Puiki knyga apie šeimos ryšius ir tarpusavio jausmus nuo meilės iki neapykantos ir beprotybės. Paslaptinga istorija, sužavi nuo pirmo puslapio. Labai greit pamilau tą jauną tyrinėtoją merginą, nes atrodė, kad apie knygas...

Puiki knyga apie šeimos ryšius ir tarpusavio jausmus nuo meilės iki neapykantos ir beprotybės. Paslaptinga istorija, sužavi nuo pirmo puslapio. Labai greit pamilau tą jauną tyrinėtoją merginą, nes atrodė, kad apie knygas kalba taip, kaip ir aš pasakyčiau. Buvo įdomu po sluoksnį išgirst ir rašytojos gyvenimą, spėliot dėl tos tryliktos pasakos likimo... Tikrai įdomi ir verta dėmesio knyga.

Kitoniškų pasakų rinktinėje, pavadintoje "Trylika permainų ir nevilties pasakų", sudėta dvylika pasakojimų. Tryliktasis, slepiantis garsios rašytojos Vidos Vinter gyvenimo istoriją, taip ir nepapuolė į knygą. Koks jis, tas...

Kitoniškų pasakų rinktinėje, pavadintoje "Trylika permainų ir nevilties pasakų", sudėta dvylika pasakojimų. Tryliktasis, slepiantis garsios rašytojos Vidos Vinter gyvenimo istoriją, taip ir nepapuolė į knygą. Koks jis, tas prarastas pasakojimas? Kokia tikroji rašytojos istorija, kurią ji taip kruopščiai slepia ir tik senatvėje ryžtasi atskleisti biografei?.. Šia intriguojančia paslaptimi prasideda Diane Setterfield romanas "Tryliktoji pasaka" - knyga apie pasakas, pasakojimus, istorijas ir visus tuos, kurie mėgsta jas pasakoti ir tuos, kurie mėgsta jų klausyti ar jas skaityti.

Knygoje rašytoja biografei seka pasaką apie savo vaikystę, prabėgusią sename ir paslaptingame dvare. Kuriamas labai vaizdingas ir gyvas dvaro paveikslas. Skaitydamas pats nejučia atsiduri tame geru dulkių sluoksniu pasidengusiame dvare, jauti virpančias užuolaidas, slepiančias namų vaiduoklius, girdi sunkius senutelės tarnaitės žingsnius ir nesuprantamą slaptą dvynių kalbą, užuodi žolės kvapą iš tobulai sutvarkyto figurinių medžių sodo... Taip pat gyvai vaizduojami ir dvaro gyventojai. Visi jie - geraširdis sodininkas, senutėlė namų tarnaitė, griežta gubernantė, keisti namų šeimininkai, laukinės dvynukės ir namų vaiduokliai - turi savo istorijas, kurios persipindamos sukuria intriguojančią ir jaukią seno dvaro pasaką.

Rašytojai stabtelėjus pasakoti, šmėšteli anaiptol ne tokios jaukios jos biografės bei pačios rašytojos senatvės ir ligos istorijos. Šios istorijos persmelktos liūdėsio, vienatvės, artėjančios mirties nuojautos ir ilgesio. Sunku iš šilto ir neįprasto pasakos pasaulio išnirti į tokią skaudžią ir tikrą realybę. Ir, kas keisčiausia, ne praeitis (pasaka), o būtent ši vaizduojama realybė manęs neįtikino - biografės vaiduokliai, betikslis blaškimasis, nepaliaujamas verkšlenimas dėl prarastos dvynės, liguisti dvynių santykiai ir galiausia tokia dirbtina ir saldi pabaiga įmaišė šaukštą deguto geroje istorijoje.

Ir vis dėl to ši knyga pakeri daugybe savo įvairumu, labai gražia ir literatūrine kalba, intriga, kuri neleidžia padėti knygos į šalį bei pulsuojančia didžiule meile rašytam žodžiui - ir ne tik senąjai Didžiosios Britanijos klasikai, kurios garsieji kūriniai nuolat minimi pasakojime (Charlotte Bronte "Džeinė Eir", Emily Bronte "Vėtrų kalnas", Wilkie Collins "Moteris baltais drabužiais", Arthur Conan Doyle "Užrašai apie Šerloką Holmsą" ir kt). Patys gražiausi žodžiai šiame romane skiriami knygai ir skaitymui: "Mano darbas ne pardavinėti knygas, o jomis rūpintis. Kur buvusi, kur nebuvusi, vis pasiimu kokią knygą iš lentynos, perskaitau puslapį, kitą. Šiaip ar taip, skaityti knygą - irgi reiškia ja rūpintis", "Mano šnerves pasiekė odos bei seno popieriaus kvapas, ir išsyk pasijutau ramiau. Perbėgau pirštais nugarėles, kaip pianistas, sėdęs prie instrumento, perbėga klaviatūrą. Kiekviena knyga skimbteli individualia ir nepakartojama nata", "Kelios valandos nuo aštuntos vakaro iki pirmos ar antros nakties man visuomet būdavo magiškos. Balti atverstos knygos puslapiai mėlynos frotinės lovatiesės fone, ant balto puslapio gelsvas lempos šviesos ratas - štai mano vartai į kitą pasaulį". Kokie gražūs ir kokie pažįstami visi šie vaizdiniai!

Tačiau, turiu pripažinti, kad knygos pradžioje vaizduojama įkvėpianti meilė knygai, vėliau gerokai šokiravo: "Įsivaizduokite konvejerio juostą <....>, o jos gale - milžinišką krosnį. Ant konvejerio sukrautos knygos. Visų jūsų mėgstamiausių knygų visi pasaulio egzemplioriai iki paties paskutinio. <...> O greta stovi žmogus, laiko ranką ant sverto. Tuoj įjungs mechanizmą. Jūs galite jį sustabdyti. Jūsų rankoje - ginklas. Visa, ką jums tereikia padaryti - nuspausti gaiduką.", "Neužmirškite: tasai žmogus degina knygas. Nejaugi jis vertas gyventi?", "Savaime aišku, aš myliu knygas labiau nei žmones", "Savaime aišku, Šekspyro kūryba vertingesnė už vieno žmogaus gyvybę". Tokio kraštutinumo likau nesupratusi - mylėti knygas viena, bet branginti jas labiau nei žmogų ir net svarstyti apie žmogaus nužudymą?.. Knyga vertybė, bet dirbtinai jai kurti kulto nereikėtų...

Apibendrinant, Diane Setterfield romanas "Tryliktoji pasaka" - lengva, graži ir neįpareigojanti pasaka nuo sunkios kasdienybės pavargusiai galvai.