Skaitydama šią knygą negalėjau atsistebėti.. Kiek vienas žmogus gali pakelti.. Netekčių, išdavysčių, išsiskyrimų bei karo siaubų.. Verčiant puslapius atrodo, jog kartu su pagrindinėmis veikėjomis išgyvenate jų...

Skaitydama šią knygą negalėjau atsistebėti.. Kiek vienas žmogus gali pakelti.. Netekčių, išdavysčių, išsiskyrimų bei karo siaubų.. Verčiant puslapius atrodo, jog kartu su pagrindinėmis veikėjomis išgyvenate jų patiriamą siaubą.
Buvo be galo sunku įsivaizduoti ką karas padarė žmonėms ir kaip tai pakeitė jų likimus.
Tikrai tikiu, jog ši knyga nėra pati stipriausia kada nors parašyta istorija, kuri yra susijusi su Antruoju pasaliniu karu, bet ji labai mane prikaustė bei paveikė.. Paskutinius knygos skyrius skaičiau su ašaromis akyse.
Man knyga pasirodė labai tikra ir tikiu, jog skaitydamas tokias istorijas tiesiog negali likti abejingu. Ją skaitydama ir pykau, liūdėjau bei džiaugiausi kartu su knygos herojais. Dar kartą įsitikinau, jog motinos meilė gali įveikti ir didžiausias kliūtis bei nuopolius : "Jo veide regiu visą savo gyvenimą. Matau kūdikį, atkeliavusį pas mane gerokai po to, kai palaidojau visas viltis...ir savo buvusio grožio užuominą. Matau...visą savo gyvenimą jo akyse."
Tikriausiai ne šiaip sau sakoma, jog vaikai yra mūsų atspindys ❤️

Nieko panašaus nesu skaičiusi, tad tikrai džiaugiuosi pagaliau paėmusi šią knygą į rankas. Man patinka skaityti apie mūsų istoriją, apie kurią per istorijos pamokas beveik nieko negirdėjome. Ir man patinka, kad čia...

Nieko panašaus nesu skaičiusi, tad tikrai džiaugiuosi pagaliau paėmusi šią knygą į rankas. Man patinka skaityti apie mūsų istoriją, apie kurią per istorijos pamokas beveik nieko negirdėjome. Ir man patinka, kad čia veikėjų gyvenimai - ištisas susimovimas, svyravimai ir chaosas :) Nelogiška daug kas ir ne visai aišku kas kaip ir kodėl, bet įjungi tą nuotaiką "oh, that's just life" ir kažkaip viskas vėl gerai su tuo tekstu pasidaro :)

Knygą skaičiau du kartus, tarp kurių buvo poros metų tarpas. Šiaip nemėgstu ir labai skeptiškai žiūriu į knygas, kuriose rašoma apie dievą ir panašius dalykus, tačiau ši knyga palietė, privertė susimąstyti ne tik apie...

Knygą skaičiau du kartus, tarp kurių buvo poros metų tarpas. Šiaip nemėgstu ir labai skeptiškai žiūriu į knygas, kuriose rašoma apie dievą ir panašius dalykus, tačiau ši knyga palietė, privertė susimąstyti ne tik apie patį gyvenimą, bet ir apie tai, kad niekas nevyksta veltui, kad reikia mokytis atleisti, atleidimas - tai ne nuoskriaudos pamiršimas.. Taip pat apie santykį: žmogaus su žmogumi, žmogaus su savimi, su dievu, mirtimi.. Patiko, rekomenduoju :)

Ilgai degiau noru perskaityti šią nuostabią knygą ir pagaliau, su vaikais, priėjome iki jos!

Ši knyga, pagrindinės veikėjos istorija ir charakteriu, smarkiai primena Eleanor H. Porter - Poliana. Tik manau, šią įvertinčiau...

Ilgai degiau noru perskaityti šią nuostabią knygą ir pagaliau, su vaikais, priėjome iki jos!

Ši knyga, pagrindinės veikėjos istorija ir charakteriu, smarkiai primena Eleanor H. Porter - Poliana. Tik manau, šią įvertinčiau šiek tiek aukštesniu balu. Ko gero, čia “kalti” siužeto vingiai.

Matijus ir Merilė - vyresnio amžiaus brolis ir sesuo, visą gyvenimą sunkiai dirbę savo ūkyje. Natūralu, kad gyvenimas skrieja pirmyn atimdamas jaunystės jėgas, tad jiedu nusprendžia globon pasiimti našlaitį berniuką, kuris pagelbėtų ūkio darbuose. O šis jų noras, keistų aplinkybių dėka, apsisuka taip, kad į Žaliastogių sodybą Evonlio miestelyje, atkeliauja vienuolikmetė našlaitė Anė.

Nustebino tai, kad “gavę ne berniuką, o mergaitę”, be jokių didesnių skrupulų, atvirai ir garsiai mąstė galimybes dėl vaiko gražinimo, pakeitimo į kitos lyties atstovą. Ne ne, ne feminizmo uraganai šiuo klausimu mano galvoje siautė, tiesiog buvo sunku skaityti, kad tam tikrais klausimais požiūris į našlaičius buvo kone lygiagretus daiktui. Šis skyrius, kuomet egoistiškai buvo svarstoma “už ir prieš” dėl Anės likimo Žaliastogiuose, sukėlė įtampos kaip reikiant.

Na, o toliau, po didžiojo sprendimo priėmimo, siužetas rutuliojasi kaip galima ir numatyti - Anės adaptacija bei nuotykiai naujuose namuose. Jos tyras, vaikiškas, fantazijos ir romantikos pilnas pasaulėlis. Pozityvo užtaisas, kuris sprogo taip natūraliai, kad nespėjau pastebėti kur buvo viso to pradžia. Ir galiausiai “svetimų” žmonių širdžių, kurie priėmė į savo namus gyventi, užkariavimas...

Vietomis jautėsi, kad knyga rašyta smarkiai seniai. Daugiausia tokių epizodų dvelktelėjo auklėjimo, mokymosi ir kt. smulkiuose niuansuose. Bet principe tai tikrai netrukdė, netgi sakyčiau įnešė savotiško neįprasto žavesio.

🐭 Vos įstengiau pabaigti skaityti šią knygą neapsiverkusi. Tokio stiprumo knygos jau seniai neteko skaityti, manau, reikės kelių dienų atsigavimui. Pradžioje knygą skaityti sekėsi sunkiai, ta slogi nuotaika, neįprastas...

🐭 Vos įstengiau pabaigti skaityti šią knygą neapsiverkusi. Tokio stiprumo knygos jau seniai neteko skaityti, manau, reikės kelių dienų atsigavimui. Pradžioje knygą skaityti sekėsi sunkiai, ta slogi nuotaika, neįprastas rašymo stilius tarsi vargino, tačiau nuo antrojo skyriaus pasimatė visa šios knygos gelmė. Ir kiek apmąstymų ir minčių sukėlė ši knyga - ar tikrai mes pažįstame savo artimus žmones? Ar žinome, kuo gyvena mūsų artimieji? Ar suvokiame, kad pasaulyje nėra savaime suprantamų dalykų? Ar vertiname dėl mūsų padaromus eilinius, paprastus, kasdienius darbus?...
Sunku net apibūdinti šią knygą. Ji tikrai nesuvilios siužetu, bet jei gerai įsiskaitysite, atrasite lobį, kurį ji slepia. Pavydžiu visiems, kurie dar neskaitė šios knygos.

Knygos aprašymas toks: aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno - apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo...

Knygos aprašymas toks: aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno - apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus jie įžengia į paslapties gaubiamą Mėlynojo Mėnulio slėnį, neregėto grožio žemę - joje žmonės, sukaupę tūkstantmečių išmintį, taikoje ir ramybėje gyvena ilgai nesendami...

Kadangi knyga neturi įtempto siužeto ir istorija pasakojama per pasikalbėjimus, neskubant, tai tas, kas rašė ant knygos nugarėlės informaciją (apie ką knyga), iš skaitytojo atėmė 40% skaitymo malonumo, nes viską išdavė. Viskas taip ir buvo, beveik jokios staigmenos. Gerai, kad dar pabaigos neatskleidė, tai bent 10-15 knygos lapų buvo galima skaityti su nežinojimo prieskoniu. Tai dėl to labai pykstu. Kas skaitys knygą, supras, ką turiu omenyje arba čia tik mano nuomonė.

Knyga gerai parašyta, bet kadangi jau žinai, kas ir kaip, tai jausmas toks pat, kaip žiūrėti 5 kartus matytą mėgstamą filmą vėl. Kaip ir geras jausmas, tada labiau ieškai grožio detalėse, galbūt labiau susitelki į dialogus, nagrinėji veikėjus, bet nėra netikėtumo faktoriaus.

"Jei savo meile nepasidalysi šiandien, galbūt nepasidalysi niekada. Jei šiandien nebūsi švelnus brangiems žmonėms, rytoj jau gali būti per vėlu."
*
Prisipažinsiu, kad knyga patraukė dėmesį tik dėl gretinimo su "Dievas...

"Jei savo meile nepasidalysi šiandien, galbūt nepasidalysi niekada. Jei šiandien nebūsi švelnus brangiems žmonėms, rytoj jau gali būti per vėlu."
*
Prisipažinsiu, kad knyga patraukė dėmesį tik dėl gretinimo su "Dievas visada keliauja incognito". Šitą skaičiau prieš kelis metus ir ji paliko labai didelį įspūdį, todėl nusprendžiau įsigyti ir "Vergą". Bet, tiesą pasakius, ši knyga man pasirodė prasmingesnė, gilesnė ir patiko net labiau! Istorija paprasta - į komą, todėl kad nevertino ligšiolinio savo gyvenimo, pakliuvęs vyriškis mintyse kalbėdamasis su savo dvasiniu vedliu iš naujo peržvelgia savo vertybes ir įsitikinimus ir pamažu dvasiškai auga ir keičiasi. Skaičiau ir mąsčiau, kad jeigu kiekvienas kartais šiek tiek atsiribotume nuo pasaulio, nuo visuomenės, nuo kitų veiksnių ir žmonių įtakos ir galėtume likti tik su savo mintimis, klausytume savo širdies, mes tikrai pasikeistume ir būtume kitokie.. Negalėtume gyventi taip, kaip gyvenome iki šiol. Knygos turinys labai palietė asmeniškai, kiekvienas sakinys skatino apmąstyti savo elgesį, įsitikinimus, nuomonę.. Galbūt ji pasirodė tinkamu laiku, psichologiškai sunkiu gyvenimo momentu ir paskatino ne tik dar kartą daug ką apgalvoti, bet ir pasiklausyti širdies, nuojautos, į savo gyvenimą pažvelgti su meile sau ir artimus, aplinkinius žmones.. Žinau, kad nemažai žmonių nemėgsta savipagalbos knygų, nes esą jos labai nuobodžios ir banalios.. Gal kartais ir gali atrodyti, kad jose kartojamos tos pačios banalios gyvenimiškos tiesos, skatinančios gerumą, nuoširdumą, meilę sau ir arlplinkiniams.. Tačiau, kai susiduriame su realia situacija, kurioje turime rinktis: geranoriškumą ar naudą, meilę sau ar savigailą ir kančią, teigiamas mintis ar trūkumų akcentavimą, galimybę rinktis ar pasiduoti kitų įtakai, prisiimti atsakomybę ar kaltinti visą pasaulį ir t.t. dažnai suklystame, pasirenkame ne tai, ką iš tiesų norėtume ir turėtume.. Tad jeigu tokios knygos žadina mus iš tos komos, kurioje dabar gyvename, galbūt ne tokios jos banalios :) Pabaigsiu girdėta fraze: viskas jau yra tavyje, bet tu vistiek perskaitysi šimtus knygų ir peržiūrėsi šimtus filmų, kad tai atrastum. 😊

🐭 Apie aktoriaus Mariaus Repšio ligą buvau girdėjus anksčiau. Nepamenu iš kur, gal skaičiau kokiam interviu ar mačiau kokioj laidoje, tačiau tik perskaičius knygą galėjau bent minimaliai suprasti šios ligos gylį. Knygoje...

🐭 Apie aktoriaus Mariaus Repšio ligą buvau girdėjus anksčiau. Nepamenu iš kur, gal skaičiau kokiam interviu ar mačiau kokioj laidoje, tačiau tik perskaičius knygą galėjau bent minimaliai suprasti šios ligos gylį. Knygoje Marius atvirai pasakoja apie gyvenimą su depresija ir čia kalbama ne apie šiaip nuotaikos neturėjimą ar retkarčiais užplaukiantį liūdesį, knygoje rašoma jau apie sunkiąją šios ligos formą, kuomet nebekontroliuoji gyvenimo, kuomet užplūsta noras nebegyventi, kuomet tave valdo kažkokie neaiškūs balsai galvoje kviesdami pasidaryti galą ir kuomet galiausiai atsiduri psichiatrinės ligoninėje. Kaip gyvena žmonės psichiatrinėje ligoninėje, kokios jų mintys, kaip bėga dienos... Labiausiai norisi užakcentuoti du momentus šioje knygoje. Pirmiausia- tai kelias iki ligos. Knygoje gan detaliai aprašoma kaip viskas prasidėjo, kaip pastebėti ligos užuomazgas, nes dažnai ne tik aplinkiniai nesupranta, kad kažkas vyksta ne visai gero, bet ir pats žmogus to neįdentifikuoja kaip ligos simptomų. Ir žinoma, vaikystės patirtys! Man, turint sūnų ir skaitant Mariaus prisiminimus kaupėsi ašaros pagalvojus, ką jam teko išgyventi.
O antrasis akcentas - norisi žemai nusilenkti Mariaus žmonai Vaidai! Už jos atsidavimą ir Meilę. Meilę iš didžiosios raidės.
Ačiū Mariui už knygą. Kalbėkim, skaitykim, pastebėkim, nes net lengvi nerimo priepuoliai ar baimės gali virsti didele ir sunkia liga.