Noriu jums papasakoti apie autorių :

William Paul Young - kanadiečių rašytojas gimęs 1955m. Jis geriausiai žinomas dėl savo romano "Trobelė". Šiuo metu jis gyvena su savo žmona ir laimingai prižiūri savo anūkus.

Trumpai...

Noriu jums papasakoti apie autorių :

William Paul Young - kanadiečių rašytojas gimęs 1955m. Jis geriausiai žinomas dėl savo romano "Trobelė". Šiuo metu jis gyvena su savo žmona ir laimingai prižiūri savo anūkus.

Trumpai apie knygą :

Per vienas Makendzio ir jo vaikų atostogas įvyko baisi nelaimė. Dingo jo duktė Misė. Aptikti įkalčiai rodo, kad mergaitę galėjo žiauriai nužudyti. Bet po ketverių metų kai jis buvo apimtas Didžiojo liūdesio jis gavo keistą laišką. Nuo Dievo. Tas laiškas kvietė nuvažuotį į trobelę savaitgaliui.
Nepaisydamas sveiko proto, šalčio ir leduotų kelių. Vieną žiemos popietę išvažiavo. Viskas jam primena išgyventą košmarą. Tačiau tai visiems laikams pakeitė jo gyvenimą.

Knygoje yra ieškoma atsakymo : Kur yra Dievas kai mes išgyvename skausmą?

Kelios citatos iš šios knygos :

"Kas patikės žmogumi, kuris tvirtina visą savaitgalį leidęs su Dievu, ir ne kur kitur, o menkutėje trobelėje?",

"Skausmas - tarsi pakirpti sparnai ir negalėjimas skristi. Ir jeigu šitai labai ilgai nesprendžiama, gali beveik net pamiršti, jog buvai sukurtas skraidyti.",

"Gyvenimas kartais nelengvas, bet galėčiau už daug ką jam padėkoti.".

Mano nuomonė :

Nors aš nesu labai tikinti, bet ši knyga man paliko neišdildoma įspūdį. Neveltui ji atsidūrė New York Times bestselerių sąraše. Ir dabar yra parduota daugiau nei 10 milijonų knygos egzempliorių!

"Dievo namai" - knyga, kuriai reikėjo pasiruošimo ir susikaupimo. Ne kartą bandžiau ją skaityti ir ne kartą neperskaičiau, nes vis erzidavo knygoje vyraujantis humoras, sarkazmas ir ironija. Tačiau šį kartą pajutau...

"Dievo namai" - knyga, kuriai reikėjo pasiruošimo ir susikaupimo. Ne kartą bandžiau ją skaityti ir ne kartą neperskaičiau, nes vis erzidavo knygoje vyraujantis humoras, sarkazmas ir ironija. Tačiau šį kartą pajutau pirmiausiai pajutau susidomėjimą ir kažkokiu stebuklingu būdu pavyko įsijausti į knygą. Tuo metu dar kartą patvirtinau, kad kai kurioms knygoms reikia pribręsti.

Knygoje daug ironijos, sarkazmo, savito humoro bei neįprastų sąvokų. Bet spėju tik tokiu buvo įmano papasakoti, ką išgyveno pagrindinis knygos herojus Rojus Bašas. Knygoje pasakojama apie internų pirmuosius metus Bostono ligonėje, kur jiems teko susidurti su daugybę išbandymų. Ne kartą teko suvokti, kad gyvenime nėra teisybės: jauni ir sveiki žmonės miršta, o limpiai (silpnapročiai senukai) išlieka gyvi. Kasdien akis į akį teko susidurti su mirtimi ir atsisveikinti ne su vienu brangiu pacientu. Nuolatinė išgyvenama įtampa, stresas, nuovargis Rojų Bašą ir jo draugus skatino ieškoti įvairiausių atsipalaidavimo būdų: kartais tai būdavo sportas, o kartais seksas su medicinos seserimi. O kad netektų liūdėti dėl kiekvieno paciento, kuris išgyvena skausmą, į pagalbą pasitelkdavo savitą humorą. Humoras, kuris būdingas tik gydytojas ir geriau apie jį kitiems, ypač pacientams nežinoti. Tai patvirtina ir Rojaus mokytojas Dručkis: "Negalima mūsų profesijos juokelių pasakoti kitiems, tokiems kaip jinai."

Šių juokelių dėka, skaitant knygą susidaro įspūdis, kad gydytojai ir visas medicinos personalas yra nejautrūs ir neempatiški. Tačiau pažvelgus kitu kampu, supranti, kad kitaip ir negalėtų būti. Jei kiekvienas mus gydantis gydytojas drauge su mumis išgyventų skausmą, ar jie galėtų mus gydyti? Kažkaip atrodo, kad ne. Nes gydytojo profesija reikalauja labai stipraus susikaupimo ir kantrybės, o skausmas tikrai čia nepadeda. Todėl kartais gal ir jaučiamės nužmoginti gydytojų. Bet gal tik tokiu būdu jie gali mums padėti?

Tačiau, čia jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad gydytojai turėtų būti šalti, abejingi ir nesidomintys pacientu. Tikriausiai, ir čia reikia išmokti atrasti aukso viduriuką. Reikia susipažinti su pacientu ir gauti kuo daugiau informacijos apie jį, kas galėtų padėti jį gydant. Bet visada reikia sugebėti ir išlaikyti atstumą, nesusidraugauti su pacientu ir drauge su juo "nesusirgti". O tai, tikiu, sunku. Todėl bendraujant gydytojams su pacientais, tiek medikams, tiek sergantiesiems kyla daugybę vidinių konfliktų. O "Dievo namai" pilni vidinių konfliktų, kurie kamuoja pagrindinį knygos herojų.

Rojus Bašas blaškosi tarp to, kuriuo savo mokytoju sekti: Dručiu ar Džo. Svarsto į kuriuos santykius pasinerti: atsidėti santykiams su ilgamete drauge ar naujai sutikta medicinos sesele. Jį nuolat kamuoja klausimai: kaip pasielgti su vienu ar kitu pacientu? Kaip bendrauti su vienu ar kitu Dievo namų gydytoju?. Visi šie klausimai herojų priveda prie svarstymų: kas aš iš tiesų esu? Ir jis blaškosi, eksperimentuoja bei daro klaidas.

Visa ši Rojaus Bašo patirtis su internatūros metais man priminė paauglystę. Juk būtent šiuo amžiaus tarpsniu mes siekiame suprasti, kas esame, bandome maištauti ir parodyti, kad viską galime savarankiškai, daug kur eksperimentuojame ir išbandome save, esame jautrūs, dirglūs ir idealistai. Būtent toks šioje knygoje ir yra Rojus, kuriam šį internatūros periodą išgyventi ir atrasti tai, kas geriausia, padėjo ištikimi draugai ir mylinti mergina.

Taigi, jei kas nori iš arčiau susipažinti su gydytojų gyvenimu, su tuo, kaip žmonės pasirenka savo gyvenimo kelią, tikrai gali pasiimti šią knygą į rankas. Gal net atrasite ir patarimų, ko reikia, kad išsaugotum savo santykiu su antrąja puse?

Kartais Monika pagalvoja ir net tikisi, kad ji yra įvaikinta. Nors taip ir nėra. Sesuo Marta tikra pamaiva(ji netikra sesuo), mama per nelyg griežta, kiekviena diena rėkia mažasis Martynas ir dar mamos vyras Martynas, kurį reikia...

Kartais Monika pagalvoja ir net tikisi, kad ji yra įvaikinta. Nors taip ir nėra. Sesuo Marta tikra pamaiva(ji netikra sesuo), mama per nelyg griežta, kiekviena diena rėkia mažasis Martynas ir dar mamos vyras Martynas, kurį reikia vadinti tėčiu nors jis ir nėra jos tikrasis tėtis. Monika nori sužinoti kur jos tėvelis, o motina net neleidžia apie jį užsiminti. Kol.... Vieną dieną po mokyklos Monika sulaukia skambučio nuo Margaritos - jos sesers! Mergina pakviečia susitikti ir viską aptarti. Monika bandė surasti ko nors nuotraukų ar talefono, adreso mamos dėžutėse. Ir surado - Liepų alėja 19 namas. Dvi sesutės ten ir nuvažiuoja. Tik ten visai ne jų tėtis gyvena, osena čigonė. Senutė niekuom nesugebėjo padėti. Bet Margarita ir Monika nepraranda vilties ir tikisi ko nors išgirsti apie jų tėvelį iš Monikos močiutės. Deja, bet po kelių dienų senelė pateko į ligoninę dėl širdies. Nenusiminkite, ji nenumirė.

Šeip viskas klostosi puikiai. Marta pradeda geriau draugauti su Monika. Matas, kuris kiekviena kartą tyčiojosi iš Monikos su ją susidraugavo ir jie tapo pora. Mokykloje viskas taip pat okey. Santykiai su mama pagerėja ir mergaitė gauna paketą(dovaną) nuo tėčio!

Knyga priklauso Mergaičių lygai.

Ilgai ieškojau, ką galėčiau paskaityti istorinio ir tuo pačiu mistinio. Kadangi buvau sužavėtas Dan Brown "Da Vinčio Kodo" ir "Angelų ir Demonų", tai ieškojau kažko panašaus. Šią trilogiją (kol kas tik pirmoji...

Ilgai ieškojau, ką galėčiau paskaityti istorinio ir tuo pačiu mistinio. Kadangi buvau sužavėtas Dan Brown "Da Vinčio Kodo" ir "Angelų ir Demonų", tai ieškojau kažko panašaus. Šią trilogiją (kol kas tik pirmoji knyga) atsitiktinai radau bibliotekoje vokiečių literatūros skyriuj. Niekur prieš tai nebuvau matęs ar skaites apie šias knygas ir ilgai dvejojau, kadangi knygų apimtys irgi ne iš mažiausių (visos knygos 400+ puslapių). Paskaitęs aprašymą nutariau paimti pirmąją dalį.

Pradėjau skaityti. Pradžia pasirodė ne tokia įdomi ir įtraukianti, kaip tikėjaus (po to internete teko susipažinti ir su atsiliepimais, kad pradžia gali neįtraukti), tačiau kuo toliau, tuo darėsi įdomiau. Įtampa augo, prasidėjo mistiniai dalykai. Negalėjai žinoti kas sekančiame puslapyje įvyks. Taigi, jei pirmąją knygos pusę skaičiau tris savaites vis atidėliodamas, tai antroji buvo įveikta per du vakarus.

Drąsiai galiu teigti, kad antroji ir trečioji dalys tikrai papuls į perskaitytų sąrašą, o nuotykiai žada būti tik įdomesni. (Tikėkimės taip ir bus).

Tikrai verta dėmesio knyga. Galbūt ne kiekvienam patiks, bet man patiko.

Elizabeth Gilbert sukūrė nuotaikingus, lengvus, intiguojančius kelionių memuarus, kuriuos gerą skaityti sniegu aptrauktoje Lietuvoje ir drebant po kaldra.

Krikščioniškojo rožinio protėviu džapamalomu su 109 karoliukų...

Elizabeth Gilbert sukūrė nuotaikingus, lengvus, intiguojančius kelionių memuarus, kuriuos gerą skaityti sniegu aptrauktoje Lietuvoje ir drebant po kaldra.

Krikščioniškojo rožinio protėviu džapamalomu su 109 karoliukų priešaky knygos herojė keliauja į Italiją, Indiją ir Indoneziją. Moteris savęs ieško, nes nebepakeldama savo dabartinės padėties ir naktį vonioje išverkusi visas ašaras bei išgirdusi šiltą balsą, sakantį "eik miegoti", nutaria, kad reikia keisti savo gyvenimą.

Palikusi modernius amerikietiškosios svajonės (santuoka, karjera, namai - patogus gyvenimas) spąstus, ji atvyksta mėgautis malonumais į Italiją. Flirtas, puikus maistas, italų kalba, žavus ir draugiški vyrai, nauji pažįstami... Tad kūnas išgelbėtas!

Ko žmonės vyksta į Indiją? Daug kas atsakytų teisingai - ieškoti dvasingumo ir nušvitimo. Ašrame sutiktas dvasinis vadovas, meditacija, sklandantis ore religinis himnas, smilkalų kvapas ir pokalbis su savimi knygos heroją pakylėja iki sielos lengvumo, tačiau gauti atsakymai dar turi rasti vietą šios moters gyvenime. Siela lengva kaip pienės pūkas, valio!

Ir taip atėjo laikas išsigydyti širdies žaizdas. Balio saloje viskas klostosi puikiai: herojės kūnas ima neatlaikyti neišmiegotų naktų ir pernelyg dažnų lytinių santykių. Labai patiko mokytojos žodžiai herojai: "Reikia, kad kas nors išvaduotų tave iš SAUSROS, vaikeli. Susirask DIRBTINIO LIETAUS SUKĖLĖJĄ". Dvi širdys šoka meilės šokį ant vandenyno bangų!

Istorija baigiasi beveik kaip absurdiškoje pasakoje ar kaip knygos herojė taria: kaip namų šeimininkės svajonėje. Skaitant šią knygą vietomis pajunti, kad skaitytum apykvailius vadovėlius iš serijos kaip išgyventi dar vieną dieną, kaip padėti sau, kaip rasti tikrąją būtį su savimi ir t.t. Bet... ši knyga turi kažką tokio, kas užkabina nuo pirmo pasakojimo karoliuko iki padėkos skaitytojui.

Tori - pedagogė vaikų turinčių psichologinių traumų. Klasėje didžiausią nerimą jai sukėlė Džeidytė, kuri su niekuo nekalbėjo, o pagaliau pralaužus tylos sieną ji įgijo aštuonmetės pasitikėjimą, ji nebuvo...

Tori - pedagogė vaikų turinčių psichologinių traumų. Klasėje didžiausią nerimą jai sukėlė Džeidytė, kuri su niekuo nekalbėjo, o pagaliau pralaužus tylos sieną ji įgijo aštuonmetės pasitikėjimą, ji nebuvo pasirengusi košmarams, kuriuos jai atskleidė mergaitė.

Ar patyrusio seksualinę prievartą vaiko psichika gali išprovokuoti tokias kraupias haliucinacijas? O gal tai iš tiesų puikiai organizuoti, gebantys nuslėpti bet kokius pėdsakus ir žiauriais metodais vaikais manipuliuojantys ir juos išnaudojantys iškrypėliai?

Nei teisėsaugai, nei psichiatrams iki galo nepavuko nei patvirtinti, nei visiškai paneigti tokių versijų. Bet šiokia tokia pergalė šioje byloje buvo pasiekta.

1.Pamačiusi knygos viršelį tikrai negalvojau, kad man ši knyga patiks. Tačiau perskaičiusi knygos aprašymą tikrai nenusivyliau, kad pasirinkau skaityti šią knygą. Tikriausiai dabar drąsiai galiu šią knygą įrašyti į...

1.Pamačiusi knygos viršelį tikrai negalvojau, kad man ši knyga patiks. Tačiau perskaičiusi knygos aprašymą tikrai nenusivyliau, kad pasirinkau skaityti šią knygą. Tikriausiai dabar drąsiai galiu šią knygą įrašyti į mėgstamų knygų sąrašą. Apie patį autorių nėra tekę girdėti labai daug, niekad nesidomėjau jo knygomis, bet perskaičiusi šią knygą tikrai pakeičiau nuomonę. Nemėgstu knygų, kuriose yra fantazijos ir iliuzijų, tačiau ši knyga kažkuo kitokia negu visos kitos. Visas veiksmas vyksta San Franciske. Eliotas 60-metis gydytojas dievinantis savo darbą, dukrą Endžę, turintis nuostabų draugą Matą ir niekaip negalintis atsigauti po mylimosios Ilenos mirties. Kiekvienas iš mūsų norėtų sugrįžti į praeitį ir pakeisti kažikurias gyvenimo akimirkas, susitikti su žmonėmis, kurių galbūt seniai nematę, o Elioto noras labai paprastas. Jis tik dar kartą norėtų išvysti savo mylimosios veidą. Eliotas kiekvienais metais padėdavo žmonėms įvairiose šalyse. Išgelbėjęs berniukui gyvybę Eliotas sutiko senį, kuris paklausė koks būtų pats svarbiausias jo noras ir davė jam dešimt auksaspalvių piliulių. Kiekvieną kartą išgėrus piliulę jis užmigdavo ir susitikdavo su savimi, kai jis dar buvo 30-ties ir draugavo su Ilena. Viskas gali pasikeisti jei senis Eliotas (taip jis vadinamas knygoje) viską papasakos 30-mečiui sau. Kiekvienas neteisingas poelgis gali pakeisti gyvenimą, išskirti du geriausius draugus, o dukros Endžės net nebūti, nes ji ne Ilenos dukra. Ar pavyks išgelbėti Ileną nuo mirties ir ją apsaugoti? Štai koks klausimas kildavo verčiant kiekvieną knygos puslapį. Ir įdomiausia tai, kad knygos pabaiga labai netikėta ir jaudinanti. tai knyga apie draugystę, ilgaamžę meilę, apgailestavimą ir sąžinės priekaištus.

Detektyvų karalienė dar kartą pateisino savo titulą, Agathos Christie detektyvinis romanas "Didysis ketvertas" pranoko beveik visus anksčiau skaitytus jos romanus.

Siužetas pilnas netikėtumų. Į žymiojo Erkiulio Puaro namus...

Detektyvų karalienė dar kartą pateisino savo titulą, Agathos Christie detektyvinis romanas "Didysis ketvertas" pranoko beveik visus anksčiau skaitytus jos romanus.

Siužetas pilnas netikėtumų. Į žymiojo Erkiulio Puaro namus įvirsta paslaptingas žmogus ir išlemena kažką apie "Didžiojo ketverto" organizaciją ir jos narius. Tada jis miršta, o Puaro pradeda tyrimą. Paaiškėja, kad "Didysis ketvertas" tai nusikaltėlių organizacija, kurią valdo 4 asmenys: svarbiausias vadas kinas, amerikietis, prancūzė ir puikus aktorius, apie kurį nieko nežinoma. Greitai žymusis belgas su savo draugu kapitonu Hastingsu įsitraukia į pasaulinės svarbos įvykius.

"Didysis ketvertas" - tai nuostabi, be galo įdomi ir intriguojanti knyga. Jeigu norite gerai praleisti laiką, paspėlioti, pamąstyti, tai privalote perskaityti šį romaną.

Knygutė kišeninio formato, o ir puslapių ne per daugiausiai, todėl ją tikrai sukrimsit kaip obuoliuką. Kodėl nusprendžiau ją perskaityti? Na, visų pirmą, ją rekomendavo lietuvių kalbos mokytoja. Antra, sužavėjo skanus...

Knygutė kišeninio formato, o ir puslapių ne per daugiausiai, todėl ją tikrai sukrimsit kaip obuoliuką. Kodėl nusprendžiau ją perskaityti? Na, visų pirmą, ją rekomendavo lietuvių kalbos mokytoja. Antra, sužavėjo skanus pavadinimas ir gražus viršelis. Trečia, girdėjau tikrai daug neblogų atsiliepimų apie šią knygą.Tad nusprendžiau paskaityti ir aš.

Siužetas. Irisė, mirus močiutei, paveldi jos namą. Bėda ta, kad Irisė nė pati nežino ką daryti su šiuo palikimu. Namas kelia daug prisiminimų ir ne visada gerų. Todėl beveik visoje knygoje Irisė grįžta į prisiminimus ir svarsto ką daryto toliau. Knygoje yra ir meilės. Na, kokia knyga be meilės ar ne? Net pati nejausdama ji įsimyli savo vaikystės draugės brolį, kuris dabar yra ir jos advokatas, atsakingas už palikimą.

Mini detektyvas. Nors ši knyga ne joks detektyvas, tačiau man "prilipo" šis apibūdinimas, nes visoje knygoje buvo minima Irisės mirusi pusseserė Rozmari. Tačiau, kaip jį mirė, ar nusižudė ar ją nužudė, ar įvyko koks nelaimingas atsitikimas, nebuvo aišku ligi pat knygos pabaigos.

Nepatiko ir netiko. Mane pradėjo nervinti Irisė. Ji niekaip nesugebėjo apsispręsti dėl palikimo. Sutikusi Maksą (advokatą) elgėsi, kaip paauglė, sugebėjo apvirsti su dviračiu ir išpilti baltus dažus (būtent prie Makso namų). Kartais knyga panašėjo į tragikomediją, o ne į gerą knygą.

Visgi, šią knygą rekomenduoju, nes ji tikrai buvo gana įdomi ir prasminga. O jei dar kokį obuoliuką beskaitydami sugraušit - ir imuninė sistema sustiprės. :)

P.S. Apsilankykit mano bloge: http://knyguslenis.blogspot.com/

"Varnas žiūri žemyn į du nedidelius žmones, kraipo galvą, paskui vėl sukrankia - riebus pokario paukštis, beveik žmogus - pilnas žmogienos".

Tai ištrauka iš šios knygos. Skaitau. Skauda. Padedu. Vėl paimu, vėl...

"Varnas žiūri žemyn į du nedidelius žmones, kraipo galvą, paskui vėl sukrankia - riebus pokario paukštis, beveik žmogus - pilnas žmogienos".

Tai ištrauka iš šios knygos. Skaitau. Skauda. Padedu. Vėl paimu, vėl skaitau. Šis atvejis vienas iš tų, kada beskaitant knygą norėjosi ją padėti į šalį. Romano kalba tokia paveiki, kad netgi imdavo skaudėti.

Matau, kaip Renatė skabo sušalusius liepos pumpurus, graužia žievę.. Vyksta žiurkių - "triušiukų" medžioklė.. Išbadėjusi mergaitė stebi kaip rusė moteris pienu lakina katę.. Ir staiga vaizdas - žaizdami vaikai uždega sprogmenį ir iš jų draugo rusiuko lieka tik plašta.. Ši baisi realybė persikėlė į mano ir vaikų sapnus.. A.Šlepiko knyga nėra sapnas. Tai realybė..

1946 - ųjų žiema ir pavasaris. Socialinis chaosas, badas, šaltis, legalus sovietų kareivių siautėjimas, plėšikavimas, masiškas moterų žaginimas ir žudynės. Baisu. Skaudu ir tai nebuvo sapnas..Vilko vaikai - vokiečių vaikai, kurie gelbėjosi nuo bado, prarado tėvus, artimuosius ir namus bėgo į Lietuvą. Bandė gyventi. Dirbo, vagiliavo, elgetavo..Tapo kaip žvėriūkščiai - baikštūs, įsitempę, pasirengę iš paskutiniųjų kovoti už savo egzistenciją. Matau, kaip mažojo Hanselio nepavija kareivio kulka, bet jį randa į ledą sušalusį miške.Sukyla gailestis ir noras padėti, bet jau per vėlu. Nors kitiems gal ir atrodo, kad tai tik valkata ir vagis ar tiesiog papildoma grėsmė.. Albertą užpjudo šunimis, tačiau jis pats puola kandžioti šeimininką. Ginasi juk, supraskit.. Tai tik aptekę utėlėmis, apdriskę, alkani, sušalę vaikai. Tai juos sovietų kareiviai sprogdino ant užšalusio Nemuno. Tai jų akyse sadistiškai prievartavo jų motinas. Tai ne žaidimas. Tačiau pagalbos prašo buvusių priešų, " kaltųjų vaikai" ! Nesvarbu, tu juk moteris, o jie vaikai..

Nebegaliu, sąmonės būvis toks, kad visa tai atrodo taip baisu lyg būtų nerealu. Atsibusk.

Tai juk tik vaikai diba ir elgetauja. Kasdieniška duona jiems nušvinta kaip saulė, bet nušvinta. Matau, kaip motina siunčia savo vaiką anapus Nemuno ir kažkodėl per nugarą nueina šiurpas. Anapus.. Ir vėl noras padėti, bet tai praeitis. Kažkur tai vyksta ir dabar..

Prisimenu, kaip mama liepė įsiminti savo vardus, pavardes, tėvų, brolių, seserų vardus, tautybę. Tačiau, kad vokiečiai - garsiai sakyti nereikia.

Ir visgi manau, kad šis romanas yra apie žmogišką atjautą, pasiaukojimą, meilę, kai nežmoniškomis sąlygomis žmogus reagavo į kito skausmą, nelaimę, stengėsi padėti. Tai kaip kino scenarijus. Lauksime filmo. O kol dar nesibaigė " Metų knygos rinkimai 2012" turiu galimybę balsuoti suaugusiųjų kategorijoje būtent už šią knygą. Prabalsavau.

P.S. Autorius rėmėsi keleto vilko vaikų, anuomet atklydusių, prisiglaudusių Lietuvoje it likusių lietuviais, bei jų artimųjų prisiminimais.

Dramatiškos pokario patirtys dar nėra tik nutolusi istorija. Tai tebėra žmonių atmintyje..