Visai įdomu ir yra smagumo tame. Išbandžiau darbe su žmogumi turinčiu intelekto negalia, jam užkabino, tai kad patinka gamta, gėlynai, vanduo.. galėjo pats rinktis kur klijuoti žiedus arba klijuoti pagal pavyzdį. Yra daug...

Visai įdomu ir yra smagumo tame. Išbandžiau darbe su žmogumi turinčiu intelekto negalia, jam užkabino, tai kad patinka gamta, gėlynai, vanduo.. galėjo pats rinktis kur klijuoti žiedus arba klijuoti pagal pavyzdį. Yra daug smulkių lipdukų, tai vienintelis nepatogumas.

Puiki knyga apie paukščių intelektualinius gebėjimus, kuriais naudodamiesi jie sugeba prisitaikyti prie aplinkos. Paukščiai, kaip parodoma knygoje, nėra vien instinktų užprogramuotos mašinos, priešingai, jie yra sumanūs ir...

Puiki knyga apie paukščių intelektualinius gebėjimus, kuriais naudodamiesi jie sugeba prisitaikyti prie aplinkos. Paukščiai, kaip parodoma knygoje, nėra vien instinktų užprogramuotos mašinos, priešingai, jie yra sumanūs ir individualūs. Kiekvienas būrio žvirblis yra atskira asmenybė, turinti savo norų ir tikslų.
Knygoje daug dėmesio skiriama paukščių smegenų dydžiui, kaip jie sugeba spręsti mokslininkų paruoštus eksperimentus, kaip gudrauja laukinėje gamtoje, kad jų nepagautų plėšrūnai, kaip stengiasi patikti patelėms. Visi paukščiai skirtingi. Visi genialūs. Vieni geriau prisitaikę prie žmogaus keičiamos aplinkos, kiti prasčiau. Vis dėlto, net ir po daugybės tyrimų metų mes vis dar daug ko apie juos nežinome. Autorė to neslepia. Tačiau net ir tai, ką žinome, yra įspūdinga ir kiekvienas, perskaitęs šią knygą, apie paukščius ims galvoti truputį kitaip. Kai kurios jų rūšys, tarkim varnos, kai kuriais gebėjimais sugeba pralenkti primatus. O paukščių giesmės? Be to, kaip kai kurie paukščiai sugeba pamėgdžioti žmonių balsus?
Kai kuriems skaitytojams gali nepatikti, kad pateikiama daug teorijų, kurios prieštarauja viena kitai. Man, priešingai, tai yra labai didelis knygos privalumas. Juk toks mokslinis darbas ir yra - jis reikalauja daug tyrinėjimo metų, daug sugebėjimų į paukštį pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Paukščiai turi ir bendrų rūšiai ir individualių bruožų. Ir galiausiai visa tai susideda į vieną bendrą supratimą - kuo geriau sugebėsime pažinti juos, tuo geriau pažinsime ir patys save.

Itin išsami gausia archyvine ir liudytojų atsiminimų medžiaga paremta knyga. Joje kalbama apie Gulago koncentracijos stovyklų sistemos susikūrimą ir kaip kaliniai gyveno skirtinguose lageriuose. Parodoma, kas bendra daugumai...

Itin išsami gausia archyvine ir liudytojų atsiminimų medžiaga paremta knyga. Joje kalbama apie Gulago koncentracijos stovyklų sistemos susikūrimą ir kaip kaliniai gyveno skirtinguose lageriuose. Parodoma, kas bendra daugumai lagerių ir kas būdinga atskirai konkrečiam lageriui. Tai nėra SSRS istorija, o tiksliai tai, kas nurodyta knygos pavadinime ir knygos įvade. Labiausiai šioje knygoje man patiko autorės kritiškas požiūris į archyvinius dokumentus ir liudytojų prisiminimus. Juk, šiaip ar taip, visi yra šališki. Ar įvykių liudininkai savo viską, ką matė? Galbūt. Ar aprašė viską, ką patys patyrė? Labai abejotina. Juk lageriai skyrėsi ir kiekviename baisybės buvo vis kitokios. Vienur labiau klestėjo moterų prostitucija, kitur homoseksualūs santykiai, dar kitur buvo itin griežta kriminalinių kalinių valdžia. Vienur žmonės dirbo beprotiškai sunkiai, o kitur dažnai dykaduoniaudavo. Ką ir bekalbėti apie tai, kad lagerių gyvenimas nuolatos keitėsi, ar tai būtų didžiojo teroro metai (1937-1938), Antrojo pasaulinio karo SSRS laikotarpis(1941-1945) ar sveiku protu nesuvokiamos pokarinės represijos(1948m.)
Labiausiai iš knygos man įsiminė šie dalykai:
1. Gulagas nėra tas pats kaip nacių koncentracijos stovyklos, nes čia nebuvo sąmoningo tikslo ką nors nužudyti. Niekas nemirdavo dėl to, kad yra žydas, lenkas ar vokietis. Žmonės čia turėjo būti maksimaliai išnaudojami SSRS pramonės labui. Mirtys(dažniausiai) būdavo sunkaus darbo ir gyvenimo sąlygų pasekmė, o ne sąmoningas valdžios planas. Be to, čia neretai sargybinis galėdavo tapti kaliniu, o kalinys – sargybiniu.
2. Lagerių sistema visada buvo neefektyvi. Ji didžiąja dalimi buvo išlaikoma valstybės(nes brangiai kainuoja išlaikyti sargybinius).
3. Jeigu patekai į lagerį, tai dar nereiškia, kad visą įkalinimo laikotarpį dirbsi viename darbe. Daugybė žmonių sugebėdavo prasimušti. „Per beveik du dešimtmečius, praleistus lageriuose, Jevgenija Ginzburg kirto medžius, kasė griovius, valė lagerio svečių namus, plovė indus, augino vištas, skalbė lagerio viršininkų žmonų skalbinius ir prižiūrėjo kalinių vaikus. Galiausiai ji tapo slauge“(P.221.)
4. Masinės vagystės ir papirkinėjimai. Skirtingos rūšies maistas buvo aiškiai normuotas, tačiau kaliniai gaudavo tik mažą jo dalį, nes visi tie, kurie dirbo krovikais arba lagerio virtuvėje, nuolatos jį vogė. Pagal kalinių mentalitetą – vogti galima viską, išskyrus duoną. Kaliniui, pavogusiam duonos, paprastai grėsdavo mirtis. Jeigu gavai siuntinį pinigų iš namų – nebūk kvailas ir nepasik pinigų sau. Jeigu žinosi, ką reikia papirkti – išgyvensi.
5. Visada bet kuriame lageryje būdavo daug geriau būti kriminaliniu nusikaltėliu negu politiniu. Toks buvo aukščiausios valdžios požiūris, kurį nuolankiai vykdė lagerių viršininkai. Tai galiojo visur. Kitaip tariant, geriau būti žmogžudžiu ir vagimi negu žmogumi, kuris kažkam pasakė anekdotą apie valdžią.
6. Paplitęs darbo vengimas ir darbo normų klastojimas. Vieni kaliniai tiesiog atsisakydavo dirbti ir sulaukdavo bausmės ledinėje kameroje, kiti nepabijodavo nusikirsti sau rankų pirštus ar dar ką nors. Kiti pasinaudodavo valdžios nekompetencija – krūvą numirstų supuvusių medžių(kurie ilgai gulėdavo miške nesuskaičiuoti) šiek tiek apipjaustydavo ir taip įvykdydavo dienos normą.
7. Šiuolaikinė Rusija nesusitvarko su SSRS paveldu. LAGERIO KALINIŲ KANKINTOJAI LIKO VISIŠKAI NENUBAUSTI. Rusijos valdžia nejaučia jokios atsakomybės prieš kitas tautas(kitaip nei Vokietija). Žinoma, tam tikros Rusijos organizacijos rūpinasi buvusių nukentėjusiųjų atmintimi(organizacija „Memorial“), tačiau pati Rusijos valdžia nejaučia jokios atsakomybės viešai apie tai prabilti ir atsiprašyti.

Knyga puikiai tinka visiems tiems, kurie ruošiasi rašyti kokį nors mokslinį darbą apie SSRS istoriją. Skaitant savo malonumui kartais tiesiog pabosta, ypač iki kol įpusėji knygą. Kaip vienintelį minusą galbūt pažymėčiau tai, kad epilogas nėra labai geras. Jame labai norėjosi, kad autorė trumpai aptartų, kaip buvosios SSRS šalys(bet ne satelitinės)susitvarko su savo istorija. Pavyzdžiui, Kazachstanas, Turkmėnija, Armėnija ir kitos. Niekada nereikia apsiriboti vien europiečiais. Pačioje knygoje yra minimi azijiečiai lagerių kaliniai, tačiau labai trumpai. Epiloge buvo galima visa tai aptarti platesniame geopolitiniame kontekste.

Knygoje autorius pateikia naują žmogaus kūno kilmės teoriją. Ekspedicijų ir kasinėjimų metu aptiktų fosilijų sandaros ir DNR struktūros bei žmogaus anatomijos tyrinėjimai atskleidžia esmines sąsajas, verčiančias mus...

Knygoje autorius pateikia naują žmogaus kūno kilmės teoriją. Ekspedicijų ir kasinėjimų metu aptiktų fosilijų sandaros ir DNR struktūros bei žmogaus anatomijos tyrinėjimai atskleidžia esmines sąsajas, verčiančias mus tapatintis su žuvimis. Visa tai padeda paaiškinti ne tik genų mutacijų, nulėmusių anatominius kūno pasikeitimus, priežastis, bet ir leidžia priartėti prie vieno fundamentalaus gyvosios gamtos principo atradimo. Tokios netikėtos išvados suteikia galimybę pažvelgti į save ir supantį pasaulį visai kitomis akimis.

Įdomi ir pakankamai įtraukianti knyga, tačiau ne tokia neįtikėtina, kaip buvo bandoma sudaryti įspūdį. Prieš skaitant knygą atrodė, kad bus vaizduojamas visiškai atsilikusios religinės fanatikų šeimynos gyvenimas, tačiau...

Įdomi ir pakankamai įtraukianti knyga, tačiau ne tokia neįtikėtina, kaip buvo bandoma sudaryti įspūdį. Prieš skaitant knygą atrodė, kad bus vaizduojamas visiškai atsilikusios religinės fanatikų šeimynos gyvenimas, tačiau viskas buvo visiškai kitaip. Iš esmės tai yra psichologiniai memuarai, juose svarbiausi yra žmonių tarpusavio santykiai, kai kurių žmonių gebėjimas ir kai kurių negebėjimas keistis ir priimti kitokią kito žmogaus nuomonę. Daug dalykų čia tėra fonas, siekiant atskleisti psichologines problemas ar tiesiog vyraujantį mąstymą, todėl nereikia pernelyg išpūsti paprastų detalių. Taip, ji nežinojo, kas yra Holokaustas, bet nežinojo ir kas buvo Napoleonas. Ir kas "Vargdieniuose" tikra, o kas išgalvota. Tačiau jie nebuvo amišai, jie matė modernų pasaulį ir kada panorėję galėjo pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis. Ir kartais pasinaudodavo, kaip, pavyzdžiui, įsigijus televizorių.
Taip pat nereikia visko priimti už gryną pinigą, nes tai tik Taros požiūrio taškas su retomis išimtimis. Ji pasirinko pasakoti apie tai, ką pati norėjo pasakoti, todėl čia yra daugybė vietų, kai atrodo, kad aprašyti dialogai pasibaigia pernelyg greitai, o kai kurios vietos iš viso galėjo būti išbrauktos.
Taip pat knygoje nebuvo kai kurių dalykų, kurių galima rasti jos pokalbių internete metu. Pavyzdžiui, viename pokalbyje ji apibūdina, kodėl tie santykiai su tėvais buvo komplikuoti ir kodėl ji vis dėlto jų lengvai neišsižadėjo. Pavyzdžiui, ji pamini Šono atvejį, kuris nors ir buvo smurtautojas, tačiau kartais ir elgdavosi kaip visiškai normalus žmogus(jodinėjant su žirgais). Tie epizodai yra knygoje, tačiau jie taip aiškiai nesusieti. Be to, yra labai neaišku, kuo iš tikrųjų serga jos tėvas. TIKRIAUSIAI jis serga bipoliniu sutrikimu, bet tai nėra iki galo aišku. Gali būti ir visai kitaip.
Įdomi, bet ne sensacinga knyga.

Kadangi neskaičiau pirmosios dalies, tai labai neaišku, kiek ji yra pirmosios knygos papildymas. Ir ar iš viso reikėjo to papildymo. Šiaip knygos tema yra įdomi ir į ją yra įdėta nemažai pastangų, tačiau buvo galima...

Kadangi neskaičiau pirmosios dalies, tai labai neaišku, kiek ji yra pirmosios knygos papildymas. Ir ar iš viso reikėjo to papildymo. Šiaip knygos tema yra įdomi ir į ją yra įdėta nemažai pastangų, tačiau buvo galima sumažinti nagrinėjamų žmonių skaičių. Be to, koks tikslas iš viso buvo skaidyti knygą po
vieną mėnesį? Tai labai trukdė ir buvo ne vienas momentas, kai autorius bandė "išsivartyti" su tais mėnesių skirtumais. Paprasčiausiai buvo galima kalbėti apie 1913 metus ir į atskirus skyrius išmėtyti istorijas apie menininkus, muzikantus, rašytojus ir mokslininkus. Taip pat gale parašant visa apibendrinantį epilogą. Taip pat knygai trūko visokių priedų, kad ir pagrindinių menininkų paveikslų nuotraukų arba išsamių aprašymų, kaip jiems susiklostė vėlyvesnis gyvenimas.
Ši knyga bus gera tik tuo atveju, jeigu skaitytojas nepagailės laiko ir papildomai pasidomės aprašomais autoriais. Tai ypač galioja kalbant apie menininkus ir muzikantus, mažiau apie rašytojus ir politikus.

„Alma littera“ išleido naują necenzūruotą dar 1985 metais pasirodžiusią Aleksijevič knygą. Joje sudėta daugybė trumpų vaikų karo prisiminimų istorijų. Čia svarbiausi yra vaikų išgyventi jausmai, kai jie neteko savo...

„Alma littera“ išleido naują necenzūruotą dar 1985 metais pasirodžiusią Aleksijevič knygą. Joje sudėta daugybė trumpų vaikų karo prisiminimų istorijų. Čia svarbiausi yra vaikų išgyventi jausmai, kai jie neteko savo mamos ar tėčio ar apskritai bet kokio ryšio su savo gimtaisiais namais. Tai istorijos apie karą, kuris sugriauna žmonių likimus ir kuriame visi yra pralaimėtojai. Jame nėra nieko didingo ir šlovingo. Aleksijevič istorijos parodo, kad žmonių gyvybės ir mirties klausimas dažniausiai tebūdavo loterija. Atsitiktinumas. Vienam paisekė pasislėpti, kito paskutinę minutę nenušovė, o dar kito tuo metu nebuvo namuose. Vieni vaikai labiausiai prisimena gyvulinius vagonus, kiti nušautus tėvus, badą ar vaikų namus.
Istorijos, nors ir skirtingos, tačiau temų atžvilgiu labai panašios(evakuacija, badas, tėvų žudynės, partizanai, vaikų namai, namų padegimas). Be to, labai neaišku, kaip pati Aleksijevič suformavo istorijų tekstą. Akivaizdu, kad ji užduodavo tam tikrus klausimus buvusiems vaikams, kurie jos interviu metu jau buvo seni žmonės. Kokie buvo tie klausimai? Ir kiek žmonių ji iš viso apklausė?
Taip pat neretai nukrypstama į sentimentalumą, kai pati žmogaus gyvenimo istorija nėra įdomi arba jis per mažai atsimena iš karo laikotarpio. Ir iš viso, kaip buvo atlikti interviu, kurie knygoje teužima pusę puslapio?
Nereikia pamiršti ir fakto, kad pati Aleksijevič tuos pokalbius išgyveno kitaip nei tai galime išgyventi mes, skaitytojai. Jai kiekvienas pokalbis buvo unikalus, ji matė, kaip tie karo liudytojai gyvena DABAR ir tai prisideda prie kitokio jos susiformuoto supratimo. O skaitytojui pateikiamos tik sutrumpintos(neaišku kiek) ir padailintos istorijos, kurias skaitant ištisai atrodo, kad nuolatos skaitai tą patį per tą patį.
Kaip didžiausią knygos pliusą neabejotinai įvardyčiau tai, kad ji yra lengvai prieinama bet kokio amžiaus ir išsilavinimo žmonėms. Tai puiki knyga visiems tiems, kurių išsilavinimas nėra humanitarinis. Ir tiems, kurie dar tik pradeda domėtis istorija. Tačiau ties tuo tikrai nereikėtų sustoti.

Šioje knygoje autorius kalba apie mūsų dabartinį santykį su gyvūnais, koks jis buvo anksčiau ir koks jis galėtų būti ateityje, jeigu tik įsisąmonintume, kodėl tai, kas vyksta su gyvūnais dabar, turi būti visiškai...

Šioje knygoje autorius kalba apie mūsų dabartinį santykį su gyvūnais, koks jis buvo anksčiau ir koks jis galėtų būti ateityje, jeigu tik įsisąmonintume, kodėl tai, kas vyksta su gyvūnais dabar, turi būti visiškai pakeista. Svarbiausi pasikeitimai, kurie turėtų įvykti, yra intensyvioji gyvulininkystė ir moksliniai eksperimentai su gyvūnais. Tačiau tam, kad pokyčiai įvyktų, neužtenka vien žinoti tam tikrus faktus. Pirmiausia turime atsakyti į pagrindinį moralinį klausimą – kuo remdamiesi mes laikome gyvūnus prastesniais už save ir kodėl neatsižvelgiame net į menkiausius jų gyvenimo interesus?Atrodo akivaizdu, kad gyvūnai labai smarkiai nuo mūsų skiriasi, tarkim protu ar gebėjimu kalbėti, tačiau autoriui tokie argumentai atrodo neįtikinami. Kuo tada yra paremta žmonių lygybė, nors žmonės tarpusavyje labai skiriasi, yra skirtingų gebėjimų, o kai kurie net protiškai atsilikę. Tuomet autorius iškelia savo pagrindinę knygos idėją, kurią suformulavo remdamasis Benthamo raštais – visus žmones vienija „gebėjimas jausti kančią ir džiaugsmą“(P.45). Tai vienija ir visus kitus „nežmogiškus gyvūnus“, tačiau į jų interesus neatsižvelgiame, nes vadovaujamės tik savo rūšies interesais.
Knygoje svarbiausias yra kančios, o ne mirties klausimas, todėl tiek daug dėmesio skiriama gyvūnų kančioms eksperimentų metu arba gyvūnų laikymui mikroskopiniuose garduose, kuriuose jie net net negali apsisukti. Čia išskirsiu kelius pagrindinius dalykus, kurie geriau atskleidžia knygos esmę:
1. Moterys ar juodaodžiai turi lygias teises ne todėl, kad buvo įrodyta, jog jie yra tokio paties intelektinio lygio kaip ir vyrai. Svarbiausia yra tai, kad jie sugeba jausti kančią, todėl ir gyvūnų atžvilgiu nereikėtų taikyti savo rūšistiniu pažiūrų vien todėl, kad jie yra žemesnio intelekto(P.43-44).
2. Moksliniai eksperimentai su gyvūnais dažniausiai yra niekam tikę. Dažniausiai jais nieko neįrodoma, nes žmonių organizmas dažnai reaguoja skirtingai į ligas, kurios gyvūnams gali būti nepavojingos.
P.104. „Tarp kitų vaistų, kurie po bandymų su gyvūnais buvo patvirtinti kaip saugūs, o vėliau pasirodė žalingi, galima paminėti vaistą nuo širdies negalavimų „Practolol“, nuo kurio žmonės apako, ir kosulį slopinantį vaistą „Zipeprol“ – kai kuriems vartojusiems asmenims jis sukėlė traukulius, o kai kuriems – net komos būseną“.
3. Intensyviosios gyvulininkystės verslininkų vykdomas gyvūnų kankinimas, kai jie būna uždaromi ankštuose narvuose ar garduose. Visi naminiai gyvuliai yra socialūs gyvūnai, tokie pat kaip šunys ar katės, todėl jie turi tam tikrų poreikių. Patys svarbiausi poreikiai – nuolatos judėti ir patiems susirasti maisto.
4. Mirtis turi būti kiek įmanoma mažiau skausminga, tačiau tai ne visada įmanoma, pavyzdžiui, dėl religinių priežasčių ar dėl paprasčiausios darbo skubos, kai darbuotojai pernelyg apkraunami darbu. Elektrošokas iš tikrųjų sukelia skausmą!(P.221)
5. Reikia keisti mitybos įpročius ir tapti vegetaru. Aišku, geriau būti veganu, bet šiuolaikiniame pasaulyje viskas yra labai susiję ir nevisada galima pasakyti, kada produkte yra pieno produktų. Nereikia siekti tobulumo, svarbiausia, kad būtų atsisakoma pačios mėsos. Mėsos ir pieno klausimai yra pakankamai komplikuoti ir, reikia pasakyti, pačioje knygoje gana menkai jie yra aptariami.

Žinoma, pati knygos tema yra pernelyg plati, kad viena knyga būtų galima visapusiškai viską aptarti, tačiau tai yra puikus įvadas visiems tiems, kurie nori susipažinti su pagrindiniais gyvūnų išlaisvinimo judėjimo teiginiais arba tiems, kurie planuoja žengti ar jau yra žengę vegetarizmo/veganizmo keliu. Knyga yra smarkiai atnaujinta nuo pirminio 1975 metų leidimo, todėl ji yra aktuali ir šiandien.