol nesugebėjau suprasti, ko man trūksta, kaip nuraminti neramią ir sopančią širdį. Regis, poeziją atrandu vis iš naujo tada, kai labiausiai man to ir reikia.
Kaip ir šįkart, Marcinkevičius mano sielai buvo tarytum oro gurkšnis, kurio reikėjo tam, kad atsibusčiau. Šiame rinkinyje jis visoks, jam skauda ir dėl Lietuvos, ir dėl moters nemeilės, dėl jaunų draugų, kurių nepagailėjo likimas, dėl rudens, čia jis jaukinasi mirtį ir primena mūsų laikinumą. Turbūt skaitant poeziją nieko prasmingiau ir negali būti už tas akimirkas, kai siela atsišaukia, kai, regis, apie tave būtų parašyta, apie tavo vargus, didesnius ar mažesnius skausmus. Ir sninga šiame rinkinyje taip ramiai ir jaukiai, ir pasaulis tyliai susikuria iš naujo.


Kasmet prieš šventes man norisi atsisukti į lietuvių autorius, tik jų knygos man suteikia jaukumą, ramybę, šilumą. Mane atstato ir paruošia gyvenimą gyvent iš naujo. J. Marcinkevičiaus kūryba man visuomet primins prieššventinį jaudulį, drebančius kelius ir užmirštas eilutes prieš pilną mokyklos salę, primins teatro repeticijas ir mane pačią, savęs vis ieškančią.

Apie poezijos rinkinius kalbėti yra ypatingai sunku, dievaži, visuomet sugebu pasakyti: siela atsiliepė. Ir viskas. Kad ir kaip ten būtų, mylint poeziją ar norint ją pažinti, J. Marcinkevičių skaityti labai labai verta.

geriau kai neskauda
bet kai visai tylu
negerai