Šio autoriaus knygu nebuvau skaičiusi, nors buvo girdėtas. Baltimorės knyga - šeimos istorija, labai patiko. Nors skaitant buvo apėmęs jausmas jog skaitai Dž. Irvingo kurini, tai nėra blogai. Žodžiu, nenuvylęs kurinys,...

Šio autoriaus knygu nebuvau skaičiusi, nors buvo girdėtas. Baltimorės knyga - šeimos istorija, labai patiko. Nors skaitant buvo apėmęs jausmas jog skaitai Dž. Irvingo kurini, tai nėra blogai. Žodžiu, nenuvylęs kurinys, pateisinęs lukesčius. Skaitoma lengvai, itraukianti.

Patiko ! Buvo visko, veiksmo, nuotikiu, emociju, draugystes ir t.t. Buvo idomu skaityti apie maju paslaptys, nematoma miesta po zeme, apie ju technologijas. Tik keista buvo, kad pagrindiniam veikejui tik 13 metu, man asmeniskai jis...

Patiko ! Buvo visko, veiksmo, nuotikiu, emociju, draugystes ir t.t. Buvo idomu skaityti apie maju paslaptys, nematoma miesta po zeme, apie ju technologijas. Tik keista buvo, kad pagrindiniam veikejui tik 13 metu, man asmeniskai jis atrode per jaunas tokiems ivikiams. Bet pati istorija patiko.

Šios knygos anotacijoje yra žadama, jog tai kvapą gniaužianti byla.. Nežinau kaip Jums, kurie jau skaitė šią knygą, bet man to kvapo negniaužė.. Vietomis net buvo nuobodoka skaityti.. Pliusas tas, jog pati knyga...

Šios knygos anotacijoje yra žadama, jog tai kvapą gniaužianti byla.. Nežinau kaip Jums, kurie jau skaitė šią knygą, bet man to kvapo negniaužė.. Vietomis net buvo nuobodoka skaityti.. Pliusas tas, jog pati knyga skaitėsi tikrai greitai. Man norėjosi, jog autorius būtų labiau atskleidęs kai kuriuos veikėjus, jų charakterius. Ir visos šitos "košės" motyvas manęs neįtikino.. Galbūt buvo kiek per dideli lūkesčiai šiai knygai, tad ir teko šiek tiek nusivilti. Tikiu, jog ir ši istorija atras savo skaitytoją.

Ganėtinai savotiška knyga. Tema - spalvų dingimas - suintrigavo ir negaliu sakyti, kad nuvylė. Kai kurių veikėjų atsiradimo, reikalingumo, pvz., Paryžiaus arkivyskupo, pasakojame nelabai supratau, turbūt tam tikrose vietose...

Ganėtinai savotiška knyga. Tema - spalvų dingimas - suintrigavo ir negaliu sakyti, kad nuvylė. Kai kurių veikėjų atsiradimo, reikalingumo, pvz., Paryžiaus arkivyskupo, pasakojame nelabai supratau, turbūt tam tikrose vietose neatidžiai skaičiau. Knygą perskaičiau labai greitai - kelionė iš Vilniaus į Kauną ir atgal traukiniu (+-2,5 - 3h sudėjus), dar keli paskaitymai troleibuse. Ar tai geras ženklas - sunku pasakyt, nes greitai perskaičiau ne dėl to, kad užkabino ir norėjosi sužinoti, kas bus toliau, tiesiog lengvai skaitėsi. Sakyčiau, toks lengvas, pozityvus vakaro skaitinys. Vis dėlto, manau, kad tikėjaus daugiau iš knygos:) Gal kiek ir skystoka vietomis. Tačiau tikrai nesigailiu, kad šią knygą pasirinkau skaityti pirmąją 2020 metais.

Įvardinčiau šią knygą kaip "viską paaiškinanti". Išties, daug "šoninių" istorijų, kurių pagalba buvo paaiškina daug anksčiau kilusių klausimų. Iš esmės gal viena iš informatyviausių ir siužetu įtempčiausių...

Įvardinčiau šią knygą kaip "viską paaiškinanti". Išties, daug "šoninių" istorijų, kurių pagalba buvo paaiškina daug anksčiau kilusių klausimų. Iš esmės gal viena iš informatyviausių ir siužetu įtempčiausių dalių. Skaitant grįžo ir susižavėjimas kai kuriais veikėjais, meilė kuriems buvo pamesta ankstesniuose dalyse, mat atrodė, kad istorija jau išsikvėpusi, o dabar jaučiamas stiprus pasispardymas prieš pabaigą. Tikrai stipri ir įdomi dalis - tiesiog tirpte ištirpo rankose!

Knyga parašyta 1889 metais ir laikoma geriausia šio rašytojo knyga, o tų knygų tikrai buvo ne viena. Aišku, turiu prisipažinti, kad šito rašytojo nežinojau, bet dabar paskaičius kūrinį „Mokinys“, norėčiau ir daugiau...

Knyga parašyta 1889 metais ir laikoma geriausia šio rašytojo knyga, o tų knygų tikrai buvo ne viena. Aišku, turiu prisipažinti, kad šito rašytojo nežinojau, bet dabar paskaičius kūrinį „Mokinys“, norėčiau ir daugiau jo knygų lietuvių kalba rasti.

Kadangi šita knyga iš „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos (žinot, tas knygas rudu viršeliu), tai yra ir platesnė apžvalga apie patį Paul Bourget, jo gyvenimą, jo rašymo stilių, jo knygas. Tai va, pasirodo, kad šis žmogus buvo gerai susipažinęs su Zigmundo Freudo psichoanalizės teorija. Pats studijavo filologiją, literatūros kritiką ir poeziją. Debiutavo kaip poetas. O tada vietoje literatūros kritiko kelio, pasirinko tapti romanistu. Rašoma, kad Paul Bourget žavėjosi tokiais rašytojais kaip Stendhalis, H. De Balzacas. Paul Bourget kūryboje vyrauja žmogaus aistros, pasąmonė, tamsios iracionalios jėgos. Taip pat rašytojas mėgsta, bent šioje knygoje, plačiai aprašyti visus veikėjo pamąstymus.

Kadangi knygos aprašyme parašyta buvo tik tiek: „Tačiau „Mokinys“ ne vien psichologinis, bet ir tezių romanas, nes grindžiamas teze, kad mokytojas atsako už mokinių klaidas“, o knygos pradžia buvo apie vienišą filosofą-psichologą Adrieną Sikstą, pagalvojau, ko tai man tampa panašu į skaitytą „Stepių Vilką“. Galvojau, negi metų pabaigai pasiėmiau sudėtingą knygą? Bet viskas pasikeitė nuo šitos vietos: „...pirmiausia, buvo gautas kvietimas... atvykti į pono Valeto, teismo tardytojo, kabinetą duoti parodymų dėl faktų ir aplinkybių, su kuriomis jis bus supažindintas; antra, vizito kortelę atsiuntė ponia našlė Grelu, kuri prašė Sikstą, kad malonėtų ją priimti rytoj apie ketvirtą valandą, pasikalbėti apie nusikaltimą, kuriuo neteisingai kaltinamas nelaimingas jos sūnus.“ Intriga mesta... ir, pasirodo, kad knyga visai ne apie filosifą Adrieną Sikstą, o apie jaunuolį Roberą Grelu, kuris kaltinamas kažką padaręs. Na, taip, kadangi anksčiau rašiau, kad rašytojas Bourget žavėjosi tokiais rašytojais kaip Stendhalis, H. De Balzacas, na, tai galima rasti panašumų. Tad, jeigu mėgstate Stendhalis, H. De Balzacas ( o aš dar išskirčiau Emile Zola, nes jo knyga „Žmogus-žvėris“ mane taip pat nustebino kaip ir Paul Bourget „Mokinys“), tai rekomenduoju.

Verta demesio ! Sandros Brown knygos visada itraukia nuo pirmo puslapio, bet kazkaip su sia knyga buvo kitaip. Primi keli puslapiai skaitesi padrikai, mintys atrode nenori susifokusuoti ir isitraukti, bet viskas tetruko vos kelis...

Verta demesio ! Sandros Brown knygos visada itraukia nuo pirmo puslapio, bet kazkaip su sia knyga buvo kitaip. Primi keli puslapiai skaitesi padrikai, mintys atrode nenori susifokusuoti ir isitraukti, bet viskas tetruko vos kelis puslapius, o tada buvau jau i traukta i nesibaigianciu ivikiu liuna.
Prasidejo nuo nusisaudymo tarp teroristu ir policijos, gerieciai ir blogieciai. Bet idomumas prasidejo, kai pagrindiniai veikejai susidure i aki vienas su kitu ir kai pradejo lysti i dienos sviesa tikroji paslepta istorija. Pabaiga tikrai nustebino. Buvo ir vietu, kurias nekantravau perskaityti, kas bus toliau.
Negana to buvau supazindinta su zmogaus emocine busena po karo ar ivikiu kare kas mano nuomone siai knygai suteike savotisko prieskonio.