Šiaip jau nesu iš tų, kurie aikčioja dėl kiekvienos knygos, siūlančios kiek daugiau nei vidutinis išbelstas romaniūkštis. Ir apskritai, kai grafomanija siaučia kaip ūmus virusas, literatūra vis sunkiau sukelia tą...

Šiaip jau nesu iš tų, kurie aikčioja dėl kiekvienos knygos, siūlančios kiek daugiau nei vidutinis išbelstas romaniūkštis. Ir apskritai, kai grafomanija siaučia kaip ūmus virusas, literatūra vis sunkiau sukelia tą pirmapradę net kiek gluminančią nuostabą pasauliui, dėl ko iš esmės ir užsiimu šiuo prasmingu (norėtųsi tikėti) akių gadinimu. Vis dėlto J.M.Coetzee romanas "Maiklo K gyvenimas ir laikai", mano subjektyviomis ir mėgėjiškomis akimis, turėtų būti įtrauktas į tą knygų kategoriją, kurios nustebina ir užduoda klausimų. Tai geras ženklas. Nobelio premijos laureatas J.M.Coetzee neapsimetinėja pranašu, nieko neįrodinėja ir nepataikauja skaitytojui siūlydamas išgalvotų prasmių. Veikiau siekia pavaizduoti autentišką būtį, pasitelkdamas dažną, bet iškalbingą kelionės metaforą. Tik kad Maiklo K kelionė iš esmės beprasmė. Taip norisi čia prisiminti savo taip mėgstamą A.Kamiu romano "Svetimas" leitmotyvą "tu su kitais". Maiklas K buvo vienas (kurį laiką su motina), o visa kita lyg atsieta, tolimi brutalaus pasaulio vyksmo dalyvių žaidimai. Jo, niekam nereikšmingo sodininko su zuikio lūpa, kelionė po, rodos, jam vieninteliam tokią sakralią žemę, lėta, nepasižyminti neįtikėtinais siužeto vingiais, netgi monotoniška. Todėl greito ir lengvo kąsnio mėgėjai laukiamo katarsio turbūt nepatirs. O ir nereikia. Kalbant apie šį J.M.Coetzee šedevrą (kodėl gi reikėtų kuklintis?) tiesiog būtina paminėti kitos rašytojos Hertos Müller mintį, jog geras ir gražus kūrinys yra nepakeliamai sunkus. Kaip ir Maiklo K istorija, savotiškas J.M.Coetzee tyrimas apie visuomenės paraščių žmogų, autsaiderį, atsidūrusį ribinėje situacijoje. Apskritai Maiklas K kelia dvilypius jausmus. Viena vertus, jis niekam nereikšmingas sodininkas, vos nerišliai lemenantis atskirus žodžius, nepritapėlis ir pasmerktasis. Kita vertus, Maiklas K kelia netgi savotišką susižavėjimą. J.M.Coetzee romaną pradeda citata iš Herakleito kūrinio "Aidai", kurioje teigiama, kad karas "vienus atskleidė kaip dievus, kitus - kaip žmones, vienus vergais padarė, kitus - laisvaisiais". Galų gale atrodo, kad Maiklas K iš tiesų yra tiesiog laisvas. Toks neįtikėtinai skausmingai savo dvasia laisvas nuo karo, kuris nežinia, kam vyksta, jog gyvena (ar vegetuoja?) sumerkęs savo darbingas rankas į taip dosniai maitinančią dirvą ir siekia tik viena - nugabenti motinos pelenus į būsimą poilsio žemę ir būti paliktas ramybėje. Kartais pasaulis negali pasiūlyti netgi tiek. Vienu žodžiu, prie kavos geriau rinkitės kryžiažodį, o vakarienę sėkmingiau pagyvins TV rietenos. Kiekvienam savo. Bet tie, kas neabejingi solidžiai literatūrai, ir šiaip sadomazochistinių refleksijų mėgėjai, neabejoju, jau verčia pirmąjį knygos puslapį.

Visa knyga parašyta dialogo forma. Psichiatrui psichoterapeutui užduodama daug klausimų pradedat jo vaikyste, gal bandoma ką psichoanalitinio išsiaiškint, baigiant jo profesine veikla. Šis pokalbis tikrai įtraukia. Dažnai net...

Visa knyga parašyta dialogo forma. Psichiatrui psichoterapeutui užduodama daug klausimų pradedat jo vaikyste, gal bandoma ką psichoanalitinio išsiaiškint, baigiant jo profesine veikla. Šis pokalbis tikrai įtraukia. Dažnai net "apnuogina" A. Alekseičiko gyvenimo detales. Pokalbiai tikrai labai atviri, atskleidžiantys daug tiek ir apie paties gydytojo asmeninį, karjeros gyvenimą, tiek ir apie gydytojo padėtį skirtinguose laikmečiuose - sovietmečiu ir dabartinėje, nepriklausomoje Lietuvoje. Taip pat ir apie pacientus, jų gyevnimo patirtis, taikomus darbo metodus.



Kaip ir A. Alekseičiko gydymo technika vienus labai žavi, kitiems kelia pasibjaurėjimą ir pyktį, bet turbūt nė vieno nepalieka abejingo, taip ir ši knyga sukels vienokių ar kitokių emocijų. Kokių - tai priklausys tik nuo Jūsų pačių.

Šių metų pradžia pasižymėjo aštria diskusija apie rusų kiną ir literatūrą, rusiškos kultūros politinį vaidmenį, kai šventinio laikotarpio televizijos programos siūlė kaip niekad gausų tarybinio rusų kino repertuarą....

Šių metų pradžia pasižymėjo aštria diskusija apie rusų kiną ir literatūrą, rusiškos kultūros politinį vaidmenį, kai šventinio laikotarpio televizijos programos siūlė kaip niekad gausų tarybinio rusų kino repertuarą. Aptartas ne tik besikeičiantis televizijos auditorijos paveikslas, jos sentimentai sovietmečio kultūros produktams, bet ir apskritai šių menininė vertė bei tokio lietuvių prielankumo etinis aspektas. Nors tai buvo dviejų pusių, užimančių ganėtinai kraštutines pozicijas, diskusija, kur man artimesni tuos sentimentus vertinantys kritiškai, vis dėlto tai suveikė paradoksaliai ir tik paskatino savo metų skaitymus pradėti nuo rusų literatūros klasiko Michailo Bulgakovo, kuris vis tik labai išsiskiria iš savo tėvynainių.

Skaitytoje apysakoje Šuns širdis garsus Maskvos profesorius Preobraženskis padėdavo savo pacientams atjaunėti, jiems atlikdamas gyvūnų organų implantacijas. Tai buvo visiška medicininė naujovė, tad atjaunėjimo operacijų galimybes profesorius tyrė, savo namuose atlikdamas įvairius medicininius bandymus. Vieno tokio ekspermento metu gatvėje rastam šuniui buvo implantuoti žuvusio žmogaus organai, gaminantys žmogaus hormonus. Šios operacijos rezultatai buvo labai netikėti, kadangi šuo pamažu ėmė virsti žmogumi, sunkiai auklėjama, netašyta ir įžūlia rakštimi aplinkiniams. Tad profesorius ir jo asistentas Bormentalis sulaukė ne tik dar didesnio pripažinimo ir šlovės, bet ir virtinės tragikomiškų rūpesčių bei nesibaigiančio chaoso, aštrinamo susibūrusios namo draugijos, siekiančios atstovauti proletarų ir, žinoma, buvusio šuns, save pasivadinusio Poligrafu Poligrafovičiumi, interesus.

Tad šis kūrinys yra socialinė satyra, pasižyminti juodu humoru ir šmaikščiai pašiepianti komunistinės revoliucijos idėjas ir jos sukurtą tvarką. Be to, Šuns širdis yra ir smagi mokslinė fantastika, kur įpinamas politinės ideologijos groteskas, ir visa tai papasakojama labai nesudėtinga trumpa istorija, ne kartą priverčiančia bent jau nusišypsoti ir nelikti abejingu. Tad visai nenuostabu, kad nors M. Bulgakovo apysaka parašyta dar 1925 m., ji buvo išspausdinta gerokai vėliau, tik 1987 m. Šešis dešimtmečius politinė cenzūra kūrinį laikė archyvuose dėl pašiepiančių aliuzijų Sovietų Sąjungos, komunizmo, revoliucijos atžvilgiu. Tik artėjant Sąjungos žlugimui ir nustojus persekioti M. Bulgakovo darbai buvo paviešinti ir susilaukė didžiulio dėmesio, ką įrodo ir tai, jog po metų pagal šią apysaką buvo sukurtas filmas, kuris laikomas rusų kino klasika, ta pačia, kurią kritikavo sausio pradžioje. Bet filmo recenzija - kitas klausimas, o Šuns širdį kaip ir kitus M. Bulgakovo darbus rekomenduočiau perskaityti.

Mano Lolita.. Tokie žodžiai sukosi galvoje, užvertus paskutinį knygos lapą. Pripažinsiu, knyga buvo tikrai ne iš lengvųjų. Pradžioje, vos baigus skaityti keletą skyrių, knygos į rankas nepaėmiau porą savaičių. Galbūt...

Mano Lolita.. Tokie žodžiai sukosi galvoje, užvertus paskutinį knygos lapą. Pripažinsiu, knyga buvo tikrai ne iš lengvųjų. Pradžioje, vos baigus skaityti keletą skyrių, knygos į rankas nepaėmiau porą savaičių. Galbūt dėl to, kad autoriaus rašymo stilius buvo toks, prie kokio aš nesu pratusi. Galbūt dėl to, jog pati knyga kėlė dvejotinus jausmus.

Nabakovo "Lolitą" pasirinkau dėl to, jog prieš metus žiūrėjau filmą paremtą šiuo kūriniu, todėl žinant, jog knygos visada yra geresnės už kino juostą, norėjau įsitikinti, ar ir šiuo atveju galioja ši taisyklė. Galiu drąsiai atsakyti jog taip. Knygoje daug aiškiau išdėstytas Humberto Humberto mąstymas ir jo ligotas potraukis nimfetėms. Skaitant mano nuotaikos vis svyravo, nuo pasišlykštėjimo pagrindinio veikėjo veiksmais ir mintimis, iki dvejojimo, jog galbūt vis dėlto, tai nebuvo vien nesveikas susižavėjimas mažamete, galbūt jis tikrai ją savaip mylėjo.

Prieš pradedant skaityti šią knygą, nežinojau ko ir tikėtis, kitų žmonių atsiliepimų neskaičiau, nenorėdama jog jie paveiktų mane ir sudarytų išankstinę nuomonę. Tačiau net ir dabar, kai knyga jau užversta, ir jos viduryje nesislepia knygos skirtukas, man sunku būtų atsakyti į klausimą: "Ar knyga patiko?". Tikriausiai atsakyčiau, jog ji paliko tikrai gilų įspūdį ir rekomenduočiau tam žmogui pačiam perskaityti šią knygą, bei susidaryti savo nuomonę. Galiu garantuoti, kad šios knygos daugiau niekada neatsiversiu, tačiau manau, jog aprašyti santykiai tarp Lolitos ir Humberto, dar ilgai liks mano atmintyje.

Įpusėjo sausio mėnuo ir man jau reikėjo pradėti skaityti knygą iš savo sąrašo, jeigu norėjau suspėti tai padaryti iki mėnesio pabaigos. Pasirinkau vienintelę, kurią radau vietinėje bibliotekoje ir šįkart ta knyga buvo...

Įpusėjo sausio mėnuo ir man jau reikėjo pradėti skaityti knygą iš savo sąrašo, jeigu norėjau suspėti tai padaryti iki mėnesio pabaigos. Pasirinkau vienintelę, kurią radau vietinėje bibliotekoje ir šįkart ta knyga buvo Makso Frajaus "Atėjūnas", pirmoji knygų serijos Echo labirintai knyga. 420 didelės apimties puslapių mane vertė ir toliau atidėlioti knygos skaitymą. Bet tai ilgai netruko. Po pirmųjų 30 knygos puslapių atsitraukti nuo jos jau nebegalėjau.

Maksas Frajus - tai ne knygos autorius, kaip daugelis galėtų pagalvoti, o pagrindinis knygos veikėjas, pasakojantis apie savo nuotykius stebuklingame Echo mieste. Neapsigaukite nuo tikrai blogo knygos viršelio. Čia labai tinka pasakymas "Nespręsk apie knygą iš jos viršelio". Net ir didžiausi fantastinių knygų priešininkai galėtų šią knygą skaityti, nes Echas yra mūsų kiekvieno svajonių miestas, kurį kaip ir Maksas esame kažkada susapnavę. Situacijos, į kurias patenka Maksas ir kaip iš jų išsisuka prajuokintų net ir pilkiausią skaitytoją.

Laukiu, kada vėl galėsiu įsitraukti į Echo miesto gyvenimą skaitydamas antrąją šios knygų serijos dalį. Knygą rekomenduočiau visiems, kurie galvoja, kad fantastiniai kūriniai jų nebetraukia ir ieško naujų žanrų. "Atėjūnas" ir įtrauks, ir pralinksmins, ir privers tave suabejoti sapnų pasaulio realumu.

Žydų tautybės klasiko Šolom-Aleichemo "Tevje pienininkas" į mano rankas pakliuvo po to, kai dukra pasiūlė pažiūrėti nuotaikingą filmą apie žydus. Filmas buvo anglų kalba, ir aš ne viską supratau, bet prisiminiau savo...

Žydų tautybės klasiko Šolom-Aleichemo "Tevje pienininkas" į mano rankas pakliuvo po to, kai dukra pasiūlė pažiūrėti nuotaikingą filmą apie žydus. Filmas buvo anglų kalba, ir aš ne viską supratau, bet prisiminiau savo šviesaus atsiminimo senelį , kuris, šelmiškai šypsodamasis, man, tada dar paauglei, pasakojo apie geraširdį optimistą pienininką Tevje. Kai pažiūrėjau filmą, susiradau senelio kadaise skaitytą ir toli lentynoje užkištą knygą. Pasimėgaudama ją perskaičiau. Kūrinyje, parašytame prieš šimtą metų, radau tiek daug vertingų dalykų: gebėjimo spręsti problemas, geraširdiško bendravimo, šmaikščios ironijos (ne tik kitam, bet ir sau skirtos). Daug daug pozityvo, apie kurį šiandien garsiai kalbame ir taip jo stokojame.

Ir dar kartą įsitikinau, kad esminiai, pamatiniai dalykai pasaulyje nesikeičia jau daugybę metų...

Ilgai delsiau kol pagaliau paėmiau knygą į rankas. Tada ilgai delsiau kol pradėjau skaityti, keista, nes visi primygtinai aiškino kokia įdomi knyga. Tačiau, kai pagaliau ėmiau skaityti knyga jau nuo pat pirmo skyriaus sudomino....

Ilgai delsiau kol pagaliau paėmiau knygą į rankas. Tada ilgai delsiau kol pradėjau skaityti, keista, nes visi primygtinai aiškino kokia įdomi knyga. Tačiau, kai pagaliau ėmiau skaityti knyga jau nuo pat pirmo skyriaus sudomino. Ji skiriasi nuo kitų lietuvių autorių knygų. Joje mažiau liūdesio ir pesimizmo, daugiau išsilavinusių žmonių, kurie tik minimaliai susiduria su skurdžia Lietuvos visuomenės dalimi. Siužetas buvo vingiuotas todėl buvo smagu skaityti. Ir nors buvo daug nuspėjamų vietų, tačiau jos buvo labai nenuspėjamai aprašytos. Taip pat kai kurios knygos vietos priminė Oskaro Vaildo "Doriano Grėjaus Portretą". Tačiau tai vis tiek nesubjaurojo knygos, kuri mano manymu viena įdomesnių lietuvių autorių kūrinių.

"Aušros pažadas", tai autobiografinis romanas. Autorius aprašo savo vaikystės ir jaunystės laikotarpį, kurio centre pagrindinis ir svarbiausias žmogus - jo motina. Jos neidealizuoja, aprašo sunkų charakterį, kartais...

"Aušros pažadas", tai autobiografinis romanas. Autorius aprašo savo vaikystės ir jaunystės laikotarpį, kurio centre pagrindinis ir svarbiausias žmogus - jo motina. Jos neidealizuoja, aprašo sunkų charakterį, kartais nesuprantamus sprendimus, ūmų būdą, bet pripažįstą, kad besąlygiška motinos meilė, tai didžiausia laimė, kurią jam teko patirti. Svajones ir ambicijas, kurių jai nepavyko įgyvendinti pačiai, ji stengėsi realizuoti per sūnų. Motinos lūkesčiai, buvo stimulas autoriui siekti pripažinimo ir turto, kad ji galėtų didžiuotis ir juo ir savimi. Kūrinio pavadinimas "Aušros pažadas" reiškia, žmogaus gyvenimo aušroje, tai yra vaikystėje, motinos duota meilę, kaip pažadą visam gyvenimui. Autorius prisipažįsta, kad toks motinos prisirišimas turėjo neigiamą įtaką jo santykiuose su moterimis ir ieškant sau artimo žmogaus, nes niekas negalėjo jos meilei prilygti. "Su pirmuoju aušros blyksniu labai kruopščiai ištyrei meilę ir nešiojiesi su savimi jos dokumentišką patvirtinimą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi savyje palyginimų nuodą ir leidi laiką laukdamas to ką jau gavai."

Lietuviui skaitytojui turėtų būti įdomu perskaityti šį kūrinį dar ir dėl to, kad dalis veiksmo vyksta Lenkijos okupuotame Vilniuje, kuriame autorius praleido pirmuosius devynis savo gyvenimo metus. Kūrinys yra nenuobodus ir lengvai skaitomas. Autorius turi puikų humoro jausmą, knyga parašyta ironišku stiliumi nevengiant lengvos kritikos ir sau ir aplinkiniams.

Jaunimo auklėjimo problemos aktualios visada, todėl šią knygą buvo įdomu skaityti. Pagalvojau: o gal turtingų tėvelių vaikai dažniau nei kiti pasuka klystkeliais, nes užimti tėvai per mažai dėmesio skiria savo atžaloms....

Jaunimo auklėjimo problemos aktualios visada, todėl šią knygą buvo įdomu skaityti. Pagalvojau: o gal turtingų tėvelių vaikai dažniau nei kiti pasuka klystkeliais, nes užimti tėvai per mažai dėmesio skiria savo atžaloms. Knygos herojų Aigaro, Gunčio klystkeliai verčia susimąstyti, kodėl jie taip ... Kiek daug mokytojams, auklėtojams, tėvams reikia įdėti pastangų, kad paklydę jaunuoliai grįžtų į doros kelią.

Wassmo. Dina.

Dina - didelė moteris. Šiaurė - didelis kraštas. Šaltis istorijoje persmelkęs viską - ir mintis, ir jausmus. Ir meilę.

Motyvas. Labiausiai istorijoje man trūksta motyvo. Kadangi jo nėra, tai viskas čia atrodo...

Wassmo. Dina.

Dina - didelė moteris. Šiaurė - didelis kraštas. Šaltis istorijoje persmelkęs viską - ir mintis, ir jausmus. Ir meilę.

Motyvas. Labiausiai istorijoje man trūksta motyvo. Kadangi jo nėra, tai viskas čia atrodo truputį vaiduokliška. Čia per daug šmėklų, kurios nieko neveikia.

Apskritai - gražus tekstas, gražiai išverstas. Skandinaviškas pasakojimas. Vis neapleido jausmas, kad panašu į Lagerlöf. Liovenšioldai. Išties yra panašių dalykų.

Kažkoks įdomumas sukirbėjo ties puslapiu 280. Ties 433 grįžo nuobodulys. Tęsinių neskaitysiu, nepykit.