Nuostabi knyga, kuri man labai padėto psichologiškai susitvarkyti pačiai su savimi su kūdikio primaitinimu. Vis galvojau, kad mano vaikas nevalgo.
Jis valgo, tik ne tiek, kiek aš įsivaizdavau, kad turi suvalgyti. O iš kur aš...

Nuostabi knyga, kuri man labai padėto psichologiškai susitvarkyti pačiai su savimi su kūdikio primaitinimu. Vis galvojau, kad mano vaikas nevalgo.
Jis valgo, tik ne tiek, kiek aš įsivaizdavau, kad turi suvalgyti. O iš kur aš žinojau, kiek jis turi suvalgyti?.. O gi pati sugalvojau, kad tiek, kiek suvalgo - nepakanka. Ir tada pergyvenau ir nervinausi.
Šią knygą labai rekomenduoju perskaityti visoms mamoms, kurios dar tik pradeda vaikučio primaitinimą, arba jau pergyvena, kad jis per mažai valgo.

Fantastiška knyga, garsinanti Lietuvą ne tik gražiomis gamtos ir miestų nuotraukomis, bet ir tradicijų informacija, bei naujausių technologijų kūrimu. Atradau ne vieną vietą, kurioje nesu buvusi ir norėčiau apsilankyti. Jau...

Fantastiška knyga, garsinanti Lietuvą ne tik gražiomis gamtos ir miestų nuotraukomis, bet ir tradicijų informacija, bei naujausių technologijų kūrimu. Atradau ne vieną vietą, kurioje nesu buvusi ir norėčiau apsilankyti. Jau nekalbant apie tai, kaip Lietuvos vardą garsina naujausių technologijų išradėjai, apie kurios iš vis anksčiau neteko girdėti.
Tokia knyga gali būti puiki dovana ne tik užsieniečiui, bet ir tautiečiui.

Penktoji autorės perskaityta knyga.
Kuo vėlesnės autorės knygos - tuo gilesnės, geresnės ir labiau išbaigtos. Autorės, kaip rašytojos tobulėjimas labai jaučiasi.
Įdomi, įtraukianti ir įtikinanti knyga. Personažai išbagti...

Penktoji autorės perskaityta knyga.
Kuo vėlesnės autorės knygos - tuo gilesnės, geresnės ir labiau išbaigtos. Autorės, kaip rašytojos tobulėjimas labai jaučiasi.
Įdomi, įtraukianti ir įtikinanti knyga. Personažai išbagti ir ne šabloniški, turintys šiokio tokio cinkelio.
Pabaiga galėjo būti labiau išplėtota, o ne tokia paskubomis parašyta. Tačiau visomoje - puiki knyga, labai tinkanti šventiniam laikotarpiui.

Drįsiu įvardinti šią dalį kaip "nesąžiningą". Kaskart, kai tikiesi, kad herojams viskas bus gerai, būtinai turi nutikti kažkas, kas priverčia padėtį knygą į šalį, apsukti kelis ratus aplink kambarį, tuomet nurimus vėl...

Drįsiu įvardinti šią dalį kaip "nesąžiningą". Kaskart, kai tikiesi, kad herojams viskas bus gerai, būtinai turi nutikti kažkas, kas priverčia padėtį knygą į šalį, apsukti kelis ratus aplink kambarį, tuomet nurimus vėl skaityti toliau. Tai tik įrodo autoriaus meistriškumą, žinoma, tačiau, kaip naivią, patiklią skaitytoją mane šį knyga iškankino savo emociniais amerikietiškais kalneliais. Nebeturiu lūkesčių, kad trečioji dalis bus vien laimingi skyriai, tačiau nieko nelaukdama imuosi ir jos. Kaip literatūros kūriniui - priekaištų nėra, tik pagyros, bet mano vaikiškai vaizduotei, knyga buvo emociškai sunki. Skaityti būtina!

Gana vidutinė knyga, kuri pasimirš taip greitai kaip ir buvo perskaityta. Autorė naudoja daug klišinių gyvenimo situacijų: baletas, čigonai, kas rodo jog pritrūko vaizduotės paieškoti įdomesnių dalykų. Knyga vietomis...

Gana vidutinė knyga, kuri pasimirš taip greitai kaip ir buvo perskaityta. Autorė naudoja daug klišinių gyvenimo situacijų: baletas, čigonai, kas rodo jog pritrūko vaizduotės paieškoti įdomesnių dalykų. Knyga vietomis nereikalingai žiauri, siekiant sukelti skaitytojo emocijas, bet tekstui stiprumo tai nepridėjo.

Pačioje pradžioje vos tik pradėjau skaityti šią knygą, man ji pasirodė gana įdomi. Daug šeimos paslapčių, o ypač tarp dukters bei jos motinos. Kur dar paslaptingas auklės dingimas.. Tačiau kuo toliau skaitant, tuo mano...

Pačioje pradžioje vos tik pradėjau skaityti šią knygą, man ji pasirodė gana įdomi. Daug šeimos paslapčių, o ypač tarp dukters bei jos motinos. Kur dar paslaptingas auklės dingimas.. Tačiau kuo toliau skaitant, tuo mano susidomėjimas pačia istorija mažėjo.. Man pritrūko tos žadėtos tamsos bei įtampos.
Jau artėjant prie kūrinio atomazgos, buvo žinoma kas ir kodėl nutiko, tad pati istorijos pabaiga manęs taip pat labai nenustebino. Tad iš mano pusės sakyčiau, jog toks vienas iš lengvesnių trilerių. Galbūt labiau tinkamas tiems, kas dar tik pradeda pažintį su šiuo žanru.
Tiesa, knyga privertė susimastyti apie tai, jog labai svarbu kokius žmones įsileidžiame į savo namus bei savo gyvenimą..

Meditatyvi knyga. Taip ir įsivaizduoju, kad ją reiktų skaityti atsipalaidavus, atsidavus pasakojimo tėkmei, galbūt net šalia kur tekant upei, atrodo, kad tada ji atsiskleistų dar kitomis spalvomis. Tai filosofinė sakmė...

Meditatyvi knyga. Taip ir įsivaizduoju, kad ją reiktų skaityti atsipalaidavus, atsidavus pasakojimo tėkmei, galbūt net šalia kur tekant upei, atrodo, kad tada ji atsiskleistų dar kitomis spalvomis. Tai filosofinė sakmė suaugusiesiems. Nors aš ne visai su tuo sutinku, manau, kad ji tinkama visiems, o dar ir dvikalbė, tad ją galima skaityti ir lietuvių, ir anglų kalba. Labai sunku nusakyti apie ką šis pasakojimas – apie gyvenimą kaip vandenyną, gyvenimo ciklą, būtį ir jos prasmę. Šioje sakmėje radau ir žmogaus laisvės svarstymą, saviraišką ir neaprėpiamą troškimą išsilaisvinti iš niūrios kasdienybės pančių. Sudėtinga šią sakmę nupasakoti kažkaip racionaliai, nes daugiau prasmės slypi tarp eilučių ir kiekvienam ji atsiskleidžia skirtingai.

Vis dėlto skaitant įžvelgiau nemažai paralelių su „Mažuoju Princu“, pavyzdžiui, kad ir ši citata: „Mielas Vandenyne, tu žvelgi į pasaulį vidinėmis akimis, nes jei žiūrėtum kitaip, tau dangus šį niūrų rytą atrodytų tuščias ir tamsus, – kuždėjo Žaliamėlė“ (p. 42). Nors, žinoma, skiriasi aplinka, vandenyno gelmėmis ir daugybe simbolių, pavyzdžiui, gyvybės medžio – dažno simbolio įvairių tautų mitologijoje. Šiame kūrinyje slepiasi ir nuostabūs dainingi intarpai, turtingi garsažodžiais, tokiais kaip: lylia, lyliu, tū tū tū. O man tai artima ir labai gražu, ir iškart galima pajusti, kiek daug savos širdies autorė sudėjo į šią sakmę, užliūliuojančią turtingu, o ir praturtinančiu simbolių vandenynu.

Nors lyg ir pavyko kartkartėm žvilgtelti į tą vandenyno, gyvenimo ir ramybės gelmę, vis dėlto kažko galiausiai pritrūkau ir skaitydama šį pasakojimą labiau jaučiausi kaip po tuo ledu nardanti žuvis, bandanti pagauti saulės spindulius, tik jie lieka ten – kažkur anapus ledo. Manau, kad labiausiai ji prakalbintų ir galbūt leistų žvilgtelti giliau „Mažojo Princo“ gerbėjus, ieškančius ramybės, įkvėpimo ir paskatos pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Galėtų įkvėpti tuos, kurie ieško šiuo metu gyvenime šviesos, gėrio, bando atsakyti į klausimus apie savo keistumą ar išskirtinumą.

Beklampodama šiuose eilėraščiuose nusikėliau į snieguotą lauką kur pamiškėj, kur išvaikščiojau savo nemigą, sukdama ratus ir išėjau, o atsigręžus pamačiau purviną ratą ir savo žingsnius, nežinia, gal palikusius...

Beklampodama šiuose eilėraščiuose nusikėliau į snieguotą lauką kur pamiškėj, kur išvaikščiojau savo nemigą, sukdama ratus ir išėjau, o atsigręžus pamačiau purviną ratą ir savo žingsnius, nežinia, gal palikusius žymes ne tik snieguotam lauke, bet ir širdyje (gal ir ne tik savo). Toks vaizdinys visai pelnytai mane lydėjo, nes šie eilėraščiai – klampūs, kupini sniego, purvo, mirties, meilės ir ilgesio, bet galiausiai vis tiek sugrąžinantys į širdies namus.



2



aš norėčiau kad mudu nubudę

viens į kitą alsuotume tyliai

alsuotume tyliai kol lyja

tingėtume keltis kol lietūs

nuplauna sudegusį miestą

tik ilgesį miesto palieka



kai virš mūsų susiglaudžia sienos

(12 p.)

Kartkartėm ir pavargdavau klaidžiodama šiuose eilėraščiuose, kovodavau su struktūra, kol atsiverčiau 113 puslapį, kur mane pasitiko „budėjimas“ ir viskas aplinkui nutirpo. Pradėjau niūniuot kartu su Razausku ir staiga vėl atsidūriau bemiegėj nakty dvyliktoj klasėj. Labai aiškiai atsimenu, o ir pajaučiu, kaip sėdėjau anuomet naktį, klausiaus Razausko ir bandžiau klijuoti sudaužytą širdį, atrodė, tai niekuomet nesibaigs ir ašaros liejos upeliais, o dar reikėjo ruoštis visokiems bandomiesiems egzaminams. Taip lietuvių bandomajam visai netikėtai nugulė ir Vytauto Stankaus eilės, skambėjusios Razausko balsu. Ir viskas buvo gerai. Širdies gal tada ir nesuklijavau, prireikė daugiau laiko, bet žinau, kad Razauskas ir Stankus anuomet man padėjo išbūti. Išbūti, kai viskas aplinkui dūžta ir skauda, kartais ir oro pritrūksta. Kokia vis dėlto poezija yra galinga. Vien radusi „pabudimą“ žemai lenkiu galvą ir tykiai tykiai bemiegę naktį, po septynerių metų ištariu „ačiū“.



budėjimas



tavo skruostų duobutėse ošia

iš blakstienų pražydusios liepos

ir dvi saulės – tik mėlynos mėlynos

ant palangės šešėlį palieka



tavo kaklo duobutėje luotas –

mažas lašas užklojantis dangų

o danguj visos žvaigždės nušluotos

ir jų dulkės prilipę prie rankų



tavo pilvo duobutėje – rytas

tyliai švinta virš kambario rodos

miego langas vos vos pradarytas

ten už jo švelniai lyjantis sodas



tavo sapno duobutėje rūkas –

mažas perlas ištirpęs, tik lašas

kuriame miega jūros arkliukas

išgalvojęs tave ir užrašęs

(113 p.)