Apie autorę:

Margaret Atwood (gim. 1939 m.) - viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį...

Apie autorę:

Margaret Atwood (gim. 1939 m.) - viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o 2000 m. už romaną Aklasis žudikas pelnė prestižinę "Man Booker" premiją. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George'o Orwello 1984-aisiais.

Knygos ištrauka:

"Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji - vėliava kalno viršūnėje - mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos".

Gileado respublika. Fredinė (jos vardas žymi priklausomybę Vadui) gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir siekti bet kokių žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena laikus, kai gyveno su savo vyru, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai praeitis.

Tai puiki knyga, kurią tikrai rekomenduoju perskaityti. Ši knyga paliko stiprų, gilų, sukrečiantį įspūdį, privertė susimąstyti. Su Margaret Atwood kūryba iki šios knygos dar nebuvau susipažinusi. Perskaičiusi šią knygą planuoju perskaityti ir kitas šios rašytojos knygas.

Prieš keletą metų filmo "Paskutiniai Brėmeno muzikantai" metu, išgirdusi eilutę "Dainuokite žmonės su Victor'u Jara", užsikrėčiau dideliu susidomėjimu Čile ir jos istorija. Smalsumo vedama įsileidau į savo namų...

Prieš keletą metų filmo "Paskutiniai Brėmeno muzikantai" metu, išgirdusi eilutę "Dainuokite žmonės su Victor'u Jara", užsikrėčiau dideliu susidomėjimu Čile ir jos istorija. Smalsumo vedama įsileidau į savo namų bibliotekėlę ir čilietės Isabel Allende kūrybą.

"Paula" mano namuose atsidūrė, kai knygyne perskaičiusi knygos nugarėlėje parašytus žodžius: "Klausyk, Paula, aš tau papasakosiu istoriją, kad pabudusi neklaidžiotum patamsiais", mane apėmė trūkio viduje jausmas. Pirmasis įspūdis apie "Paulą" mane sekė viso skaitymo metu. Rašytoja paneigdama visus atstumus tarp savęs ir skaitytojų, tarp kurių tikėjosi išvysti ir savo dukterį, pasakoja save įvairiais būdais - istorijos, šeimos ir pačios gyvenimo kontekste. Knyga, kurios pirmasis sumanymas buvo laiškas dukrai Paulai, kuri po ilgos ligos pasinėrė į komą, itin detaliai ir skaudžiai pateikia gyvenimišką realumą ir nenugalimą motinišką tikėjimą stebuklais. Šis Allende kūrinys savo "pilnumu" nenusileidžia jokiam išgalvotam romano siužetui, ir senkant knygos puslapiams primena, kad gyvenimas nėra aiški tiesė, kuria einame žinodami, kas mūsų laukia, tai kai kada negrabus ar itin spartus ėjimas miško glūduma laukiant saulės spindulių, prasiskverbiančių pro lapiją.

Perskaičiusi paskutinį tašką, skaitytojos teisėmis atsisveikinau - ant knygos lapo nukrito sūrus lašelis ir įsigėrė.

"Visa bėda, kad literatūros kūrinys turi būti įtikimas, o tikrovė, priešingai, dažnai esti neįtikėtina". (Isabel Allende "Paula")

Iš pirmo žvilgsnio tai - labai nuotaikinga istorija apie žiurkiną, kuris mėgsta skaityti ir samprotauti apie gyvenimą. Tačiau Firminas kitoks nei jo šeimos nariai ( o kaip gali būti toks pat, jeigu jis moka ir mėgsta...

Iš pirmo žvilgsnio tai - labai nuotaikinga istorija apie žiurkiną, kuris mėgsta skaityti ir samprotauti apie gyvenimą. Tačiau Firminas kitoks nei jo šeimos nariai ( o kaip gali būti toks pat, jeigu jis moka ir mėgsta skaityti?), jis siekia žinių, kurias semiasi iš knygų, kai tuo tarpu jo broliai graužia knygas tikrąja to žodžio prasme. Deja Firminas susiduria su skaudžia ir labai žmogiška realybe - vienatve. Kai jam atrodo, kad jau rado draugą visam gyvenimui, kuris atrodo geras ir nuoširdus sprendžiant iš jo galvos formos, tas bando jį nunuodyti. Kitas Firmino draugas - girtuoklis, tačiau ir jį Firminas praranda. Kita jo vienatvės priežastis - jis negali kalbėti ir niekas jo nesupranta. Deja galiausiai jis praranda ir malonumą skaityti knygas, nes knygynas užleidžia vietą naujoms kompanijoms.

Autorius labai sužmogina Firminą ir atrodo, kad žiurkino didžiausia bėda, kad jis gimė būtent žiurkinas, o ne žmogus. Jis tikrąją to žodžio prasme netelpa savo kailyje. Knyga sužavėjo savo originanulumu ir realistiškumu. Tačiau gaila žiurkino, kad jam teko susidurti su skaudžia ir tirkoviška realybe - išlieka tik stipriausi ir, kaip rodo knygyno likimas- įtakingiausi.

Labai įdomi,įtraukianti knyga. Nebuvau įsitikinusi,kad apsakymo rėmuose rašytos istorijos gali būti tiek patrauklios skaitymui. O Sabaliauskaitės istorijos labai gilios savo mintimi, intriguojantys siužetai. Neatsistebiu...

Labai įdomi,įtraukianti knyga. Nebuvau įsitikinusi,kad apsakymo rėmuose rašytos istorijos gali būti tiek patrauklios skaitymui. O Sabaliauskaitės istorijos labai gilios savo mintimi, intriguojantys siužetai. Neatsistebiu autorės erudicija ir mokėjimu taip meistriškai,kartais su sarkazmu,bet niekada paviršutiniškai. Labai rekomenduoju.

Pirmiausiai turiu prisipažinti, kad kol negavau knygos, tol nepastebėjau, kad į sąrašą įrašiau klaidingą knygos pavadinimą. Taip pat turiu prisipažinti, kad aš - šios rašytojos gerbėja ir esu skaičiusi visas jos knygas,...

Pirmiausiai turiu prisipažinti, kad kol negavau knygos, tol nepastebėjau, kad į sąrašą įrašiau klaidingą knygos pavadinimą. Taip pat turiu prisipažinti, kad aš - šios rašytojos gerbėja ir esu skaičiusi visas jos knygas, verstas į lietuvių kalbą, todėl, galima sakyti, esu jos romanų ekspertė :) Prieš pradėdama skaityti jos knygas, darbus susiplanuoju taip, kad savaitę manęs niekas netrukdytų, nes žinau, kad atvertusi knygą norėsiu ją skaityti kiekvieną laisvą minutę.

Taigi pradėjus skaityti būtent šią knygą, pirma užduotis buvo įsiminti ir susigyventi su visais personažais ir sekti jų istorijas. Personažų tikrai daug, visi labai skirtingi, tačiau žinodama šios autorės stilių, labai atidžiai sekiau visas detales, nes būtent jos kartais atskleidžia daug daugiau nei akivaizdūs dalykai. Taigi daugybė personažų ir painių situacijų galiausiai išsivysto į vientisą istoriją, kuomet, atrodo, atskirus ir labai skirtingus gyvenimus gyvenę žmonės tarpusavyje yra labai susiję ir sunku įsivaizduoti kaip jie vertėsi vieni be kitų.

Asmeniškai man tai vienas geriausių Jodi Picoult romanų. Tai knyga, kupina romantikos, sunkumų ir sielvarto, istorinių faktų, mistikos, detektyvo elementų, tragedijos. Visi šie siužetai knygoje atsirado ne dirbtinai, kad skaitytojui būtų įdomu, o labai natūraliai - todėl jie taip ir patraukia, nes vienu metu atrodo kaip fantastiniai įvykiai, bet tuo pačiu tokie realūs ir artimi... Kaip visad autorė nustebina rašydama tokiomis temomis, kurios retai paliečiamos arba vertinamos kitu kampu. Ir kaip visad, perskaičiusi jos knygą, pamąstau - kokią dar tematiką ji pateiks kitame romane? Laukiu nesulaukiu...

Jeigu ne knygų iššūkio iniciatyva, dar turbūt būčiau vis delsęs ir atidėliojęs, kad tik netektų į rankas paimti Andriaus Jakučiūno kūrybos - anksčiau peržvelgtos recenzijos apie rašytojo knygas suintriguodavo, bet...

Jeigu ne knygų iššūkio iniciatyva, dar turbūt būčiau vis delsęs ir atidėliojęs, kad tik netektų į rankas paimti Andriaus Jakučiūno kūrybos - anksčiau peržvelgtos recenzijos apie rašytojo knygas suintriguodavo, bet skaityti nepaviliojo ir veikiau net atgrasė. Bet štai pasiryžau, o pradėjau ne nuo naujausio romano "Lalagė", o nuo pusės dešimtmečio senumo kūrinio - "Tėvynės", kurią įveikiau paskutinį praėjusių metų sekmadienį.

Tose anksčiau skaitytose recenzijose dvejonių sukėlė pastabos, kad "Tėvynėje" yra šitiek prirašyta "švelniai tariant, apie nieką" (Renata Šerelytė, "Metai"), kai "tenka klausytis šimtus puslapių besitęsiančios nuobodžios pusiau akademinės murmelės, kuri šiaip jau liaudyje vadinama tiesiai šviesiai - žodžių tryda" (Castor&Pollux, "Šiaurės Atėnai").

Tekstas daro ir poveikį - daugiau kaip du šimtai puslapių buitinės egzaltacijos neišvengiamai skaitytojo sąmonėje paliks hermeneutinę žymę, dėmę, tarytum nago juodymą - vieną iš tų objektų, kuriais kūrinio pasakotojas ištisai gėrėjosi. Įveikęs romaną, pats save pagaudavau vis pagalvojantis apie lemputę, kuri vis sukosi ir "Tėvynės" pasakotojo galvoje, ir pagalvodavau: kodėl po galais ta lemputė, kodėl, kodėl tiek daug puslapių vienai neveikiančiai lemputei ir ją nusėdusioms dulkėms! Vieną savo gyvenimo dieną apmąstantis girtuoklis yra pasišventęs fetišistas - jam ekstazę, netgi religinius išgyvenimus sukelia klijai, razina, televizorius ir jo pultelis, dantų šepetėlis, obuolio muliažas, minėtoji lempelė, alyvos flakonėlis ir kiti buitiniai rakandai, į kuriuos blaiviai žiūrėdamas kaži ar patirsi kažką daugiau nei susidūrimą su paprasčiausiu daiktu. Tačiau A. Jakučiūno pasakotojas daiktuose ieško draugo, atramos, išganymo ir tik per šiuos fetišus priartėja prie pilnatvės: "Be savo daiktų aš - niekas, jie be manęs - irgi" (p. 176). "Vargšas girtuoklėlis" personifikuoja daiktus ir net pats jaučiasi panašus į tokį.

O tada? Verčiant puslapį po puslapio ir kartojantis tam pačiam nykiam motyvui tenka prieiti išvadą, kad A. Jakučiūnas nutaikė galingą priešlėktuvinę prozos amuniciją į itin menką taikinį. Toks įspūdis, kad naudojamos priemonės neatitinka turinio, kad visa knyga faktiškai yra tekstas dėl paties teksto - ne tik neįtikėtinai nuobodus ir negyvas, bet dar ir nelabai įtikinantis. Galimas daiktas, kai kurie girtuokliai iš tiesų jaučiasi panašiai kaip aprašytasis, bet niekada nieko panašaus nepatyrusiam ir kaži ar patirsiančiam skaitytojui sunku suprasti taip pateiktą būtį ar juolab į ją įsigilinti, įsijausti, išgyventi. Vienintelė šio monotoniško pasakojimo intriga - kodėl toks menkysta veikėjas nusipelnė talentingo rašytojo plunksnos. Tačiau net ir užvertus paskutinį puslapį ir lengviau atsikvėpus nė per nago juodymą nenušvinta pasakojimo motyvas - o kam, ką man tai duoda, kam aš tai skaičiau? Galimas daiktas, motyvo tiesiog neradau, bet net ir ieškant sudėtinga rasti, mat tekstas verčia nuo savęs paties bėgti. O gal toks autoriaus sumanymas - atgrasyti, varginti, sukelti pasidygėjimą?

A. Jakučiūnas anksčiau buvo pripažinęs, kad rašydamas negalvoja apie skaitytoją. Juokais būtų galima pakerštauti ir mums negalvoti apie A. Jakučiūną, bet neišeis - net kurdamas tokią, sakyčiau, paradoksalią prozą - puikų rašymą apie nieką - jis neišpasakytai intriguoja.

"Juk pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai." (2 Kor 11, 14-16)



Kartais "vaikiškoje" knygoje atrandi visai...

"Juk pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai." (2 Kor 11, 14-16)



Kartais "vaikiškoje" knygoje atrandi visai nevaikiškų dalykų. Aišku, nieko nuostabaus, kai žinai, jog skaitai rašytojo, akademiko, viduramžių tyrinėtojo, teologo C. S. Lewis knygas apie stebuklingą vaikystės pasaulį, "Narnijos kronikos".

Net ir žinant, kad kiekviena pabaiga kartu yra ir nauja pradžia, vis tiek nelinksma. Nelinksma skaityti paskutinę Narnijos kronikų serijos knygą apie paskutines karalystės dienas, paskutinį mūšį, paskutinį Narnijos karalių Tirianą. Apie melą, nugalintį tiesą, tamsą, gesinančią saulę ir žvaigždes. Jaučiuosi lyg skaityčiau šiems laikams skirtą Šventojo Rašto knygą - anomis paskutinėmis Narnijos dienomis, kai liūto Aslano niekas nebuvo matęs jau kelis šimtus metų, radosi "netikrų pranašų". Ne skelbiančių naujas idėjas, o tiesiog naudojančių gerą vardą, galią, baimę savanaudiškiems tikslams. Šie "pranašai" greit rado sąjungininkų tarp Narnijos priešų, o Narnijoje pasėjo abejonių, liūdesio ir nepasitikėjimo sėklą. Tada viskas ėjosi tik blogyn ir, deja, šįkart vaikai iš tikrojo pasaulio negalėjo Narnijos gyventojams niekuo padėti. Kartą apgautieji ne taip lengvai patiki iš naujo, o sunkiausiai sugriaunamos sienos visgi slypi mūsų galvose.

Gera žinia ta, kad norintiems atleidimo - atleidžiama, kad tamsoje švyti ir vienos, kitos, trečios draugiškos akys, į pagalbą ateina draugiškos rankos, o prašantieji pagalbos nelieka be atsako. Ir net kai viskas jau atrodo beviltiškai baigta, vien tikėjimo užtenka tam, kad įžengęs pro žemas, medinės pašiūrės duris atrastum ne priplėkusį tvartą, bet kvepiantį, spalvingą sodą. Stebuklingi dalykai kartais vyksta neįtikinamiausiose vietose, nes už spintos durų gali rasti kelią į Narniją bei, kaip pasakė karalienė Liusė, - ir "mūsų pasaulio viename tvartelyje kartą būta kai ko, didesnio už visą pasaulį".

Jane Austen knygoje "Įtikinėjimas" veiksmas vyksta XIXa., kai žmonės vertino puikybę, puošnumą, turtą, titulus. Ana buvo viso šito priešingybė, taip sakant "pilkoji pelytė", kuri žmoguje vertino protą ir...

Jane Austen knygoje "Įtikinėjimas" veiksmas vyksta XIXa., kai žmonės vertino puikybę, puošnumą, turtą, titulus. Ana buvo viso šito priešingybė, taip sakant "pilkoji pelytė", kuri žmoguje vertino protą ir nuoširdumą.

Autorė pasakoja apie jaunos moters likimą. Budama 20m. Ana turėjo mylimąjį Frederiką, deja jos šeimai jis buvo per "prastas" ir jaunoji Ana leidžiasi perkalbama artimųjų ir atsisako tekėti.

Praeina 7m. ir likimas vėl juos suveda. Frederikas grįžta, praturtėjęs ir jau tapęs gerbiamu kapitonu. Grįžęs jis trokšta pamilti ir susirasti sau tinkamą žmoną ir bendramintę. Ir jų keliai vėl susitinka. Jie supranta, kad per visus šiuos metus jiems nepavyko vienas kito užmiršti, dėl to nė vienas ir nesukūrė šeimos. Jaunuoliai ryžtasi ištaisyti praeities klaidas ir duoti antrą šansą meilei. Mokėjimas atleisti, ilgesys, nuoširdumas ir meilė suveda jaunas širdis nepaisant visų kliūčių.

Knyga ,kuri ras atgarsį kiekvieno širdyje,ypac jei šiuo metu gyvenime vyksta svarbūs apsisprendimai,vertybių perkainojimas,ar siaip,kieno "dūšia" nerami ir nuolat ieško atsakymų i amžinus klausimus :"Kas yra gėris ir blogis?"...

Knyga ,kuri ras atgarsį kiekvieno širdyje,ypac jei šiuo metu gyvenime vyksta svarbūs apsisprendimai,vertybių perkainojimas,ar siaip,kieno "dūšia" nerami ir nuolat ieško atsakymų i amžinus klausimus :"Kas yra gėris ir blogis?" Ar gali buti šios sąvokos taip tampriai susijusios,kad kartais iš tiesų nebeaisku:ar mes geri ,ar tik bailūs?

"Svetimšalis ilgam nutilo.Jo akys buvo įsmeigtos į kunigą,gurkšnojantį savo alų,bet Šantalė suprato,kad jo žodziai skirti jai.

-Kitaip tariant,Gėris ir Blogis turi ta patį veidą;viskas priklauso nuo to,kokią valandą jie pasipina kiekvieno žmogaus kelyje."

Ramų ir netrikdomą kaimelio Viskusino gyvenimą sudrebina atvykęs svetimšalis,kuris papasakoja panelei Prym ,kad kalnuose yra paslepęs 11 luitų aukso.Jie gali priklausyti kaimui,bet teks paaukoti auką,kurią jie patys turės išrinkti.

Ar įstengs geraširdziai ir teisingi Viskusino zmones atsispirti tokiai pagundai,iš tiesų tai demono gundymui,su kuriuo prie sono ir įzengė į kaimą svetimsalis?

"Kiekvienas širdyje turime kartuves"-sakoma knygoje.Ar iš tiesu tik bausmės baimė mus sustabdo nuo nusikaltimo?

Į šiuos ir kitus egzistencialistinius klausimus Paulo Coelho ir bando surasti atsakymą šioje knygoje..

Ši knyga jau seniai gulėjo mano lentynoje, bet tik šįmet atsivertusi nebeužverčiau jos iki pat pabaigos. Prisipažįstu, bijojau pernelyg politizuoto veikalo, nors ir laikiau ją viena iš tų knygų, kurias būtinai turi...

Ši knyga jau seniai gulėjo mano lentynoje, bet tik šįmet atsivertusi nebeužverčiau jos iki pat pabaigos. Prisipažįstu, bijojau pernelyg politizuoto veikalo, nors ir laikiau ją viena iš tų knygų, kurias būtinai turi perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus. Iš tiesų, G. Orwello "1984-ieji" nepraranda savo aktualumo ir XXI a., o vien faktas, jog autorius knygą parašė dar 1949 m., tiesiog užima kvapą. Nuostabi įžvalga, istorinių, politinių faktų suvokimas ir interpretacija... Knyga išties nepaprastai įdomi istoriniu požiūriu - verta ieškoti paralelių, lyginti ir t. t.

Tačiau man ši knyga buvo įdomi kitu aspektu - kaip žmogus išsaugo žmogiškumą visuomenėje, kurioje jis visomis priemonėmis naikinamas. Mane ne itin domino politiniai ir istoriniai knygos siužeto elementai, o individualybės atskleidimas. Kas vyksta su žmogumi ten, kur politinė santvarka naikina bet kokias individo autentiškumo, individualumo apraiškas? Džiugu, kad knyga nenuvylė ir radau tai, ko tikėjausi. Tai, kaip tokį procesą įsivaizduoja Orwellas, nėra labai netikėta. Kiekvienas bando kovoti savaip: vienas, saugodamasis nuo savižudybės, pradeda rašyti skausmingą dienoraštį, kitas - naivi jauna mergina - visomis išgalėmis demonstruoja palaikanti santvarką, dalyvauja visoje partijos veikloje, nes "laikydamasi smulkiųjų, galės laužyti didžiąsias" (taisykles)... Knygoje atskleidžiama, kaip neįmanoma likti žmogumi būnant partijos, santvarkos, taisyklių vergu.

Man labai patiko, jog rašytojas įtaigiai atskleidė, kad žmonės net ir tokiomis pačiomis sąlygomis elgiasi skirtingai, kiekvienas kitaip ieško būdo išlikti. Pagrindinių veikėjų Vinstono ir Džulijos gyvenimas įgavo spalvų (ir prasmės) sutikus vienas kitą, nes išsipildė vienas iš žmogaus gyvenimo poreikių - papildyti kitą, taip atsiveriant ir nusimetant visas kaukes. Įdomu, kaip meilė skleidžiasi ir sužydi tokioje aplinkoje, kaip su laiku ji priverčia pamiršti budrumą ir nors lieka vieninteliu dalyku, dėl kurio verta kovoti, galiausiai ir ji prarandama.

Knygoje "1984-ieji" aiškiai ir pagrįstai įrodoma, jog vienas žmogus neturi jokios vilties būti žmogumi, nes žmogumi tampame tik žmonių visuomenėje. Perskaičius tokią knygą gera ją užversti, apsidairyti ir suvokti, kad jei ir seka mus minčių policija, nuostabu yra to nežinoti ir gyventi savo, o ne santvarkos gyvenimą.