Biblioteka arti, todėl turiu galimybę visada išsirinkti gerą skaitalą. Šį kartą iššūkį priėmiau John Irving'o "Sidro namų taisyklės". Išgyrė ne vienas skaitytojas. Tai tas atvejis, kada nereikia apie knygą spręsti iš...

Biblioteka arti, todėl turiu galimybę visada išsirinkti gerą skaitalą. Šį kartą iššūkį priėmiau John Irving'o "Sidro namų taisyklės". Išgyrė ne vienas skaitytojas. Tai tas atvejis, kada nereikia apie knygą spręsti iš jos viršelio. Jis nesužavėjo, tačiau perskaičius daugiau nei pusę aš sužinojau kas ant jos pavaizduota..

Romanas skaitėsi neypatingai greitai, nes knygoje nagrinėjamos temos, kurios privertė dvejoti, manyje vyko vidiniai konfliktai, diskusijos, vertinimai, apgalvojimai. Bet "gėriau" puslapį po puslapio ir vaizduotė neturėjo kada nuobodžiauti. Kuo toliau skaičiau, tuo labiau nesinorėjo, kad knyga baigtųsi. Tačiau persiskaitė. Tada ėmiau ieškoti filmo. Žiūrėjau ir filmas eilinį kartą nuvylė. Per kelias valandėles parodyti tai, kas knygoje išplėtota nepavyko. Atrodė tarsi iškarpyta, nutylėta ir pakeista. Greitai ir tik paviršiumi prabėgti įvykiai. Todėl siūlau mačiusiems filmą paskaityti knygą ir neprarasti malonumo.

Nenoriu nupasakoti siužeto. Tačiau verta paminėti, kad knygoje prisiglaudžiama prie medicinos ir sodininkystės, nes veiksmas vyksta Sent Klaudo prieglaudoje ir Vandenyno Vaizdo soduose. Gydytojas Vilburis Larčas prieglaudoje priima našlaičius ir dirba Dievo darbą. Abortai yra draudžiami, bet Larčas žino, kas nutinka nepageidaujamų kūdikių atsikratyti mėginančioms moterims, kai joms nepadeda gydytojai ir kokie būna prieglaudose paliktų našlaičių gyvenimai. Vandenyno Vaizdo soduose auginami obuoliai ir spaudžiamas sidras. Šias dvi nesulyginamas erdves vienija Homeras Velzas - našlaitis.

Abortai, vaikų gimimas, šeimos santykiai, seksualumas, melas, diskriminacija. Ir daug kitų temų. Drąsiai ir jausmingai. Taigi tai viena iš sodriausių knygų savo gebėjimu gvildenti opias mūsų visuomenės problemas.

Norisi bėgti ir tiesiog išsirėkti. Taip ir padariau..

Pirma mintis, perskaičius šį kūrinį: po velnių, kiek ta komunizmo-leninizmo-socializmo epocha sunaikino žmonių gyvenimų ir sielų, talentingų, inteligentiškų ir ištikimų.

Patarimas/ įspėjimas: nepatariu imti skaityti...

Pirma mintis, perskaičius šį kūrinį: po velnių, kiek ta komunizmo-leninizmo-socializmo epocha sunaikino žmonių gyvenimų ir sielų, talentingų, inteligentiškų ir ištikimų.

Patarimas/ įspėjimas: nepatariu imti skaityti šio romano, neturint bent menkiausių žinių apie Spalio Rusijos revoliuciją/ bent trumpai nesusipažinus su M. Bulgakovo biografija ir šio romano ištakomis, nes visų pirma, tai yra biografinis kūrinys, paremtas asmeniniais autoriaus išgyvenimais ir prisiminimais apie 1918-1919m. žiemos įvykius Kijeve.

Turbinų pavardė (Турбины) - tai mergautinė Bulgakovo močiutės iš mamos pusės pavardė. Kituose aprašomuose Turbinų šeimos nariuose nesunkiai galima atpažinti Bulgakovo giminaičius, jo draugus, pažįstamus bei patį autorių. Romano veiksmas vyksta name, kuriame Bulgakovų šeima gyveno Kijeve.

Mano nuomone, paskaičius tos pačios wikipedia straipsnį apie šį romaną, jį galima būtų lengviau suprasti ir labiau įsigilinti į tuometinius pagrindinių herojų išgyvenimus.

Trumpai apie ką: Romano veiksmas vyksta 1918m., kai iš Kijevo traukiasi Ukrainą okupavę vokiečiai, ir miestą užgrobia Petliūros kariuomenė. Tuometinis Kijevas, nepasiduodantis bolševikų spaudimui, daugeliui rusų inteligentų bei karininkų, bėgančių ir bandančių pasislėpti nuo bolševikiškos Rusijos, tapo savotiška užuovėja. Mieste jaučiasi įtampa: vokiečiai traukiasi, o miestą nuo Petliūros kariuomenės gelbsti beveik beginkliai savanoriai ir ką tik mokslus baigę jaunučiai kariūnai. Pagrindiniai herojai Aleksejus ir Nikolka Turbinai (Алексей и Николка Турбины), kaip ir kiti miesto gyventojai savanoriais užsirašo į gynėjų būrius, o jų sesuo Jelena saugo namus, kurie tampa prieglobsčiu buvusiems rusų armijos karininkams. Etmono administracija, supratusi, kad savanorių pajėgos neapgins miesto, iš jo pasitraukia kartu su vokiečiais. Savanoriai - rusų karininkai nesėkmingai gina miestą (pažymėtina, kad autorius sukūrė nuostabų personažą - pulkininko Naj_Turso (Най-Турс) vaidmeny, kuris gelbėdamas jaunųjų kariūnų gyvybes, paaukojo savąją). Kai kurie, suvokę visos situacijos ir gynybos beprasmybę, paleidžia savo karius namo, kiti organizuoja pasipriešinimą ir miršta. Galiausiai Petliūra užima miestą, tačiau už poros mėnesių mūšiuose pralaimi ir "atiduoda" Kijevą bolševikams.

Ir visų šių įvykių sūkuryje atsiduria miela, tyli ir inteligentiška Turbinų šeima. Autorius aprašo sunkų ir beribį inteligentiškos rusų šeimos bei jų draugų pasaulį, kurie ne savo valia yra įpainioti į šiuos karinius ir politinius įvykius.

Nuo savęs: nepaisant žinomo ir daugumos šlovinamo M. Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita", būtent "Baltoji gvardija" buvo pats mėgstamiausias ir labiausiai puoselėjamas kūrinys.

"Didingi ir siaubingi buvo 1918 Kristaus metai, antrieji nuo revoliucijos pradžios. Vasarą buvo jis pilnas saulės, o žiemą - sniego, ir ypač aukštai danguje švietė dvi žvaigždės: piemens žvaigždė - Venera ir raudonas drebantis Marsas".

Nerandu žodžių aprašyti visos Turbinų šeimos ir kitų žmonių likimų tragedijos, nes to neįmanoma aprėpti ir iki galo suprasti. Visas tas chaosas, baimė, kraujas, išdavystės ir mirtys suponuoja baisius vaizdus, dar kartą patvirtinančius, kad tais laikais visi buvo pamesti ir visi buvo priešai ir išdavikai. Viso to socialinio kataklizmo pradžia, aprašyta romane, apnuogina žmonių sielas ir charakterius: vieni sprunka, kaip Jelenos Turbinos vyras/ kiti paaukoja savo gyvybę vardan kitų kvėpavimo, kaip pulkininkas Naj-Tursas/ treti nugali baimę ir išgelbsti sužeistą karininką, kaip Anna/ ketvirti iš pagarbos žmogui pasirūpina, kad šeima galėtų mirusįjį palaidoti, kaip Nikolka ir t.t. Atėjusi su trenksmu era, kai tėvas žudė sūnų, o brolis žudė brolį vien dėl kvailų politinių įsitikimų, pasauliui pridarė didesnės žalos, nei atnešė naudos.

Turbinų šeimos išgyvenimuose atsispindi kiekvienos tų laikų šeimos tragedija.

"Viskas praeis. Kančios, išgyvenimai, kraujas, badas ir maras. Kardas dings, o žvaigždės liks, kai mūsų reikalų ir kūnų šešėlių nebeliks žemėje. Nėra nei vieno žmogaus, kuris šito nežinotų. Tai kodėl gi mes nenorime nukreipti savo žvilgsnio į juos? Kodėl?

Sužinojau, kad susuko filmą pagal J. Kerouac knygą "Kelyje", taigi, pirma kilusi mintis buvo perskaityti knygą ir tik po to pasidžiaugti vaizdais. Pradėjus skaityti šią knygą buvo gana sunku pagauti mintį, knyga atrodė...

Sužinojau, kad susuko filmą pagal J. Kerouac knygą "Kelyje", taigi, pirma kilusi mintis buvo perskaityti knygą ir tik po to pasidžiaugti vaizdais. Pradėjus skaityti šią knygą buvo gana sunku pagauti mintį, knyga atrodė keistoka, daug paikų linksmybių, vietovardžių, besikeičiančių veikėjų apie kuriuos vėliau vėl netikėtai pradedama pasakoti. Tačiau perskaičiusi knygą suvokiau, kad turbūt kitaip ir nebūtų pavykę taip gerai pavaizduoti pagrindinių veikėjų vienišumo, klystkelių, blaškymosi, savęs ieškojimų..

Tai knyga apie du draugus vieną mažiau kvaištelėjusį Selą ir kitą daugiau kvaištelėjusį Diną, kurie nusprendė išmaišyti Amerikos platybes, pasiduoti spontaniškumui ir patirti kuo daugiau nuotykių. Pagrindinis jų šūkis - tikrasis gyvenimas prasideda kelyje, ir tikrai taip, jų gyvenimas virte virė keliaujant.

Labiausiai mane žavėjo šių dviejų žmonių bendravimas, ilgi, nuoširdūs pokalbiai, kurių metu jie kalbėdavo apie tai, kas šaudavo į galvą, ieškodavo tarpusavio skirtumų ir panašumų, dalindavosi prisiminimais. Dinas mėgo filosofuoti galėdavo tai daryti visą naktį ir nenorėdavo sustoti. Labiausiai įstrigę jo žodžiai, kad lietus sujungia viską pasaulyje..

Kelionė į save per kelionę po šalį. Gero skaitymo ir gero kelio kartu su Selu ir Dinu.

Visi mes šios žemės piligrimai. Vieniems ilga ši žemiška kelionė, kitiems visiškai trumputė. Dažniausiai žmonės trokšta ilgai gyventi, o ne vienas dar nuo senų senovės norėjo atrasti gyvybės vandens, kurio...

Visi mes šios žemės piligrimai. Vieniems ilga ši žemiška kelionė, kitiems visiškai trumputė. Dažniausiai žmonės trokšta ilgai gyventi, o ne vienas dar nuo senų senovės norėjo atrasti gyvybės vandens, kurio išgėrus, niekada nemirtum. Knygoje pateikiama istorija žmogaus, kuris įkūnija bendrąją žmonijos sąmonę. Pagrindinis veikėjas Piligrimas gyvena daugybę metų - keičiasi jo kūnas, lytis, bet visus savo prieš tai buvusius gyvenimus prisimena. Tai jam leidžia vientisai suvokti istoriją, argumentuotai vertinti žmonių poelgius. Bet ši patirtis slegia ir pagrindinis veikėjas tiesiog trokšta numirti ir užbaigti šią sunkiai suvokiamą patirtį.

Savaime suprantama, piligrimas pakliūva į psichiatrijos ligoninę, kurioje dirba ir žymus gydytojas K. G. Jungas. Knygoje kaip atskira siužetinė linija - šio psichiatrijai nusipelniusio žmogaus gyvenimo istorija. Istorija su visais jo pakilimais ir nuopuoliais. Bandydamas padėti piligrimui, jis sužino daug apie jo praeitį. Taip ir mes, skaitytojai, galime trumpai grįžti į Trojos karą, pakeliauti Renesanso epochos gatvėmis, pavaikštinėti su keistuoliu O. Vaildu, net prisiminti šventosios Teresės Akvilietės gyvenimo fragmentą. Piligrimas tiek savo kalba, tiek dienoraščiais (kuriuos skaito K.G Jungas ir jo žmona Ema) įtraukia į bendrą istorijos srautą ir vis norisi skaityti toliau.

Tačiau, žvelgiant į besikankinantį Piligrimą, tampa aišku, kad būti nemirtingos atminties ne tokia ir didelė laimė. Pagrindinis herojus dar kartą patvirtina, kad bet koks visatos dėsnių pažeidimas atneša skaudžių pasekmių. Ypač suvokiant, kad niekas nesikeičia, kad žmonija vis daro tas pačias klaidas: "Įrodymų per akis. Kiekvienu atveju, turėdami gerą progą, mes nepripažįstame kolektyvinės sąmonės ir einame atgal ant laužo, lyg ugnis būtų vienintelis mūsų išsigelbėjimas".

Tad tikrai verta šią knygą skaityti. Čia ne vienas, čia daug piligrimų, o perskaitę ją, mes tampame daugiau matančiais bendrosios piligrimystės dalyviais.

Mano knygų dešimtukas prasideda nuo pačios ekstravagantiškiausios lietuviškos knygos - t.y. Jurgos Ivanauskaitės šedevro "Ragana ir lietus".



Kodėl tai - šedevras? Ogi todėl, jog ši laiką pralenkusi knyga žavi savo...

Mano knygų dešimtukas prasideda nuo pačios ekstravagantiškiausios lietuviškos knygos - t.y. Jurgos Ivanauskaitės šedevro "Ragana ir lietus".



Kodėl tai - šedevras? Ogi todėl, jog ši laiką pralenkusi knyga žavi savo aktualumu, originalumu bei išmintimi. Žinoma, čia nerasi jokių idiotiškų vampyriškų meilių ar naujų penkių dešimčių pilkų atspalvių, taip pakerėjusių pavargusių moterėlių smegenėles. Erotikos ir meilės čia apstu, yra net nurausti verčiančių meilės scenų, kurios nelabai ir dera Marijos žeme vaikščiojusiai rašytojai, bet nenukrypkim į šalį - geriau trumpai apžvelkim patį knygos turinį.



"Ragana ir lietus" pasakoja apie jaunos moters meilę kunigui, kuris ją atstumia. Vika, pagrindinė pasakojimo veikėja, jaučiasi beviltiškai bei sugniuždyta - trapus moters pasaulis griūva. Ne ką tepadeda ir psichoanalitikė, kuriai Vika išsipasakoja. Jų pokalbiai atskleidžia ne tik aistringą Vikos meilę kunigui Pauliui, bet atveria klaidžius bei painius moters psichologijos labirintus. Šalia pasakojimo atsiranda ir kitos knygos herojės - Marija Magdalietė ir paslaptingoji ragana M.V. su savomis meilės istorijomis, kurios dailiai susipina į vieną istoriją. Atrodo, skirtingi laikai, skirtingos asmenybės bei skirtingi aistros kupini objektai, bet iš tiesų tai - vienas ir tas pats pasakojimas, priverčiantis mus visus pažvelgti į save.



Ar meilei yra kas neįmanomo?



Nebandysiu atsakyti į šį klausimą. Geriau atsiverskim šią knygą ir atraskim atsakymą į tai.

Knyga, kuriai perskaityti nereikėjo nė dienos. Greitai įtraukianti, lengvai skaitoma ir įdomi. Mane visąlaik žavėjo knygos, kurios nesukurtos, o paremtos tikrais faktais. Ši knyga - dienoraštis. Skaitai ją lyg darydamas mažą...

Knyga, kuriai perskaityti nereikėjo nė dienos. Greitai įtraukianti, lengvai skaitoma ir įdomi. Mane visąlaik žavėjo knygos, kurios nesukurtos, o paremtos tikrais faktais. Ši knyga - dienoraštis. Skaitai ją lyg darydamas mažą nuodėmę, nes čia aprašytas kažkieno tikras gyvenimas, kurio paslaptys buvo patikėtos popieriaus lapams. Knygą aprašyti sunku, ją tiesiog reikia perskaityti, nes kiekvienas ją gali interpretuoti gana skirtingai. Tačiau tikrai kiekvienas įžvelgs ir supras, ką gyvenime iš tikrųjų reikia vertinti. Jei manai, kad tavo gyvenimas blogas, paskaityk šią knygą... Manau ji sugebės pakeisti tavo nuomonę.

Rekomenduočiau skaityti paaugliams ir jų tėvams, nes jie iš šios knygos gali pasiimti daugiausiai...

Pradėjus skaityti maniau kad nebaigsiu šios knygos. Buvo jau kelios dešimtys puslapių perskaityta, o pagrindinė veikėja dar tik vos kelis žingsnius težengusi. Tik tada atkreipiau dėmesį, kad knygą sudaro apie 600 puslapių....

Pradėjus skaityti maniau kad nebaigsiu šios knygos. Buvo jau kelios dešimtys puslapių perskaityta, o pagrindinė veikėja dar tik vos kelis žingsnius težengusi. Tik tada atkreipiau dėmesį, kad knygą sudaro apie 600 puslapių. Siužetas juda sraigės greičiu, o aprašymai liejasi iki tokių smulkmenų kaip patiekalo receptas. Kadangi tai meilės istorija, tai toks detalumas sukėlė smalsumą - kiek giliai autorė leisis į tas, taip jos mylimas detales, kai reikalas pribręs iki lovos... Juokiausi smagiai, kad net pacitavau Facebook'e (netyčia). Labai daug dėmesio skirta senovinėms ir istorinėms smulkmenoms, bet knygos autorė, pasirodo yra istorikė tai kaip ir aišku kodėl. Neprijaučiu aš istorija "kvepiančiom" knygom, todėl keista, kad visgi pabaigiau ir net patiko. Tačiau antrą kartą neskaityčiau.
Rekomenduoju tiems, kuriems patinka lėtas, neskubus tempas; detalūs, smulkmeniški aprašymai; istorijos mokslas; bibliofilija; daugiakalbystė (poliglotiniai posakiai), ir žinoma - vampyrinės meilės istorijos.
Kadangi tiesiog "būtina" palyginti su "Saulėlydžio" saga, tai rinkčiausi pastarąjį, turbūt todėl, kad jame "sportinis automobilis BMW M3", o šioje knygoje tiesiog "sportinis automobilis" - tiek tos naudos iš detalių aprašymų kai dėmesys skiriamas tik šimtamečiams ir senesniems objektams.

Maksimo Gorkio kūryba nuveda į tamsius, purvinus Rusijos laikus, kai valdžia ir tam tikra prasme žmogus, priklauso carui. Kaimuose ir miestuose tvyro skurdas, pyktis, žmonių išnaudojimas. Klasikinė kaimiečių šeima:...

Maksimo Gorkio kūryba nuveda į tamsius, purvinus Rusijos laikus, kai valdžia ir tam tikra prasme žmogus, priklauso carui. Kaimuose ir miestuose tvyro skurdas, pyktis, žmonių išnaudojimas. Klasikinė kaimiečių šeima: girtaujantis, grašius uždirbantis ir nuolatos mušantis savo pačią vyras, bei žmona, gimdanti vaikus, prižiūrinti namus ir nuolat besitaikstanti su girto vyro nuotaikos svyravimais. Tai tarsi užburtas ratas, besisukantis iš kartos į kartą ir teikiantis saugomą. Gorkio veikėjas Pavlas Vlasovas - jaunuolis, kuriam toks gyvenimas nepriimtinas ir jis visomis savo galios pastangomis siekia pabudinti liaudį, skatinti keisti savo gyvenimą ir nebijoti kovoti už savo teises. Tačiau tai nėra taip paprasta: per daugelį metų žmonės priprato vergauti caro valdžiai, nesipriešinti bet kokiam naujam jo sprendimui, mokesčiui. Ir tik giliai pasąmonėje įsišaknijusią neteisybę išliedavo pykčiu prieš kaimyną, žmoną arba galutinai nusigerdavo.

Pradžioje atrodė, kad jaunuoliui niekada nepavyks pajungti liaudies, juolab, kad tiesa, kurią jis skleidė buvo jiems be galo skaudi, jie jos bijojo. Tačiau mažas laimėjimas prieš išnaudotojus praplatina Pavlo gretas, o žinia apie jį ir jo siekius pradeda sklisti žaibo greičiu po visus aplinkinius kaimelius ir miestus. Liūdna, tamsi kasdienybė pasibaigia, prasideda naujas, margas, įvairus gyvenimas. Žmonės pradėjo geisti tiesos: beraščiai mokinosi skaityti, o po to slapta skaitydavo uždraustą literatūra, jaunuoliai rinkdavosi į trobas, kur diskutuodavo, skaitydavo, draugiškai ginčydavosi. Tiek laiko kentėjusi liaudis pradėjo augti ir joje kunkuliavo pyktis ir noras atkeršyti engėjams.

Vertėtų prieiti prie pagrindinio Gorkio personažo - motinos. Tai daug patyrusi moteris, našlė, Pavlo motina, kuri, mano manymu, didis personažas. Pradžioje ji skeptiškai žiūri į sūnaus nutolimą nuo įprasto kaimiško gyvenimo, o vėliau tampa jo sekėja. Šiam personažui tenka susidurti su dideliais sunkumais: miršta šeimos maitintojas vyras, sūnus persiakiojamas žandarų dėl revoliucinių įdėjų, po kiek laiko tenka jį lankyti kalėjime. Motina be galo stipri, jos širdis milžiniška, ji myli visus ir nori visus apsupti taika ir meile. Neseniai teko matyti labai seną filmą "Metropolis'', apie vargšus darbininkus ir protingus jų išnaudotojus, kurio pagrindinė mintis tokia: tarp galvos ir rankų turi būti tarpininkas - širdis. Kaip šiuo atveju tai susiję su kūriniu "Motina''? Pelagėja Nilovna (motina) savo atvira meile visiems buvo tarpininkas tarp miesto darbininkų ir kaimo valstiečių. Miesto žmonės siekė lygybės visiems ir valdžios liaudžiai, tuo tarpu valstiečiai įniršę troško kraujo, naujų žemių. Motina tiek su vienais, tiek su kitais kalbėjo ne žodžiais, o širdimi, ji visą save atidavė žmonėms, nes troško to, ko ir jos sūnus, kad žmonės žinotų visą tiesą.

iki šiol nelabai galiu suprasti, ar ši knyga man labai patiko ar šiek tiek patiko. Kartais skaitant būdavo painu susigaudyti tarp naujų vardų, o dar ta painiava su tėvavardžiais. Bet, manau, esmė ne varduose. Kūrinys neturi pabaigos, man jis nutrūksta per greitai, norėjosi sužinoti tolimesnį personažų likimą. O gal paprasčiausiai autorius palieka vietos skaitytojo fantazijai. Kiek rašoma istorijos vadovėliuose - revoliucija Rusijoje įvyko, vadinas bet kuriuo atveju knyga turėjo baigtis teigiama linkme.

Vieną dieną Filipą Marlau,privatų seklį,likimas suveda su Briedžiu Malojumi. Jis ką tik išėjo iš kalėjimo už banko apiplėšimą. Briedis Malojus ieško savo mylimosios Velmos, kadaise dainavusios užeigoje "Pas...

Vieną dieną Filipą Marlau,privatų seklį,likimas suveda su Briedžiu Malojumi. Jis ką tik išėjo iš kalėjimo už banko apiplėšimą. Briedis Malojus ieško savo mylimosios Velmos, kadaise dainavusios užeigoje "Pas Florianą'.Jos ieškoti imasi ir Filipas Marlau. Asmeniškai aš antrą kart šios knygos neskaityčiau. Mažoka veiksmo ir daug aprašomų vaizdų. Seklys be intrigos.

"Orchidėjų namai" - tai jaudinanti istorija! Visiškai pasinėriau į herojų pasauly, kiekvienas puslapis žadino smalsumą, kokie dar įvykiai laukia spėtų pamilti herojų Džulijos ir Kito. Kaip susiklostys anglų didiko Hario ir...

"Orchidėjų namai" - tai jaudinanti istorija! Visiškai pasinėriau į herojų pasauly, kiekvienas puslapis žadino smalsumą, kokie dar įvykiai laukia spėtų pamilti herojų Džulijos ir Kito. Kaip susiklostys anglų didiko Hario ir jaunutės jo žmonos Olivijos gyvenimai. Mintys sukosi apie tai kas laukia toliau, kokie likimo smūgiai dar sujudis ir taip tragišką herojų gyvenimą. Kaip baigsis ši, per kelias kartas užsitęsusi istorija. Kartu su knygos veikėjų kasdienybe šalia ėjo jų prisiminimai, išgyvenimai, istoriniai įvykiai, kurie nubloškė net į tolimąjį Tailandą.

Nuoširdžiai rekomenduočiau šią knygą ilgam žiemos vakarui, tiems kurie pasiilgę išskirtinės istorijos. Jokių nuvalkiotų frazių, visiškai nenuspėjamas turinys. Super!