Puiki knyga :) Įkvepianti ir jautri, pasakojanti visiškai skirtingas įdomias drąsių moterų kovotojų istorijas. Kaip mamai pasakė viena iš knygos mažųjų herojų: "Tu - amazonė". Visos jos - italė, indė ir kanadietė -...

Puiki knyga :) Įkvepianti ir jautri, pasakojanti visiškai skirtingas įdomias drąsių moterų kovotojų istorijas. Kaip mamai pasakė viena iš knygos mažųjų herojų: "Tu - amazonė". Visos jos - italė, indė ir kanadietė - amazonės, kovojančios ir laiminčios. Prieš apkalbas, pavydą, prietarus... ir prieš save.

Knygos "Jonvabalių takas" tęsinys.
Visa knyga persunkta skausmo ir ilgesio. Įtikinanti, įtraukianti ir tikra.
Kaip gyventi toliau netekus žmonos, mamos, geriausios draugės?.. Dėl pirmųjų dviejų teikiama užuojauta, bet kaip...

Knygos "Jonvabalių takas" tęsinys.
Visa knyga persunkta skausmo ir ilgesio. Įtikinanti, įtraukianti ir tikra.
Kaip gyventi toliau netekus žmonos, mamos, geriausios draugės?.. Dėl pirmųjų dviejų teikiama užuojauta, bet kaip esti netekus draugės? Tiesiog turi gyventi toliau, nes aplinkiniai nesupranta, kad tu irgi kenti.
Šioje knygoje labai trūko Keitės. Čia veikėjai savanaudžiai. Bet ar gali atjausti kito skausmą ir netektį?.. Tuo labiau, jeigu pats nesusitvarkai su savuoju?..

Nors neesu detektuvų mėgėja, bet Agatos knygos tirpste sutirpsta akyse, ši knyga tapo viena įsimintiniausių. Jaučiau kaip skaitydama pati įtempiu savo "pilkąsias ląsteles", kad galėčiau kartu su herojais įminti visas bylos...

Nors neesu detektuvų mėgėja, bet Agatos knygos tirpste sutirpsta akyse, ši knyga tapo viena įsimintiniausių. Jaučiau kaip skaitydama pati įtempiu savo "pilkąsias ląsteles", kad galėčiau kartu su herojais įminti visas bylos mįsles. Knyga nuostabi ir gaila, kad taip lengvai ir greitai persiskaito, norėjosi to siužeto dar ir dar :)

Jei viršelis sužavi, tai turinys nuvilia. Pastaruoju metu taip.

Neapleidžia nuojauta, kad autorės idėja buvo parašyti pozityvų romaną pasitelkiant liūdnų epizodų. Tačiau visa knyga - lyg vienas didelis liūdesio debesis,...

Jei viršelis sužavi, tai turinys nuvilia. Pastaruoju metu taip.

Neapleidžia nuojauta, kad autorės idėja buvo parašyti pozityvų romaną pasitelkiant liūdnų epizodų. Tačiau visa knyga - lyg vienas didelis liūdesio debesis, su vienu kitu, menku saulės spindulėliu.

Siužetas išties neeilinis ir įdomus, tačiau pasakojimas neįtraukiantis. Daug nereikšmingų dalykų. Minčių dėstymas šiek tiek padrikas, pati stilistika “lengvabūdiška”.

Prieš keturiasdešimt metų Antonis Perdiu pametė savo sužadėtinės Terezos dovaną. Paradoksas - tą pačią dieną ji mirė. Nežinia kokių vidinių jausmų vedinas, siekdamas išpirkti kaltės jausmą, atrasti sielos ramybę ar savo paties pamestą dovaną, Antonis pradeda rinkti kitų žmonių pamestus daiktus. Kiekvienas jų, gauna garbingą vietą stalčiuje ir lapelį su detalia radimo vietos bei aplinkybių informacija. Be kita ko Antonis, kaip rašytojas, kiekvienam daiktui, sukuria jo pametimo istoriją. Kuri, kaip rodo tolimesnis pasakojimas - išties įvyko. Sutapimas? O gal stebuklas? Didžiausias iššūkis - gražinti daiktus tikriesiems jų savininkams. Šį iššūkį tenka priimti Antonio namų tvarkytojai, kuri po rašytojo mirties paveldi jo namą ir visą turtą, Paduvos sodininkui Fredžiui ir netikėtai į šių įvykių verpetą įsisukusiai kaimynei Saulutei.