P. Coelho knygą Alchemikas parašė 1987 metais, o Lietuvoje ji pirmą kartą pasirodė 1997. Vos pasirodžius garsiajam kūriniui jis užkariavo pasaulį. Tad kodėl šią legendinę knygą aš į rankas paėmiau tik šiais 2013...

P. Coelho knygą Alchemikas parašė 1987 metais, o Lietuvoje ji pirmą kartą pasirodė 1997. Vos pasirodžius garsiajam kūriniui jis užkariavo pasaulį. Tad kodėl šią legendinę knygą aš į rankas paėmiau tik šiais 2013 metais? Priežastis paprasta- visada gana kritiškai žvelgiau į rašytojus, kurie leidžia knygas dažnai ir daug. Tačiau vedina smalsumo ir noro susidaryti asmeninę nuomonę ar tiesiog paskaityti "dėl bendro išprūsimo" (kaip dabar dažnai sakoma) paėmiau šią knygą į rankas.

Vos pradėjus versti puslapius, mano išankstiniam, pakankamai neigiamam, nusistatymui buvo lemta žlugti. Beveik neatsitraukdama kūrinį perskaičiau per pusdienį. Tikrai nesitikėjau kažin ko stebuklingo, tačiau gavau nesumeluotą įkvėpimą, entuziasmą ir skaitymo malonumą iš didžiosios raidės. Nors pati istorina gana paprasta: jaunuolis susapnavęs pranašingą sapną leidžiasi ieškoti lobio. Savo kelyje jis sutinka įvairių išminčių, išmoksta girdėti gamtos balsą, siekti savo svajonių ir pažinti meilę. Ši kelionė jaunuoliui skleidžiasi tarsi pumpuras link atsakymo: kaip reikia gyventi? Labai įdomu pasirodė tai, kad jaunuolio vardas lieka nežinomas iki knygos epilogo. Matyt, autorius nusprendė nuasmeninti savo veikėją iki tol kol jis išties bus vertas asmenybės- vardo ir tai atsitinka tada, kai jis pagaliau randa išsvajotajį lobį.

Ši knyga yra kelionė, meditacija, įkvėpimo šaltinis. Taip pat tai ideali dovana žmogui, kuriam reikia pareflektuoti savo gyvenimą. Kita mano užduotis yra perskaityti daugiau P.Coelho knygų, manau, tik tada galėsiu susidarytą svarią nuomonę apie šitą rašytoją, bet knyga alchemikas su lyg paskutiniu puslapiu atsidūrė mano rekomenduotinų knygų sąraše.

Supratau, kad daugiausia valios ir pasiryžimo prireiks nepatingėti ir parašyti kiekvienai knygai komentarą, nes tikrai mieliau apie jas padiskutuoju nei rašau. Pirmoji "Knygų iššūkio" knyga tapo F. Dostojevskio "Pažemintieji...

Supratau, kad daugiausia valios ir pasiryžimo prireiks nepatingėti ir parašyti kiekvienai knygai komentarą, nes tikrai mieliau apie jas padiskutuoju nei rašau. Pirmoji "Knygų iššūkio" knyga tapo F. Dostojevskio "Pažemintieji ir nuskriaustieji". Mėgstu rusų klasiką, nors ir gan sunkiai paimu ją į rankas, tačiau kai tai nutinka - vienas malonumas. Ir ši knyga neveltui papildė iššūkio sąrašą, nes dūlėjo lentynoje nuo tada, kai išmainiau kažkokį viduramžių filosofijos vadovėlį. Tačiau ne apie tai. Patinka man F. Dostojevskis. Rasdavau jo knygose kažką būdama keturiolikos, randu ir dabar. Net knygos pradžioje aprašytas Peterburgas priminė tai, ką buvau atradusi knygoje "Nusikaltimas ir bausmė" - melancholiją, tokią skurdžią, pilką, murziną ir niūrią. Pirmi puslapiai priminė, kad F. Dostojevskio kūryba tikrai nėra ta, kurioje reikėtų ieškoti pozityvumo, o kartais tikrai nuteikia net slogiai nuotaikai. Šioje knygoje paliestos didžiosios žmogaus gyvenimo moralinės temos - meilė, sąžinė, išdidumas, tėvų/vaikų santykiai. Gyvenimas tarsi daugybė kelių ir nežinia kokį žada tau tavasis likimas. Aprašytosios mergaitės Nelės likimas tik įrodo, kad kiekvienas turi savo neišvengiamą naštą, kurią reikia nuolankiai priimti. Tačiau skaitant visgi nepaliko įspūdis, kad ši knyga yra gerokai nutolusi nuo šiuolaikinio gyvenimo (ar tiesiog gyvenimo, apskritai) ir daugeliu atveju veikėjų išdidumas, tarpusavio santykių sureikšminimas, kančios išaukštinimas rodės gerokai perdėti ir beprasmiški.

knyga apie dvynukes Živilę ir Dieną. Taip taip, toks buvo antrosios sesutės vardas. Taip jau nutiko, kad mokykloje jos tapo naujokėmis. Netrukus Živilė ir Diena susirado puikų draugą Mykolą. Jo senelis - šaunus...

knyga apie dvynukes Živilę ir Dieną. Taip taip, toks buvo antrosios sesutės vardas. Taip jau nutiko, kad mokykloje jos tapo naujokėmis. Netrukus Živilė ir Diena susirado puikų draugą Mykolą. Jo senelis - šaunus miškininkas. Mykolas taip pat labai domėjosi miškais. Dienai labai patiko Mykolas, o Živilei - ne, todėl dažnai kildavo pykčiai tarp Živilės ir Mykolo. Pasak Dienos, tai viskas dėl pavydo, kuris apimdavo Živilę. Na, ir kaip Jūs manote, kaip viskas toliau klostėsi?

kartą Živilė tiesiog suabejojo Mykolo sugebėjimais ir atsitiko taip, kad... Mykolas pasisiūle surengti iškylą į mišką ir įrodyti savo sugebėjimus. Miške vaikams nelabai pasisekė, tai yra iš viso nepasisekė. Jiems beeinant mišku, Mykolas staiga įkišo ranką į kišenę ir... nustėro. Kišenė tuščia!!! Nebuvo nei kompaso, nei mobilaus... Argi Jums nesmalsu, kas nutiko Mykolui, Živilei ir Dienai? Jei taip, tai pasiimkite Vilės Vėl knygą "Kaip mes išgarsėjome" ir paskaitykite. Jūsų laukia daug netikėtumų. SĖKMĖS!

dalyvauja Metų knygos - 2012 rinkimuose.

Tai moterims skirta knyga, kurios mėgsta meilės istorijas kupinas neįtikėtinų nuotykių ir juokingų situacijų, kaip mes moterys elgiamės šalia vyrų. Džouns turi mylimąjį Marką Darsį, kuris yra Džouns svajonių princas....

Tai moterims skirta knyga, kurios mėgsta meilės istorijas kupinas neįtikėtinų nuotykių ir juokingų situacijų, kaip mes moterys elgiamės šalia vyrų. Džouns turi mylimąjį Marką Darsį, kuris yra Džouns svajonių princas. Tai vyras, kuris atitinka visus jos reikalavimus. Pagrindinė veikėja apsvaiginta beprotiškų Šezės ir Džudės patarimų gyvena keistame pasaulyje. Jos draugą stengiasi nuvilioti liekna, celiulito neturinti Rebeka, kuri kviečia juos abu dalyvauti įvairiuose renginiuose, kad tuo tarpu Rebeka galėtų daugiau laiko praleisti su Marku. Rebekai kuo puikiausiai pavyksta išskirti Bridžita su Marku ir juos supykdinti. Praėjus beveik trims mėnesiams jie vėl susitinka ir pradeda bendrauti, jų santykiai ne tokie kaip anksčiau, bet Markas stengiasi padėti Bridžitai, kuri atostogų metu patenka į kalėjimą. Bridžita už tokią didelę pagalbą dėkinga Markui ir nori su juo bendrauti. Visus šiuos mėnesius Bridžitos jausmai Markui niekur nedingo, o tik dar labiau sustiprėjo. Sužinojusi, kad Markas su Rebeka daugiau nebendrauja nusprendė susigrąžinti žmogų, kurį iš tikrųjų myli. Po netikėto grasinimo Bridžitai Markas pasiūlo jai apsigyventi pas jį. vieną vakarą Bridžita pagaliau išdrįso pasakyti apie savo jausmus Markui, jis taip pat nebuvo abejingas visą šį laiką jai. Tai istorija, kuri leidžia suprasti, jog savo tikslo reikia siekti, jeigu nori įgyvendinti savo troškimus.

Niekada nebuvau detektyvų mėgėja, bet ši knyga pakeitė mano požiūrį. Veiksmas įtraukia nuo pat pirmųjų puslapių, kas man būna labai retai.

Šią knygą skaičiau visur: namie, autobuse važiuojant į darbą ir grįžtant,...

Niekada nebuvau detektyvų mėgėja, bet ši knyga pakeitė mano požiūrį. Veiksmas įtraukia nuo pat pirmųjų puslapių, kas man būna labai retai.

Šią knygą skaičiau visur: namie, autobuse važiuojant į darbą ir grįžtant, darbe...:) Ir perskaičiau vos per kelias dienas.

Knyga yra apię jauną amišų merginą Keitę, kuri yra kaltinama dėl savo naujagimio žmogžudystės. Ją ginti imasi giminaitė, advokatė Elė, kuri yra tikras ryklys savo darbe. Teismo sprendimu Elei tenka apsigyventi paprastųjų fermoje, kad galėtų visą laiką prižiūrėti Keitė, tokios buvo užstato sąlygos. Gyvenimas su amišais nelengvas išbandymas Elei. Fermoje nėra elektros, įvairių buitinių prietaisų, be kurių dabar mums atrodo neįmanoma išgyventi. Amišai yra gilaus tikėjimo žmonės, kurie gyvena su pareigos jausmu, mokantys atleisti ir gerbti vienas kitą.

Parengti jos gynybą pasirodo labai sunku, nes mergina iš pradžių nenori pripažinti net to fakto, kad pagimdė kūdikį, nors visi medicininiai tyrimai rodo visai kitką. Elei tenka nueiti nelengvą kelią pelnant Keitės pasitikėjimą ir sužinant kas iš tikrųjų įvyko tą naktį kai Keitė pagimdė.

Gilių jausmų persmelktas kūrinys verčia kiekvieną susimastyti apie savo gyvenimo kelią ir iš naujo susistatyti savo prioritetus.

Perskaičiau ir... nesupratau kas įvyko. Patiko? NE. Tačiau negaliu sakyti, kad likau abejinga.

Pliusai: išlaikyta įrampa, kuri neleido mesti knygos į šoną, nors mano viduje viskas tiesiog rėkte rėkė, kad tai didžiausia...

Perskaičiau ir... nesupratau kas įvyko. Patiko? NE. Tačiau negaliu sakyti, kad likau abejinga.

Pliusai: išlaikyta įrampa, kuri neleido mesti knygos į šoną, nors mano viduje viskas tiesiog rėkte rėkė, kad tai didžiausia nesąmonė, kokią man tik teko skaityti. Tačiau vis versti puslapį po puslapio skatino tas moteriškas smalsumas: "o kas toliau?", "o kiek toli gali nueiti šis kerštaujantis baltaodis, turintis aštuntadalį juodaodžio kraujo žmogus?". O pasirodo, kad nueiti jis gali toli... labai toli. Tiek toli, kiek leido jo liguista psichopato fantazija, pažadinta keršto jausmo, netekus jaunesniojo brolio.

Minusai: pornografija su visiškai banaliais dialogais ir naiviais merginų paaikčiojimais: "glamonėkite mane", "Ak, Jūs toks žavus", "mes susituoksime" ir pan.

Pačios knygos sukūrimo aplinkybės yra kiek netradicinės. Knyga sukurta per rekordiškai trumpą laiką - 10 dienų (matyt, toks ir rezultatas) tam, kad laimėti lažybas. Na, lažybas laimėti tai laimėjo, bet ar verta buvo išleisti šią knygą? Tuo labiau, kad vėliau ji Prancūzijoje buvo uždrausta, o autoriui teko sumokėti 100 000 frankų.

Antroji Z. Stankaus knyga, kurioje tęsiama karo Afganistane tema. Sakyti, kad tai pirmosios šio autoriaus knygos " Kaip tampama albinosais" tęsinys negalėčiau, tačiau šioje knygoje išlaikoma ta pati tematika ir rašymo stilius,...

Antroji Z. Stankaus knyga, kurioje tęsiama karo Afganistane tema. Sakyti, kad tai pirmosios šio autoriaus knygos " Kaip tampama albinosais" tęsinys negalėčiau, tačiau šioje knygoje išlaikoma ta pati tematika ir rašymo stilius, trumpai aprašomi ir primenami įvykiai iš pirmosios knygos. Šioje knygoje pasakojimas apie Afganistaną persipina su autoriaus bei jo draugų vaikystės prisiminimais. Matyt ne veltui knyga vadinasi Miražas.
Knyga sukelia daug jausmų - ji šokiruoja, verčia gailėti, šlykštėtis, vietomis skaityti su šypsena lūpose. Autorius savo knygoje norėjo kuo tiksliau ir tikroviškiau perteikti savo išgyvenimus; knygoje pilna riebių rusiškų keiksmažodžių, vulgarios vyriškos kalbos, rusicizmo ir įvairiausių žargonų, būdingų socializmo laikams bei kariams. Vaikystės ir paauglystės prisiminimai puikiai atspindi tuos sovietinius laikus, kai mandarinai būdavo deficitas,o firminiai džinsai ir importinės cigaretės parodydavo tavo kietumą. Skyriuose apie karą Afganistane realiai pavaizduojamas kario gyvenimas, kuomet ištisai lydi mirties jausmas, namų ilgesys, malšinamas hašišu, alkoholiu ir kareiviškais juokeliais.

Kai dar buvau paauglė ir lankiausi jaunųjų filologų stovykloje, Gintarė Adomaitytė vis ragino rašyti vaikams / paaugliams. Ta mintis kažkaip vis persekioja, nors šiaip ir nieko neberašau, bet su šiųmečiu KNYGŲ IŠŠŪKIU...

Kai dar buvau paauglė ir lankiausi jaunųjų filologų stovykloje, Gintarė Adomaitytė vis ragino rašyti vaikams / paaugliams. Ta mintis kažkaip vis persekioja, nors šiaip ir nieko neberašau, bet su šiųmečiu KNYGŲ IŠŠŪKIU atsirado galimybė pasigilinti į paauglių pasaulį Daivos Vaitkevičiūtės romano "Trise prieš mafiją" dėka.

SIUŽETAS. Saulėnų miestelyje įsikūrusiuose vaikų namuose gyvena tėvų palikti vaikai - Emilė, Kobė ir kiti. Vieną dieną viskas pasikeičia, kai juose apsigyvena Kasparas (Saboniukas), kurio tėvai neva pagrobti mafijos. Veiksmas plėtojamas labai išradingai, su detektyvine intriga, atsiranda "slapta mašina", o Kasparo dėdė, pasirodo, prisidėjęs pie jo tėvų pagrobimo. Knygos finalas optimistiškas ir turbūt visų globos namų auklėtinių svajonės išsipildymas - Emilę ir Kobę įsivaikina Kasparo tėvai.

VEIKĖJAI. Daiva Vaitkevičiūtė pasirenka štai tokią pasakojimo perspektyvą: visi įvykiai pasakojami pagrindinės veikėjos Emilės lūpomis. Tai drąsi, aktyvi, išradinga ir sumani mergaitė, mėgstanti klausytis DELFINŲ. Kobė - dienų dienas leidžiantis prie krepšinio lanko. Kiti veikėjai - Balionas, besidomintis automobiliais, Akvilė, kasdien prie durų laukianti mamos, direktorė Bronytė ir piktoji auklėtoja Liucė - savaip nuspalvina knygos pasaulį. Su prabangos atspalviu vaikų namuose atsiranda Kasparas (Saboniukas), kuris turi visko, ko reikia, ir kuris vis mėgina išaisaiškinti, kur dingo jo tėvai.

ERDVĖ. Veiksmas dažniausiai sukasi Saulėnuose - vaikų namuose, jų krepšinio akštelėje, pačiame miestelyje, tik kartą peržengiama ši erdvė - kai trijulė taksi automobiliu išvyksta į Kauną.

SĄSAJOS SU NEKNYGINE TIKROVE. Knygoje gausu ir kasdienos realijų - Emilė klausosi Stano ir grupės "Delfinai", minimi Leonardo di Caprio (knygoje adaptuota forma Leonardas Dikaprijas) ir žurnalo "Panelė" puslapis "Sex failai", į susitikimą su vaikais per krepšinio rungtynes atvažiuoja pats Arvydas Sabonis. Tiesa, knygoje minimas paaugliams galbūt sunkiau atpažįstamas konkretus įvykis - minimi tėvas ir sūnus nupjautomis galvomis, kuris siejamas su konkrečia Kiesų istorija.

KALBA. Knyga parašyta sklandžia, gražia kalba, yra žargono ("grybą pjauna"...), pasirodo koks nors žodelis "blemba", tačiau budri akis nepraslysta pro keletą kalbos klaidelių - "neužskaito taškų" (p. 159, turėtų būri "neįskaito taškų"), "Nepykite, treneri, taip gavosi" (p. 162, "...neišėjo...").

KNYGA IR SERIALAS. Probėgšmiais žiūrėjau ir pagal šią knygą sukurtą serialą "Be namų" - tiesa, nedrįsiu imtis jų palyginamosios analizės, nes nemačiau visų serijų. Tik drąsiai galiu pasakyti, kad tiek knyga, tiek serialas vienodai įtraukia.

MANO VERTINIMAS. 10/10.

Džiaugiuosi, kad naujuosius metus pradėjau su Gabrielio Garsijos Markeso "Šimtu metų vienatvės". Tai knyga, galinti padėti nubrėžti naujus gyvenimo kontūrus ir kryptis. Galbūt veikėjų gausa padės susitapatinti su kuriuo nors...

Džiaugiuosi, kad naujuosius metus pradėjau su Gabrielio Garsijos Markeso "Šimtu metų vienatvės". Tai knyga, galinti padėti nubrėžti naujus gyvenimo kontūrus ir kryptis. Galbūt veikėjų gausa padės susitapatinti su kuriuo nors iš jų - energinga dėl namų ir šeimos beplušanti motina, tarp knygų bibliotekoje paskendęs sūnus, nerūpestinga gražuolė duktė, sūnus maištautojas, sūnus palaidūnas, dukra, išgyvenanti nelaimingą meilę... O galbūt tie patys personažai privers susimąstyti, kad visų mūsų gyvenimai panašūs, tarsi vilkeliai, kurie įsukti vienatvės prakeiksmo ir meilės troškimo, svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę.

Dabar galiu prisipažinti, kad tai nėra ta knyga, kuri būtų mane sužavėjusi - jeigu reiktų rinktis mėgstamiausių knygų dešimtuką, veikiausiai ten jos nebūtų. Tačiau meluočiau, jeigu sakyčiau, kad kūrinys manęs neįtraukė. Stilius neįprastas, ir iš pradžių reikėjo laiko, kad pajusčiau pasakojimo ritmą, prisitaikyčiau prie jo - pasikartojantys vardai ir įvykiai keičia vienas kitą, daug margų ir vaizduotę žadinančių detalių. Neišsiverčiau be Buendijų giminės medžio, kurį piešiau, kad nepasiklysčiau istorijos labirintuose. Taip pajutau skaitymo malonumą. Taigi knyga reikalauja atsidavimo ir energijos. Tačiau ir pati padovanoja daug įsimenančių nuostabos akimirkų.

Manau, jog tai vertinga knyga, su kuria būtina susipažinti kiekvienam literatūra besidominčiam asmeniui.

Psichologinis romanas, įtraukiantis, verčiantis nuolat polemizuoti su pasakotoju, atvirai kalbantis apie žmogaus jausmus: gailestingumą, užuojautą, meilę, keliantis klausimus, ar užuojauta visada reikalinga ir teisinga, kur ji...

Psichologinis romanas, įtraukiantis, verčiantis nuolat polemizuoti su pasakotoju, atvirai kalbantis apie žmogaus jausmus: gailestingumą, užuojautą, meilę, keliantis klausimus, ar užuojauta visada reikalinga ir teisinga, kur ji veda, ar ko nors gailėdami visada elgiamės teisingai, ir galų gale - vieno žmogaus atsakomybė prieš kitą žmogų - ar norėdami padėti žmogui, ar tapdami jo draugu ar mylimuoju, suvokiame, kad tuo pačiu prisiimame ir tam tikrą atsakomybės dalį už tą žmogų ir negalime jos išsižadėti kada tik panorėję, nesukeldami kitam skausmo.