Rašytojas Khaled Hosseini yra kilęs iš Afganistano, tačiau įvykus komunistų perversmui ir šalį užėmus sovietams, 1980-aisiais jo tėvai gavo politinį prieglobstį JAV. Vaikystėje patirti išgyvenimai įkvėpė parašyti...

Rašytojas Khaled Hosseini yra kilęs iš Afganistano, tačiau įvykus komunistų perversmui ir šalį užėmus sovietams, 1980-aisiais jo tėvai gavo politinį prieglobstį JAV. Vaikystėje patirti išgyvenimai įkvėpė parašyti romaną "Bėgantis paskui aitvarą''. Mėgstu knygas apie kitas kultūras, man neatrastas šalis, todėl neabejodama nusipirkau šią knygą knygyne ir pasiryžau perskaityti. Daug sužinojau apie Afganistano krašto kultūrą, papročius ar net istorinius įvykius.

Romano pradžioje pasakojama apie artimą dviejų berniukų Amiro ir Hasano draugystę, jų nerūpestingą vaikystę. Abu užaugę tuose pačiuose namuose, bet gyvena skirtinguose pasauliuose. Amiras - pasiturinčio Kabulo prekybininko Babos sūnus, Hasanas - chazaro tarno Ali. Juos skiria socialinė padėtis, bet tai netrukdo artimai bičiulystei, buvimui kartu. Knygoje aprašomi etninių grupių skirtumai, žmonių hierarchiniai susiskirstymai ne tik pagal tikėjimą, bet ir užimamas pareigas ar finansinę padėtį.

Amiro ir Hasano gyvenimas susipynė nuo kūdikystės. Motina atsisakė vos tik gimusio Hasano, o po penkių dienų Sanaubara išėjo iš namų, palikusį vaiką Ali. Baba pasamdė Hasanui tą pačią žindyvę kaip ir savo sūnui. Buvo sakoma, kad tarp žmonių, kurie žindo tą patį krūtį, užsimezga brolystė, nenutrūkstantis giminystės ryšys.

Berniukai laipiodavo po medžius, erzindavo kaimynus veidrodžio šuke siųsdami jiems saulės zuikučius ir mėtė vienas į kitą šilkmedžio uogas, smagiai kvatodami ir juokaudami. Amiras vis sugalvodavo ką nors iškrėsti ir Hasanas niekad neatsisakydavo.

Buvo skaudu jausti Amiro pastangas įtikti tėvui, sulaukti jo dėmesio ir kaskart patirti šaltą Babos abejingumą. Amiras visais būdais bandė užsitarnauti tėvo pagarbą, meilę.

Labai gražiai aprašyta aitvarų leidimo ir gaudymo šventė. Kiekvieną žiemą Kabulo rajonai rengdavo aitvarų kovų varžybas. Aitvarų kovos buvo kaip mūšis, beveik kaip karas. Varžybos prasidėdavo anksti ryte, o baigdavosi, kai danguje likdavo sklandyti vienintelis aitvaras - nugalėtojas. Vyksta aitvarų varžybos, Amiras tampa nugalėtoju, bet iki visiškos pergalės berniukas turi atnešti tėvui pralaimėtojo aitvarą. Hasanas buvo vienas geriausių aitvarų gaudytojų Kabule ir sutinka parnešti aitvarą geriausiam draugui Amirui. Prieš bėgdamas jo parnešti Hasanas ištaria bičiuliui šiuos žodžius: "dėl tavęs tūkstančius kartų''... Vėliau, Amiras, niekaip jo nesulaukęs, bėga ieškot ir pamato tai, kas pakeičia visų gyvenimus. Amiro nepasitikėjimas savimi, silpna valia ir galbūt baimė priverčia išduoti Hasaną ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Šis epizodas persekios Amirą visą gyvenimą ir kaltės jausmas neleis jam ramiai gyventi net ir kitoje šalyje.

Prasidėjus karui Afganistane, Amirui su tėvu tenka keliauti į Ameriką. Santykiai tarp tėvo ir sūnaus tampa artimesni. Amiro tėvą pasiglemžia vėžys. Vėliau Amiras sulaukia skambučio iš Pakistano. Paskambina šeimos draugas Rahimas Chanas kviesdamas su juo pasimatyti. Amiras suvokia, kai tai nebus paprastas susitikimas. Jo laukė neatpirktos praeities nuodėmės. Klaidas galima ištaisyti ir vėl būti geram.

Istorija graži, jautri, sugraudinanti. Perskaičius šią knygą verkiau dėl susiklosčiusio veikėjų likimo, dėl neteisybės, žiauraus pasaulio ir t.t. Turiu pripažinti, kad ši knyga mane įtraukė ir paliko didžiulį įspūdį.

Aleksis Filding, iš Anglijos atvykusi į Kretą, savo motinos gimtinę, netikėtai atranda Spinalongą - dabar jau negyvenamą salą, tačiau iki šiol išsaugojusią buvusios raupsuotųjų kolonijos pėdsakus. Aleksis čia sutinka ir...

Aleksis Filding, iš Anglijos atvykusi į Kretą, savo motinos gimtinę, netikėtai atranda Spinalongą - dabar jau negyvenamą salą, tačiau iki šiol išsaugojusią buvusios raupsuotųjų kolonijos pėdsakus. Aleksis čia sutinka ir netolimos praeities liudininkus, menančius ne tik Spinalongos pasmerktųjų kančias, bet ir su jomis susijusią merginos giminės istoriją, taip rūpestingai slepiamą jos motinos Sofijos. Kokius jausmus išgyveno Aleksis prosenelė, kai ją, atskirtą nuo dviejų dukterų, į amžinojo įkalinimo vietą valtele plukdė mylimas vyras? Ką išgyveno įkandin prosenelės ten pat plaukusi viena iš jos dukterų? Netgi Aleksis motina Sofija savo sieloje nešioja piktos lemties žymę - tik jau ne raupsų, o klaikios jos tėvų šeimyninės dramos, išdavystės ir keršto paliktą pėdsaką.. Ši nauja patirtis jauną merginą užgriūva tokiu asmeninio gyvenimo momentu, kai jai tenka rimtai apsispręsti dėl savo ateities. Į kurią pusę pakreips Aleksis apsisprendimą netikėtai prieš jos akis atsiskleidusi dramatiška giminės patirtis?

Visų pirma, nuoširdžiai turiu prisipažinti, jog rinkausi knygą tik pagal rekomendacijas, net nesidomėdama, apie ką ji yra, todėl, paėmusi šią knygą į rankas ir perskaičiusi galinį viršelį, truputį sutrikau, nes aprašymas visiškai nepatraukė. Pagalvojau, kad netyčia prisiviriau košės, kurią pati ir srėbsiu, todėl iš knygos nesitikėjau kažko ypatingo.

Jau nuo pat pirmųjų puslapių knyga labai patraukė: rašymo stilius nepaprastas savo paprastumu, o istorija taip pat pasirodė originali. Nors nesu buvusi Kretoje ar Graikijoje, vaizduotėje aplankiau visas aprašytas vietas, jaučiau karštą vasaros dvelksmą ir pergyvenau visas emocijas kartu su knygos veikėjais. Buvau gana seniai skaičiusi tokią knygą, kuri, net ir darant dideles pertraukas, vėl įtraukdavo taip stipriai, jog rodydavosi, kad skaityčiau iki pat paryčių, jei tik turėčiau galimybę.

Net nežinau, kas šioje knygoje mane taip patraukė. Skaitydama jaučiau gana vienalypes emocijas vienam ar kitam veikėjui, mintyse spėliodavau, kaip viskas baigsis, ar viskas išaiškės, kaip pasielgs vienas ar kitas personažas. Stebėjausi, kodėl viskas pasisuka viena ar kita linkme, kodėl kažkuris iš žmonių reaguoja vienaip ar kitaip - jaučiausi įsisukusi į visą šeimyninę dramą. Rodos, su visais sėdėdavau tavernoje prie jūros kranto ar žavėdavausi baltomis plevėsuojančiomis suknelėmis, kuriomis pušodavosi moterys vidurvasarį. Perskaičiusi knygą Graikiją ir Kretą įrašiau į sąrašą šalių, kurias kada nors gyvenime aplankysiu. Spinalonga, Elunda, Plaka.. Pavadinimai, kurie atmintyje užsifiksuos būtent dėl šios istorijos. Istorijos, įkvėpusios tikėti amžina meile bei atgaliniu ryšiu.



Įspūdžių daug, bet žodžius išspausti sunku - šeimos dramų gerbėjai turėtų paimti ir šią knygą į rankas. Autorė tikrai puikiai valdo plunksną, o aš dar kartą įsitikinau, jog neverta spręsti apie knygą iš jos viršelio.

Seras Arthuras Conanas Doylis. Jis gimė 1859 metais. Žmonės Sera atpažysta kaip Š.H ir daktoro V. kūrėją.

Apie knygą galėčiau pasakyti tiek, kad ji šauni! Tai vienas iš geriausių mano skaitytų detektyvų ( anoke čia...

Seras Arthuras Conanas Doylis. Jis gimė 1859 metais. Žmonės Sera atpažysta kaip Š.H ir daktoro V. kūrėją.

Apie knygą galėčiau pasakyti tiek, kad ji šauni! Tai vienas iš geriausių mano skaitytų detektyvų ( anoke čia paslaptis, aš jų daug neskaitau). Knygoje veiksmas vystosi lėtokai, noretusi kažko greitesnio. Bet jei viskas būtų greitai, tada nebūtų taip įdomu. Keista, bet šią knygą skaičiau ilgai.. Kelerius mėnesius.. Vos atsivertus ji atrodė nuobodi..bet kuo toliau tuo įdomiau. Gal būt ją teks dar kartelį perskaityti.. bet tą kartelį skaitysiu jau visiškam savo malonumui. Nemoku papasakoti apie šią knygą, ją būtina perskaityti.. Viskas vyksta įdomiai ir subtiliai. Įkalčiai išaiškėja pamažu. Tai sukelia intrigą. O intriga verčia skaityti toliau.

Jei jums kadanors reikės rašyti detektyvą tai privalote perskaityti bent vieną pasakojimą iš Arthur Conan Doyle kolekcijos, ar pažiūrėti šerloko holmso filmą!

Apie autorę aš tikrai daug ko nežinau..

Knyga buvau ir ankščiau susidomėjusi bet pradėjus ją skaityti ji atrodė stora, nuobodi. Negalvojau, kad kali būti kažkas tokio, kas patrauks mano dėmesį. Bet antrą kartą paėmus...

Apie autorę aš tikrai daug ko nežinau..

Knyga buvau ir ankščiau susidomėjusi bet pradėjus ją skaityti ji atrodė stora, nuobodi. Negalvojau, kad kali būti kažkas tokio, kas patrauks mano dėmesį. Bet antrą kartą paėmus šią knygą į rankas supratau, kad ji tikrai įdomi! Veiksmo daug, siužetas lyg ir aiškus.. Veikėjų taip pat yra. Tik spėk susigaudyti kas vyksta. Knygą skaičiau vėlyvų vakarą.. Kelis kartus teko girdėi mamos barnius : " Kiek tu gali skaityti?! Junk lauk tą šviesą!". Taip aš nebuvau gera dukra ir taip nepadariau.. Skaičiau knygą ir toliau. Ir perskaičiau beveik visą. Likusia paros dalį tauškėjau apie knygą kokia ji įdomi ir t.t Kaip matote ji tikrai patraukė mano dėmesį.

Jei reikėtų išvardinti dešimties man labiausiai patikusių knygų sarašą, jame puikuotusi ir Stephenie Meyer - Užtemimas. Nors aš nesu vampyrų ir kitų gyvių fanatikė, man ši knyga patiko. Sudomino, buvo įdomu skaityti ir mastyti kas bus toliau. Buvo įdomu išgyventi visų veikėjų patiriamus jausmus. Jei jums patinka veiksmas, būtina perskaityti šią knygą! O jei jūs nesate pačios geriausios nuomonės apie vampyrus ir visas nesamones, tikrai jūsų nuomonė pasikeis. Šią knygą aš rekomenduoju..

Apie šią knygą tikriausiai esate girdėję - knyga labai populiari ir išleista ne vienu leidimu. Aš, kažkodėl, apie šią knygą išgirdau (tiksliau, perskaičiau) tik prieš mėnesį, viename Delfio straipsnyje ir iš karto...

Apie šią knygą tikriausiai esate girdėję - knyga labai populiari ir išleista ne vienu leidimu. Aš, kažkodėl, apie šią knygą išgirdau (tiksliau, perskaičiau) tik prieš mėnesį, viename Delfio straipsnyje ir iš karto susidomėjau.

Knygoje pasakojama apie manekenės, kilusios iš Somalio, gyvenimą Afrikoje bei iš jos išvykus, nepažįstamoje šalyje siekiant modelio karjeros. Istorija sulaukė tokio didelio populiarumo dėl aprašyto vieno iš Afrikos tautų papročių: mergaičių apipjaustymo, apie kurį paprastai garsiai nekalbama. Autorė, patyrusi jį būdama dar maža mergaitė, šią procedūrą (iš tiesų, nelabai žinau kaip tai pavadinti) aprašo viską taip, kaip tik asmuo, patyręs apipjaustymą, gali aprašyti.

Rekomenduočiau šią knygą perskaityti bendram išprusimui: gal ir Jūs, kaip ir aš, tiesiog nesusimąstydavote, jog būna ir taip.

Prieš paimant šią knygą į rankas ilgai dvejojau - juk jau mačiau filmą "Žalioji mylia", tad kokia tikimybė, jog knyga bus geresnė nei šis garsusis filmas?

Ir visgi, užvertus paskutinįjį, 450-ąjį, šios knygos puslapį...

Prieš paimant šią knygą į rankas ilgai dvejojau - juk jau mačiau filmą "Žalioji mylia", tad kokia tikimybė, jog knyga bus geresnė nei šis garsusis filmas?

Ir visgi, užvertus paskutinįjį, 450-ąjį, šios knygos puslapį nei kiek nesigailėjau. Iš ties, filmas buvo nuostabus, su nepaprastai gerai parinktais bei talentingais aktoriais (prisipažinsiu, jog ir beskaitant knygą, pagrindiniu herojumi įsivaizdavau Tom Hanks - tokį stiprų įspūdį paliko jo sukurtas personažas) ir kiekvienam rekomenduočiau pažiūrėti šį puikų filmą, jei to dar nepadarėte. Bet ir knyga verta dėmesio - tik perskaičius Stephen King knygą galima suprasti, kodėl šio autoriaus trileriai sulaukia tokio didelio pasisekimo.

Knygoje nebuvo nei vienos scenos, kuri nebūtų pavaizduota filme: veiksmas vystosi ta pačia eiga. Tad, sakysite, kam skaityti knygą, jei filmas toks pats? Dėl vienos paprastos priežasties: Jūsų fantazija. Reikia pavyzdžio? Pamenate sceną filme, kur, prieš egzekuciją elektros kėdėje nedorėlis Persis nesušlapina kempinės, kuri turi būti dedama ant nuteistojo mirties bausme galvos, ir nusikaltėlis tikrąja to žodžio prasme iškepa? Scena tikrai įspūdinga. Tačiau, patikėkite, ši scena knygoje aprašyta taip vaizdžiai, kad ją perskaičius kepsnio nesinorės, net jei būsite alkani.

Taigi rekomenduoju šią knygą net ir tuo atveju, jei matėte filmą: "Žalioji mylia" skaitosi pakankamai lengvai, tad vakaro paskaitinėjimams tiks puikiai (na, tik gal neskaitykite tos scenos apie egzekuciją, kurią paminėjau, prieš eidami miegoti - ramaus miego negarantuočiau).

Pradėsiu nuo pagyrų knygos autorei - nedažnai pasitaiko perskaityti biografiją, kuri parašyta su tokia pagarba, nesistengiant išpūsti ar nuslėpti faktų ar sukelti dirbtinos intrigos. Turbūt tokią išsamią bei nuoširdžią...

Pradėsiu nuo pagyrų knygos autorei - nedažnai pasitaiko perskaityti biografiją, kuri parašyta su tokia pagarba, nesistengiant išpūsti ar nuslėpti faktų ar sukelti dirbtinos intrigos. Turbūt tokią išsamią bei nuoširdžią biografiją gali parašyti tik artimiausias giminaitis: šiuo atveju - dukra Eva apie motiną Mari.

Na, o dabar apie pačią knygą. Turbūt ne vienam yra tekę girdėti apie mokslininkę Mariją Kiuri dar iš mokyklos laikų, kur jos vardas būdavo paminimas chemijos ar fizikos pamokoje. Iš tiesų, ši neeilinė asmenybė verta paminėjimo ne tik vidurinės mokyklos pamokų metu - Mari gyvenimas yra puikus, tiesiog nuostabus pavyzdys kaip žmogus, nenuilstančiai siekiantis užsibrėžto tikslo, gali pasiekti neįsivaizduojamas aukštumas. Tik sunkiu, atkakliu darbu ir nuoširdžiu atsidavimu mokslui ponia Mari, padedama vyro Pjero, sugeba pasiekti tai, kas tais laikais (veiksmas vyksta beveik prieš šimtmetį, kai moterys moksle apskritai nebuvo dažnas reiškinys) buvo sunkiai įsivaizduojama net garsiausiems mokslininkams: atrasti du elementus (Polonį, pavadintą Mari gimtosios Lenkijos garbei, bei Radį) bei gauti dvi Nobelio premijas už pasiekimus fizikos ir chemijos srityse (Mari iki šiol išlieka vieninteliu asmeniu, gavusiu dvi Nobelio premijas už pasiekimus skirtingose moksluose).

Taigi, jei norite perskaityti tikrai įkvepiančią knygą, paskatinančią Jus imtis to, ko seniai troškote - griebkitės Evos Kiuri "Marija Kiuri": tai puikius pavyzdys, kaip strategija "užsibrėžk tikslą ir jo siek" suveikia šimtu procentų.

Nebučiau įdėjusi šios knygos į savo knygų sąraša, jei ne mano mylymiausia bibliotekininkė. Gal ir netinkamas laikas, bet labai jai dėkoju, kad mane paragino dalyvauti iššukyje, nes nebuvau įsitikinusi. Dėkoju, jai už, kai...

Nebučiau įdėjusi šios knygos į savo knygų sąraša, jei ne mano mylymiausia bibliotekininkė. Gal ir netinkamas laikas, bet labai jai dėkoju, kad mane paragino dalyvauti iššukyje, nes nebuvau įsitikinusi. Dėkoju, jai už, kai kurių knygų pasiūlimus taip pat ir šios knygos. Labiausiai dėkoju visiems artimiesiems ir bibliotekininkei už palaikimą. Kai man pasiūlė knygą, aš pasakiau:

- O ar man ne per anksti. Vis dėlto romanas jaunimui. Man tik dvylika, ar ašperskaitysiu?

- Perskaitysi. Aš tavimi tikiu,- atsakė bibliotekininkė.

O dabar apie knygą......



Knygoje ne tik pavartota meilė, bet ir tikri gyvenimo mums skirti iššukiai. Aprašoma, kaip Genas patenka į narkomanijos kelius, kaip jį išduoda mylymiausioji Agnietė. Genas, dar būdamas mažas labai mylėjo savo dėdę Fūnia(jo tikras vardas Alfonsas, tačiau berniukas mėgo taip sakyti). Su dėde lankydavosi visose pramogose, Fūnia visada ėjo į Geno tėvų susirinkimus ir visada aiškindavo, kas yra blogai, o kas gerai. Mėgstamiausia jo frazė "Yra du dangūs. Vieną mes matome, o kito ne. Kitame yra baltos durys pro, kurias įeina geri žmonės. Prie vartų stovi Dievas". Turbūt dėl šios frazės taip ir pavadinta knyga "Baltos durys". Štai viskas lyg ir gerai, bet.... Gydytojai praneša, kad Fūnia mirs dėl auglio. Po Fūnios mirties Genukas pasijunta labai blogai ir čia pasisuka jo draugai. Kvadratas, Sieras ir kt., kurie pasiūlo žolės. Berniukas paragauja ir pasijaučia kaip devintam danguj. Jaunuolis gerai mokosi be to lanko mokyklos teatrą, o teatre jo meilė Agnietė. Praeina keleri metai, kai Genukas baigia mokyklą.Jau vienuoliktokas, o po metų dvyliktokas. Viskas gerai, baigia dvylika klasių, Turi savo merginą Agniete, bet jis narkomanas. Čia dar viena problema - Agnietė vasarai išvažiuoja į Palangą, kur tūrės dirbti. Kaipgi jis matys savo panelę? Tegu, važiuoja. Genas pas Agnietę į Palangą nuvažiuoja ir pirmą ir antrą kartą, o trečią...... Pamato prie Agnietės namų pažįstamą dviratį. Nejaugi, tai Džordžo dviratis - Genuko geriausio draugo. Taip, tai jo. Po kelių minučių jis išgirsta klaikius garsus. Viskas, išdavystė. Kaip ji galėjo. Agnietė nieko nesupranta. Kodėl Genas nebeskambina.Kodėl nesirūpina, neatvažiuoja. Sugrįžusi bandė jį surasti ir jam pasakyti, kad tai netiesa. Ji jo neišdavė. Tai buvo tik filmo garsai. Bet... nesuspėjo. Ji nuskendo jūroje gelbėdama skendančia pusseserę. Dar viena problema. Genas iki gyvo galo yra skolingas pinigų įvairiems piktiems žmonėms. Kaip išsikapstyti. Viskas iškyla į dienos šviesas ir viskas gerai. Genas bando atiduoti skolą ir pamiršti narkotikus, netikusią meilę. Suranda ir savo tikrąją meilę - Mantę. Mantė - geriausia Lotos draugė.(Lota Geno sesuo)

Knyga yra labai pamokanti. Manau, jog Vyrauto Račicko tikslas buvo rašant šią knygą paaiškinti šiuolaikiniam jaunimui, kaip yra lengva patekti į narkomaniją ir sugriauti gyvenimą, o susikurti naują - sunku. Neverta klausytis visokiausių draugelių siūlomų iššukių.

Tai romanas jaunimui. Labai gera knyga, perskaičiau per dvi dienas. Rekomenduoju. Nepasigailėsite.

Turbūt kaip ir daugelis pirmiau perskaičiau A. Huxley 'Puikųjį naująjį pasaulį', G.Orwell '1984', R.Bradbury '451 Farenheitą'. Ir ar ne ironiška po jų skaityt viso ko pradą J.Zamiatin 'Mes'? Sakykim skamba kiek utopiškai,...

Turbūt kaip ir daugelis pirmiau perskaičiau A. Huxley 'Puikųjį naująjį pasaulį', G.Orwell '1984', R.Bradbury '451 Farenheitą'. Ir ar ne ironiška po jų skaityt viso ko pradą J.Zamiatin 'Mes'? Sakykim skamba kiek utopiškai, kaip ir visų įvardintų knygų siužetai, tiesa, tai jau priskiriama anti (dis) utopiškajai literatūrai.

Perskaičius knygą negaliu nesutikt, kad prieš tai minėti rašytojai puikiai prisisėmė įdėjų (o gal persisėmė?), jog jaučiaus lyg skaitau puikiai nuplagijuotą ir sumiksuotą bendrą kūrinių kokteilį. Todėl natūraliai, kiek buvo piktoka, kad ne laiku turiu šį kūrinį rankose, juk perrašinėtojas ne Zamiatin (Ir visgi kokios įžvalgos 1920-tais!).

Gal ir būčiau laikius piktą akį, tačiau požiūrį į vėžes atstatė neseniai perskaityti J.Melniko samprotavimai apie pasikartojančias idėjas kūriniuose:

'Jei būčiau parašęs apie vaikiną, kuris nužudė senutę - jūs turbūt pasakytumėt, kad tai jau buvo, Dostojevskio romane. Visi siužetai kažkada jau buvo parašyti, problema požiūryje.'

Na ir mintyse grįžau prie ieškojimų 10 - ties skirtumų ir svarbiausio, o ką gi norėjo pasakyt rašytojai?

Jau pats pavadinimas, kaip buvo puikiai pastebėta vertėjos (I.Potašenko), tarsi minios išbliautas 'Meeeees', negalima nesutikti individualumu čia nekvepia.

Tuo knyga ir prasideda, 'kolchozišku', išdievintu Valandalentės ritmu: žadintuvas skamba 7 ryte, nuo 8 iki 16 ir nuo 17 iki 21 darbas visuomenės labui. Laikas sau nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22, visa kita miegas, nes be poilsio nebus pasišventimo darbui. Atrodytų tik kelios valandos saviveiklai, tačiau romano pagrindinis veikėjas tuo nesiskundžia, anaiptol stebisi kaip neva pirmykščiai žmonės nemiegojo naktimis, naktimis gatvėse degdavo žibintai, nebuvo sureguliuotų pasivaikščiojimų, mitybos.

Šio ritmo sergėtojai - Rūpintojas ir jo pagalbininkai Sergėtojų biuras. Tačiau jie nepriimami su neapykanta, baime, o kaip tikri surastojo laimės miesto, ar galima sakyti pasaulio, prižiūrėtojai. Taip, šiame atitvertame Žaliąja siena mieste, jau pasiekta ko praeityje trokšta: laimėti visi karai, atimta laisvė, pamiršta siela, sapnai, alkis ir meilė. Neapsigaukite, tai ir yra tikroji laimė.

Į laimės sąvoką įtraukiamas ir aistros pažabojimas, sociumas 'palaiminęs' ir sekso sritį. Kiekvienas asmuo (vadinamas numeriu), gali turėti bet kokį kitą numerį, sukuriami asmeniniai 'meilės seansų' grafikai ir išdalinami Rausvieji talonai. Hmmm, na sutikit su tuo ar tik ne dėlto kyla daugelis karų, kad ir galvoje? Ir ar prigimtinė išorė nėra visiškas atsitiktinumas, kuris gali atimti tavo laimę? Na taip, galbūt nebūčiau labai laiminga gavus taloną ne iš Tom Cruise, bet jei viskas sustyguota be prievartos, o su nusistatymu, kad tai yra teisinga?

Pats gyvenimas šiame mieste tai - skaičių sekos, stiklas, saulė, apibrėžtumas su racionalumo prieskoniu. Ir sakyčiau įsijaučiau, susižavėjau tuo minimalizmu. Puikiai mačiau ir jaučiau stiklinius pastatus, pertvaras, metalą, daug saulės ir mėlyną dangų, kuris taip pat 'sutvarkytas' nuo poetiškųjų debesų, ritmą, Juniformas (uniformas). O kuriamas Integralas man sukėlė asociacijas su kosminių lenktynių užuomazgomis, noru pasauliui pranešti apie Vieningos Valstybės grožį.

Kiek silpnesnė man pasirodė kūrinio dalis, kai herojus kamuojas su 'atrastąja siela', užplūdusiomis emocijomis maištingąjai partnerei, pasipila proto ir jausmų priešpriešinė kova. Autorius tarsi pjausto herojaus sielą, puslapis po puslapio pilasi padrikos mintys, veikėjas pasimetęs tarp sapnų, fantazijų. Ir taip atrandama laimingosios visuomenės alternatyva - tas kas už Žaliosios sienos.

Skaičiau knygą ir vis svarčiau, o kas jeigu? Nori nenori pradedi mąstyt, ar įmanomas toks modelis ateityje, kaip ir greitaeigės skraidančios mašinos, kelionės laiku bei telepatinis bendravimas, kurių apstu ekranizacijose. Ar galbūt mūsų asmens kodai, tai yra romane įvardinti numeriai? Gal mes čia ir dabar gyvename utopijoje, kurioje žmonės niekam neįdomūs ir pilki?

Taigi, už sužadintą vaizduotę ir 'cekavumo' išlaikymą iki paskutinio puslapio, priskirčiau knygai 9/10

Beje, beieškant alternatyvių knygų mano sąrašas pasipildė J.Melniko - 'Tolima erdve'