Knyga sukrėtė iki širdies gelmių... Tokia realistinė ir pamokanti, bet tuo pačiu ir žiauri. Matome kaip stipriai paauglius gali paveikti apkalbos, kaip ir atsitiko Hanai. Pergyvenau kartu su Hana, daug kur knygoje atpažįstu...

Knyga sukrėtė iki širdies gelmių... Tokia realistinė ir pamokanti, bet tuo pačiu ir žiauri. Matome kaip stipriai paauglius gali paveikti apkalbos, kaip ir atsitiko Hanai. Pergyvenau kartu su Hana, daug kur knygoje atpažįstu save, kai besimokydama mokykloje kentėjau nuo gražesnių mergaičių, arba pasipūtusių berniukų. Ir taip pat , kaip ir Hana, nesulaukiau pagalbos. Bet aš atkentėjau tą laikotarpį, išlaukiau, o Hana to nesugebėjo, ji buvo per silpna ir norėjo keršto..

Reikia būti alkanam knygų. Savo alkį pradėjau malšinti suleidusi dantis į G. Orwell knygą "1984-ieji". Skaitant knygą kilo įvairių minčių ir jausmų. Mąsčiau apie tą totalitarinį režimą, ir taip pat apie pagrindinį...

Reikia būti alkanam knygų. Savo alkį pradėjau malšinti suleidusi dantis į G. Orwell knygą "1984-ieji". Skaitant knygą kilo įvairių minčių ir jausmų. Mąsčiau apie tą totalitarinį režimą, ir taip pat apie pagrindinį veikėją Vinstoną.

Pats totalitarinis rėžimas, veikėjai aprašyti labai tikroviškai. Sukurti labai stiprūs ir įtaigūs veikėjų charakteriai. Knygoje atsiskleidžia, ką gali padaryti valdžia eiliniam piliečiui. Ji gali kontroliuoti ne tik veiksmus, bet ir mintis. Gali priversti mąstyti, kad 2+2=5. Skaitant apie Vinstono kankinimus iškyla ryškus paveikslas, kaip valdžia visomis įmanomomis priemonėmis siekia palaužti žmogų. Ji siekia, kad eiliniai piliečiai taptų savarankiškai nemąstančia, kvaila avinų banda, kurią galėtų lengvai kontroliuoti. Žmonės turi tapti lyg zombiais, neturėti savo nuomonės, tam tikslui ji pradėjo kurti naujakalbę. Naujakalbės tikslas - naikinti kalbą. Valdžia ima kurti naujus žodžius, kad žmogus neturėtų kuo juos pakeisti, kad siauras mąstymas atsispindėtų skurdžioje kalboje. Žodžių naikinimas, kalbos naikinimas, literatūros naikinimas - tai priemonės, kad žmogus kuo mažiau savarankiškai mąstytų. Žmogaus mąstymas turi tilpti į to meto, angsoco režimą. Turi vyrauti vienas mąstymas, kuris neprieštarautų jų ideologijai. Žmogus privalo mąstyti siaurai, neišeinant už savo mąstymo dėžutės ribų. Jaučiasi, kaip valdžia mėgaujasi savo darbu, nes ji nori įgyti dar daugiau valdžios. Ne tik palaužti fiziškai, bet ir morališkai. Valdžia neturi jokių vertybių, jos siekis - dar didesnė, dar brutalesnė valdžia.

Valdžia valdo ne tik žmogų, jo mintis, bet taip pat ji gali valdyti ne tik dabartį, bet ir praeitį. "Kas valdo praeitį, valdo ateitį, kas valdo dabartį, valdo praeitį".

"Žinoti ir nežinoti, suvokti absoliučią tiesą, o sakyti kruopščiai sumontuotus melus, vienu metu turėti dvi vieną kitą paneigiančias nuomones, žinoti jas esant prieštaringas ir abiem tikėti, naudoti logiką prieš logiką, atsižadėti moralės ir kartu kliautis ja, tikėti, kad demokratija neįmanoma ir kad partija yra jos sargas, pamiršti tai, ką reikia pamiršti, o paskui, atėjus reikalingam momentui, ištraukti visą tai iš atminties ir greitai vėl pamiršti, o svarbiausia - taikyti šį procesą pačiam procesui. Tai ir yra aukščiausia subtilybė: sąmoningai skatinti nesąmoningumą ir drauge nesuvokti to hipnozės akto, kurį pats sau atlieki. Netgi norint suprasti tą žodį "dvejamintė", reikia pasitelkti dvejamintę.

"Lojalumas - tai ne mąstymas, tai - nebuvimas būtinybės mąstyti. Lojalumas - nesąmoningas"

nors praktiškai visa a.gide kūryba pasižymi autobioigrafiškumu, tačiau "imoralistas" nedidelės apimties, bet bene autobiografiškiausias jo darbas.

jaunuolio istorija. susipažįsta, pamilsta, suserga kūnu, pereina sielos ligas...

nors praktiškai visa a.gide kūryba pasižymi autobioigrafiškumu, tačiau "imoralistas" nedidelės apimties, bet bene autobiografiškiausias jo darbas.

jaunuolio istorija. susipažįsta, pamilsta, suserga kūnu, pereina sielos ligas ir... pradeda savęs paieškas, t.y. labiau ne paieškas, o pradeda minti taku, kuris veda link tikrojo 'aš' virsmo. jis pasikeičia, siekia naujų tikslų, spjauna į senas vertybes, draugus, suvokia save kaip visiškai kitą žmogų, tikrąjį save, o ne ta apgaule, kuria jis buvo visą laiką iki tol. galiausiai jo 'savęs ieškojimai', savojo 'aš' išaukštinimas ir siekimas, apsprendžia ir jo žmonos likimą, kurią, kaip jis pats ne kartą mini, tikrai nuoširdžiai mylėjo, kiek jis pats suprato tą meilę ir buvo pajėgus ją realizuoti.

Iš daugybės sub-sacharinės Afrikos valstybių Ruanda man visada atrodo kažkokia ganėtinai artima - tikriausiai dar vaikystėje nemažai tam įtakos padarė Hermano Šulco pasakojimai apie šią šalį ir susitikimai su jo...

Iš daugybės sub-sacharinės Afrikos valstybių Ruanda man visada atrodo kažkokia ganėtinai artima - tikriausiai dar vaikystėje nemažai tam įtakos padarė Hermano Šulco pasakojimai apie šią šalį ir susitikimai su jo bendruomenės jaunimu Kauno Sobore. Dar prie to galima pridėti didelį įspūdį padariusį filmą "Hotel Rwanda" bei vieno pažįstamo pasakojimai apie Kigalio banką.

"Rwanda, Inc" į šių metų knygų iššūkio sąrašą įtraukiau todėl, kad apie šią knygą nuskaičiau kažkuriame ekonomistų internetiniame dienoraštyje: Ruanda ekonomistus pastarąjį dvidešimtmetį labai domina tuo, kad ji perėjo link ganėtinai radikalaus liberalizmo ir per labai trumpą laiką sugebėjo tapti viena konkurencingiausių Afrikos valstybių (berods pagal lengvumą daryti verslą ją lenkia tik Mauricijus ir Pietų Afrika), nors dar 1994-aisiais joje vyko milijoną gyvybių nusinešęs genocidas.

Iš pačios knygos tikėjausi šiek tiek gilesnės analizės, o radau tik kažką panašaus į dabartinės vyriausybės programą (Ruandos 2020 vizija yra labai svarbus dokumentas apie tai, ką šalis norėtų pasiekti) su šiokia tokia jos kritika. Aišku, Ruandai reikia pasiekti labai labai daug: nedaug jos gyventojų turi pilną vidurinį išsilavinimą, labai mažai namų turi elektrą (net papildomi 10 MW galios yra didelis žingsnis į priekį), tarptautinė prekyba sudėtinga, nes labai dideli logistikos kaštai (planuojama nutiesti geležinkelį iki Tanzanijos uostų), o kaimyninės valstybės pilnos sukilėlių, kurie tik ir taikosi rasti progų sukelti sumaištį. Jau nekalbant apie tai, jog reikia kažkaip tarpusavyje sutaikyti Ruandos piliečius, nes sunkoka negriežti danties ant kaimynų, kurie žudė tavo gimines.

"Rwanda, Inc" labiau yra knyga apie jos prezidentą Paul Kagame, nei apie pačią Ruandą: jis joje piešiamas kaip pats pagrindinis visų pokyčių variklis, Ruandos CEO, valdantis šalį kaip tarptautinę korporaciją ir turintis labai daug draugų tarp pasaulinio lygio verslininkų. Skaitant knygą nuolat kirbėjo mintis, jog čia gal ir yra didžiausia grėsmė pačiai Ruandai: klausimas, ar liberalios reformos tęstųsi, jei Kagame pasitrauktų. Kagame valdys šalį iki 2017 metų, o vėliau pagal konstituciją nebeturi teisės kandidatuoti. Nemažai kas abejoja, ar jis paliks valdžią, nors jis dievagojasi, jog demokratiją gerbs. Daugiausiai Kagame kritikos susilaukia dėl žodžio laisvės varžymų: oficialiai ji ribojama tam, kad nebūtų kurstoma nesantaika tarp tutsių ir hutų, bet stebėtojai teigia, jog cenzūra naudojama ir politiniams oponentams užtildyti. Prisiminus Acemoglu knygą "Why Nations Fail", nesukūrus instuticijų, kurioje reprezentuojami įvarūs požiūriai ir nuomonės, ekonominis augimas gali būti tik laikinas. Kagame ir šiaip yra piešiamas kaip itin stiprios rankos politikas, panašus į "geradarį diktatorių", kuris labai griežtomis priemonėmis mažina korupciją bei formuoja šalies viziją - sakoma, kad tokiems būna sunku atsisakyti valdžios.

Tarptautinėje politikoje Kagame yra vertinamas prasčiau nei tarp tarptautinių verslininkų: jis dažnai kaltinamas tuo, kad veliasi į konfliktus su Kongo Demokratine Respublika, kurioje, Ruandos vyriausybės nuomone, yra sukilėlių, kurie buvo išvaryti iš Ruandos po genocido. Prancūzų, kurie valdė Ruandą kolonijizmo laikais, Kagame irgi nemėgsta.

Iš dalies skaitant apie Ruandą nejučia prisimeni ir Gruziją: panaši ultra liberali ekonominė politika, kontroversiški politinės laisvės vertinimai ir šiek tiek karinių konfliktų. Įdomu bus stebėti, ar Ruandoje demokratija tikrai įsitvirtins.

Apie autorę:

Margaret Atwood (gim. 1939 m.) - viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį...

Apie autorę:

Margaret Atwood (gim. 1939 m.) - viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o 2000 m. už romaną Aklasis žudikas pelnė prestižinę "Man Booker" premiją. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George'o Orwello 1984-aisiais.

Knygos ištrauka:

"Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji - vėliava kalno viršūnėje - mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos".

Gileado respublika. Fredinė (jos vardas žymi priklausomybę Vadui) gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir siekti bet kokių žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena laikus, kai gyveno su savo vyru, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai praeitis.

Tai puiki knyga, kurią tikrai rekomenduoju perskaityti. Ši knyga paliko stiprų, gilų, sukrečiantį įspūdį, privertė susimąstyti. Su Margaret Atwood kūryba iki šios knygos dar nebuvau susipažinusi. Perskaičiusi šią knygą planuoju perskaityti ir kitas šios rašytojos knygas.

Prieš keletą metų filmo "Paskutiniai Brėmeno muzikantai" metu, išgirdusi eilutę "Dainuokite žmonės su Victor'u Jara", užsikrėčiau dideliu susidomėjimu Čile ir jos istorija. Smalsumo vedama įsileidau į savo namų...

Prieš keletą metų filmo "Paskutiniai Brėmeno muzikantai" metu, išgirdusi eilutę "Dainuokite žmonės su Victor'u Jara", užsikrėčiau dideliu susidomėjimu Čile ir jos istorija. Smalsumo vedama įsileidau į savo namų bibliotekėlę ir čilietės Isabel Allende kūrybą.

"Paula" mano namuose atsidūrė, kai knygyne perskaičiusi knygos nugarėlėje parašytus žodžius: "Klausyk, Paula, aš tau papasakosiu istoriją, kad pabudusi neklaidžiotum patamsiais", mane apėmė trūkio viduje jausmas. Pirmasis įspūdis apie "Paulą" mane sekė viso skaitymo metu. Rašytoja paneigdama visus atstumus tarp savęs ir skaitytojų, tarp kurių tikėjosi išvysti ir savo dukterį, pasakoja save įvairiais būdais - istorijos, šeimos ir pačios gyvenimo kontekste. Knyga, kurios pirmasis sumanymas buvo laiškas dukrai Paulai, kuri po ilgos ligos pasinėrė į komą, itin detaliai ir skaudžiai pateikia gyvenimišką realumą ir nenugalimą motinišką tikėjimą stebuklais. Šis Allende kūrinys savo "pilnumu" nenusileidžia jokiam išgalvotam romano siužetui, ir senkant knygos puslapiams primena, kad gyvenimas nėra aiški tiesė, kuria einame žinodami, kas mūsų laukia, tai kai kada negrabus ar itin spartus ėjimas miško glūduma laukiant saulės spindulių, prasiskverbiančių pro lapiją.

Perskaičiusi paskutinį tašką, skaitytojos teisėmis atsisveikinau - ant knygos lapo nukrito sūrus lašelis ir įsigėrė.

"Visa bėda, kad literatūros kūrinys turi būti įtikimas, o tikrovė, priešingai, dažnai esti neįtikėtina". (Isabel Allende "Paula")

Iš pirmo žvilgsnio tai - labai nuotaikinga istorija apie žiurkiną, kuris mėgsta skaityti ir samprotauti apie gyvenimą. Tačiau Firminas kitoks nei jo šeimos nariai ( o kaip gali būti toks pat, jeigu jis moka ir mėgsta...

Iš pirmo žvilgsnio tai - labai nuotaikinga istorija apie žiurkiną, kuris mėgsta skaityti ir samprotauti apie gyvenimą. Tačiau Firminas kitoks nei jo šeimos nariai ( o kaip gali būti toks pat, jeigu jis moka ir mėgsta skaityti?), jis siekia žinių, kurias semiasi iš knygų, kai tuo tarpu jo broliai graužia knygas tikrąja to žodžio prasme. Deja Firminas susiduria su skaudžia ir labai žmogiška realybe - vienatve. Kai jam atrodo, kad jau rado draugą visam gyvenimui, kuris atrodo geras ir nuoširdus sprendžiant iš jo galvos formos, tas bando jį nunuodyti. Kitas Firmino draugas - girtuoklis, tačiau ir jį Firminas praranda. Kita jo vienatvės priežastis - jis negali kalbėti ir niekas jo nesupranta. Deja galiausiai jis praranda ir malonumą skaityti knygas, nes knygynas užleidžia vietą naujoms kompanijoms.

Autorius labai sužmogina Firminą ir atrodo, kad žiurkino didžiausia bėda, kad jis gimė būtent žiurkinas, o ne žmogus. Jis tikrąją to žodžio prasme netelpa savo kailyje. Knyga sužavėjo savo originanulumu ir realistiškumu. Tačiau gaila žiurkino, kad jam teko susidurti su skaudžia ir tirkoviška realybe - išlieka tik stipriausi ir, kaip rodo knygyno likimas- įtakingiausi.

Labai įdomi,įtraukianti knyga. Nebuvau įsitikinusi,kad apsakymo rėmuose rašytos istorijos gali būti tiek patrauklios skaitymui. O Sabaliauskaitės istorijos labai gilios savo mintimi, intriguojantys siužetai. Neatsistebiu...

Labai įdomi,įtraukianti knyga. Nebuvau įsitikinusi,kad apsakymo rėmuose rašytos istorijos gali būti tiek patrauklios skaitymui. O Sabaliauskaitės istorijos labai gilios savo mintimi, intriguojantys siužetai. Neatsistebiu autorės erudicija ir mokėjimu taip meistriškai,kartais su sarkazmu,bet niekada paviršutiniškai. Labai rekomenduoju.

Pirmiausiai turiu prisipažinti, kad kol negavau knygos, tol nepastebėjau, kad į sąrašą įrašiau klaidingą knygos pavadinimą. Taip pat turiu prisipažinti, kad aš - šios rašytojos gerbėja ir esu skaičiusi visas jos knygas,...

Pirmiausiai turiu prisipažinti, kad kol negavau knygos, tol nepastebėjau, kad į sąrašą įrašiau klaidingą knygos pavadinimą. Taip pat turiu prisipažinti, kad aš - šios rašytojos gerbėja ir esu skaičiusi visas jos knygas, verstas į lietuvių kalbą, todėl, galima sakyti, esu jos romanų ekspertė :) Prieš pradėdama skaityti jos knygas, darbus susiplanuoju taip, kad savaitę manęs niekas netrukdytų, nes žinau, kad atvertusi knygą norėsiu ją skaityti kiekvieną laisvą minutę.

Taigi pradėjus skaityti būtent šią knygą, pirma užduotis buvo įsiminti ir susigyventi su visais personažais ir sekti jų istorijas. Personažų tikrai daug, visi labai skirtingi, tačiau žinodama šios autorės stilių, labai atidžiai sekiau visas detales, nes būtent jos kartais atskleidžia daug daugiau nei akivaizdūs dalykai. Taigi daugybė personažų ir painių situacijų galiausiai išsivysto į vientisą istoriją, kuomet, atrodo, atskirus ir labai skirtingus gyvenimus gyvenę žmonės tarpusavyje yra labai susiję ir sunku įsivaizduoti kaip jie vertėsi vieni be kitų.

Asmeniškai man tai vienas geriausių Jodi Picoult romanų. Tai knyga, kupina romantikos, sunkumų ir sielvarto, istorinių faktų, mistikos, detektyvo elementų, tragedijos. Visi šie siužetai knygoje atsirado ne dirbtinai, kad skaitytojui būtų įdomu, o labai natūraliai - todėl jie taip ir patraukia, nes vienu metu atrodo kaip fantastiniai įvykiai, bet tuo pačiu tokie realūs ir artimi... Kaip visad autorė nustebina rašydama tokiomis temomis, kurios retai paliečiamos arba vertinamos kitu kampu. Ir kaip visad, perskaičiusi jos knygą, pamąstau - kokią dar tematiką ji pateiks kitame romane? Laukiu nesulaukiu...

Jeigu ne knygų iššūkio iniciatyva, dar turbūt būčiau vis delsęs ir atidėliojęs, kad tik netektų į rankas paimti Andriaus Jakučiūno kūrybos - anksčiau peržvelgtos recenzijos apie rašytojo knygas suintriguodavo, bet...

Jeigu ne knygų iššūkio iniciatyva, dar turbūt būčiau vis delsęs ir atidėliojęs, kad tik netektų į rankas paimti Andriaus Jakučiūno kūrybos - anksčiau peržvelgtos recenzijos apie rašytojo knygas suintriguodavo, bet skaityti nepaviliojo ir veikiau net atgrasė. Bet štai pasiryžau, o pradėjau ne nuo naujausio romano "Lalagė", o nuo pusės dešimtmečio senumo kūrinio - "Tėvynės", kurią įveikiau paskutinį praėjusių metų sekmadienį.

Tose anksčiau skaitytose recenzijose dvejonių sukėlė pastabos, kad "Tėvynėje" yra šitiek prirašyta "švelniai tariant, apie nieką" (Renata Šerelytė, "Metai"), kai "tenka klausytis šimtus puslapių besitęsiančios nuobodžios pusiau akademinės murmelės, kuri šiaip jau liaudyje vadinama tiesiai šviesiai - žodžių tryda" (Castor&Pollux, "Šiaurės Atėnai").

Tekstas daro ir poveikį - daugiau kaip du šimtai puslapių buitinės egzaltacijos neišvengiamai skaitytojo sąmonėje paliks hermeneutinę žymę, dėmę, tarytum nago juodymą - vieną iš tų objektų, kuriais kūrinio pasakotojas ištisai gėrėjosi. Įveikęs romaną, pats save pagaudavau vis pagalvojantis apie lemputę, kuri vis sukosi ir "Tėvynės" pasakotojo galvoje, ir pagalvodavau: kodėl po galais ta lemputė, kodėl, kodėl tiek daug puslapių vienai neveikiančiai lemputei ir ją nusėdusioms dulkėms! Vieną savo gyvenimo dieną apmąstantis girtuoklis yra pasišventęs fetišistas - jam ekstazę, netgi religinius išgyvenimus sukelia klijai, razina, televizorius ir jo pultelis, dantų šepetėlis, obuolio muliažas, minėtoji lempelė, alyvos flakonėlis ir kiti buitiniai rakandai, į kuriuos blaiviai žiūrėdamas kaži ar patirsi kažką daugiau nei susidūrimą su paprasčiausiu daiktu. Tačiau A. Jakučiūno pasakotojas daiktuose ieško draugo, atramos, išganymo ir tik per šiuos fetišus priartėja prie pilnatvės: "Be savo daiktų aš - niekas, jie be manęs - irgi" (p. 176). "Vargšas girtuoklėlis" personifikuoja daiktus ir net pats jaučiasi panašus į tokį.

O tada? Verčiant puslapį po puslapio ir kartojantis tam pačiam nykiam motyvui tenka prieiti išvadą, kad A. Jakučiūnas nutaikė galingą priešlėktuvinę prozos amuniciją į itin menką taikinį. Toks įspūdis, kad naudojamos priemonės neatitinka turinio, kad visa knyga faktiškai yra tekstas dėl paties teksto - ne tik neįtikėtinai nuobodus ir negyvas, bet dar ir nelabai įtikinantis. Galimas daiktas, kai kurie girtuokliai iš tiesų jaučiasi panašiai kaip aprašytasis, bet niekada nieko panašaus nepatyrusiam ir kaži ar patirsiančiam skaitytojui sunku suprasti taip pateiktą būtį ar juolab į ją įsigilinti, įsijausti, išgyventi. Vienintelė šio monotoniško pasakojimo intriga - kodėl toks menkysta veikėjas nusipelnė talentingo rašytojo plunksnos. Tačiau net ir užvertus paskutinį puslapį ir lengviau atsikvėpus nė per nago juodymą nenušvinta pasakojimo motyvas - o kam, ką man tai duoda, kam aš tai skaičiau? Galimas daiktas, motyvo tiesiog neradau, bet net ir ieškant sudėtinga rasti, mat tekstas verčia nuo savęs paties bėgti. O gal toks autoriaus sumanymas - atgrasyti, varginti, sukelti pasidygėjimą?

A. Jakučiūnas anksčiau buvo pripažinęs, kad rašydamas negalvoja apie skaitytoją. Juokais būtų galima pakerštauti ir mums negalvoti apie A. Jakučiūną, bet neišeis - net kurdamas tokią, sakyčiau, paradoksalią prozą - puikų rašymą apie nieką - jis neišpasakytai intriguoja.