Ir vėlgi leidausi sugundoma knygos viršelio. Tačiau nesigailiu. Nors tikėjaus kitokios knygos, kitokios istorijos. Istorijos, kurioje būtų pilna muzikos, visgi nesigailiu, kad ją perskaičiau. Man patiko. Ir mielai skaityčiau...

Ir vėlgi leidausi sugundoma knygos viršelio. Tačiau nesigailiu. Nors tikėjaus kitokios knygos, kitokios istorijos. Istorijos, kurioje būtų pilna muzikos, visgi nesigailiu, kad ją perskaičiau. Man patiko. Ir mielai skaityčiau ją dar kartą. Manau, kad kada nors taip ir atsitiks. Iškart perskaičius, norėjosi rašyti ilgą ir išsamų komentarą, tačiau tai labai puikiai padarė skaitytoją Agnė (rekomenduoju paskaityti jos komentarą!). Kuomet perkaičiau jos atsiliepimą apie knygą, net nagus panižo, kaip norėjau kuo greičiau knygą paimti į savo rankas. Nuo savęs galėčiau pridėti tik tiek, kad knyga tikrai gana savotiška, kažko panašaus, bent šiais metais, man skaityti neteko, tad natūralu, kad daugelis ją smerkia ar nesupranta, už ką žmonės ją giria. Ko gero, ne vieną kartą reikėtų perskaityti šią knygą, jog būtų galima tai suprasti.

Nors knyga labiau sutelkta tėveliams, savo bendravimo ir komunikabilumo su vaikais įgūdžių lavinimui, gali nemažai praktinių patarimų pasisemti ir pradedantysis specialistas dirbantis su vaikais. Man patiko, kad yra būtent...

Nors knyga labiau sutelkta tėveliams, savo bendravimo ir komunikabilumo su vaikais įgūdžių lavinimui, gali nemažai praktinių patarimų pasisemti ir pradedantysis specialistas dirbantis su vaikais. Man patiko, kad yra būtent pasiūlyta veikla, kaip pyktį išleisti, kaip nusiraminti ir panašiai. Vietomis labai kartojosi tekstas, skyriai ištempti, bet gal tai tikslas, kad labiau įsisavintų informaciją, nors tai tikrai erzina.

Labai labai patiko. Kadangi jau anksčiau supratau, kad buvęs JAV prezidentas Barackas Obama man atrodo įdomus, geras ir nuoširdus žmogus, daug padėjęs savo šaliai, todėl ši knyga mane labai nudžiugino, nes aprašyta būtent...

Labai labai patiko. Kadangi jau anksčiau supratau, kad buvęs JAV prezidentas Barackas Obama man atrodo įdomus, geras ir nuoširdus žmogus, daug padėjęs savo šaliai, todėl ši knyga mane labai nudžiugino, nes aprašyta būtent visas jo gyvenimas iš jo šeimos pusės. Michelle taip pat yra nuostabi moteris, kovojanti už kitų moterų teises, taip pat labai rūpestinga, šilta ir geraširdiška. Aprašoma visa jos vaikystė, sutikti žmonės, įvairūs išgyvenimai ir jausmai. Labai įkvėpė ir buvo įdomu. Visa jų šeima nuostabi, todėl buvo smagu susipažinti ir pažvelgti į tokius įtakingus žmones iš arčiau. Taip pat buvo labai įdomu sužinoti apie pačius Baltuosius rūmus ir kas slepiasi už jų sienų ir kaip iš tiesų gyvena prezidentai. Tikrai labai gera biografija. Rekomenduoju.

Romanas apie tai, apie ką dažniausiai garsiai nekalbama - gyvenimą Sovietų Sąjungos pavergtose šalyse. Šiuo atveju, buvusioje Latvijoje, kur viskas taip artima, tarsi būtų kalbama apie Lietuvą.
Trijų kartų moterys bando...

Romanas apie tai, apie ką dažniausiai garsiai nekalbama - gyvenimą Sovietų Sąjungos pavergtose šalyse. Šiuo atveju, buvusioje Latvijoje, kur viskas taip artima, tarsi būtų kalbama apie Lietuvą.
Trijų kartų moterys bando išgyventi ir neprarasti žmogiškumo. Ne visoms taip gerai sekasi, kaip kai kurioms.

Tekstas skaitosi greitai, tačiau verta neskubėti. Subtiliai pasakojama apie priespaudą ir galimybes TIK tam tikromis sąlygomis arba mainais už kažką. Kaip reikėjo mokėti kalbėti/galvoti/elgtis. Ir kad tai, kaip elgiesi viešai nebūtinai reiškia, kad taip ir galvoji iš tikrųjų ar pritari.
Iš pradžių sunkokai sekėsi atskirti iš kurios perspektyvos kalba "aš" pasakotojas.
Įdomus sprendimas nenaudoti jokių vardų; močiutę vadinti motinos motina, o senelės vyrą - patėviu.

Dviejų vakarų skaitinys. Ir nors, anot autorės, knyga buvo rašyta su intencija atskleisti moters vidinį pasaulį netekus vaiko, man ji didesnį įspūdį paliko kaip giminės istorijos pasakojimas. Visame kūrinio kontekste...

Dviejų vakarų skaitinys. Ir nors, anot autorės, knyga buvo rašyta su intencija atskleisti moters vidinį pasaulį netekus vaiko, man ji didesnį įspūdį paliko kaip giminės istorijos pasakojimas. Visame kūrinio kontekste pasimetė netekties šešėlis, kuris turėjo būti pagrindinis akstinas.

Prieškario metais, dėl sunkių gyvenimo aplinkybių, šeimą palieka vyriausia 15-metė dukra Katrina ir keliauja į Sankt Peterburgą siekdama tapti vienos šeimos namų kompanione sergančiai madam. Neilgai trukus, jos pėdomis atseka ir jaunesnioji sesuo Agota. Nors ir sunkiai, tačiau Katrinos pilkas gyvenimas slenka stabiliai. Priešingai nei Agotos, kuri pilna energijos pasauliui įrodyti jog gali būti geresnė už seserį. Na, o kalbant apie pačius laiškus, jie kūrinyje atliko smulkų vaidmenį. Keli abstraktūs Agotos atsiprašymo laiškai Katrinai, gal net veikiau sakyčiau - tekstai sau, kurie buvo rašomi su aiškia nuostata jų niekada neišsiųsti.

Pirmieji du knygos trečdaliai, kuriuose pasakojamas praėjęs laikotarpis, buvo kažkas “wow”. Turtingas turinys, vaizdingi pasakojimai, aforizmai. Išties “skanu” skaityti. Pasiekus trečiąjį, kūrinio tonas pasikeitė. Žengus į naujuosius laikus atsivėrė kažkas banalaus ir lėkšto. Tarsi nevykęs bandymas atskleisti pametusių savastį žmonių niūrius dabarties užkaborius ir varganą leksiką.

Pabaiga pasirodė per greita ir smarkiai sintetinė. Susitiko kelias kartas praradusios ryšį giminaitės ir jau pirmam dialoge “netikėtai”, be jokių intensyvesnių emocijų, išaiškėjo jų saitai. Manau, kad šioje vietoje reikėjo labiau pasistengti išlaikyti intrigą skaitytojui.

Bet visumoj, knyga gera.

Internete mačiau neblogų atsiliepimų apie šią knygą. Tačiau ją perskaičius, mano nuomonė priešinga regėtiems komentarams.

Knygos idėja išties intriguojanti. Du veikėjai, turintys savų vidinių išgyvenimų, abu...

Internete mačiau neblogų atsiliepimų apie šią knygą. Tačiau ją perskaičius, mano nuomonė priešinga regėtiems komentarams.

Knygos idėja išties intriguojanti. Du veikėjai, turintys savų vidinių išgyvenimų, abu psichoterapeutai ir tuo pačiu redaktoriai, konsultuoja klientus (kažkaip keistai pacientai šioje knygoje vadinami klientais) ir tuo pačiu rašo straipsnius psichologine tematika. Kiekvieną mažytį veikėjų veiksmo ar minčių epizodą palydi terapeutų rašytas straipsnis ir patarimai kaip elgtis atsidūrus analogiškoje situacijoje. Gal ir neblogai. Bet pačio siužeto vietomis vos sprindis (dažniausiai - lapas, kitas) ir tada bac - straipsnis ir situacijos sprendimas. Po keliolikos perskaitytų puslapių kūrinys pradėjo smarkiai alsuoti dirbtinumu ir “pritempimu”.

Taip iki galo ir nebuvo atskleistas pagrindinių veikėjų Alano bei Amelijos tarpusavio ryšys. Vaidmuo vienas kito gyvenimuose. Kažkokios nuotrupos, kas išties erzino. Apie kitus veikėjus net nekalbu. Kaip “įbėgo” į tekstą, taip iš jo ir “pabėgo”. Be jokio įspūdžio ar prasmės.

Tikrai nepavadinčiau knygos romanu, kuriančio vienokią ar kitokią istoriją. Smarkiai pritrūko turinio siužetui. Vadinti psichologine / saviugdos, taip pat nesirįžčiau. Aptariamieji straipsniai trumpučiai, neišsamūs, parašyti lyg prabėgomis, labai abstakčiai. Manau būtų pavykęs produktyvesnis variantas, jei autorės turinį būtų kūrusios konkrečiai kaip straipsnius aktualiomis temomis.

Pati knyga man buvo panaši į depresyvių žmonių minčių srautą, su kartais švysteltu pozityvo prieskoniu.

Ne, ne.