Marius Povilas Elijas Martynenko į lietuvių literatūros pasaulį šviežiu oro gūsiu įskriejo staiga. Pradėjęs nuo tinklaraščio „Praeis“, 2018-aisiais persikėlė į knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ puslapius,...
Marius Povilas Elijas Martynenko į lietuvių literatūros pasaulį šviežiu oro gūsiu įskriejo staiga. Pradėjęs nuo tinklaraščio „Praeis“, 2018-aisiais persikėlė į knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ puslapius, neilgtrukus, po metų pasirodė ir dar pora knygų: poezijos ir tekstų rinktinė „Praeis“ ir galiausiai išgrynintas poezijos, parašytos 2011-2019 metais, rinkinys „mirtingumo įrodymai“. Ne tik knygomis, bet ir savo išskirtine, vingiuota, jauno, vos 27-erių metų, gyvenimo istorija ir saviieška sužavėjo jaunąjį skaitytoją, iškrintantį iš įprastų visuomenės rėmų. „Mirtingumo įrodymai“ – išgrynintoji poezija, skambėjusi per knygos pristatymus, skaityta ir girdėta jau šen ar ten, tačiau pagaliau vienoje, aiškioje rinktinėje. Poezija žemiška, pulsuojanti jaunatviška gyvybe, tiesi, be įmantrių metaforų ar žodžių raizginių, kartais galbūt vulgari, bet juk ir gyvenimas vulgarus, o kartkartėm ir brutalokas.
Mariaus Povilo Elijaus Martynenko kūryboje išsiskiria tamsos, tylos motyvai, ieškoma ir visai nebanaliai užčiuopiama meilė, neįprastais palyginimais apsvarstomas tikėjimas. Juodu ant balto eilėraštyje „nihilizmas“ parašyta: „bet aš esu. / ir ši tamsa yra / mano, / kaip ir / aš esu / jos.“ Tačiau čia nėra grynasis nihilizmas, besiveržiantis iš kai kurių kitų, ypač vyresnių autorių kūrybos. Šiuose eilėraščiuose tamsa būna šviesi, kad ir kaip tai paradoksalu. Juk jauno žmogaus, o ir kūrėjo, gyvenime yra begalė paradoksų. Dėl to ir tamsa gali būti šviesi, nes ji dar nėra gryna, ji dar neklampina į neišbrendamą praeities prisiminimų ir nuoskaudų pelkę, dar yra vilties iš jos išbristi. Eilėraštyje „beveik aš“ persipina tamsa ir tyli viltis: „tu manęs neprisiminsi, / bet prisiminsi tą tamsą / o tai jau beveik aš“.
Mirtingumą įrodyti šiandien pravartu. Ne tam, kad žmogus gyventų baimėje, tačiau būtina gyventi parengtyje būti gyvu, kartas nuo karto prisimenant, kad amžinai toks nebūsi. Kai dabartį gali užuosti švaria uosle ir sąžine, kai dar ne kasdien kamuoja kaltės dėl praeities klaidų, tol gali projektuoti dabartį. Eilėraštyje „linijos“ pasakojama apie tai, kaip bare dažnai galima pastebėti žmones, žiūrinčius į savo rankas ir, kad yra trys žvilgsnių į rankas tipai: „kiek daug jos padarė; / kiek daug jos galėtų padaryti; / kiek daug jos būtų galėjusios padaryti. / iš visų trijų žvilgsnių paskutiniojo / neištrina joks kiekis alkoholio.“ Kol dar nereikia trinti alkoholiu svarstymo, kiek jos būtų galėjusios padaryti, tol yra viltis, tol dar galima žiūrėti, kiek rankos padaryti gali, be išpūstos pompastikos ar motyvacinių kalbų, nes juk, cituojant eilėraštį „kas ten tiksi“: „kiekvienas lavonas ant everesto kalno / kadaise buvo labai motyvuotas žmogus.“
Meilė priskiriama kasdienybės sferai, atsisakant įprastų klišių, apsuptų skraidančiais pilve drugeliais, kaip eilėraštyje „ksenofobija“: „ir myliu tave, / aišku, kad myliu. / ką dar su tavimi daryt“. Geismas primityvus, dialogo principu neatskleidžiant jokios gelmės, o juk grožis vis laviruoja ant ribos, vis dažniau praranda bet kokią gelmę : „-ką tu darai su savo geismu? / - nieko. / - o ką jis daro su tavim? / - būna labai gražu.“ Sausoka, geižena gerklę, deja, nei geismo, nei malonumo nesužadina.
Andrius Mamontovas kažkada yra ištaręs legendinę, iki šiol vis prisimenamą frazę: „Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmų kartų.“ Dar norisi pridėti, kad esi jaunas tol, kol turi šviesą kasdienybės tamsoje. Kol turi prabangą mirtingumą įrodinėti, dar ne kasdien su juo gyvendamas. Ačiū už priminimą, Mariau Povilai Elijau Martynenko! Šiandien svarbu prisiminti, bet o jei rytoj į(si)rodinėti jau nebereikės?..
rodyti daugiau
