Nuostabi knyga, kuri paliko didelį įspūdį, sukėlė daug emocijų, džiaugiuosi, kad pagaliau ją perskaičiau. Tai intriguojantis pasakojimas apie svajones ir troškimus, meilę ir neapykantą, maištą ir nuolatinę...

Nuostabi knyga, kuri paliko didelį įspūdį, sukėlė daug emocijų, džiaugiuosi, kad pagaliau ją perskaičiau. Tai intriguojantis pasakojimas apie svajones ir troškimus, meilę ir neapykantą, maištą ir nuolatinę kovą.

Erškėčių paukščiai - šeimos istorija, pasakojanti apie jaunos merginos Megės Klieri bei jos šeimos gyvenimą. Būdama maža mergaitė ji atvyksta iš Naujosios Zelandijos į Australiją ir apsigyvena Drohedoje. Droheda, nepaisant visų blogų atsiminimų, tai vieta, į kurią visada norisi sugrįžti, tai visas Klierių šeimos pasaulis.

Vos atvykusi į Australiją Megė susipažįsta su jaunu ir gražiu kunigu Ralfu de Brikasaru. Vėliau tarp jaunos merginos ir kunigo gimsta meilė, uždrausta, sukėlusi daug skausmo ir kančių, bet gyva iki pat mirties. Meilė pavogta iš Dievo, už kurią reikėjo atsiliginti su kaupu, vagystę išpirkti didžiuliu skausmu.

Jaudinantis pasakojimas apie santykius tarp partnerių, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, jų silpnąsias puses, nuodėmes ir paslaptis. Kiekvienas knygos veikėjas ir jo likimas vertas dėmesio ir apmastymų.

Knyga skaitosi lengvai, žavi savo paprastumu, todėl tikrai rekomenduoju ją visiems, kas dar neskaitė.

Seniai jau dulkėjo ši knyga ant lentynos. Kažkaip vis nesinorėjo skaityti knygos, kurios anotacija teigia, jog pagrindinis jos veikėjas "tai vieta, Montedidijus". Kažkokia nesąmonė, galvojau, bet draugė, atitempusi šią knyga...

Seniai jau dulkėjo ši knyga ant lentynos. Kažkaip vis nesinorėjo skaityti knygos, kurios anotacija teigia, jog pagrindinis jos veikėjas "tai vieta, Montedidijus". Kažkokia nesąmonė, galvojau, bet draugė, atitempusi šią knyga net už Atlanto, nebūtų gi neįdomios vežusi. Ir pasirodo tempė tą knygą tokį kelią ne be reikalo. Tikrai buvo įdomi ir man patiko. Perskaičiau vienu prisėdimu (trumpoka visgi). Man anaiptol nepasirodė, kad čia pagrindinis veikėjas vieta, nes pati knyga tai trylikamečio berniuko dienoraštis. Jei kas kitaip manot, prašom apšvieskit. Veiksmas, berods, vyksta kažkur apie 1960-uosius. Berniukas, kurio vardas net nėra minimas, pabaigęs penkias klases pradėjo dirbti padėjėju pas baldininką. Jis iš pažiūros labai paprastai aprašo ir papasakoja dienos ir įvykius, žmones su kuriais susidūrė. Tačiau tame paprastume glūdi labai nevaikiškas įžvalgumas kartais susimaišantis su dar vaikišku naivumu. Aplamai, knyga gan keista, ypač dėl to, kad šis trylikametis gyvena jau suaugusioj gyvenima: dirba, rūpinasi namais, net turi mylimąją, kuri šiaip jau pati nusprendė, kad jie įsimylėjėliai, o jis nesipriešino. Labai panorėjus būtų galima prianalizuot puslapius apie šią knygą, ten pilna užslėptos simbolikos ir perkeltinių prasmių. Jei skaityt vien dėl turinio, tai turinys tikrai savotiškai įdomus net ir paviršutiniškam skaitymui, tingint per daug kažką analizuot.

Knygos autorė Jean Sasson - neįprasta svetimšalė Siaudo Arabijoje. Islamiškoje šalyje, kurioje turistai daugiau nei nepageidaujami, ji praleido daugiau nei dešimt metų. Tačiau knyga "Princesė: visa tiesa apie gyvenimą po...

Knygos autorė Jean Sasson - neįprasta svetimšalė Siaudo Arabijoje. Islamiškoje šalyje, kurioje turistai daugiau nei nepageidaujami, ji praleido daugiau nei dešimt metų. Tačiau knyga "Princesė: visa tiesa apie gyvenimą po skraiste" - ne apie keliones, ši knyga apie islamiškų kraštų moteris, pasakojama J. Sasson draugės, princesės Sultanos lūpomis.

Sultana nėra tikrasis princesės, vienos iš karališkosios Saudidų giminės narių, vardas. Islamo pasaulyje neįsivaizduojama, kad moteris gali turėti savo nuomonę ir ją išsakyti, piktintis vyrų sprendimais ar net islamiškais papročiais, pavyzdžiui, išprievartautai mergaitei paskirta mirties bausme ar moters, įsimylėjusios kitatikį, uždarymui karceryje. Visam likusiam gyvenimui. Tad nenuostabu, jog princesė norėjo išlaikyti savo paslaptį.

O po juoda skraiste islamo pasaulyje slepiama itin daug. Stora medžiaga uždengtose akyse atsispindi liūdesys ir nerimas, kai penkiolikmetė tekinama už nepažįstamo penkiasdešimtmečio. Būsima ketvirtoji žmona.. Arba kai vėl gimsta mergaitė, o ne berniukas. Kai žinai, kad teisiškai valstybėje net neegzistuoji, nes niekas neužregistravo, kad gimei, niekam nerūpės, kad mirsi.

Nepaisant šios šiurpiai niūrios moterų teisių ir laisvių temos, autorė pasakoja ir apie auksu tviskančią kasdienybę. Nors šydas turi uždengti visą moters kūną, po juo - prabangiausi drabužiai, kvepalai... Ir problemas princesės sprendžia paprastai: nori po barnio susitaikyti su anyta - nueini ir nuperki jai deimantų vėrinį už keliasdešimt tūkstančių dolerių. Nori atrodyti itin dorovinga - užsidedi tankiausios medžiagos šydą ant akių. Kas, kad pro jį nieko nesimato ir kas porą žingsnių griuvinėji. Kartais net sunku suprasti, ar Sultana iš tikrųjų taip žvelgia į pasaulį, ar tik šaiposi iš savęs.

Apskritai, rimta, vietomis šiurpoka Sultanos gyvenimo istorija, su nedideliais humoro pagardais yra lengvai skaitoma ir įdomi knyga. Viena iš tų, kurios praplėčia mąstymo horizontus ir tikrai palieka įspūdį - išlikti abejinga tiesiog neįmanoma.

"Miegančių drugelių tvirtovė" perskaityti norėjau jau senokai,ypač po pagal šią knygą sukurto filmo.Romane susipina egzistenciniai klausimai : tikėjimas,pasaulio pabaigos ir mirties baimė,bei pagrindinių knygos veikėjų...

"Miegančių drugelių tvirtovė" perskaityti norėjau jau senokai,ypač po pagal šią knygą sukurto filmo.Romane susipina egzistenciniai klausimai : tikėjimas,pasaulio pabaigos ir mirties baimė,bei pagrindinių knygos veikėjų gyvenimai.

Istorija idomi : Pagrindinė veikėja Monika,perkopusi keturiasdešimt moteris,kenčianti nuo kartais pasikartojančios depresijos ir neretai aplankančio beprasmybės jausmo.Didysis lūžis jos gyvenime prasideda tuomet,kai važiuodama su vyru Linu netyčia partrenkia staiga į gatvę išbėgusią moterį,kuri pasirodo esanti prostitutė ir mėgino nusižudyti.Moniką sujaudina vargšės prostitutės likimas ir siekia jai padėti-aplanko ligoninėje,tuomet nemažai ir sužino apie "nesaldų" jos gyvenimą,tačiau,kiek vėliau,netikėtai ( o gal ir taip ), Moniką aplanko žinia,jog nelaimingoji moteris nusižudė.Tai priveda prie pažinties su savo darbui visiškai atsidavusia socialine darbuotoja Vanga,kuri rūpinasi gyvenimo nuskriaustomis moterimis-prostitucijos aukomis.Monika pasisiūlo į savo namus priglausti tris buvusias prostitutes ir atvesti jas į doros kelią.Štai ir prasideda įdomiausioji dalis : kūrinio centre nusivylusi gyvenimu moteris,o šalia jos ryškių charaterių prostitutės,merginos,kurių gyvenime buvo daugiau skausmo,nei džiugių akimirkų,kurios patyrė tai,ko daugelis nė sapne nėra regėjęs.Merginos pakeičia iš pirmo žvilgsnio monotonišką Monikos gyvenimą,jis tarsi įgauna prasmę,tampa kiek nesnuspėjamas,kupinas naujų potyrių,prostitučių išpažinčių ir nuopolių,įvykiai seka vienas po kito.Monos santuoka byra į šipulius - jos vyras Linas susiranda kitą moterį ir ruošiasi ją vesti.Taip dažnai minėti "siamo dvynių" kūnai skyla pusiau,yra tarsi niekšiškai bei nesuvokiamai atskirti.O kur dar vis gausėjantys,pasaulio pabaigą simbolizuojantys signalai,mirties baimė...Nepaliaujamai eina metai,kurie artina tą nežinomą ir nepatirtą mirtį.

Romanas baigiasi kiek netikėtai,tačiau triejų buvusių prostitučių gyvenimas jau paženklintas visam laikui ir vargu ar greit sušvies gražesnėmis spalvomis,viena iš jų net tampa žudiko auka.Tai įtraukianti knyga,kupina įvairių apmąstymų apie gyvenimą,mirtį,tikėjimą ne tik Dievu,bet ir žmonėmis,supažindinanti su žiauriu prostitučių gyvenimu,verčianti susimąstyti.Rekomenduoju perskaityti visiems.

Knygą įsigijau todėl, kad pati dirbu su autistiškais ir įvairių kitų ypatumų turinčiais vaikais. Pagalvojau, kad reikėtų perskaityti, nes knygų, kuriose aiškiai ir suprantamai išdėstyta tai, kas tėvams, auginantiems...

Knygą įsigijau todėl, kad pati dirbu su autistiškais ir įvairių kitų ypatumų turinčiais vaikais. Pagalvojau, kad reikėtų perskaityti, nes knygų, kuriose aiškiai ir suprantamai išdėstyta tai, kas tėvams, auginantiems vienokius ar kitokius vaikus, būna neaišku, niekada nėra per daug, ir visada džiaugiuosi, kad atrandu kažką, ką galima rekomenduoti paskaityti. Man pačiai knygos, ypač grožinė literatūra, daug geriau padeda suprasti kitą žmogų, ypač kai jis stipriai skiriasi nuo manęs. Beje, ir filmai. Bet dabar - apie knygas.

Šią knygą tiesiog "ryte prarijau". Galvojau, perversiu svarbiausias vietas, važiuodama porą valandų visuomeniniu transportu, bet spėjau kone visą perskaityti. Labai lengvai skaitėsi, aiškiai ir suprantamai, su vaizdžiais pavyzdžiais. Knygos autorė - mama, pati auginanti sūnų su Aspergerio sindromu (šis sindromas priskiriamas autizmo spektrui, tai yra, žmonės su Aspergerio sindromu turi autizmo bruožų ir normalų arba aukštą intelektą). Ji išdėsto dešimt svarbiausių dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį gyvenant, dirbant, ugdant autistiškus vaikus, ir kaip specialistė neturiu ko prikišti. Man viskas pasirodė logiška ir pagrįsta. Beje, knyga puikiai tinka ir tiems, kurie su autizmo bruožų turinčiais žmonėmis nesusiduria, bet nori geriau juos suprasti: pateikiami pavyzdžiai iš gyvenimo su sūnumi suteikia jausmą, kad dabar jau aišku, kodėl šiems vaikams reikalingas vaizdinis tvarkaraštis, kodėl su jais viską reikia kalbėti labai tiesmukai ir aiškiai, kodėl juos gali išmušti iš vėžių didžiajai mūsų daliai gana įprasta aplinka, pavyzdžiui, prekybos centras. Žavi autorės kantrybė ir meilė sūnui, taip pat ir nuostabus išradingumas, pavyzdžiui, padedant mokytis sinonimų ir vaizdingų posakių. Manau, kelios taisyklės tiktų ne tik autistiškiems vaikams, bet ir visiems, pavyzdžiui: "Sutelk dėmesį ne į trūkumus, o į gebėjimus ir lavink juos", "Pasistenk nustatyti, kas mane išmuša iš pusiausvyros" ir "Jei esi šeimos narys, mylėk mane besąlygiškai". Tinka net ir suaugusiems!

Visai pabaigoje - įdomūs ir šiek tiek mistiniai autorės patyrimai ir pamąstymai apie tai, kad sūnus ją išsirinko būti jo mama. Hm, pagalvojau, gal ir ši knyga mane išsirinko, kad ją perskaityčiau? Jeigu taip, tai galiu pasakyti tik viena: "Geras pasirinkimas"! Deduosi knygą prie tų, kurias drąsiai galiu rekomenduoti visiems tėvams, jei jų vaikai turi nors kažkiek autizmo bruožų.

Tai pirmoji mano šių metų iššūkio knyga. Jau prieš pasiimant ją iš bibliotekos teko skaityti įvairių atsiliepimų, iš kurių susidariau nuomonę, jog tai turėtų būti įdomi, tačiau sudėtinga knyga. Taip pat mane...

Tai pirmoji mano šių metų iššūkio knyga. Jau prieš pasiimant ją iš bibliotekos teko skaityti įvairių atsiliepimų, iš kurių susidariau nuomonę, jog tai turėtų būti įdomi, tačiau sudėtinga knyga. Taip pat mane nuteikė, jog pirmieji 100 puslapių (kam pritaria ir pats autorius) yra sunkiausiai skaitomi. Tad pradėjau knygą skaityti jau su šiokiu tokiu išankstiniu nusistatymu.

Pirmieji puslapiai pasirodė ne tokie jau sudėtingi ir net įdomūs ( gal todėl, kad prieš tai skaityta knyga buvo Hugo "Vargdieniai", kurioje netrūko iššūkių), kadangi aš domiuosi religijomis ir istorija, tai visa romano tematika buvo patraukli ir su malonumu skaičiau visus puslapius. Iš karto sužavėjo Viljamo herojus, priminė serialo CSI tyrėjus, kurie iš mažiausių smulkmenų padaro teisingas išvadas (kalbant apie pirmąją jo išvadą apie arklį). Taip pat, nors domiuos religijomis, neturiu didelių žinių apie to meto įvykius, todėl buvo įdomu išgirsti apie įvairius vienuolynus ir popiežiaus poelgius, kas paskatino pasidomėti šia tema, todėl tikrai ateityje norėčiau perskaityti kokią istorijos knygą apie skirtingus ordinus ir jų istoriją. Prie simpatijos Viljamui taip pat prisidėjo ir jo požiūris į religiją, kuriam labai pritariau. Jis pasirodė esantis gana šiuolaikiškas, herojus neteisė, kaip dauguma kitų herojų, kitos religijos atstovų, nebuvo toks žiaurus jų atžvilgiu ir nepervertino turtų.

Kita labai svarbi ir patraukli tematika šiame romane buvo knygos, visų pirma dėl to, jog nemažai įvykių sukosi apie vienuolyno biblioteką ir todėl, kad tuo metu knygos buvo labai vertinamos, mylimos ir neatsiejamos nuo vienuolynų gyvenimo. Labai patiko vieno herojaus žodžiai : " Knygos yra ne tam, kad jomis tikėtume, bet tam, kad jas tirtume. Skaitydami knygą, turime tikėti ne tuo, kas joje rašome, bet tuo, kas joje norėta parašyti ..." .

Nors visas romanas yra detektyvinė istorija, negalėčiau šios knygos pavadinti detektyvu, visą laiką man kriminalas atrodė esantis fone, o pirmiausia buvo ordinų, istorijos ir knygų tema, todėl tikrai nepatarčiau skaityti šios knygos tiems, kurie nori tiesiog paprasto detektyvo. Mane pirmoji knygos pusė patraukė ir ją skaičiau su malonumu, tačiau paskutinieji puslapiai buvo sunkiausi, nes susidomėjimas blėso, buvo daug puslapių visokių pašalinių istorijų, kurios kažkaip padėjo narplioti detektyvinę istorija, tačiau tos istorijos manęs nesužavėjo.

Anne Rice knygą "Interviu su vampyru" skaičiau anglų kalba, todėl ir prireikė daugiau laiko jai perskaityti nei tam laikui, jeigu būčiau skaičius lietuviškai.

Jau pats knygos pavadinimas atskleidžia ko galima būtų tikėtis...

Anne Rice knygą "Interviu su vampyru" skaičiau anglų kalba, todėl ir prireikė daugiau laiko jai perskaityti nei tam laikui, jeigu būčiau skaičius lietuviškai.

Jau pats knygos pavadinimas atskleidžia ko galima būtų tikėtis iš knygos - būtent - interviu su vampyru, tik neaišku apie ką... O pokalbis vyksta tarp daug amžių nugyvenusio vampyro ir vaikino, kuris įrašinėja pokalbį, išklauso tai, ką kraugerys turi pasakyti.

Galvodama apie šią knygą nesitikėjau tokių gilių minčių, t.y. įvairių pamąstymų. Maniau, kad bus kažkas eilinio apie vampyrų gyvenimą: trumpa gyvenimo istorija, daugybė siaubą keliančių akimirkų arba nuvalkiotų meilės akimirkų. Tačiau viską radau daug gilesne prasme.

Taip, knygoje pasitaikė tokių vietų, kurios, na nebuvo siaubą keliančios, tačiau priversdavo kažkaip nejaukiai pasijusti ir sunerimti dėl veikėjų likimo. Ir meilės užuomazgų buvo (na, pavyzdžiui, tarp Luiso (vampyro) ir jo mažosios draugės-vampyrės, arba Luiso ir fermerės Babetės...) Tik ta meilė gal kiek neįprasta.

Knyga žavi tuo, kad į vampyrų tematiką pažiūrima kiek kitaip, nei man teko susidurti. Stengiasi įžvelgti giliau - užkabina egzistavimo prasmę, amžinybės klausimą, draugystės, jausmų, kultūros temas... Atskleidžia savybes, kurios būdingos ne tik vampyrams, bet ir daugeliui žmonių. Netgi parodo kultūrinius skirtumus tarp įvairių regionų: kad ir supratimas, suvokimas apie vampyrus Europoje ir Amerikoje, ypač Rytų Europoje. Iš tiesų, galima net įžvelgti tam tikrų "paveldėjimo" atvejų, t.y., kad daug ką JAV paveldėjo iš Europos, tačiau pastaroji daug ką perėmė iš JAV.



Apibendrintai, galiu pasakyti, kad šiai knygai skirčiau 9/10. Bremo Stokerio "Drakulos" nepralenkia bent jau mano sąraše, tačiau 100 kartų nepalyginamai yra geresnė už visas nuvalkiotas saulėlydžių, vampyrų dienoraščių ar kitokių šiuolaikinių vampyrų istorijas.

Ši knyga mano knygų lentynoje dulkėjo maždaug du metus,niekaip negalėjau prisiversti ją perskaityti,bet stebuklas įvyko .. knygą perskaičiau ir net vienu prisėdimu...! Knyga tikrai įtraukianti . Joje pasakojama apie...

Ši knyga mano knygų lentynoje dulkėjo maždaug du metus,niekaip negalėjau prisiversti ją perskaityti,bet stebuklas įvyko .. knygą perskaičiau ir net vienu prisėdimu...! Knyga tikrai įtraukianti . Joje pasakojama apie merginą,vardu Veronika,kuriai atsibodo rutina,ji praranda gyvenimo prasmę ir nusprendžia nusižudyti.Pasitraukimui iš šio pasaulio mergina pasirenka migdomuosius.Tačiau Veronikai nepavyksta nusižudyti .Mergina patenka į viletės beprotanamį.Čia Veronika sužino,kad jos pastangos nusižudyti nebuvo be vaisės- nuo didelės migdomųjų dozės jos širdis yra nepagydomai sužeista,jai gyventi liko tik savaitė.Tačiau ši savaitė apvers merginos gyvenimą aukštyn kojom...

Kaip Alisai jos nuotykiuose neretai viskas atrodė taip keista, taip ir man ši knyga pasirodė keista. Na taip, sapnuose nutinka neįtikėčiausių dalykų, bet skaityti knygą apie tas fantazijas buvo tiesiog klaikiai nuobodu. Na,...

Kaip Alisai jos nuotykiuose neretai viskas atrodė taip keista, taip ir man ši knyga pasirodė keista. Na taip, sapnuose nutinka neįtikėčiausių dalykų, bet skaityti knygą apie tas fantazijas buvo tiesiog klaikiai nuobodu. Na, taip taip taip, aš ne vaikas, o knyga juk vaikams, bet esu girdėjusi dar ir tai, kad ją rekomenduojama perskaityti ir suaugusiems - tada, reiškia, aš tiesiog tos knygos nesupratau. Jei nebūčiau skaičiusi balsiai kartu su savo sūnumi, gal iš viso nebūčiau pabaigusi. Trumpai tariant, nepatiko, ir tiek.