"Žmonės linkę kurti mitus. Jie godžiai graibsto kiekvieną neįprastumu ar paslaptingumu stebinančią žinią apie žmones, kurių gyvenimas skiriasi nuo kitų, paskui sukuria legendą ir fanatiškai ja tiki. Tai yra romantikų...

"Žmonės linkę kurti mitus. Jie godžiai graibsto kiekvieną neįprastumu ar paslaptingumu stebinančią žinią apie žmones, kurių gyvenimas skiriasi nuo kitų, paskui sukuria legendą ir fanatiškai ja tiki. Tai yra romantikų protestas prieš gyvenimo pilkumą. Taip nuausta legenda - tikriausias nemirtingumo laidas" - taip knygos pradžioje teigia knygos pasakotojas. Ir iškart savo savitu pasakojimo stiliumi istorija įtraukia ir vis neleidžia liautis skaityti. Tačiau, kad ir kokių intrigų būtų knygoje, - tai nėra vien tik populiarių laikraščių apie įžymybes santrauka ar mėginimas užrašyti "žvaigždės" istoriją.

Pats W. S. Maugham pristatydamas knygą vengia žodžio biografija. Tiesiog tai istorija, kurioje galima rasti prancūzų dailininko Polio Gogeno gyvenimo ir kūrybos faktų. Kad tapatumas su minėto dailininko gyvenimu nebūtų toks akivaizdus, rašytojas sukuria atskirą personažą - dailininką Čarlzą Striklendą. Jo gyvenimo istorija ir pasakojama knygoje. Ir kuo ji intriguoja?

Keliaujant kartu su pasakotoju ir pagrindiniu veikėju, galime mėginti atsakyti į klausimus: kas yra kūrėjas? Ar lengva būti kūrėju? Koks kūrėjo santykis su visuomene? Galų gale galima mėginti atsakyti į klausimą, kuris kankina ne vieną žmogų - kaip rasti gyvenimo prasmę? Ar gyvenimo prasmė - patogus gyvenimas? Stebėdamas žmones ir jų likimus klausimus kelia ir pasakotojas:"Argi dirbti darbą, prie kurio traukia širdį, gyventi taip, kaip tau patinka, be jokių vidinių prieštaravimų, - tai gyvenimo gadinimas?" Ne vienas jam būtų atsakęs, kad mesti patogų gyvenimą tik dėl to??? O kaip į šį klausimą atsakytų skaitytojas?

Skaitydama knygą ne kartą pyktelėjau ant pagrindinio veikėjo Č. Striklendo - ne visus jo poelgius suvokiau ir pateisinau. Tačiau, kai pažvelgiu į jo prototipo P. Gogeno piešinius, suabejoju: gal tikrai objektyviai įvertinti kito žmogaus, ypač menininko, poelgius tiesiog neįmanoma? Menininko, kaip ir jo kūrybos, pasaulis turi daug paslapties ir mįslių. Juk, kai mėnulis atsispindi vandenyje, jis virsta paprasčiausiu mažyčiu skatiku. Ar tikrai?

Kartais visai malonu paskaityti lengvą romaną, kuris gal ir nesužadins labai gilių jausmų, bet praskaidrins nuotaiką. Tokia yra šita knyga. Neieškojau joje minčių ape gyvenimo prasmę, kurių beje būtų sunku ir surasti, bet...

Kartais visai malonu paskaityti lengvą romaną, kuris gal ir nesužadins labai gilių jausmų, bet praskaidrins nuotaiką. Tokia yra šita knyga. Neieškojau joje minčių ape gyvenimo prasmę, kurių beje būtų sunku ir surasti, bet užtat tai gražus pasakojimas apie gražią meilę ir svaiginančią aistrą, kurios išsamių scenų netrūksta knygoje. Žvilgsnis į turtingųjų ir galingųjų pasaulį ir į tam tikrus jo trūkumus. Iš tikrųjų gali būti sunku surasti savo antrąją pusę kai žmonės tave matuoja per turimo turto prizmę, todėl jaunas milionerius, viešbučio savininkas, kartais pabėga nuo prabangos į nediduką Arizonos barą, padirbėti barmenu. Jauna mergina nusprendžia padovanoti sau aistringą meilės nuotykį prieš vedybas su nemylimu žmogumi, kurios žada išgelbėti jos tėvą nuo bankroto, todėl išsinuomoja automobilį ir pabėga, kur akis mato. Ir štai bare "Alkanasis lokys" dvi besislapstančios sielos atranda viena kitą... Iš pradžių visa šita avantiūra, turėjo būti tik trumpalaikiu nuotykiu, bet užplūdę jausmai pakreipia viską sava linkme. Kad galėtų būti laimingi porelei belieka išpažinti savas paslaptis, bet tai pasirodo ne taip jau paprasta. Ir vėl naujas likimo vingis, kuris gali išskirti įsimylėjelius amžiams...

Iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjau į šią knygą. Pirmiausia, atrodė, jog tremties tema nieko įdomaus ar originalaus, galų gale informatyvaus parašyti kaip ir nebeįmanoma. Ta tema daug skaičiau įvairių knygų, tad,...

Iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjau į šią knygą. Pirmiausia, atrodė, jog tremties tema nieko įdomaus ar originalaus, galų gale informatyvaus parašyti kaip ir nebeįmanoma. Ta tema daug skaičiau įvairių knygų, tad, pagalvojau, palyginsiu. Juolab, kad knyga geriausių METŲ KNYGOS (suaugusiųjų kategorijoje) sąraše. Kol rinkimai nesibaigė, nutariau ją perskaityti.

Ir tikrai nenusivyliau. Pasirodo TIKRAI įmanoma parašyti gerą knygą tremties tema. Šis novelių romanas maloniai nustebino savo kalbos sodrumu ir paveikumu, spalvingų charakterių kūrimu. Pagrindinis pasakotojas - jaunas vaikinukas, patekęs į tremties absurdą, savaip mato šį pasaulį. Per skausmą, neviltį atsiskleidžia nauji gyvenimo suvokimai. Tai, kas gyvenant normaliomis sąlygomis atrodo įprasta ar, priešingai,- neįtikima, ten tampa natūraliu reiškiniu. Tai ir stebuklingas nepalūžimas sunkiuose darbuose esant smulkaus sudėjimo ir silpnos sveikatos, tai ir stebuklu laikomas balsas, išgelbėjęs gyvybę šachtose, tai ir būsimos nuotakos susapnavimas. Daugybė vos ne mistika tapusių dalykų, kurie šiurpioje aplinkoje tampa realybe ir palaiko pagrindinį veikėją. Mielai nuteikia ir įsiterpę laiškai močiutei. Taip ir neišsiųsti laiškai. Jie parodo ne tik šiltą anūko ir močiutės ryšį, bet ir savitai pristato to meto realijas Lietuvoje.

Perskaičiusi knygą pagalvojau, kad tokią šviesiai graudžią istoriją parašyti galėjo tik labai išmintingas žmogus. Dėl to dar kartą atsiverčiu interviu su V. Kalvaičiu (interviu delfi.lt: "V. Kalvaitis apie tremtį Sibire ir rašytojo duoną") ir vis skaitau:" Manęs klausia: kodėl nėra pykčio, kurį turėčiau jausti dėl tremties? Bet ar galiu reikalauti, kad suprastų, jei kiti to nepatyrė? Argi galiu teisti tą, kuris pavogė iš manęs paltą, kad nesušaltų, jei jis sėdi lageryje nuteistas 25 metams už tai, kad neprisipažino dirbęs priešo žvalgyboje? Ką reiškia mano paltas prieš jo skriaudą?

Aš tikrai žinau, kas yra alkis. Todėl galiu suprasti tuos, kurie neturi ko valgyti. Bet niekada nesuprasiu žmogaus pažeminimo šiandieninėje Lietuvoje."

Taigi ši knyga ne tik skatina prisiminti, sužinoti, bet ir atsakyti į klausimą: kokia šiandien mano kasdienybė?

Ar kada nors bandėtė įsivaizduoti, kad esate žiurkė? Pažįstu vieną lenkų rašytoją, kuris tai bandė padaryti.

"Žiurkinas" - pirmasis Andrzej Zaniewski'o prozos kūrinys (autorius prieš šį kūrinį dažniau leisdavo...

Ar kada nors bandėtė įsivaizduoti, kad esate žiurkė? Pažįstu vieną lenkų rašytoją, kuris tai bandė padaryti.

"Žiurkinas" - pirmasis Andrzej Zaniewski'o prozos kūrinys (autorius prieš šį kūrinį dažniau leisdavo poezijos rinkinius bei kurdavo dainų tekstus). Knygos anotacijoje minima, kad A. Zaniewski - "vienas iš garsiausių pasaulio prozininkų". Na, ko gero, aš šioje srityje ypatingai atsilikus, nes su šiuo autoriumi "susipažinau" visiškai atsitiktinai - kažkada, dar studijų metais, vienas draugas skaitė "Žiurkiną" ir, atrodo, kad jam ta knyga buvo visai įdomi. Aš netgi buvau pasiskolinusi iš jo tą knygą, bet niekada net nebuvau pradėjus skaityti. Taigi bekurpdama 2013-ųjų Knygų iššūkio sąrašą netikėtai savo e.bibliotekoje aptikau minėtąjį kūrinį ir pamaniau, kad tikriausiai jau pats laikas padaryti tai - perskaityti šią knygą.

Jei atvirai, mane ši knyga šiek tiek pritrenkė. Tiksliau - pirmąjį smūgį gavau perskaičius autoriaus įžanga, kurioje Andrzej skelbia savo susižavėjimą žiurkėmis: "žiurkės mane sužavėjo, pažadino ne tiktai smalsumą, bet ir tam tikrą pagarbų pasigėrėjimą gamta, sukūrusia taip tobulai drauge su žmogumi gyvenančias būtybes". Na, nepasakyčiau (bet čia tik mano asmeninė nuomonė), kad žiurkės ir žmonės taip jau tobulai drauge sugyvena: dažniausiai žmogus užsiima žiurkių naikinimu, naudoja atlikdamas eksperimentus ar šiaip tirdamas gyvūnų gyvenimą. Be to, ir pats autorius įžangoje mini, kad "žmonių išmanymas apie graužikus susijęs veikiau su kovos metodais, o ne su jų elgesio, psichikos ir jausmų supratimu". Bet kaip suprasti gyvūną? Ir dar tokį mažą kaip žiurkė. Juk net žmonės dažnai vieni kitų nesupranta. Vis dėl to Andrzej pasiryžo suprasti žiurkes, kaip pats pasakoja: "kad geriau žiurkes pažinčiau, stengiausi prie jų kiek tik įmanoma labiau priartėti. Auginau jas, slapta stebėdamas, stengdamasis suprasti ir su jomis susidraugauti". Ko gero, autoriui tai pavyko; jam netgi pavyko įžvelgti tam tikrų analogijų tarp žiurkių ir žmonių civilizacijų. Žinoma, dėl kai kurių dalykų net negalėčiau ginčytis - visi bendruomeniniai gyviai turi tam tikrų panašumų. Tačiau skaitant "Žiurkiną" pernelyg dažnai mano fizionomiją iškreipdavo pasišlykštėjimo grimasa, nors paprastai nesu linkusi veidu mimikomis demonstruoti savo jausmų, emocijų ar minčių. O su žiurkėmis dabar tikrai nesinori turėti nieko bendro. Tiesa, turėčiau prisipažinti, kad kažkada turėjau su jomis kai ką bendro: studijų metais susiformavo tokia bendrakursių grupelė, kuriai ir man teko garbė priklausyti. Ar labai sunku atspėti kaip ta grupelė vadinosi? Taip, visiškai teisingai - "Žiurkės". Ir viena kitą mes vadinom žiurkėmis. Dabar jau įsivaizduoju, kad aplinkiniams tai galėjo būti šlykštoka, gal netgi labai šlykštu. Atsimenu, įtemptu bakalauro baigiamojo darbo rašymo metu netgi gimė paprastas dvieilis turėjęs palaikyti dvasią ir karingumą bei pozityvų nusiteikimą: "Žiurkė aš, žiurkė tu/ Bakalauras bus laiku!".

Na, gal kad tiems, kurie pasiryžo perskaityti iki pabaigos mano atsiliepimą, neatsibostų priverstinai domėtis nuo temos krypstančiais išvedžiojimais, norėčiau šį bei tą pareikšti ir apie knygos turinį.

Visa knyga yra tarsi žiurkino dienoraštis be datų. Pasakojama tai pirmuoju, tai antruoju asmeniu. Prisipažinsiu - toks rašymo būdas manęs nežavi: kartais susidaro įspūdis, kad autorius tarsi pats dar nebūtų apsisprendęs, kaip bus papasakota žiurkino istorija - stebint iš šalies ar lyg fiksuojant gyvūno sąmonės srautą. Į šią knygą sudėtas visas žiurkino gyvenimas: nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų visiškoje tamsoje (žiurkių jaunikliai gimsta visiškai akli) iki pat paskutinės beskausmės ramybės potyrio.

Mažaisiais žiurkiukais ypatingai rūpinamasi: jiems niekada netrūksta maisto ir šilumos, jie saugomi nuo pavojų, todėl, kol dar nėra pakankamai stiprūs, jų niekas neišleidžia iš lizdo (šiek tiek primena žmonių jauniklius, ar ne?): "Lizde saugu, tylu, ramu, šilta - kaip ir visuose lizduose, kuriuose įsitaisysi"). Žiurkinas "pasakoja", kad vienas jo vados jauniklis pasprunka iš lizdo ir grįžta jau persigėręs svetimo kvapo, jau tapęs svetimu. Ar labai sudėtinga nuspėti jo nuotykių baigtį? "Svetimąjį" vados jauniklį puldinėja broliai ir seserys, motina ir tėvas negina. Tai tęsiasi, kol galų gale mažiausias ir silpniausias pribaigiamas. Ir vėl nenorom iškyla kai kurios žmonių civilizacijos situacijos. Dažnai žmonės nemėgsta/nekenčia ar bijo kitokių, svetimų, prieš kuriuos kartais ir smurtauja - fiziškai, morališkai ar šiaip įvairių kankinimo būdų rinkiniu.

Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad žiurkės turi labai daug priešų: pelės, katės, paukščiai. Tačiau pats didžiausias priešas - žmogus, kuris žiurkėms ypatingai smirda ir kelia didelę baimę. Na, nieko keisto, kad žiurkės bijo žmonių: tikriausiai nei vienas padaras dar nėra sugalvojęs tiek žiurkių naikinimo būdų kaip žmogus (neseniai teko skaityti straipsnį apie žiurkių populiacijos padidėjimą, straipsnio komentaruose prisiskaičiau tokių žiurkių gaudymo bei naikinimo būdų, kad... gal paminėsiu tik tiek, kad mano veidą ir vėl vagojo pasišlykštėjimo raukšlės). Bet tai tikriausiai visuotinai normalu, nes žiurkės žmonėms yra parazitai, kurie tik kenkia, per daugelį amžių nusistovėjo būtent toks žmonių ir žiurkių santykis. Pvz., mūsų herojus "papasakoja" vieną isoriją, kai buvo susidorota su viena žiurkių jaunikle. Ar kas nors galėtų įsivaizduoti, kad žmogus tokį mažą padarą galėtų pribaigti užpildamas verdančio vandens? Ar tai įtikėtina? Esu tikra, kad taip, tuo labai lengva patikėti. Tikriausiai Andrzej sekdamas ir stebėdamas žiurkes matė daugybę panašių žiurkių naikinimo epizodų (jei žmogus ko nekenčia, tai nekenčia iki kaulų smegenų - tokiose situacijose žmogaus fantazija būna kaip niekad aktyvi ir laki). Bet žiurkinas dėl to nė kiek nesusijaudina. Praėjus kiek laiko pats paskanauja sesers mėsos.

Jau kiek paaugęs žiurkinas susipažįsta su tokiu senu žiurkinu, kuris nėra panašus į daugelį žiurkių: "Senajam žiurkinui nepakanka ramybės, kurią dauguma žiurkių laiko egzistencijos pagrindu - nuošalaus šeimos lizdo, pažįstamo rūsio, pilno sandėliuko. Mat žiurkės mėgsta sėslų gyvenimo būdą savo pažįstamame labirinte - be netikrumo, permainų, pavojų. <...> Toks gyvenimas daugeliui žiurkių atrodo saugiausias, lengviausias, teikiantis daugiausia galimybių išlikti". Iš senojo žiurkino jaunasis išmoksta medžioti, susirasti maisto, slėptis ir kitokių gudrybių. Tiesa, karts nuo karo senis savo jaunąjį draugą išnaudoja seksualiai, o kiek vėliau jų keliai išsiskiria.

Nenorėčiau pernelyg išsiplėsti savo pasakojimais apie knygos turinį (vis dėlto kažkas juk gali susidomėti ir užsimanyti perskaityti visą knygą), tik norėčiau pasakyti, kad žiurkino dar laukia įvairios gyvenimo peripetijos: grįžimas į savo gimtąjį lizdą, kelionės laivais, ieškojimai ir galų gale -pabaiga. Visas knygos siužetas buvo sakyčiau tamsus, gana negatyvus, kartais net purvinas, kad net praėjus kelioms dienoms po knygos perskaitymo niekaip negalėjau prisiminti, kaip ji baigėsi, t. y. kaip baigėsi žiurkino gyvenimas. Teko pasitikrinti.

Nors tai ir buvo gana įdomus bandymas žvelgti į pasaulį mažo padaro akimis, tačiau tai nėra iš tų knygų, kurias norėtųsi perskaityti antrą kartą. Na, bent jau artimiausią dešimtmetį tai tikrai.

Keista, tačiau šįkart knyga dėmesį patraukė paslaptingu pavadinimu ir akiai mielu viršelio apipavidalinimu. P. Gregory istorinis romanas "Vandenų dama" yra pirmasis, bet tikiu, kad ne paskutinis, mano skaitytas minėtos...

Keista, tačiau šįkart knyga dėmesį patraukė paslaptingu pavadinimu ir akiai mielu viršelio apipavidalinimu. P. Gregory istorinis romanas "Vandenų dama" yra pirmasis, bet tikiu, kad ne paskutinis, mano skaitytas minėtos autorės kūrinys. Rašau ne paskutinis, nes turiu pripažinti, jog kūrinys man labai patiko.

Romanas sužavėjo nenuobodžiu pasakojimu apie 1430- 1464 laikotarpio Anglijos bei iš dalies Prancūzijos kilmingųjų gyvenimą. Nuo pat pirmųjų puslapių knyga įtraukia skaitytoją į pagrindinės veikėjos Džeketos, sakyčiau, nedėkingą, permainingą ir pavojingą gyvenimą. Merginai, vėliau moteriai, motinai tenka daugybė likimo išbandymų, o laimė visad ranka pasiekiama, tačiau ne galutinė. Pranašė, Anglijos karalienės patikėtinė, mylinti žmona, vaikų ateitį kurianti motina, taikdarė - vieni svarbiausių vaidmenų kūrinyje.



Kūrinio pavadinimas "Vandenų dama" simboliškas, nes tai įvardija Džeketos iš protetės paveldėtas galias. Kokias galias? Telieka intriga jums. Paskaitysite ir tikrai sužinosite.



Jei reikėtų kūrinį įvertinti dešimtbale sistema, šiam romanui skirčiau 9 balus (labai gerai). Truputį nuvylė pabaiga, nes norėjosi tęsinio, tačiau pabaigoje išspausdintas autorės žodis daug ką paaiškina. Juk ne veltui rašytoja kurdama minėtą romaną rėmėsi istoriniais dokumentais, tikromis žiniomis apie Džeketą. Galiu dar pridurti, jog šį romaną dėčiau į vieną lentyną greta kitų puikių, remiantis istoriniais faktais sukurtų romanų (pvz., Žorž Sand "Konsuela", "Grafienė Rudolštad", M. Mitchel "Vėjo nublokšti").

Graži knyga apie žmonių tarpusavio santykius, meilę draugystę, kad tikrąjį šalia tavęs esančio žmogaus veidą pamatai tik tada, kai susiduri su gyvenimo sunkumais. Apie dviejų svetimų žmonių netikėtą susitikimą,...

Graži knyga apie žmonių tarpusavio santykius, meilę draugystę, kad tikrąjį šalia tavęs esančio žmogaus veidą pamatai tik tada, kai susiduri su gyvenimo sunkumais. Apie dviejų svetimų žmonių netikėtą susitikimą, draugystę, kuri galų gale virsta meile. Man patiko.

"Nuolat augantis nepasitenkinimo jausmas reiškia, kad jis buvo sukeltas Dievo dėl vienos priežasties: turi keisti viską savo gyvenime, kad vėl pradėtumei judėti pirmyn."



Šio romano pagirndinis veikėjas - pats autorius,...

"Nuolat augantis nepasitenkinimo jausmas reiškia, kad jis buvo sukeltas Dievo dėl vienos priežasties: turi keisti viską savo gyvenime, kad vėl pradėtumei judėti pirmyn."



Šio romano pagirndinis veikėjas - pats autorius, išgyvenantis gilią tikėjimo krizę. Siekdamas dvasinio augimo ir atsinaujinimo jis nusprendžia iš naujo pradėti keliauti, eksperimentuoti, atkurti ryšį su jį supančia aplinka ir žmonėmis.Leidęsis į kelionę po Afriką, o vėliau į Europą ir Aziją Transibirijos geležinkeliu, Paulo iš tikro pradeda kelionę, kurioje atgimsta jo energija ir aistra. Būtent tada jis sutinka Hilalę. Jauną talentingą smuikininkę, kurią jis mylėjo prieš 500 metų ir kurią baimės vedinas išdavė, taip pasmerkdamas save šiame gyvenime nerasti tikrosios laimės. Kartu jie pradeda mistinę kelionę laiku ir erdve, pasirinkdami kelią, kuris moko mylėti, atleisti ir išdrįsti nugalėti neišvengiamus gyvenimo iššūkius.

Šita knyga, kaip ir kitos šio autoriaus knygos, pateikė šūsnį gerų minčių, tačiau nesužavėjo taip, kaip, pavyzdžiui, "Alchemikas". Keletas vietų, pamąstymų, privertė pagalvoti apie savo dabartį, galbūt net kitaip pažvelgti į kai kurias gyvenime iškilusias situacijas, taigi, manau, kad ši knyga verta dėmesio.

Suomių rašytojos Kaari Utrio romanas "Varinis paukštis" nėra ta knyga, kuri pakeis jūsų gyvenimą. Tad kodėl aš šią knygą skaičiau, ir kodėl vis dėlto rekomenduočiau paskaityti kitiems? Šis romanas, manyčiau, yra...

Suomių rašytojos Kaari Utrio romanas "Varinis paukštis" nėra ta knyga, kuri pakeis jūsų gyvenimą. Tad kodėl aš šią knygą skaičiau, ir kodėl vis dėlto rekomenduočiau paskaityti kitiems? Šis romanas, manyčiau, yra autorės, kaip rašytojos ir istorikės, kūrybos vaisius. Jo negalima būtų pavadinti istoriniu romanu, tačiau tai tikrai nėra tipiškas romanas. Pradėkime nuo to kuo gi ši knyga išskirtinė.

Visų pirma, tai pasakojimas apie XI amžiaus Europą, kuri buvo kovos laukas tarp krikščionybės ir pagonybės, valdovų ir valdinių. Kaip pati autorė pripažįsta, tai buvo vienas iš brutaliausių amžių, kai už namų durų niekam nebuvo saugu, o ypač moterims. Skaitydami šią knygą, turime galimybę grįšti tūkstantmetį atgal ir iš laiko perspektyvos pažvelgti kaip ir kuo gyveno žmonės anuomet. Versdamas knygos puslapį po puslapio skaitytojas turi puikų šansą pakeliauti po viduramžių Europą, pasimėgauti jos prabanga ir feodalinio pasaulio primityvumu, tikėjimu, gyvensena bei mąstyseną, jausmais ir potyriais.

Ši knyga pasakoja apie mergaitę, turinčią galią bendrauti su mirusisias. Ir ne tik. Pasakoja apie jos kovą su krikščionybę, žmonėmis ir laikmečiu. Apie potyrius, iššūkius, kurie tyko kiekviename žingsnyje bei jausmus, kurie nepakito per amžius ir šiais laikais žmonėms kelia tuos pačius klausimus ir rūpesčius.

Tad kiekvienam, pasiryžusiam atsiverti šią knygą, linkiu mėgautis laiko ir vaizduotės kelione nuo viduramžių Šiaurės Europos iki Bizantijos imperijos, užsukant į Kijevo valstybę bei keliaujant į Britaniją pro susiskaldžiusią Frankų valstybę.

Geras detektyvas, įdomus, įtraukiantis siužetas, nebenali ir nekasdienė situacija. Knygą įtraukiau į sarašą iš tikrųjų nelabai įsivaizduodama apie ką ji, tik pasiruošiusi skaityti sužinojau, kad knyga labai išreklamuota...

Geras detektyvas, įdomus, įtraukiantis siužetas, nebenali ir nekasdienė situacija. Knygą įtraukiau į sarašą iš tikrųjų nelabai įsivaizduodama apie ką ji, tik pasiruošiusi skaityti sužinojau, kad knyga labai išreklamuota ir jos autoriai - detektyvų meistrai. Galiausiai buvau sužavėta, knyga taip įtraukė, kad vos galėjau atsitraukti nuo skaitymo. Šiuolaikinio pasaulio centras - pinigai, o jei kalba eina dar ir apie didelius pinigus, o šiame romane kontraktų pelnai tiesiog milžiniški žmogaus gyvybė tampa beverte, jei jis bando stoti kažkam skersai kelio. Net policija nusikaltėliams turi mažai autoriteto, taigi kur gali pasislėpti persekiojamas žmogus ir ar tai apskritai įmanoma... O jei auka, jauna 24 metų mergina, net nenutokianti kada ir kam perėjo kelią... Taigi iš anksto tikrai sunku nuspėti visus siužeto vingius, kurie bus šiame detektyve. Pardavus sielą velniui kelio atgal nėra, taip atsitinka ir šios istorijos herojams sudriusiems kontraktą su švedų ginklus gaminančios kompanijos savininku. Už besąlygišką ištikimybę jie gauna savo svajonių išpildymą, bet už menkaiusią užuominą į išdavystę laukia baisiausių košmarų išsipldymas ir tai yra be galo šiurpūs dalykai. Net mirtis neišgelbėja aukų, atpildas yra baisus. Gerai dar, kad yra detektyvas - Jonas Lina, kuris nepraleidžia jokios smulkmenos ir galaiusiai visi siūlai sueina į vieną galą.

Jau seniai ši knyga dulkėjo mano lentynoje ir tik šis iššūkis privertė atskleisti jos stulbinantį grožį. Tai viena įspūdingiausių perskaitytų knygų.

Anglų rašytojas Sidas Čaplinas parašė puikų romaną, kurį...

Jau seniai ši knyga dulkėjo mano lentynoje ir tik šis iššūkis privertė atskleisti jos stulbinantį grožį. Tai viena įspūdingiausių perskaitytų knygų.

Anglų rašytojas Sidas Čaplinas parašė puikų romaną, kurį rekomenduočiau paskaityti visiems, ką domina jauno žmogaus gyvenimas. Ši knyga buvo išleista 1961 metais ir buvo teigiamai įvertinta anglų spaudos. "Sardinės dienos" herojus Arturas Hegerstonas - paauglys, ieškantis savo gyvenimo kelio. Autorius labai paprastai, šiltai ir įtaigiai aprašo 15-17 metų berniuko santykius su mama, patėviu, draugais, merginomis, bendradarbiais. Tai lyg paties rašytojo gyvenimo istorija. Daug iš šio pasakojimo gali pasimokyti šiuolaikinis paauglys, daug verčiančių susimąstyti momentų.

Kodėl toks keistas pavadinimas? Man irgi buvo įdomu. Viskas paaiškėja perskaičius knygą.

Nebūk sardine, kuri plaukia kartu su milžinišku būriu tokių pat sardinių kaip tu. Jos nežino ir nenori žinoti kodėl plaukia kartu. Jos plūsta į tinklus, nudažydamos vandens spalvą žaliai... Buk išskirtinis, būk savarankiškas, būk kitoks, plauk pats vienas... Neužbaik gyvenimo mažoje skardinėje dėžutėje.

Išskirtinė knyga, verta dėmesio. Turėtų perskaityti kiekvienas paauglys...

Pirma lietuviškai išleista šio autoriaus knyga.