Knygą prieš kelis metus gavau dovanų. Dovanojo sesuo, pristatydama, kad jai ši knyga savo laiku padarė didžiulį įspūdį. Prieš kelias dienas teko jai prisipažinti, kad aš tik dabar ją skaitau, ir negaliu paaiškinti, kodėl...

Knygą prieš kelis metus gavau dovanų. Dovanojo sesuo, pristatydama, kad jai ši knyga savo laiku padarė didžiulį įspūdį. Prieš kelias dienas teko jai prisipažinti, kad aš tik dabar ją skaitau, ir negaliu paaiškinti, kodėl tiek metų tą knygą atidėliojau.

Dabar, kai perskaičiau, galiu pasakyti, kad čia ne mano knyga - ne ta, kurią vėl skaityčiau ir skaityčiau ar rekomenduočiau visiems draugams iš eilės. Ir visgi kai kas iš jos paliko ryškų įspūdį.

Iš visų veikėjų labiausiai žavėjausi Petronijumi. Šis šaltas ir kandus estetas man patiko savo gebėjimu išsaugoti sveiką protą tose situacijose, kai kiti būdavo linkę jį pamesti, ir mokėjimu taip susakyti kritiką Neronui, kad ir tiesa pasakyta būdavo, ir galva ant pečių likdavo. Atrodė, kad Petronijus tiesiog žaidžia susiklosčiusiomis aplinkybėmis, neturėdamas jokio didesnio asmeninio intereso. Ir sutapk taip, kad kai šioks toks asmeninis interesas atsirado, žaisti jam nebesisekė. O gal kaip tik sekėsi, tik kitaip, nei pats buvo įpratęs? Vis dar bandau atsakyti sau atsakyti į šį klausimą, tačiau, koks atsakymas bebūtų, džiaugiuosi, kad galiausiai, net ir mirdamas, Petronijus apmovė cezarį.

Nuvylė Vinicijaus atsivertimo scena. Iki jos išgyvenimai keitė vienas kitą, buvo galima pajusti šio karštakošio kario įtampą, pamažu virstančia valia, pamatyti, kaip veriasi jo akys ir atsiranda supratimas, kad kitas žmogus, patinka tai Vinicijui ar ne, yra kitas žmogus, turintis ir savo požiūrį, ir savo norus, ir savo jausmus bei mintis. Ir kai po viso šio kartais audringo, kartais gilaus apmąstymų, blaškymosi ir supratimo laikotarpio atėjo atsivertimo akimirka, man ji pasirodė taip paprastai ir gal netgi paviršutiniškai aprašyta, kad net nepatikėjau, jog čia jau atsivertimas.

Beskaitydama apie romiuosius krikščionis, su nuolankumu ir malda priimančius kankinių dalią, niekaip negalėjau atsikratyti vieno prieš akis iškylančio vaizdo: žvangantys kryžiuočių riteriai, kardu nešantys tikėjimą netikėliams. Matyt, čia mano smegenys pačios nebeatlaikė kraštutinumų ir ėmėsi atstatinėti pusiausvyrą. Ką padarysi, ne krikščionė esu.

Kaip ir rašiau pradžioje, antrą kartą turbūt neskaityčiau. Tačiau vieną kartą paskaityti galima - dėl viens už kitą įdomesnių veikėjų ir vardan bendro išsilavinimo (autorius 1905 m. už šią knygą gavo Nobelio premiją).

Rekomenduoju visosms moterims. Moterys pasinaudokime Barboros Radvilaitės išmintimi!

Štai, Vilniaus renesanso moteris, meilės ir grožio simbolis, Žygimanto Augusto "Veneros žaidimų" deivė. Tai tik kelios frazės apie...

Rekomenduoju visosms moterims. Moterys pasinaudokime Barboros Radvilaitės išmintimi!

Štai, Vilniaus renesanso moteris, meilės ir grožio simbolis, Žygimanto Augusto "Veneros žaidimų" deivė. Tai tik kelios frazės apie didžiąją Lietuvos legendą Barborą Radvilaitę. Turime legendą, kuri įkvepia dailininkus, rašytojus, aktorius. Apie šią moterį verta ir būtina skaityti, kad įkvėptų, ne tik menininkus, bet ir mus moteris. Tad ėmiau knygą į rankas....

Tai ne romanas, bet meilės istorijų, intrigų ir aistros tikrai daug. Tai istorinė - biografinė knyga, kurioje apstu pikantiškų ir intriguojančių biografijos detalių tiek apie Barborą, tiek apie Žygimantą. Visais renesanso atspalviais suspindi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Atveriamos rūmų durys ir atskleidžiamos šokiruojančios paslaptys, dorybės ir nedorybės, pagundos ir aistros.....

Vienintelis trūkumas, kuris manęs neapleido skaitant knygą, tai jog autorius buvo nešališkas Barboros atžvilgiu. Lenkijoje Barbora buvo smerkiama ir turėjo neigiamą visuomenės požiūrį į ją. Dauguma šaltinių, kuriais rėmėsi ir citavo autorius buvo lenkiški. Tad nenuostabu, kad daugeliu atveju buvo jaučiamas lenkiškas požiūris. Reikia nepamiršti ir to fakto, kad pats autorius yra lenkiškos kilmės. Nepaisant to, man nesutrukdė papildyti savo žinių bagažo naujomis žiniomis.

O užbaigti norėčiau pamąstymais apie jausmus, kurie užplūdo perskaičius knygą. Šie jausmai privertė pagalvoti apie didingą, nemirštančią meilę, apie tokią, dėl kurios galėtum padaryti tiek, kiek padarė Žygimantas dėl Barboros.

Moterys, būkime nors šiek tiek panašios į Barborą ir mūsų mylimi vyrai nustos sukti į kairę!!!

Ar kada susimąstėte apie psichoterapeutus ir jų darbą: užduodamų klausimų pobūdį ir jų užslėptą klausiamąją galią, magiją išgauti reikiamą informaciją, pasakotojo gyvenimo nuotrupų svarbą bendrame psichoanalizės...

Ar kada susimąstėte apie psichoterapeutus ir jų darbą: užduodamų klausimų pobūdį ir jų užslėptą klausiamąją galią, magiją išgauti reikiamą informaciją, pasakotojo gyvenimo nuotrupų svarbą bendrame psichoanalizės kontekste, bei minčių srautą ir apmąstymus psichoanalitiko galvoje? Į šį naują potyrį įtraukia Irvino D. Yalum'o knyga "Melagis ant kušetės".

Pati siužeto linija naujumo lyg ir neįneša. "Pagrindinis romano veikėjas - psichoterapeutas Ernestas labai myli savo darbą ir yra kupinas noro padėti žmonėms. Likimas jam siunčia sunkų profesinį išbandymą: apsimetusi pciente į jį kreipiasi Kerolaina, kurios tikslas - sužlugdyti Ernesto profesinę karjerą". Skamba kaip filmo aprašymas su užuomina į įtampos ir veiksmo kupiną "psichoterapinį trilerį". Jau nuo pat pradžios knyga įtraukia skaitytoją netikėta informacijos pateikimo forma (psichoterapijos metu, vien tik iš paciento atsakymų skaitytojas turi pats spėti užduodamus klausimus), kas jai suteikia žavesio ir šiek tiek paslapties.

Knyga yra parašyta psichoanalitiko, tad nenuostabu, kad joje yra sudėta visa Irvino Yalum'o išmintis, autentiškas psichoterapijos technikos išmanymas, aštrus protas ir įgūdžiai bendraujant su pacientais. Būtent jo talentas parodyti skaitytojui, kas iš tiesų vyksta psichiatro galvoje labiausiai ir suintrigavo mane bei išlaikė susidomėjimą iki paskutinio puslapio. Tai yra nuostabi, visiškai kitokio pobūdžio knyga!

Šią XIX amžiuje anglų rašytojos Charlotte Brontë parašytą knygą jau seniai norėjau perskaityti, bet niekaip neatrasdavau laiko, todėl įtraukiau į 2013 m. Knygų iššūkis sąrašą ir tikrai nesigailiu to padariusi. Dabar...

Šią XIX amžiuje anglų rašytojos Charlotte Brontë parašytą knygą jau seniai norėjau perskaityti, bet niekaip neatrasdavau laiko, todėl įtraukiau į 2013 m. Knygų iššūkis sąrašą ir tikrai nesigailiu to padariusi. Dabar puikiai suprantu, kodėl ji taip vertinama literatūros pasaulyje. Knyga intriguoja savo siužetine linija, kaip ir pačios rašytojos gyvenimas bei guvernantės patirtis, kurią ji panaudojo rašydamą "Džeinę Eir". Pirmą kartą romanas buvo publikuotas 1847 metais Smith, Elder, and Company ir nuo to laiko jo populiarumas metams bėgant tik augo.

Romane pasakojama apie našlaite likusios Džeinės Eir gyvenimo ir meilės istorija. Nuo ankstyvos vaikystės augusi savo giminaičių, o tiksliau tetos Saros Reed bei jos vaikų užgauliojama, ujama mergaitė jaučiasi nemylima ir nelaiminga. Nebenorėdama ilgiau terliotis su "našta" moteris ją išsiunčia į prastos reputacijos našlaičių prieglaudą - mokyklą mergaitėms, kurioje Džeinė užauga bei tampa guvernante. Sulaukusi pilnametystės bei įgijusi mokytojos patirties mergina nusprendžia, kad jai reikia pakeisti nusistovėjusį savo gyvenimą Louvude į kažką naujo ir todėl padavusi skelbimą vietiniame laikraštyje greitu laiku sulaukia darbo pasiūlymo mokyti vieno didiko globotinę prancūziško kraujo turinčią Adelę. Taip prasideda naujas Džeinės gyvenimo etapas, kuris merginai padovanoja meilę ir daug išbandymų...

Romanas tikrai nėra nuobodus bei banalus su nuostabia meilės istorija, kuri ne visados gali sulaukti pačios gražiausios pabaigos. Jame rašytoja pateikia mums puikius gamtos aprašymus, atskleidžia to meto neturtingos moters ar merginos padėtį visuomenėje. Taip pat Charlotte įrodo, kad ir moterys gali būti protingos bei gerbiamos, kad jos nori rasti savo vietą po saule, kiek tik leidžia galimybės.

Skaitydama "Džeinę Eir" stengiausi pagauti tų laikų dvasią, kuriai jaučiu didžiulis sentimentus ir net to neslepiu. Žinoma, galiu iš savo patirties pasakyti, kad jei būčiau skaičiusi šį kūrynį paauglystėje, gal ir nebūčiau visko gerai suvokusi kaip dabar. Todėl rekomenduočiau jį skaityti tik sulaukus pilnametystės ir jau kažkiek pažįstant pasaulį. Mano vertinimas yra pats aukščiausias.

"Kaip atgulė vakare Juza, matęs Vinciūnės vestuves Pavalaknėj, tai ir pražiūrėjo į daržinės pašelmenį kiaurą naktelę." Taip prasideda knyga apie vieno žmogaus gyvenimą nuo tos akimirkos kai jo mylimoji atitenka kitam....

"Kaip atgulė vakare Juza, matęs Vinciūnės vestuves Pavalaknėj, tai ir pražiūrėjo į daržinės pašelmenį kiaurą naktelę." Taip prasideda knyga apie vieno žmogaus gyvenimą nuo tos akimirkos kai jo mylimoji atitenka kitam. Jau pirmame knygos puslapyje, labai trumpu sakiniu įvardinamas Juzo likimas ("Juza liko vienas"). Taip, vienatvė, kurios baimė yra viena iš gyvenimo varomųjų jėgų, šioje istorijoje nupiešta ryškiausiomis spalvomis. Sudaužyta žmogaus širdis ir didelis atsidavimas savo gyvenimo meilei. Istorija, kurią pradėjusi skaityti nebegalėjau atsitraukti ir tik paryčiais, užvertusi paskutinį knygos puslapį, suvokiau, koks žmogaus, vienišo žmogaus, gyvenimas gali būti kupinas prasmės. Ir kiek, atrodytų užmiršto, atokiai nuo visų gyvenančio vyro, darbai ir įsitikinimai gali reikšti kitiems.

Nors Juza ir gali pasirodyti stuobrys ar tamsus kaimietis, tačiau jo elgesyje slypi šis tas daugiau. Juza visuomet elgiasi taip, kaip jam atrodo, kad yra teisinga, neatsisako savo įsitikinimų net ir sunkiausiais momentais, ar didžiausios pagundos akivaizdoje. Šioje knygoje sukurtas lietuvio portretas, sukaupęs savyje ilgaamžę patirtį. Įgytą iš taip Juzos gerbiamo ir prisimenamo senelio Jokūbo. Atveriamos mums jau mažai pažįstamos mūsų senolių gyvenimo ypatybės.

Na, o kalbant apie istoriją, tai ji apima gana ilgą laiko tarpą. Nušviečia Juzos gyvena po to, kai atsiskiria nuo savo brolio ir sesers, ir persikelia gyventi į atokią vietą, kurioje iš nieko ima kurti savo namus ir gyvenimą, iki jo vienišos senatvės. Tačiau net toks atsiskyrimas nuo aplinkinio pasaulio neapsaugo Juzos nuo visuotinių katastrofų. Savo, ar ne savo noru Juza vis įtraukiamas į aplinkinių gyvenimus, įvairius su politika susijusius įvykius. Nors pats ir nesupranta istorinės kaitos, o gyvena gamtos ritmu. Taip parodoma, jog neįmanoma pasislėpti nuo pasaulio. Parašymo stilius leidžia geriau suprasti Juzos elgesio priežastis, kadangi rašytojas dosniai ir vaizdingai aprašo veikėjo vidinį pasaulį, jo išgyvenimus, bei mintis.

Juzos gyvenimo istorija įtraukianti ir priverčianti nuoširdžiai jausti simpatiją, šiam nuostabiam personažui. Ne veltui šis romanas yra vertinamas kaip geriausias rašytojo J. Baltušio kūrinys.

Tai pirmoji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Buvau girdėjusi, kad šis rašytojas yra geras, bet kad tooooks geras tai nesitikėjau!

Knygą sudaro trumpos istorijos, prisiminimai, pasakojimai apie paprastą kasdienį gyvenimą,...

Tai pirmoji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Buvau girdėjusi, kad šis rašytojas yra geras, bet kad tooooks geras tai nesitikėjau!

Knygą sudaro trumpos istorijos, prisiminimai, pasakojimai apie paprastą kasdienį gyvenimą, paprastus kasdienius įvykius ir sutiktus žmones. Kai kurie pasakojimai pakankamai liūdni, o kai kurie privers ir tyliai į delną pakikenti.

Realybė dažnai pereina į fantaziją, o gal fantazija pereina į realybę, neaišku, bet galų gale ir nesvarbu..

Kiekviena istoriją turi tarsi moralą - įžvalgą apie paprastus kasdienius dalykus, kurių įsisukę į savo buitis-darbas ratelį nepastebime, bet, va, perskaičius knygoje taip ir norisi sušukti "juk taip, taip, taip ir yra!".

Autoriaus mintys man buvo įdomios, šmaikščios, patiko humoro jausmas. Skaitant knygą ne kartą tą patį sakinį ar pastraipą skaitydavau po kelis kartus - pasimėgauti norėjos.

Biblioteka arti, todėl turiu galimybę visada išsirinkti gerą skaitalą. Šį kartą iššūkį priėmiau John Irving'o "Sidro namų taisyklės". Išgyrė ne vienas skaitytojas. Tai tas atvejis, kada nereikia apie knygą spręsti iš...

Biblioteka arti, todėl turiu galimybę visada išsirinkti gerą skaitalą. Šį kartą iššūkį priėmiau John Irving'o "Sidro namų taisyklės". Išgyrė ne vienas skaitytojas. Tai tas atvejis, kada nereikia apie knygą spręsti iš jos viršelio. Jis nesužavėjo, tačiau perskaičius daugiau nei pusę aš sužinojau kas ant jos pavaizduota..

Romanas skaitėsi neypatingai greitai, nes knygoje nagrinėjamos temos, kurios privertė dvejoti, manyje vyko vidiniai konfliktai, diskusijos, vertinimai, apgalvojimai. Bet "gėriau" puslapį po puslapio ir vaizduotė neturėjo kada nuobodžiauti. Kuo toliau skaičiau, tuo labiau nesinorėjo, kad knyga baigtųsi. Tačiau persiskaitė. Tada ėmiau ieškoti filmo. Žiūrėjau ir filmas eilinį kartą nuvylė. Per kelias valandėles parodyti tai, kas knygoje išplėtota nepavyko. Atrodė tarsi iškarpyta, nutylėta ir pakeista. Greitai ir tik paviršiumi prabėgti įvykiai. Todėl siūlau mačiusiems filmą paskaityti knygą ir neprarasti malonumo.

Nenoriu nupasakoti siužeto. Tačiau verta paminėti, kad knygoje prisiglaudžiama prie medicinos ir sodininkystės, nes veiksmas vyksta Sent Klaudo prieglaudoje ir Vandenyno Vaizdo soduose. Gydytojas Vilburis Larčas prieglaudoje priima našlaičius ir dirba Dievo darbą. Abortai yra draudžiami, bet Larčas žino, kas nutinka nepageidaujamų kūdikių atsikratyti mėginančioms moterims, kai joms nepadeda gydytojai ir kokie būna prieglaudose paliktų našlaičių gyvenimai. Vandenyno Vaizdo soduose auginami obuoliai ir spaudžiamas sidras. Šias dvi nesulyginamas erdves vienija Homeras Velzas - našlaitis.

Abortai, vaikų gimimas, šeimos santykiai, seksualumas, melas, diskriminacija. Ir daug kitų temų. Drąsiai ir jausmingai. Taigi tai viena iš sodriausių knygų savo gebėjimu gvildenti opias mūsų visuomenės problemas.

Norisi bėgti ir tiesiog išsirėkti. Taip ir padariau..

Pirma mintis, perskaičius šį kūrinį: po velnių, kiek ta komunizmo-leninizmo-socializmo epocha sunaikino žmonių gyvenimų ir sielų, talentingų, inteligentiškų ir ištikimų.

Patarimas/ įspėjimas: nepatariu imti skaityti...

Pirma mintis, perskaičius šį kūrinį: po velnių, kiek ta komunizmo-leninizmo-socializmo epocha sunaikino žmonių gyvenimų ir sielų, talentingų, inteligentiškų ir ištikimų.

Patarimas/ įspėjimas: nepatariu imti skaityti šio romano, neturint bent menkiausių žinių apie Spalio Rusijos revoliuciją/ bent trumpai nesusipažinus su M. Bulgakovo biografija ir šio romano ištakomis, nes visų pirma, tai yra biografinis kūrinys, paremtas asmeniniais autoriaus išgyvenimais ir prisiminimais apie 1918-1919m. žiemos įvykius Kijeve.

Turbinų pavardė (Турбины) - tai mergautinė Bulgakovo močiutės iš mamos pusės pavardė. Kituose aprašomuose Turbinų šeimos nariuose nesunkiai galima atpažinti Bulgakovo giminaičius, jo draugus, pažįstamus bei patį autorių. Romano veiksmas vyksta name, kuriame Bulgakovų šeima gyveno Kijeve.

Mano nuomone, paskaičius tos pačios wikipedia straipsnį apie šį romaną, jį galima būtų lengviau suprasti ir labiau įsigilinti į tuometinius pagrindinių herojų išgyvenimus.

Trumpai apie ką: Romano veiksmas vyksta 1918m., kai iš Kijevo traukiasi Ukrainą okupavę vokiečiai, ir miestą užgrobia Petliūros kariuomenė. Tuometinis Kijevas, nepasiduodantis bolševikų spaudimui, daugeliui rusų inteligentų bei karininkų, bėgančių ir bandančių pasislėpti nuo bolševikiškos Rusijos, tapo savotiška užuovėja. Mieste jaučiasi įtampa: vokiečiai traukiasi, o miestą nuo Petliūros kariuomenės gelbsti beveik beginkliai savanoriai ir ką tik mokslus baigę jaunučiai kariūnai. Pagrindiniai herojai Aleksejus ir Nikolka Turbinai (Алексей и Николка Турбины), kaip ir kiti miesto gyventojai savanoriais užsirašo į gynėjų būrius, o jų sesuo Jelena saugo namus, kurie tampa prieglobsčiu buvusiems rusų armijos karininkams. Etmono administracija, supratusi, kad savanorių pajėgos neapgins miesto, iš jo pasitraukia kartu su vokiečiais. Savanoriai - rusų karininkai nesėkmingai gina miestą (pažymėtina, kad autorius sukūrė nuostabų personažą - pulkininko Naj_Turso (Най-Турс) vaidmeny, kuris gelbėdamas jaunųjų kariūnų gyvybes, paaukojo savąją). Kai kurie, suvokę visos situacijos ir gynybos beprasmybę, paleidžia savo karius namo, kiti organizuoja pasipriešinimą ir miršta. Galiausiai Petliūra užima miestą, tačiau už poros mėnesių mūšiuose pralaimi ir "atiduoda" Kijevą bolševikams.

Ir visų šių įvykių sūkuryje atsiduria miela, tyli ir inteligentiška Turbinų šeima. Autorius aprašo sunkų ir beribį inteligentiškos rusų šeimos bei jų draugų pasaulį, kurie ne savo valia yra įpainioti į šiuos karinius ir politinius įvykius.

Nuo savęs: nepaisant žinomo ir daugumos šlovinamo M. Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita", būtent "Baltoji gvardija" buvo pats mėgstamiausias ir labiausiai puoselėjamas kūrinys.

"Didingi ir siaubingi buvo 1918 Kristaus metai, antrieji nuo revoliucijos pradžios. Vasarą buvo jis pilnas saulės, o žiemą - sniego, ir ypač aukštai danguje švietė dvi žvaigždės: piemens žvaigždė - Venera ir raudonas drebantis Marsas".

Nerandu žodžių aprašyti visos Turbinų šeimos ir kitų žmonių likimų tragedijos, nes to neįmanoma aprėpti ir iki galo suprasti. Visas tas chaosas, baimė, kraujas, išdavystės ir mirtys suponuoja baisius vaizdus, dar kartą patvirtinančius, kad tais laikais visi buvo pamesti ir visi buvo priešai ir išdavikai. Viso to socialinio kataklizmo pradžia, aprašyta romane, apnuogina žmonių sielas ir charakterius: vieni sprunka, kaip Jelenos Turbinos vyras/ kiti paaukoja savo gyvybę vardan kitų kvėpavimo, kaip pulkininkas Naj-Tursas/ treti nugali baimę ir išgelbsti sužeistą karininką, kaip Anna/ ketvirti iš pagarbos žmogui pasirūpina, kad šeima galėtų mirusįjį palaidoti, kaip Nikolka ir t.t. Atėjusi su trenksmu era, kai tėvas žudė sūnų, o brolis žudė brolį vien dėl kvailų politinių įsitikimų, pasauliui pridarė didesnės žalos, nei atnešė naudos.

Turbinų šeimos išgyvenimuose atsispindi kiekvienos tų laikų šeimos tragedija.

"Viskas praeis. Kančios, išgyvenimai, kraujas, badas ir maras. Kardas dings, o žvaigždės liks, kai mūsų reikalų ir kūnų šešėlių nebeliks žemėje. Nėra nei vieno žmogaus, kuris šito nežinotų. Tai kodėl gi mes nenorime nukreipti savo žvilgsnio į juos? Kodėl?

Sužinojau, kad susuko filmą pagal J. Kerouac knygą "Kelyje", taigi, pirma kilusi mintis buvo perskaityti knygą ir tik po to pasidžiaugti vaizdais. Pradėjus skaityti šią knygą buvo gana sunku pagauti mintį, knyga atrodė...

Sužinojau, kad susuko filmą pagal J. Kerouac knygą "Kelyje", taigi, pirma kilusi mintis buvo perskaityti knygą ir tik po to pasidžiaugti vaizdais. Pradėjus skaityti šią knygą buvo gana sunku pagauti mintį, knyga atrodė keistoka, daug paikų linksmybių, vietovardžių, besikeičiančių veikėjų apie kuriuos vėliau vėl netikėtai pradedama pasakoti. Tačiau perskaičiusi knygą suvokiau, kad turbūt kitaip ir nebūtų pavykę taip gerai pavaizduoti pagrindinių veikėjų vienišumo, klystkelių, blaškymosi, savęs ieškojimų..

Tai knyga apie du draugus vieną mažiau kvaištelėjusį Selą ir kitą daugiau kvaištelėjusį Diną, kurie nusprendė išmaišyti Amerikos platybes, pasiduoti spontaniškumui ir patirti kuo daugiau nuotykių. Pagrindinis jų šūkis - tikrasis gyvenimas prasideda kelyje, ir tikrai taip, jų gyvenimas virte virė keliaujant.

Labiausiai mane žavėjo šių dviejų žmonių bendravimas, ilgi, nuoširdūs pokalbiai, kurių metu jie kalbėdavo apie tai, kas šaudavo į galvą, ieškodavo tarpusavio skirtumų ir panašumų, dalindavosi prisiminimais. Dinas mėgo filosofuoti galėdavo tai daryti visą naktį ir nenorėdavo sustoti. Labiausiai įstrigę jo žodžiai, kad lietus sujungia viską pasaulyje..

Kelionė į save per kelionę po šalį. Gero skaitymo ir gero kelio kartu su Selu ir Dinu.

Visi mes šios žemės piligrimai. Vieniems ilga ši žemiška kelionė, kitiems visiškai trumputė. Dažniausiai žmonės trokšta ilgai gyventi, o ne vienas dar nuo senų senovės norėjo atrasti gyvybės vandens, kurio...

Visi mes šios žemės piligrimai. Vieniems ilga ši žemiška kelionė, kitiems visiškai trumputė. Dažniausiai žmonės trokšta ilgai gyventi, o ne vienas dar nuo senų senovės norėjo atrasti gyvybės vandens, kurio išgėrus, niekada nemirtum. Knygoje pateikiama istorija žmogaus, kuris įkūnija bendrąją žmonijos sąmonę. Pagrindinis veikėjas Piligrimas gyvena daugybę metų - keičiasi jo kūnas, lytis, bet visus savo prieš tai buvusius gyvenimus prisimena. Tai jam leidžia vientisai suvokti istoriją, argumentuotai vertinti žmonių poelgius. Bet ši patirtis slegia ir pagrindinis veikėjas tiesiog trokšta numirti ir užbaigti šią sunkiai suvokiamą patirtį.

Savaime suprantama, piligrimas pakliūva į psichiatrijos ligoninę, kurioje dirba ir žymus gydytojas K. G. Jungas. Knygoje kaip atskira siužetinė linija - šio psichiatrijai nusipelniusio žmogaus gyvenimo istorija. Istorija su visais jo pakilimais ir nuopuoliais. Bandydamas padėti piligrimui, jis sužino daug apie jo praeitį. Taip ir mes, skaitytojai, galime trumpai grįžti į Trojos karą, pakeliauti Renesanso epochos gatvėmis, pavaikštinėti su keistuoliu O. Vaildu, net prisiminti šventosios Teresės Akvilietės gyvenimo fragmentą. Piligrimas tiek savo kalba, tiek dienoraščiais (kuriuos skaito K.G Jungas ir jo žmona Ema) įtraukia į bendrą istorijos srautą ir vis norisi skaityti toliau.

Tačiau, žvelgiant į besikankinantį Piligrimą, tampa aišku, kad būti nemirtingos atminties ne tokia ir didelė laimė. Pagrindinis herojus dar kartą patvirtina, kad bet koks visatos dėsnių pažeidimas atneša skaudžių pasekmių. Ypač suvokiant, kad niekas nesikeičia, kad žmonija vis daro tas pačias klaidas: "Įrodymų per akis. Kiekvienu atveju, turėdami gerą progą, mes nepripažįstame kolektyvinės sąmonės ir einame atgal ant laužo, lyg ugnis būtų vienintelis mūsų išsigelbėjimas".

Tad tikrai verta šią knygą skaityti. Čia ne vienas, čia daug piligrimų, o perskaitę ją, mes tampame daugiau matančiais bendrosios piligrimystės dalyviais.