Juodojo humoro meistro Arto Paasilina knygą "Gudrioji nuodų virėja" greitai suskaičiau keliaudama po miestą viešuoju transportu. Mažutė knygelė (167 psl.) savo linksmumu visuomet pakeldavo nuotaiką, nors, atrodytų, joje...

Juodojo humoro meistro Arto Paasilina knygą "Gudrioji nuodų virėja" greitai suskaičiau keliaudama po miestą viešuoju transportu. Mažutė knygelė (167 psl.) savo linksmumu visuomet pakeldavo nuotaiką, nors, atrodytų, joje vaizduojamos realijos anaiptol nelinksmos.

Istorija pasakoja apie vienišą, inteligentišką močiutę, gyvenančią užmiestyje. Kiekvieną mėnesį, pensijos gavimo dieną, ji sulaukia tolimo giminaičio bei jo banditų draugelių vizito, kurie ne tik pasiima visus senutės gautus pinigus, bet ir iš karto juos pragėrę nusiaubia ūkį, apvagia kaimynus, nukankina pasipainiojusius gyvūnus... Pasakojimas įtaigus ir labai tikroviškas. Skaitant darosi pikta ir apmaudu, nes supranti, kad įgąsdinta vieniša senutė nelabai kaip ir gali pasipriešinti...

Situacija apsiverčia aukštyn kojom ir smagumas prasideda, kai banditėliai sumąsto, liaudiškai tariant, "užversti bobutę" bei pasisavinti visą jos turtą. Deja (ir ačiū dievui), jų planelis neišdega ir vyrukai vienas po kito "užsilenkia" nuo gudrios senutės sau išsivirtų nuodų. Netyčia. Ir be galo juokingai.

Tokia per gero humoro prizmę pateikta istorija apnuogina didžiausias visuomenes piktžaizdes (terorą ir smurtą, kurį patiria seneliai, nusikalstamumą, prostituciją, alkoholizmą bei narkomaniją), atkreipia į jas dėmesį, bet neprislegia. Istorija žiauri, banditų mąstysena protu nesuvokiama, bet pasakojimo stilius lengvas, linksmas, įtraukiantis. Skaitai ir negali nustoti juokęsis...

Pasirinkęs aktualią kūrinio temą, rašytojas nemoko kaip reikėtų gyventi ir nieko nepropoguoja, tačiau labai aiškiai parodo, kas yra neteisinga, žiauru, beprasmiška. Ir jau nuo skaitančiojo priklauso, ką jis pasiims iš šios istorijos: vienam gal atsivers akys, kitas galbūt prisimins panašias istorijas ir atkreips dėmesį šalia gyvenančius vienišus senolius, trečias galbūt tik smagiai pasijuoks, bet įpras nusišypsoti močiutei, lesinančiai balandžius...

Man ši istorija priminė žinomą, bet iki šiol labai tolima atrodžiusią smurto prieš vienišus senolius problemą ir paskatino susimąstyti. Pagavau save užduodančią sau klausimus (pvz. Kodėl taip atsitinka? Ką tokioje situacijoje gali padėti visuomenė? Ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų?) ir taip žengiau pirmąjį žingsnelį ieškodama sprendimo. Vadinasi, knyga savo tikslą pasiekė....

Rekomenduoju mėgstantiems gerą humorą bei neieškantiems "sukramtytų receptų" knygos.

Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes nenorėjau, kad jame būtų vien užsienio rašytojų kūriniai (taip, žinau, kad be šios, yra dar kelios lietuviškos), be to, prieš berods 2 metus man prieš akis vis šmėžuodavo Cinzo...

Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes nenorėjau, kad jame būtų vien užsienio rašytojų kūriniai (taip, žinau, kad be šios, yra dar kelios lietuviškos), be to, prieš berods 2 metus man prieš akis vis šmėžuodavo Cinzo pavardė, taigi nusprendžiau šiek tiek apsišviesti ir susipažinti su šiuo Belgijoje gyvenusiu ir rašiusiu lietuvių rašytoju.


Žiniasklaidoje gan garsiai yra akcentuojama narkotikų žala žmogaus organizmui, bet beprotiškai pašėlti mėgstantis jaunimėlis vis tiek nevengia išbandyti jų daromo poveikio. Vieni pripranta, tampa priklausomi, kitiems nieko nebūna, o dar kitiems visą gyvenimą tenka kovoti su akimirkos džiaugsmo sukeltomis pasekmėmis. Pagrindinį knygos veikėją Stanį galima priskirti prie pastarųjų. Vos vieną kartą pabandęs LSD, jis patiria staiga užeinančius priepuolius, lydimus haliucinacijų, yra priverstas atsisakyti perspektyvios chirurgo karjeros ir tikėtis, jog priepuoliai kada nors liausis.



Apsigyvenęs mažame Belgijos kaimelyje pas vietovės gydytoją, Stanis turi prisitaikyti prie naujos aplinkos. Aplinkos, kur visi vienas kitą pažįsta, žino įvairias gyvenimo smulkmenas ir gan įtariai žiūri į naują gyventoją.



Kūrinys pasakojamas pirmuoju asmeniu, Stanio vardu. Jo požiūris kaip tipiško miestiečio, ką tik persikėlusio į kaimą (taip pat, tikriausiai, reaguočiau ir aš), yra gan artimas ir puikiai suvokiamas. Baimė ir nerimas dėl bet kada galinčio ištikti priepuolio taip pat niekad nepalieka mūsų herojaus.



Kažkur skaičiau, jog Cinzo stilius išsiskiria iš kitų išeivijos rašytojų, bet aš to skirtumo nelabai ir pajutau. Nežinau, kaip paaiškinti, bet jaučiasi toks lietuviškas bruožas, galbūt tai vietomis pasitaikantis slogutis, niūrios emocijos, liūdesys.


Nepaisant vietomis pasitaikančios melancholijos, kūrinys tikrai neblogas, patiko jautriai pavaizduota užsimezganti meilės istorija ir pagrindinio veikėjo prisirišimas prie mažo kaimelio gyventojų. Gražu, jautru, artima, lietuviška :) Vertinčiau 8/10 ir tikrai perskaitysiu šios istorijos tęsinį - "Trys liūdesio dienos".

Antroji pažintis su šios autorės kūryba. Ir tikrai nenusivyliau. Įtraukianti istorija, sovietiniai laikai, o ypač aktualu tai, kad ir apie kaimynų bėdas(estų), kad ir romane, norisi sužinoti. Džiaugiuosi susipažinusi su šia...

Antroji pažintis su šios autorės kūryba. Ir tikrai nenusivyliau. Įtraukianti istorija, sovietiniai laikai, o ypač aktualu tai, kad ir apie kaimynų bėdas(estų), kad ir romane, norisi sužinoti. Džiaugiuosi susipažinusi su šia ir prieš tai skaityta "Stalino karvės" knyga, suteikė daug apmąstymų ir kažkiek suteikė platesnį požiūrį. Knygoje vis būdavo įterpiami a la dokumentai iš socialistinės Estijos archyvų - kas sekamas, kas verbuojamas, kas apklausiamas. Man patiko, kad į šią, maždaug 50 metų trukusią istoriją, buvo galima pažiūrėti iš kelių kampų. Ir žinoma, pabaiga nustebino, ir žinoma patiko, kai viskas buvo išnarpliota ir Zara išgelbėta su visam.

Atidarau naująjį knygų sezoną pradėdama pavyzdingai - pirmąja 2013m. iššūkio knyga. Žiūriu, daug kas jau spėjo pirmąją šiais metais knygą perskaityti, o kiti net po kelias. Aš tuo tarpu paradoksalu, bet...

Atidarau naująjį knygų sezoną pradėdama pavyzdingai - pirmąja 2013m. iššūkio knyga. Žiūriu, daug kas jau spėjo pirmąją šiais metais knygą perskaityti, o kiti net po kelias. Aš tuo tarpu paradoksalu, bet rašytojo-simbolisto romaną baigiau taip pat simboliškai - sausio 13tąją.

Užvertus paskutinį puslapį, kilo daug minčių. Pagavau save klausiant - o ką aš buvau girdėjusi apie lagerį prieš skaitant? Iš istorijos vadovėlių žinojau, kad rusai ir vokiečiai kurdavo lagerius visiems, nepritariantiems jų valdžiai, bent kiek nusikaltusiems, arba, jei reikdavo, tremdavo ir už išgalvotus nusikaltimus. Vokiečiai siųsdavo lagerin dar ir žydus... už tai, kad jie žydai. Filmai ir tie patys vadovėliai leido man suprasti, kad žmonės juose buvo žudomi. Iš močiutės patirties, žinojau, kad lageriuose dirbdavo sunkius darbus - medžių kirtimas, rąstų nešiojimas, ir gerai būdavo jei per dieną duonos riekę gaudavo. Regis viskas, tuo mano žinios ir pasibaigdavo.

Perskaičiusi "Dievų mišką", pasijutau tarsi pažinusi pusę pasaulio. Dievinu, kai grožinės literatūros knygos būna informatyvios - šis romanas būtent toks. Paskaičiusi keletą komentarų internete pastebėjau, kad nusivylusieji knyga sako, kad yra daug labiau emociškai veikiančių romanų apie gyvenimą lageryje, kad čia tik detaliai aprašomas kiekvienas lagerio vadovas. Taip, tai tiesa, jausmo čia beveik nerasime, pats B. Sruoga ne kartą knygoje mini, kad tai, ką žmonės lageryje išgyveno yra jų reikalas, tai jiem ir palikime. Mes tik skaitome visus aprašomus įvykius, kasdieninę lagerio rutiną ir iš to susidarome įspūdį, tačiau pačio įspūdžio mes nejaučiame. Šis romanas parašytas iš kitos, mano minėtos informatyviosios pusės. Atrodo, papasakota viskas, kas tik gali būti papasakota apie lagerį. Memuarų pradžia ir pabaiga siužetiška - autorius pasakoja sklandžiai pagal įvykių seką, tačiau didžioji dalis knygos - tai trumpi skyreliai apžvelgiantys gyvenimą lageryje iš kokios nors pusės - aprašoma lagerio valdžia (kiekvienas valdžios atstovas atskirai), moterys lageryje, tautų santykiai, kalinių rūšys, maistas, ligoninė, darbas; numirėlių, meilės reikalai ir dar daugiau temų. Suprantu, kad gal kitus tai nuvilia, bet mane informacijos gausa kartais net labiau sudomina nei jausmingumas.

Pirmą kartą turbūt iš Remarko išgirdau, kad norint išgyventi kare, tenka naudotis ironija, kitaip pražūsi... iš nevilties, beprasmybės. Lageryje tas pats. B.Sruoga visoje knygoje ironizuoja ir net apie itin žiaurius dalykus rašo pašiepiančiai, kas kartais jautresniam skaitytojui gali pasirodyti gal net kiek makabriška. Bet štai pavyzdžiui iš tokios vietos "Petersas vaikščiojo po lagerį su tokia fizionomija, lyg jis nuolat dėkotų ponui dievui už tai, kad jis nosies skylutes sutvėrė į apačią, ne į viršų. Priešingu atveju nebūtų galima prieš katorgininkus nosis riesti: lietus prilytų" mane kaip reikiant pralinksmino. Štai tokių ironijos pavyzdžių kaip šis romanas kupinas. Visgi man patiko pats Sruogos rašymo stilius, į kurį įeina ne tik ironija. Ypač tokios vietos: "Bratkė mauroja. Bratkė iš revolverio orą gadina. Bratkė liepia suktis atgal". Kai perskaitai mintyse tą kartojamą vardą kiekviename sakinyje su tokia gera intonacija, tai negali nenusišiepti (kad ir tose pačiose mintyse) iš puikiai sustiprinto irzlumo įspūdžio. Tad Balį Sruogą pasižymėjau prie patikikusių rašytojų, teks juo labiau pasidomėti.

Tiesa, romano pabaiga kiek suglumino. Kaip romanas jis užbaigtas labai neblogai, paskutinieji sakiniai verčia susimąstyti, ne diskutuoti kas ir kaip, o tiesiog kažkokią melancholišką skaitymo užbaigimo nuotaiką sukuria, už ką rašau pliusą. Tačiau mano smalsuams liko nepatenkintas ir net kiek įžeistas. Tik užverčiau knygą ir puoliau internete ieškot, kaip viskas iš tikrųjų pasibaigė - visgi čia memuarai, kur rašytojas atsidūrė po lagerio nerašoma, o žinoti norisi. Tačiau pasiknaisiojus biografijoj nusiraminau ir toliau į memuarus žiūrėjau kaip į grožinės literatūros knygą.

Ši knyga nėra iš tų, kurios mane taip paveiktų, kad galėčiau laisva valia skirti prie mėgstamiausiųjų ir sakyti "čia mano knyga". Bet vis dėlto yra knygų, kurioms nereikia tos frazės, nereikia to gan retai pasitaikančio stipraus sąryšio su skaitytoju - jos jau pačios būna tokios geros, kad automatiškai priskiriamos prie geriausių skaitytų.

Veiksmas vyksta kai žiniai su prietarais ir išgalvotais dievais valdė žmonių gentis. Tačiau, nuo aukuro išgelbėtas berniukas pelėjas užaugęs sugeba žiniams pasipriešint.Jo brolis tampa karaliumi. Jo valdoma šalis...

Veiksmas vyksta kai žiniai su prietarais ir išgalvotais dievais valdė žmonių gentis. Tačiau, nuo aukuro išgelbėtas berniukas pelėjas užaugęs sugeba žiniams pasipriešint.Jo brolis tampa karaliumi. Jo valdoma šalis atsigauna. Tarp kraupių mūšių,kraujo ir purvo vyksta asmeniai žmonių išgyvenimai.Jausmai ir meilė nepaskutinei vietoj.

Ir vėl mano rankos tiesė pačiupti kažką įdomaus, keisto, satyriško... Nuojauta manęs neapgavo - ši knyga puikiai atitiko mano keliamus reikalavimus - pažiūrėti į gyvenimą ir kai kurias problemas kitu kampu, ironiškai,...

Ir vėl mano rankos tiesė pačiupti kažką įdomaus, keisto, satyriško... Nuojauta manęs neapgavo - ši knyga puikiai atitiko mano keliamus reikalavimus - pažiūrėti į gyvenimą ir kai kurias problemas kitu kampu, ironiškai, žaismingai. Pavyzdžiui, štai 25-erių metų Antuanas susigalvojo sau bėdą, kad yra nelaimingas, nes yra per daug protingas. Tad kaip ištaisyti šį defektą? Ogi imti ir tapti kvailiu! T.y. mažiau mąstyti, mažiau rūpintis pasaulio problemomis, mažiau naudotis savo žiniomis ir protu, nes tik taip jo galva pasijus lengvesnė ir linksmesnė, negalvodama apie karą ir maliarija sergančius vaikus, globalinį atšilimą ir besibaigiančią naftą, ir todėl taip puikiai galės pritapti prie vartotojiškai bukos visuomenės. Taigi Antuanas pradeda ieškojimus, kas padėtų atsikratyti proto. Pirmasis jo naujojo gyvenimo mokytojas - alkoholis, paskui dėstytojo darbo metimas, tada įdomusis savižudybės apmokymo kursas, parašyta peticija sielos draugų atsisakymui, prašymas gydytojo pašalinti dalį smegenų ir t.t.

Manyčiau, kad ši knyga - kaip kelionė ir nuotykis, kupinas absurdo, humoro, beprotiškumo. Vos perskaičius Antuano istoriją, norisi mintyse kurti tęsinį ir įsivaizduoti, kaip toliau eina Antuano gyvenimas, kai jis, vis dėlto, suprato, kad laimė slypi visai šalia... kad nebūtina persirengti kažkuo, kuo nesi, kad būtum laimingas. Ir kad Klemensė - dar viena nelaiminga intelektualė, kuri gali pradžiuginti erdvias Antuano smegenų gatveles. Tikrai įdomus ir įtraukiantis siužetas, kurį rekomenduočiau paskaityt!

Nuo gimimo 1876 metais iki paauglystės Džekas Londonas gyveno Ouklendo lūšnynuose.Skurdo persekiojamas,nematydamas šviesesnės ateities Džekas išėjo iš namų ir pripuolamai dirbo įvairiausius darbus.Vergiškomis sąlygomis...

Nuo gimimo 1876 metais iki paauglystės Džekas Londonas gyveno Ouklendo lūšnynuose.Skurdo persekiojamas,nematydamas šviesesnės ateities Džekas išėjo iš namų ir pripuolamai dirbo įvairiausius darbus.Vergiškomis sąlygomis triūsė konservų fabrike,piratavo austrių veisyklose, kasė anglį,Beringo jūroje gaudė ruonius,valkataudamas skersai išilgai išmaišė Ameriką,Galiausiai buvo areštuotas ir prie Niagaros krioklių Niujorko valstijoje patubdytas už grotų.

Paleistas iš kalėjimo Londonas suprato sulauksiąs pasisekimo ne raumenis,bet protą lavindamas.Jis grįžo į Kaliforniją baigti gimnazijos ir paskui mokytis koledže.Laimėjęs laikraščio apsakymų konkursą Londonas nusprendė rašymu prasisknti kelią į šlovę ir susikrauti turtus.Tuo metu šalyje ėmė siausti aukso karštligė.Londonas neištvėrė;1897 metais jis paliko mokyklą ir iškeliavo į Aliaską,į Klondaiką.

Nors aukso nerado ir į Kaliforniją grįžo be cento kišenėje,bet sukauptas turtas buvo vertingesnis nei auksas.Šaltoje Šiaurėje dirbdamas su šunimis ir kovodamas su vilkais jis rado temų ir įkvėpimo kūrybai.Tie gyvūnai Londonui padarė tokį įspūdį,kad tapo dviejų jo populiariausių romanų - "Protėvių šauksmas'' ir "Baltoji iltis'' - herojais.Jis net pasirinko slapyvardį "Vilkas'', o vėliau "Vilko namais'' pavadino savo didžiulį namą Kalifornijoje.Vilko atvaizdas buvo išraižytas ir jo knygŲ Žymekliuose.

Per šešiolika savo kūrybos metų Džekas Londonas parašė nepaprastai daug kūrinių; deviniolika romanų,aštuoniolika apsakymų ir esė rinkinių, taip pat daug kitų knygų.Tačiau visame pasaulyje žinomas milijonierius visą laiką būdavo paskendęs skolose, nes išleisdavo daugiau nei uždirbdavo.

Sulaukus keturiasdešimt iš Džeko Londono liko tik ankstesnio gyvo, energingo vyro šešėlis.Jį pakirto keletas ligų, išsunkusių jo jėgas ir galiausiai pražudžiusių.Bet prieš tai jis spėjo sukurti knygas, kuriuose apstu veiksmo ir nuotykių.Tos knygos žavėjo ir tebežavi ištisas skaititojų kartas.

Baltoji Iltis pusiau vilkas, pusiau šuo.Jo kraujuje ir vieno, ir kito jėga bei drąsa. Tik gimęs ir šiek tiek ūgtelėjęs, jauniklis susiduria su žmonių ir žvėrių priešišku pasauliu. Įgimti instinktai ir žiaurios pamokos išmoko jį medžioti... kautis... nugalėti.

Visa kita nesvarbu.

Negeri žmonės skriaudžia jį ir išnaudoja, kol vienas vyriškis padeda šiam tauriam gyvūnui atskleisti savo nuostabią savybę - ištikimymibę.

Tik tuomet Baltoji Iltis gali drąsiai sutikti patį pavojingiausią iššukį.

pusiau vilkas, pusiau šuo.Jo kraujuje ir vieno, ir kito jėga bei drąsa. Tik gimęs ir šiek tiek ūgtelėjęs, jauniklis susiduria su žmonių ir žvėrių priešišku pasauliu. Įgimti instinktai ir žiaurios pamokos išmoko jį medžioti... kautis... nugalėti.

Visa kita nesvarbu.

Negeri žmonės skriaudžia jį ir išnaudoja, kol vienas vyriškis padeda šiam tauriam gyvūnui atskleisti savo nuostabią savybę - ištikimymibę.

Tik tuomet Baltoji Iltis gali drąsiai sutikti patį pavojingiausią iššukį.

Savižudybė... Kodėl daugelis iš mūsų gyvenimą baigia savižudybe? Į šį klausimą turbūt niekas negalėtų atsakyti. Juk tiek daug žmonių nušoka nuo balkono, pasikoria tvarte, persipjauna venas. Kodėl? Dėl nalaimingos...

Savižudybė... Kodėl daugelis iš mūsų gyvenimą baigia savižudybe? Į šį klausimą turbūt niekas negalėtų atsakyti. Juk tiek daug žmonių nušoka nuo balkono, pasikoria tvarte, persipjauna venas. Kodėl? Dėl nalaimingos meilės? Skolų? O gal gyventi atsibodo?

Taip galvojo ir Deivė Tauraitė, o pati savo gyvenimą baigė ant traukinio bėgių. Kodėl? Manau, jog jos meilė Valiui buvo nesėkminga. Deivei penkiolika. Ji gera plaukikė, poetė ir labai graži. Mama su Deive gyvena vienos, be tėvo. Mamelė dainuoja aklųjų chore ir suranda savo svajonių princą - neprimatantį Pranuką. Paauglė suranda benamį šuniuką, priglaudžia, pavadina Džodžeriu. Pačiai mergaitei nesiseka meilėje. Kabinėjasi Dvyliktokas Žilvinas Bauba, o princo nepavyksta surasti. Bet štai ateina lapkričio 25 diena, kai ji susipažįsta su savo meile - Valentinu, kol... sužino, kad Valentinas jos niekada nemylėjo, ja naudojosi siekdamas pritapti prie kitų, nes buvo ne tos orientacijos. Kovo 13 dieną Deivė mirė. Nusižudė.

Labai gera mergaitė buvo Deivutė. O gal ne? Gal ji dar rašytojo Vytauto Račicko širdyje gyvena? Gal skaitytojų širdyje gyvuoja? Manoj Širdy ji dar gyva ir laiminga.

Vienas iš gražiausių Deivės eilėraščių.

Einu mišku. Sustoju ir dairaus.

Tarp krūmų lyg ugnelė švyti.

Bet kas ją prižiūrės, kas saugos ją,

Jeigu aplink tik niūrios pelkės plyti?

Gal medžiai milžinai sargai?

O gal baltuolės plukės?

Ir skubinuos ugnelės link

Aš džiaugsmo kupina, suplukus.

Bet kas gi čia? Tai ne ugnis -

Krūmelis tarsi laužas švyti

Ir norisi visiems suukt:

-Žiūrėkit, žalčialunkis žydi!

O tai paskutinis Deivės eilėraštis. Parašius šį eilėraštį ji nusižudė.

Prašau, nekaltinkit manęs

Ir nieko nieko nesakykit

Dėl to, kad neišmokau aš

Kažkam ir dėl kažko patikti.

Nepykit ant manęs, kad aš nemoku

Lankstytis prieš kitus.

Geriau atsiimu paskirtus man

Dygius, skaudžius žodžius.

Nepykit ant manęs, kad įšeinu

Ir palieku visus

Juk man tikrai už jus geriau -

Lietaus lašai, niūrus dangus.

Vynas yra... vyno nėra... meilė yra... meilė. Ne, tai nėra romanas apie nusaldintą meilę. Tai knyga apie meilę miestui, apie stiprią meilę moteriai. Apie jausmus tam, ko jaunas bohemiškas elgeta niekada nė negalėjo...

Vynas yra... vyno nėra... meilė yra... meilė. Ne, tai nėra romanas apie nusaldintą meilę. Tai knyga apie meilę miestui, apie stiprią meilę moteriai. Apie jausmus tam, ko jaunas bohemiškas elgeta niekada nė negalėjo turėti.
Be galo dievinu knygas, tačiau tikėsite ar ne - nemėgstu poezijos; tikriausiai todėl buvo labai sunku įsiskaityti į šį romaną, kuris man pasirodė (iš pradžių) kiek per daug poetiškas. Nepaisant to, vėliau įtraukė tarsi sukūrys ir knygą įveikiau per porą prisėdimų. Pirmuosius gerus penkiasdešimt puslapių skaičiau pusbalsiu. Nenorėjau numesti knygos nesuteikusi jai dar vieno šanso, nes tekstas tikrai labai gražus ir lengvas...
Nė nenumanau ar tai sutapimas ar ne, tačiau knygą pradėjau skaityti kelios dienos prieš sausio 13-ąją, nors dar tada nežinojau, kad ši diena yra dešimtosios Jurgio Kunčino mirties metinės... toks sutapimas, kad net šiurpuliukai per kūną nuėjo... viskas susiję - meilė, mirtis, euforija, varnalėšų ir vyno naktis, Bekešo kalnas, valkatos, bohemikai...
Vietomis skaitant darėsi graudu, kitais kartais negalėjau nustoti šypsotis, matyt, kadangi esu sarkazmo šalininkė. Pasakotojas toks stiprus ir turi puikių istorijų, jog jos įtikina ir nebekelia jokių abejonių. Poetiškai. Bet tą jau minėjau, ar ne? Švelniai, tačiau su klaikiu ironijos prieskoniu ir nuojauta, kad viskas gerai tikrai nesibaigs.
Jeigu perskaičius šį romaną nepatikima meile, tai bent jau įsimylimas Vilnius. Atšilus orams tikrai keliausiu su vyno buteliu ant Bekešo kalno... pamąstyti, pasėdėti romantiškai, gal net pasivolioti varnalėšose...
Knygą ėmiau iš bibliotekos, tačiau planuoju įsigyti, nes norėčiau turėti savo lentynoje. Stipru.

Vieną dieną draugė atnešė man šią knygą , sakė,kad būtinai turiu ją perskaityti. Na, kai perskaičiau knygos anotaciją, man nelabai patiko pokario metas, politika ir pan. Bet kai pradėjau skaityt, negalėjau atsitraukti....

Vieną dieną draugė atnešė man šią knygą , sakė,kad būtinai turiu ją perskaityti. Na, kai perskaičiau knygos anotaciją, man nelabai patiko pokario metas, politika ir pan. Bet kai pradėjau skaityt, negalėjau atsitraukti. Pasirodo knyga labai įdomi ir turtinga. Tai viena iš tų knygų, kurias prisimeni visą gyvenimą. Estijos kaimas, pokario metas, kumunizmas ir šalia dviejų kartų moterų istorija. Alydė ir Zara, jos visiškai skirtingos, bet jas jungia, jų abiejų baisūs išgyvenimai.

Ramiai gyvenančios Alydės kasdienybę sugriauna netikėta viešnia, rusė, prairusiom kojinėm, vakarietiška suknele, baikščiai reaguojanti į bet kokį garsą. Įtari Alydė nusprendžia padėti merginai. Ir ilgainiui jos sugeba suprasti vieną kitą, ir atrasti, kad jas jungia kai kas daugiau negu patirtos nuodemės bei prievarta.

Šioje knygoje rasite visko - meilę, pavydą, smurtą, neapykantą, prievartą ir daug kitų emocijų.