Tai ketvirtoji ir paskutinė serijos knyga, užbaigianti visą istoriją. Dėl šios priežasties rašyti vien tik šios knygos apžvalgą nėra kaip. Na nebent norėtumėt, kad iškart papasakočiau kuo viskas baigėsi :-) Žinoma,...

Tai ketvirtoji ir paskutinė serijos knyga, užbaigianti visą istoriją. Dėl šios priežasties rašyti vien tik šios knygos apžvalgą nėra kaip. Na nebent norėtumėt, kad iškart papasakočiau kuo viskas baigėsi :-) Žinoma, taip nedarysiu, verčiau papasakosiu apie visą rinkinį.

Žmonės sukūrė superkompiuterį, kuris turėjo apsaugoti žmoniją nuo susinaikinimo. Tai buvo pagrindinė ir vienintė sistemai skirta užduotis. Žinoma, kompiuteriai nėra žmonės, tad nieko nuostabaus, kad žmogiškosios savybės jiems negalioja. Negalioja moraliniai aspektai, o psichologija remiasi paprastomis matematinėmis formulėmis ir statistiniais skaičiavimas. Tad nieko nuostabaus, kad šis sutvėrimas (ar taip galima pavadinti?) jam paskirtą užduotį interpretavo skirtingai nei jo kūrėjai ir pradėjo elgtis visiškai nenumatytai. Jo supratimu, paprasčiausias būdas apsaugoti žmoniją nuo susinaikinimo - neleisti jai vystytis, sumažinti populiacijos tankį ir išskirstyti žmones po visatą, prieš tai juos modifikuojant, kad pritaptų prie skirtingų planetų sąlygų.

Tačiau netikėtai nežinomas priešas nutekina informaciją, kad ši sistema turi išjungimo mechanizmą. Tam (te)reikia surinkti penkis žiedus, kuriuos pagamino superkompiuterio kūrėjai, sunešti juos į tam skirtą vietą, sudėlioti atitinkama tvarka ir išjungti aparatą. Skamba beveik paprastai. Tik niekas nežino, nei kur randasi šie žiedai, nei kur juos reikia nešti, nei kokia tvarka sudėti... Čia ir prasideda visa istorija.

Apibendrinant - smagi serija. Tai nėra per daug suraizgytas siužetas, verčiantis skaitytoją nuolat galvoti ir spėliot kas bus toliau, tačiau skaitosi tikrai smagiai. Kartais galima nesunkiai nuspėti tolesnę eigą, bet tai netrukdo. Jei įbersi šiek tiek Terminatoriaus, gerą šaukštą Žiedų valdovo, tris žiupsnelius Žvaigždių karų, viską sumaišysi ir paliksi pusvalandžiui šaltai stovėti, gausi šią pasaką.

Visiems detektyvų mylėtojams A.C. Doyle yra neišsemiamas šaltisi. Žymaus seklio Šerloko Holsmo ir jo ištikimojo draugo Vatsono nuotykius lietuvių kalba galima rasti net 10 tomų. Vakarai lovoje su puodeliu kakavos ir "Rinktinių...

Visiems detektyvų mylėtojams A.C. Doyle yra neišsemiamas šaltisi. Žymaus seklio Šerloko Holsmo ir jo ištikimojo draugo Vatsono nuotykius lietuvių kalba galima rasti net 10 tomų. Vakarai lovoje su puodeliu kakavos ir "Rinktinių raštų" II-uoju tomu tapo mano neatsiejama dalis ilgais ir šaltais sausio vakarais.

Detektyvai padeda ištrūkti iš kasdienių rūpesčių, pamiršti problemas ir atsidurti kitoje erdvėje. Skaitytojas įsigilinęs į detektyvą, slapta bando atskleisti nusikaltimą, tačiau jo išnarplioti be Šerloko Holmso įžvalgų ir pastebėjimų - neįmanoma. Laisvai samdomas detektyvas gudriai ir greit sudelioja pabiras dėlionės dalis, taip sudarydamas paveikslą, kuris išsprendžia neįmenamas mįsles ir paaiškina viską.Lieka tik stebėtis tokiu išskirtinu talentu ir žmogaus proto galimybėmis.

Netikėtos pabaigos, neleidžia šios knygos padėti į šoną.Skaitant Belstoundo tragediją, istorijos pabaigoje išsiaiškinama, kad tai visai ne tragedija, o gerai suplanuotų įvykių seka. Skaitytojas jaučiasi apgautas ir sužavėtas tuo pačiu metu. Teko skaityti, kad detektyvo skaitymas - proto šlovinimas. Visiškai sutinku: detektyvai taip įtrauka, kad Š.Holmsui išnarpliojus nusikaltimą, galima pajusti savo proto paaštrėjimą.

Kad skaitytojas tikrai įsitrauktų į istorijas yra pateikiami asmeniniai laiškai, nuoseklūs aprašymai, kurie yra tikslingai susiję su istorijos atomazga, knygoje galima rasti netgi nubraižytų žemėlapių! Ši knyga įtraukia greitai ir nepaleidžia ilgai, todėl prieš pradedant ją skaityti vertėtų patogiai įsitaisyti, atsiduoti skaitymo malonumui ir proto mankštai.

Perskaičius šį detektyvinų istorijų rinkinį, norisi griebti kitus tomus ir toliau gyventi pasaulyje, kuriame kiekviena smulkmena gali parodyti tikrąjį ir teisingą kelią - svarbu pastebėti aplink esančias dalis ir užpildyti dėlionę, kuri turi trūkstamų dalių.

Malonaus skaitymo!
Jūratė

Susiskaitė lengvai ir paprastai, o bet tačiau, tikėjausi daugiau. Daugiau ko..? Kad labiau įtrauktų, būtų šmaikščiau, apžavėtų ir užvertusi knygą norėčiau nusipirkti bilietą į Indiją. :) Anaiptol.. Puslapius verčiau...

Susiskaitė lengvai ir paprastai, o bet tačiau, tikėjausi daugiau. Daugiau ko..? Kad labiau įtrauktų, būtų šmaikščiau, apžavėtų ir užvertusi knygą norėčiau nusipirkti bilietą į Indiją. :) Anaiptol.. Puslapius verčiau greitai, bet dažnai padėdavau knygą ir į šoną - pabosdavo.. Tiesa, knygą praturtina ir paįvairina kas kelis psl patalpintos nuotraukos iš kelionių, bet norėtųsi jų gražesnių, didesnių..
Žodžiu, patiko, bet nesužavėjo :)

Knyga tikrai nesužavės nuostabiu vizualiniu grožiu ir tikrai nekvėpuosite tuo naujumo kvapu, kurį juntame naujose knygose.. visgi..

Dauguma juos vadina prarastąja karta... žmones (nepaprasti!!! kūrėjai, meniškos sielos),...

Knyga tikrai nesužavės nuostabiu vizualiniu grožiu ir tikrai nekvėpuosite tuo naujumo kvapu, kurį juntame naujose knygose.. visgi..

Dauguma juos vadina prarastąja karta... žmones (nepaprasti!!! kūrėjai, meniškos sielos), kuriems buvo lemta išgyventi I-jo Pasaulinio karo (kitiems ir II-ojo) žiaurumus... Visgi veikiau jie buvę palaušti emociškai, nusivylę žmogiškumu (humanizmas - ironiška sąvoka)...

Vienas iš jų - tai Ernestas Hemingvėjus (įdomu ir tai, jog "prarastosios kartos" sąvoką pats ir sugalvojęs ir baisiai jos nemėgęs, nes pats nesijautė jokios kartos atstovas)..

Tai biografinė knyga, parašyta dar buvusios Sovietų Sąjungos laikais, ruso Boriso Gribunovo... ir kad knyga truputuką "paplėkusi" (turiu galvoje sovietinius štrikus) paneigti nepaneigsi... Pati rašytojo asmenybė ir jo polinkis žavėtis komunizmo ideologija buvo neišvengiamai puikus koziris autoriui manipuliuoti skaitytoju... bet jei žinai ir moki kritiškai vertinti - baimintis nėra ko...

Skaitydama nuolat mankštinau savo smegenis, nes vis galvojau, kur pelai ir kur grūdai.. bet nesigailiu, nes Ernestas Hemingvėjus tikrai įdomi asmenybė, kurią apibūdinčiau, kaip realistiškai nusiteikusį, nutrūtgalvišką keliautoją-rašytoją...

Ko knygoje tikrai trūko?... nesu bulvarinių skaitalų mėgėja, tačiau kartais knyga darėsi nuobodoka, nes būta akimirkų, kai autoriaus žodžiai skambėjo labiau kaip E. Hemingvėjaus kūrinių analizė... arba vien tik analizė... Juk kartais gali užknisti skaityti citatas iš rašytojo kūrinių...

Visus trūkumus vienaip ar kitaip atpirko pati rašytojo asmenybė, kuri stengėsi iš gyvenimo pasiimti ir patirti visa ką tik gali ir remiantis savo asmenine patirtime kurti tarsi savo gyvenimo atspindį knygose... Įdomiausi skyriai, bent man, pasirodė būtent tie, kuriuose yra pasakojama jaunystė, I-jo Pasaulinio karo patirtys, bandymas įsitvirtinti žurnalistikoje (vien tam kad išgyventų), pirmieji metai Paryžiuje... Beje pats Hemingvėjus tuos pirmuosius jaunystės metus Paryžiuje, kai su žmona gyveno itin vargingai, laikė pačiais geriausiais jo gyvenimo metais... Ironiška, bet Gribunovas tarsi pakartojo rašytojo mintį, nes pirmuosius skyrius parašė tarsi su įkvėpimu... Iš visų skyrių dar išskirčiau apie II Pasaulinį karą, čia taip pat pateikiama daugiau rašytojo asmeninių savybių, gyvenimiškos patirties detalių...

Visgi, prieš imant šią knygą į rankas, reikėtų žavėtis praėjusio šimtmečio atmosfera, "Prarastosios kartos" kūryba ir aišku pačia asmenybe, kitu atveju knyga tikrai neišlaikytų dabarties egzamino.

Ar tikrai lengva sulieknėti skaitant knygą? Skaitydama, net susierzinau - "valgyk savo mėgstamą maistą" vis kartojo... o aš nežinau ką mėgstu, nes valgau viską kas valgoma. Jeigu gyvūnai valgo tik tai, kas jiems skanu ( pvz....

Ar tikrai lengva sulieknėti skaitant knygą? Skaitydama, net susierzinau - "valgyk savo mėgstamą maistą" vis kartojo... o aš nežinau ką mėgstu, nes valgau viską kas valgoma. Jeigu gyvūnai valgo tik tai, kas jiems skanu ( pvz. : vilkai - mėsą, drambliai - žolėdžiai ir t.t.). tai kodėl mes apgauname save visokiais prieskoniais ir pagardinę valgome bet ką... O jei tai būtų š... bet su cukrum?:))))) Niekada nevalgytume !!!!! Labai taiklūs autoriaus pastebėjimai, palyginimai. Pirmą savaitę, patikėjau, kad galėsiu "sulieknėti", paskui pamiršau autoriaus patarimus, bet prie pagrindinių minčių kaskart vis grįžtu. Valgyti tada, kai pajunti alkį, nes tai signalas, kad mano "mašinai" trūksta kuro. Vaisius valgyti iš ryto... Ar knyga man padės "sulieknėti" - nežinau. Supratau, kad prie jos reikia kaskart sugrįžti ir "pasisitiprinti" autoriaus mintimis. ( sausis)

Tai buvo viena iš labiausiai slegiančių knygų, kurias esu skaičiusi. Visa knyga tarsi pasakojimas iš už stiklo, iš kitos pusės, kurioje yra pagrindinė herojė. Stulbinanti ir netgi piktinanti nuotaikų kaita, problemų...

Tai buvo viena iš labiausiai slegiančių knygų, kurias esu skaičiusi. Visa knyga tarsi pasakojimas iš už stiklo, iš kitos pusės, kurioje yra pagrindinė herojė. Stulbinanti ir netgi piktinanti nuotaikų kaita, problemų radimas, kur, rodosi, jų ir nėra, vos ne viso farmakologijos vadovėlio išvardinimas, pastovus blogos savijautos jausmas pradžioje tikrai "lietuviškai" piktina - viskas iš nežinojimo ką veikti, iš per gero gyvenimo, galėtų susiimti. Tačiau keliaujant toliau pradedi suprasti ir pajausti, kad tai baisios ligos depresijos gniaužtai, kurie nepaleidžia, nepaiso visų pastangų, atima gražiausius jaunystės metus, neleidžia įgyvendinti norų.

Priežastys - paprastos, sukrečiančios, verčiančios susimąstyti. Mama, matanti savo įsivaizduojamą dukros idealą, ir visiškai nepriimanti jos tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Tėvų lengvabūdė santuoka, sujungusi tiesiog iš namų ir tėvų priežiūros norinčius pabėgti žmones, neturinčius nieko bendra. Tų pačių tėvų skyrybos virtusios karo lauku - siekiama išlaikyti visuomenėje priimtą modelį " mes abu rūpinamės ir esame atskingi už savo vaiką",o realybėje pokalbis su dingusiu tėvu " aš tave myliu, bet gydymosi sąskaitų apmokėti nepadėsiu".. Mamos nuomonė"kodėl tu ne tokia kaip visi, juk viską turi". Man atrodo, kad daugumai iš mūsų tokios situacijos nesvetimos, bet palėptos giliai giliai.

Sukrečianti nemaloni bet teisinga istorija.

Karas - turbūt neišsemiama tema literarūroje. Net ir žinant jo beprasmiškumą. Knyga "Katalonijai pagerbti" taip pat apie karą, gal ne tokį įžymų, tačiau ne mažiau svarbų to krašto žmonėms. Tai Ispanijos piletinis karas,...

Karas - turbūt neišsemiama tema literarūroje. Net ir žinant jo beprasmiškumą. Knyga "Katalonijai pagerbti" taip pat apie karą, gal ne tokį įžymų, tačiau ne mažiau svarbų to krašto žmonėms. Tai Ispanijos piletinis karas, vykęs 1936-1939 metais. Knygos autorius Džordžas Orvelas dalyvavo kare 1936-1937 m. kaip savanoris. Knyga - tai dienoraštis apie įvykius Ispanijoje karo metu.

Knyga gyva, įdomi. Pakankamai lengvai ir greitai skaitosi, nors ir mažai pokalbių. Pats knygos stilius priminė E.M. Remarko knygas apie karą. Trūksta maisto, tabako, aptekę utėlėm...

Šiaip knygą įvertinčiau 9/10 Tikrai nesigailiu, kad ji viena iš sąraše esančių.

Man patiko perskaityta knygutė. Princesė Deizė labai bijojo vorų, šunų, drakonų. Šioje knygutėje ji nugalėjo baimes ir pati išgasdino drakoniuką. Drakoniukas išsigandęs užlipo ant stogo, princesė jį pavaišino...

Man patiko perskaityta knygutė. Princesė Deizė labai bijojo vorų, šunų, drakonų. Šioje knygutėje ji nugalėjo baimes ir pati išgasdino drakoniuką. Drakoniukas išsigandęs užlipo ant stogo, princesė jį pavaišino pyragaičiais. Ir jie susidraugavo. Ši knygutė išmokė mane būti draugiškai su visais. Labai gražus knygelės viršelio paveikslėlis.

Nuostabi knyga, kuri paliko didelį įspūdį, sukėlė daug emocijų, džiaugiuosi, kad pagaliau ją perskaičiau. Tai intriguojantis pasakojimas apie svajones ir troškimus, meilę ir neapykantą, maištą ir nuolatinę...

Nuostabi knyga, kuri paliko didelį įspūdį, sukėlė daug emocijų, džiaugiuosi, kad pagaliau ją perskaičiau. Tai intriguojantis pasakojimas apie svajones ir troškimus, meilę ir neapykantą, maištą ir nuolatinę kovą.

Erškėčių paukščiai - šeimos istorija, pasakojanti apie jaunos merginos Megės Klieri bei jos šeimos gyvenimą. Būdama maža mergaitė ji atvyksta iš Naujosios Zelandijos į Australiją ir apsigyvena Drohedoje. Droheda, nepaisant visų blogų atsiminimų, tai vieta, į kurią visada norisi sugrįžti, tai visas Klierių šeimos pasaulis.

Vos atvykusi į Australiją Megė susipažįsta su jaunu ir gražiu kunigu Ralfu de Brikasaru. Vėliau tarp jaunos merginos ir kunigo gimsta meilė, uždrausta, sukėlusi daug skausmo ir kančių, bet gyva iki pat mirties. Meilė pavogta iš Dievo, už kurią reikėjo atsiliginti su kaupu, vagystę išpirkti didžiuliu skausmu.

Jaudinantis pasakojimas apie santykius tarp partnerių, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, jų silpnąsias puses, nuodėmes ir paslaptis. Kiekvienas knygos veikėjas ir jo likimas vertas dėmesio ir apmastymų.

Knyga skaitosi lengvai, žavi savo paprastumu, todėl tikrai rekomenduoju ją visiems, kas dar neskaitė.