Yra knygų kurios pakeičia požiūrį į gyvenimą. Ši knyga būtent tai ir padarė. Skaitydama šią knygą pasijutau gyva, pradėjusi nenorėjau jos paleisti iš rankų, nes maniau, kad tas nuostabus jausmas išnyks. Tačiau,...

Yra knygų kurios pakeičia požiūrį į gyvenimą. Ši knyga būtent tai ir padarė. Skaitydama šią knygą pasijutau gyva, pradėjusi nenorėjau jos paleisti iš rankų, nes maniau, kad tas nuostabus jausmas išnyks. Tačiau, padėjus dar net neįpusėtą knygą, jausmas išliko ilgam. O sielos gelmėse jaučiau jūrą. Jūrą vandenyną.

Šis Baricco romanas tai tarsi jūros pasakojimas 6 žmonių ir Almajerio, magiškos užeigos, vaikų istorijas. Visi šie žmonės iš pirmo žvilgnsio lyg ir nesusiję, tačiau juos vienija jūra, plytinti priešais užeigą. Pirmasis knygos veikėjas Plasonas, dailininkas, kuris tapo jūrą jos pačiu vandeniu. Jo daugelis drobių yra baltos, jis ieško, kur prasideda jūra. Antrasis - Bartelbumas, įsimylėjęs mokslininkas, kuris rašo laiškus savo gyvenimo meilei, kurios dar nesutiko, ir niekaip negali baigti savo ribų enciklopedijos, nes neranda, kur baigiasi jūra. Du puzlės gabalėliai, susitikę Almajerio užeigoje. Trečioji - Ana Deveria, nuostabaus grožio moteris, serganti neištikimybe. Ketvirtasis - tėvas Pliušas, kuriantis neįprastas maldas, kaip pavyzdžiui "Malda žmogaus, kuris krinta nuo skardžio ir nenori mirti". Penktoji - Elizevina, mergaitė įkalinta savo pačios spąstuose, kuriuos gali sunaikinti tik jūra, daug kas pamatęs šią trapią būtybę pasako:

" - Ji ten mirs
arba
- Ji ten mirs
arba
- Ji ten mirs."

Šeštasis - vyras, kurio akys lyg medžioklėn išėjusio žvėries. Jame tvyro chaosas, jis simuliuoja mirtį, kurią išgydyti gali tik nuolatinis ir kantrus tikslumas.

Visi šie žmonės gyvenimo būdą pasirinkę vis kitokį, visus juos sieja jūra, visi jie pasirinks skirtingą būdą numirti. Kažkas pasirinks kerštą, kažkas laukimą, kažkas kovojimą...

"Šioje vietoje (Almajerio užeigoje) atsisveikini su pačiu savim. Tai, kas esi, pamažu nuslysta nuo tavęs. Ir žingsnis po žingsnio palieki tai paskui save."

Būtent taip, kaip rašoma citatoje, ir jautiesi skaitydamas šią knygą. Puslapis po puslapio palieki visus rūpesčius paskui save.

Pirmoji pirmą mėnesį žadėta perskaityti ir tik dabar perskaityta knyga - Vytauto V. Landsbergio "Rudnosiuko istorijos". Visiškai kitokia pasakų knyga ne visiškai tik vaikams apie Rudnosiuką ir kitokius keistuolius.

Subtilus...

Pirmoji pirmą mėnesį žadėta perskaityti ir tik dabar perskaityta knyga - Vytauto V. Landsbergio "Rudnosiuko istorijos". Visiškai kitokia pasakų knyga ne visiškai tik vaikams apie Rudnosiuką ir kitokius keistuolius.

Subtilus humoras, paronimų naudojimas, o skambesys (!)... ir visiškai subtilus kreipimasis į Tave (Ežy) su pamokymu šįkart tinkančiu ir vaikams.

Andre Maurois

Romanas "Rugsėjo rožės"(1956 m.)

Tyto alba, Vilnius 2005

212 psl.



"Rugsėjo rožės", tai knyga, kurios siužeto pagrindas klasikinis meilės trikampis. Jis - šešiasdešimtmetis romanistas Gijomas Fontanas....

Andre Maurois

Romanas "Rugsėjo rožės"(1956 m.)

Tyto alba, Vilnius 2005

212 psl.



"Rugsėjo rožės", tai knyga, kurios siužeto pagrindas klasikinis meilės trikampis. Jis - šešiasdešimtmetis romanistas Gijomas Fontanas. Dvi jo moterys: Polina Fontan - ištikima draugė ir tvirtas ramstis atlaikantis ne tik visus keturis namų kampus, bet ir pasinaudojanti savo įtaka, kad iškeltų savo vyrą ant šlovės pjedestalo bei Doloresa Garsija - talentinga Peru teatro aktorė, žavinga čigonė sugebanti užkariauti bet kurį jos įsigeistą vyrą, o taip pat, gaivus jaunystės gūsis, spalvotas nuotykis Gijomo senatvėje.

Nors ir labai mylėdamas savo sutuoktinę, išvykęs dėstyti paskaitų į egzotiškąją Pietų Ameriką, Fontanas užmezga dvidešimties dienų karštą meilės romaną su perpus jaunesne Lolita, kurį pratęsia ištisi metai kupinų meilės laiškų Gijomui grįžus į Paryžių. Doloresoje rašytojas atranda poeziją, švelnumą, romantiką - visą tai, ko Polina, besislėpdama po tvirtos, ryžtingos ir visad teisios moters kauke, per dvidešimt penkerius santuokos metus pamiršo. Deja, pačiai Lolitai šis meilės nuotykis tik dar vienas profesionaliai atliktas vaidmuo, kad pasiektų tikrąjį tikslą - Paryžiaus teatro sceną.

Pabaigoje, kaip ir dera meilės romanui, viskas susiklosto gerai. Veikėjai supranta savo klaidas ir sugeba jas ištaisyti. Kiekvienas šio trikampio herojų iš naujo atranda save bei permąstęs savo gyvenimą priima sprendimą nulemsiantį tolimesnį gyvenimą. Polina susitaiko su Gijomu ir jam atkleidžia, nes suvokia, kad būtent jos šiurkštumas privertė vyrą ieškoti šilumos kitur. Gijomui atsiveria akys, kai galų gale jis suvokia, kad jokios kitos moterys negali pakeisti jo vienintelės tikros sielos draugės Polinos. Na o Doloresa - patyrusi fiasko po bandymo tapti tikra aktore Paryžiuje, nutaria palikti Gijomą ramybėje.

Šis romanas - subtilus, santūrus, bet kartu ir kupinas jausmo. Skaitydamas Gijomo meilės laiškus Doloresai gali jausti ore tvyrantį ilgesį, troškimą būti kartu. Skaitant Polinos dialogus, suima pyktis dėl jos snobizmo ir trumparegiškumo. Veikėjai pavaizduoti gyvi, tikroviški, spalvingi. Kiekvienas turi savitą charakterį, ir netgi kalbėjimo manierą. Pats tekstas taip pat skaitomas lengvai ir greitai.

Vis dėlto, šita knyga nepalieka neišdildomo įspūdžio, kokį galbūt ji galėjo palikti prieš penkiasdešimt metų, kai buvo parašyta. Kaip dabartinio pasaulio pramogų ir literatūros skaitinių įvairovės išlepintam skaitytojui, man ji pasirodė per blanki ir per daug greit užmirštama.

O D...rašau o lūpose šypsena prisimenant šią knygą, vaizdai tiesiog išnyra prieš akis. .Tikrai tai ne komedija, bet ironijos joje pilna, ir dar tas savitas autoriaus rašymo stilius verčia šyptelti ir šyptelti kas antrą...

O D...rašau o lūpose šypsena prisimenant šią knygą, vaizdai tiesiog išnyra prieš akis. .Tikrai tai ne komedija, bet ironijos joje pilna, ir dar tas savitas autoriaus rašymo stilius verčia šyptelti ir šyptelti kas antrą eilutę :) . .Nuomšikio istorija susiskaitė kaip 'kavos puodukas' ,sakyčiau laaabai geros :), su savo prieskoniu ir aromatu ji ilgam liks mano atmintyje..

Tai knyga, apie vaiką augantį vaikų namuose, jo 'darbą'-būti išnuomotam, jo aplinką, jo savitą suvokimą apie gyvenimą, jį supančius žmones ..

.."Vargšės tos moterys.Verkia,kai reikia kautis, ašaroja, kai turi spardytis, bliauna, kai visi juokiasi, lieja ašaras, nors ką tik palijo ir visos gėlės palaistytos"...

"Kerai" - tai antra Aprilynne Pike serijos apie fėjas dalis. Tačiau ši knyga visiškai skiriasi nuo pirmosios "Sparnai. Joje yra plačiau aprašomas fėjų pasaulis, jo gamta ir žmonės. Tai visiškai kitoks žvilgsnis į jau...

"Kerai" - tai antra Aprilynne Pike serijos apie fėjas dalis. Tačiau ši knyga visiškai skiriasi nuo pirmosios "Sparnai. Joje yra plačiau aprašomas fėjų pasaulis, jo gamta ir žmonės. Tai visiškai kitoks žvilgsnis į jau truputį pažįstamą visatą.

Knygos veiksmas prasideda praėjus pusei metų nuo "Sparnų" įvykių. Lorelė jau susitaikė su tuo, kad yra kitokia, nei visi kiti Žemės gyventojai. Ir jai netgi tai patinka. Ji netgi ruošiasi keliauti į Avaloną, fėjų karalystę, kur mokysis ko reikia, norint būti rudens fėja. Būtent šita dalis mane labiausiai sužavėjo. Visi tie Avalono vaizdai tiesiog... gniaužė kvapą. Buvo labai įdomu skaityti gamtos ir įvairių vietų aprašymus, pažinti rašytojos sukurtą kultūrą, visuomenę. Man netgi patiko skaityti apie jaunosios fėjus mokslus ir kaip jai sekasi įsiminti sunkius lotyniškus pavadinimus.

Žinoma, vėliau aprašomas jos eilinis, žmogiškas gyvenimas, dėl to nebeatrodė toks įdomus, žavus. Tiesa, Lorelei vėl pradeda grėsti pavojus, nes vėl grįžta jos seni priešai troliai. Ji taip pat susiduria su Kli, paslaptinga moterimi, kuri medžioja trolius. Toliau plėčiama ir meilės trikampio (Deividas-Lorelė-Tamenis) tema, kuriai atrodo, nėra pabaigos. Man nepatiko tik vienas esminis dalykas: tam tikrose vietose labai trūksta veiksmo, o kitose jo yra per daug ir dėl to sunku susigaudyti. Bent jau man norėtųsi, kad visi įvykiai būtų labiau paskirstyti, nors, kaip aš įsivaizduoju, tai sunku padaryti. Knygą vertinčiau teigiamai, nes ir toliau išlieka smalsumas klausimu "O kas bus toliau?" į kurį skaitytojas negaus atsakymo, kol nepasirodys kita serijos dalis. Manau, kad ši knyga galėtų pateikti paaugliams, kurie mėgsta romantiką ir fantastiką, nes ši knyga ir yra šių dviejų žanrų derinys.

Šitą knygą jau buvau pradėjusi skaityti gal prieš kokius dešimt metų. Nebepamenu, kiek puslapių įveikiau, bet žinau, kad nedaug. Tada nuleidusi galvą tyliai grąžinau ją į biblioteką. Buvo gėda, kad tokia visų...

Šitą knygą jau buvau pradėjusi skaityti gal prieš kokius dešimt metų. Nebepamenu, kiek puslapių įveikiau, bet žinau, kad nedaug. Tada nuleidusi galvą tyliai grąžinau ją į biblioteką. Buvo gėda, kad tokia visų išliaupsinta tobulybė (o kur dar filmas su devyniais oskarais) man tiesiog nepatiko.
Šįkart užsispyriau įveikti, nes man norisi patikrinti tuos dalykus, kurie, atrodo, sukelia masinę beprotybę. Na, arba bent jau daug kalbų ir pozityvių komentarų iš humanitarinių mokslų studentų su mąslia išraiška.

Siužetas lyg ir paprastas (karo pabaiga, apleista vila Italijoje, kurioje susitinka baisiai apdegęs ligonis, jaunutė seselė, jos tėvo draugas ir indas išminuotojas), tačiau tarsi karštas dykumos smėlis čia visur skverbiasi prisiminimų nuotrupos ir meilė, meilė, o gal geismas, sunku atskirti, kai karas visus taip suluošino (ne tik fiziškai). Hana-Karavadžas, Hana-Kipas, Hana-anglas ligonis. Tai dabartis. Tačiau jie visi turi po istoriją. Nelabai linksmą kaip ir visa knyga.
Skaitosi lėtai, kartais painiai, viskas po truputį susidėlioja į vietas, tada vėl išsibarsto. Keliskart norėjosi grįžti patikrinti faktų, nes kažkas buvo ne taip. Tarsi kliedesys ligonio, kuris nebesuvokia, apie kieno gyvenimą pasakoja. Bet ar tas ligonis - anglas?

Nesijaučiu labai daug ką gavusi iš knygos, nesujaudino, neužkabino, bet vis dėlto šiek tiek įstrigo. Kaip dykuma - varginanti ir slegianti karščiu, tačiau savotiškai graži.

"Jiedu leidžiasi morfijų kiaurą dieną. Karavadžas traukia žodį po žodžio ir seka jo pėdomis, vadovaudamasis sutartiniais ženklais. Kai tik apdegėlio pasakojimas sulėtėja arba kai tik Karavadžas susigriebia ko nors - meilės ryšio, Medokso mirties - nesupratęs, iš pailgo emaliuoto indo jis ima švirkštą, krumpliais nulaužia ampulės galiuką ir prisitraukia morfijaus."

Knygą čiupau iš po 'Silva rerum' inercijos ir laukiau kaip smogs 3 kartą.

Taip šįkart nebuvo baroko, bet tiesą sakant man to trūko, siužeto linijos einančios per 2 silvas. Skaičiau ir mąsčiau kas gi ne taip, ko šiai...

Knygą čiupau iš po 'Silva rerum' inercijos ir laukiau kaip smogs 3 kartą.

Taip šįkart nebuvo baroko, bet tiesą sakant man to trūko, siužeto linijos einančios per 2 silvas. Skaičiau ir mąsčiau kas gi ne taip, ko šiai knygai trūko iki pilno laižymosi skaitant?

Pirma, spėju, nesu per didelė apsakymų gerbėja, ir velniop tampyt tą skaitytoją už ūsų, nutraukiant lyg ir neblogą potencialiai storesnės knygos scenarijų.

Antra, buvo ironijos, sąmojo. Susiskaitė labai greit ir toli gražu nesigailiu. Nepaisant to, tarsi nejutau, kad tai ta pati Sabaliauskaitė, nors ir pati rašytoja minėjo - nelaukit to paties. Apibendrinant, išleistų jos 3 knygų svorį, sakyčiau pastaroje jutau jau per daug 'šmaikščiašikniškumo', pritrūkau, kai kuriuose apsakymuose, to jos subtilumo, nutylėjimo.

Nepaisant šių pastebėtų subjektyvių niuansų, kai kuriems apsakymams galima rašyt 10+

Pliusai už:

- skaniai aprašytą miestą.

Nesu užaugus, dažnai buvus Vilniuje, šiuo metu net nesu Lietuvoje, bet perskaitytos, kai kuriuose apsakymuose detaliai aprašytos gatvės, objektai, žadino norą ten greičiau grįžt, naujai atrast savo būsimų prisiminimų vietoves. Skaičiau ir tarsi tuo pat metu ten buvau, neįtikėtinai puikiai atkurtos spalvos, garsai.

'Šitaip Vilniuje dar ir šiandien tebekvepia geidulys, kuris kasmet pavasarį pakimba ore - alyvom, jazminais, dar - šviežiai sulytom senamiesčio dulkėm ir pro bažnyčios durų prieangį tarsi memento mori išnyrančiu pelėsių ir smilkalų kvapu'

'Žemuogės ant smilgos, iš gatvės prekeivio kopūsto išskrendantis baltas drugelis, lietaus lašų raštas ant lango stiklo, įtrūkimas molio vazone ant palangės.. - maži kasdienybės stebuklai, mažmožių ontologija, niekučių filosofija'

'Ar ji būtų supratusi, kokia tai laimė, koks malonumas bėgti Vilniaus grindiniu, tomis pačiomis gatvėmis, pažįstamomis ir jai; bėgti kai tau penkiolika, su dviem besiteliūškuojančiais vandens kibirais, prileistais iš pompos kieme; bėgti kai šviečia saulė ir atspindi vandeny kaip skystas auksas, čirškia žvirbliai, nuo vėjo barška langų rėmai..'

'Vieta atrodė kelių šimtmečių senumo, o gal dėlto buvo kaltas viloje tvyrantis egzotiškas kvapas - keistas, stiprus lyg kažkas degtų, bet ne smilkalai kvepėjo saldžiau ir šilčiau, nei kvepia bažnyčios Europoje; lyg kažkas gyvo saldžiai sviltų, smelktųsi tiesiai į smegenis' [tiesa ne Vilnius, bet skanu]

- įdomiai atskleistus istorijos vingius ('Vilniaus vėtrungės', 'Vilnerio sugrįžimas')

- netikėtus posūkius ('Žaismastis', 'Danielius Dalba')

Užvertus knygą svarčiau ir kuris gi apsakymas labiausiai buvo man artimas. Turiu pripažint 'Žeismastis', paslėptoms užuominoms tikrai nelikau abejinga.

Už ironiją, puikiai perteiktus garsus, spalvas, objektus - 8/10

Victorios Hislop "Sala" neabejotinai patraukė ne vieną smalsuolį į Kretą ir šalia jos suformuotą salą Spinalongą, kur ilgus dešimtmečius buvo plukdomi raupsuotieji. Plukdomi į vieną pusę, daugumą iš jos niekada ir...

Victorios Hislop "Sala" neabejotinai patraukė ne vieną smalsuolį į Kretą ir šalia jos suformuotą salą Spinalongą, kur ilgus dešimtmečius buvo plukdomi raupsuotieji. Plukdomi į vieną pusę, daugumą iš jos niekada ir nebegrįžo.

"Sala" - tai vienos šeimos saga. Tai pasakojimas apie meilę, netektį, skausmą ir pasiaukojimą. Meistriškai sudėliotas romanas puikiai pavaizduoja Spinalongą ir labiau nei koks nedidelis reportažas "Travel" kanalo eteryje vilioja apsilankyti Kretoje ir būtinai pamatyti dabar jau negyvenamą Spinalongą.

Pagal šią knygą pastatytas ir filmas. Man jau dabar knieti pasižiūrėti šią juostą :)

Į mano lentyną ši knyga atkeliavo neplanuotai, žaidimo forma. Ją įkalbėjo įsigyti draugė, kurios vardas taipogi Kristina.

Didelių lūkesčių knygai neturėjau. Tikėjausi, kad tai bus tik sausas romanas apie eilinės moters...

Į mano lentyną ši knyga atkeliavo neplanuotai, žaidimo forma. Ją įkalbėjo įsigyti draugė, kurios vardas taipogi Kristina.

Didelių lūkesčių knygai neturėjau. Tikėjausi, kad tai bus tik sausas romanas apie eilinės moters gyvenimą. Perskaičius knygą per daug nustebti neteko. Netikėtos buvo gal tik kelios išminties eilutės, autorės gudriai įterptos tarp kasdienio, tarpukario laikotarpio, gyvenimo. Man tai nėra ta knyga, kurią dar ilgai prisiminsiu, iš kurios semsiuosi išminties.

Romano, kuris originaliai vadinasi "Neįmanomos vedybos", pirmame plane aprašomas vienas, jaunos moters gyvenimo tarpsnis. Jos perėjimas iš nerūpestingos paauglystės į suaugusiųjų gyvenimą, kuris visai nėra toks, kokį jį įsivaizdavo būsiant, apie kokį svajojo Kristina. Apie jos pasirinkimą, kuris iš pradžių atrodęs kaip svajonės išsipildymas, vėliau tapo kančia, problema, kuri nedavė jai nei ramybės, nei laisvės, kurios jaunai moteriai taip reikėjo.

Tačiau iš esmės ši knyga yra apie svajonę, Apie viduriniosios klasės svajonę išsilaisvinti iš juos sukausčiusių pančių. Pakilti laipteliu aukščiau, paragauti nerūpestingo gyvenimo.