Sylvios Plath "Stiklo gaubtas" (The bell jar) pirmą kartą išleistas 1963-ųjų žiemą. Trumpai tariant, tai - autobiografinis romanas apie herojės išgyventą depresiją ir pasikartojančius bandymus nusižudyti. Susidomėjimas...

Sylvios Plath "Stiklo gaubtas" (The bell jar) pirmą kartą išleistas 1963-ųjų žiemą. Trumpai tariant, tai - autobiografinis romanas apie herojės išgyventą depresiją ir pasikartojančius bandymus nusižudyti. Susidomėjimas šia knyga kilo internete paskaičius rašytojos biografiją: puikūs pasiekimai mokslo srityje, premijos, laimėta kelionė į Niujorką, vėliau santuoka, du vaikai, galiausiai - kadaise prislopinta, bet ir vėl sugrįžusi depresija, privedusi rašytoją prie savižudybės. Romanas "Stiklo gaubtas" buvo išleistas likus visai nedaug iki Sylvios Plath mirties.

Pradžioje knyga buvo labai įtraukianti, bet primenanti populiariąją literatūrą - mergina pirmą kartą nuvyksta į Niujorką ir štai prasideda nuotykiai, tačiau pirmas įspūdis apie šį romaną pasirodė esąs klaidingas. Linksmybės greitai baigiasi (o gal jų iš tiesų niekada ir nebuvo) ir knygos herojė kuo toliau, tuo giliau klimpsta į depresiją. Šioje vietoje skaitymas apsunko, tik nežinau ar dėl to, kad aprašoma skaudi pačios rašytojos patirtis, ar dėl to, kad ta patirtis skaitytojui pateikiama pernelyg primityviai. Besigydydama psichiatrinėje ligoninėje herojė nusprendžia susidraugauti su kita ligone, kuri kalbinama viso labo žiūri į vieną tašką ir nieko neatsako, - žodžiu, tipiška "beprotė". Ko gero nereikėtų autobiografinio romano vertinti pagal jo originalumą, nes kiekviena patirtis yra savita, kad ir kokia tipiška ji būtų, tačiau "Stiklo gaubte" man pritrūko nuostabą keliančių akimirkų, dauguma įvykių buvo nuspėjami, dažnai pasikartojantys panašios tematikos literatūroje bei kine. Taip pat beveik neįveikiama užduotis pasirodė skaityti šį romaną visiškai atsiribojus nuo rašytojos asmenybės ir priimti jį kaip meno kūrinį ir nieko daugiau.

Rekomenduočiau tiems, kam nebuvo nuobodu skaityti Samuel Shem "Vargo kalną" ar Elizabeth Wurtzel "Prozako kartą", tačiau knygų iš serijos "padėk sau pozityviu mąstymu" mėgėjams gali ir nepatikti.

Nors turėjau tą padaryti keliomis savaitėmis anksčiau, aprašau antrąją savo perskaitytą knygą - XVIII a. Paryžiaus vaizdą vokietiškomis akimis, paslėptą po "Kvepalų" pavadinimu. Kad nebūtų vien tik malonaus kvapo, dar...

Nors turėjau tą padaryti keliomis savaitėmis anksčiau, aprašau antrąją savo perskaitytą knygą - XVIII a. Paryžiaus vaizdą vokietiškomis akimis, paslėptą po "Kvepalų" pavadinimu. Kad nebūtų vien tik malonaus kvapo, dar ir žudikas įveliamas, švelniai tariant...


Norėjosi knygų sąraše kažko iš populiariosios klasikos, šiek tiek tolimosios praeities prieskonio. Tiesa, gavau ne prieskonį, o veikiau priekvapį; reta novelė bando pakerėti skaitytoją ne per jo įprastus aštriuosius pojūčius (regą, klausą, lytėjimą) ar tiesiog jo praeities potyrius, o per kiek abstraktesnę juslę - kvapą. Vaizdinius sukurti paprasčiau, bet ką daryt su kvapais? Sakyčiau, vaizduotė užkyla į bent antrą aukštą (o gal ir trečią), tenka bandyt apeit galvojimo labirintus ir kurti pasišlykštėjimą ar palaimą keliančius kvapus per tai, kaip tai priverčia jaustis veikėjus.


Pagrindinis romano veikėjas yra Žanas Baptistas Grenujis. Jo gyvenimas prasideda dvokiančioje švietėjiškojo Paryžiaus turgavietėje. Berniokas gimsta žuvies pardavėjai, kuri be kita ko yra ir savotiškas vaikų gimdymo ir žudymo konvejeris (:D) (suprask - nieko naujo to meto varguoliškajam Paryžiui), tad nieko keista, kad ir Grenujis nepasirodo motinai reikalingesnis nei prieš tai sekę keturi vaikai, tad jis paliekamas mirti. Deja, Grenujis savo pirmuoju "spiegimu" pasiunčia pasauliui žinutę apie savo gyvumą ir tuo pačiu veiksmu pasiunčia savo motiną tiesiai ant ešafoto. Mažų mažiausiai, ne pats įprasčiausias supažindinimas su pagrindiniu veikėju. Vėliau gi dar kūdikio ir berniuko atsisako vienas globėjas po kito, o išauga jis neišsiskiriantis, netgi nepatrauklus, toksai, į kurį praeiviai neatkreipia jokio dėmesio. Pasaulis visiškai jį atmeta.


Vienintelis dalykas, kuris leidžia jaunam Grenujui išlikti virš vandens, yra jo talentas atskirti kvapus. Pirmiausia jo savybės padeda tapti tinkamiausiu odadirbio padėjėju, o vėliau, pasitaikius pirmajai progai, pereiti į kvapų pasaulį ir tapti perfumerio padėjėju. Tiesa, tikrasis, nors tada dar neapibrėžtas, Grenujo tikslas yra sugebėti išsaugoti patį tyriausią ir nuostabiausią savo užuostą mergaitės kvapą. Kurdamas pačius neįtikėtiniausius kvepalus ir kraudamas turtus kitiems, Grenujis neišlaisvina savo tikrojo potencialo: suprasdamas, kad gali lengvai apsvaiginti žmones įvairiausiais kvepalų mišiniais, jis nesąmoningai galvoja apie tobulus kvepalus ir pamažu brandina laiką iki to momento, kol gaus progą pasiekti savo tikslą.


Romanas kartu yra istorija apie tikrą, kantrų tikslo siekimą, suprantant, kad tobulam rezultatui ir kokybei reikia visiško atsidavimo (anglai turi labai gerą žodį "commitment"). Grenujis žingsnis po žingsnio eina savo tikslo link. Pamirškite, kad šis veikėjas turi blogų ketinimų - jis, kaip ir kiekvienas iš mūsų, yra egoistas, vedinas savų tikslų, todėl šia prasme jo nuoseklumas yra netgi pavydėtinas (kalbu apie formą, o ne apie turinį). Tiksliai žinodamas, kad pasiekęs tikslą negalės būti teisiamas (suveikia senasis gerasis "nugalėtojai neteisiami"), Grenujis daro viską, kas nuo jo priklauso, gebėdamas likti nematomas ir neužuodžiamas (tai jam nėra itin sunku, juk jisai toks gimė). Paskaitykite ir sužinosite, kaip jam sekėsi vykdyti šią nelengvą misiją.


Kiek toli gali žengti aistros vedamas žmogus? Kiek jis gali atsisakyti vardan savo tikslo? Kaip kvepia tyras geismas ir kokios jo pasekmės? Kur yra aistra gyvenančių žmonių moralumo ribos? Šis romanas gali tapti įrankiu ieškant atsakymų į šiuos klausimus. Tik vėlei teks įsijungti savo vaizduotę ir paklaidžiojus išgalvotais labirintais patiems prieiti prie tikslo (išvados).


Iššokdamas iš už pačios knygos rėmų pridėsiu, kad visada verta skirti kelias minutes prieš nusprendžiant skaityti knygą, kurios pagrindu pastatytą filmą jau teko matyti. Mano asmeninė patirtis byloja, kad tada smegenys jau yra stipriai apdirbtos, susidaryta stipri nuomonė apie pagrindinius veikėjus, jų išvaizdą, galbūt net ateities poelgius. Savotiškas aptvaras jau suformuotas. Tai, patikėkit, nepadeda mintims pakilti ir skristi, ko kiekvienas tikimės iš grožinio kūrinio. Tas pats galioja ir visiems gyvenimiškiems stereotipams. Siekime savo tikslų ir aistrų nepaisydami išankstinių apibrėžtumų!

Ar gali visą tavo gyvenimą pakeisti paprasčiausias Kalėdoms gautas megztinis? Pasirodo gali. Apie tai pasakojama žymaus JAV radijo ir televizijos laidų vedėjo Glenn Beck knygoje "Kalėdinis megztinis".

Dvylikamečio Edžio...

Ar gali visą tavo gyvenimą pakeisti paprasčiausias Kalėdoms gautas megztinis? Pasirodo gali. Apie tai pasakojama žymaus JAV radijo ir televizijos laidų vedėjo Glenn Beck knygoje "Kalėdinis megztinis".

Dvylikamečio Edžio gyvenimas ne pats lengviausias - jo tėtis miręs, o pinigų nuolat trūksta. Tačiau berniukas turi daugybę vilčių ir žiūri į gyvenimą optimistiškai. Ypač prieš Kalėdas. Juk jis visus metus elgėsi nepriekaištingai, buvo mandagus, paslaugus, stengėsi mokytis, tad visiškai aišku, kad mama išpildys jo didžiausią svajonę - gauti dviratį. Štai, Kalėdų rytas, tačiau po eglute tik mažas paketėlis. Gal dviračio paveiksliukas? Ne... Tai tik kvailas rankų darbo megztinis...

Žinoma, Edis supyksta, kad negavo savo išsvajotos dovanos ir numeta megztinį savo kambaryje ant grindų. Tai pamačiusi mama labai nuliūsta. Svečiuose pas senelius mama ir sūnus dar labiau susipyksta ir galiausiai išvažiuoja namo. Bet tada atsitinka nelaimė. Mama užmiega prie vairo.

Tą dieną kai žūsta Edžio mama, berniuko gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Jis tampa piktas, šiurkštus ir visą laiką pykstasi su seneliais pas kuriuos apsigyveno. Tačiau tikroji kova vyksta berniuko viduje. Jis visą laiką svarsto, kaip turėjo pasielgti tų lemtingų Kalėdų dieną, kaip jam derėtų elgtis dabar ir kaip nugalėti savo pyktį. Ar jam pavyks?

"Kalėdinis megztinis" mane labai sukrėtė. Jis priminė, kad kiekvieną dieną reikia parodyti savo artimiesiems kaip labai juos myli ir brangini, nes nežinia, kas gali atsitikti rytoj...

"Bėgantis paskui aitvarą"- tai pati nuoširdžiausia knyga, kokią tik esu skaičiusi... Ji apie berniuką, kuris buvo ne toks sūnus kokio norėjo jo tėvas, ne toks geras draugas, koks turėjo būt ir vėliau jau būdamas vyras, jis...

"Bėgantis paskui aitvarą"- tai pati nuoširdžiausia knyga, kokią tik esu skaičiusi... Ji apie berniuką, kuris buvo ne toks sūnus kokio norėjo jo tėvas, ne toks geras draugas, koks turėjo būt ir vėliau jau būdamas vyras, jis tapo tokiu žmogumi, kokiu norėjo būt: geru sūnumi, draugu, vyru, tėvu... Ši knyga paliko didelį pėdsaką mano literatūriniame kelyje. Manau, istorija sugebėtų sujaudinti net visai nejautrų žmogų..

Tūla. Sudėtinga. Gili. Jausminga. Tikroviška. Dvipusė.

Klausiate, ką noriu pasakyti šiais žodžiais? Atsakysiu.

Noriu jais perpasakoti istoriją. Apie du žmones, gilią meilę ir buvusį laikmetį.

Tūla. Tai moteris,...

Tūla. Sudėtinga. Gili. Jausminga. Tikroviška. Dvipusė.

Klausiate, ką noriu pasakyti šiais žodžiais? Atsakysiu.

Noriu jais perpasakoti istoriją. Apie du žmones, gilią meilę ir buvusį laikmetį.

Tūla. Tai moteris, apvertusi aukštyn kojomis vieno Vilniaus valkatos gyvenimą. Jam tapusi svarbiausiu žmogumi pasaulyje. Ir įrodžiusi, kad laiko tėkmė yra niekis prieš didžiulius jausmus. Ir nesvarbu, kad meilės istorija netokia kaip visuomet. Be laimingos pabaigos ir be ateities. Užtat pilna tikėjimo ir svajų.

Sudėtinga. Sudėtinga dviejų žmonių istorija. Dvi artimos sielos. Galėtume sakyti dvi artimos meniškos sielos. Abi nesuradusios savojo kelio. Jis - buvęs filologijos studentas, taip ir netapęs tuo, ko troško. O ko troško? Sunku atsakyti. Ir Ji. Dirbanti širdžiai nemielą darbą. Nenorinti apie tai kalbėti. Tik norinti nuo jo pabėgti. Ir nesvarbu į kur. Į netikrą, bet kartu su Juo kuriamą pasaulį. Kur Vilniaus bohema. Ir išsiskirimas. Ir nuolatinis ilgesys.

Gili. Gili meilė. Gilus tikėjimas. Gilus ir amžinas noras turėti žmogų šalia savęs. Ir ne bet kokį žmogų. O tą vienitelę, kurią šaukia vardu Tūla, nors iš tiesų net nežino ar jis toks. Giluma tokia stipri, tokia nepaleidžianti, tokia didi. Tai taip gilu, nes apie savo meilę kalba vyras, kas taip reta ir neįtikėtina.

Jausminga. Meilė išpasakota ir išaukta gražiausiais žodžiais. Ieškota kiekvienoje kertelėje - atminties ir meilės miesto.

Tikroviška. Meilės istorija, nutikusi sovietiniais laikais. Pilna tų dienų realybės. Junti tai kiekviename pasakojime. Junti tai taip stirpiai. Tik gaila, kad kartu junti ir daugybę neigiamų tų dienų emocijų. Tų dienų slogios tikrovės.

Dvipusė. Dvipusė? Taip taip, knygą man norisi dalinti į dvi puses.

Visu pirma - pasakojančią nepaprastai gražią ir gilią meilės istoriją, kuri negali nepalikti įspūdžio. Ir nesvarbu, ar jis teigiamas, ar neigiamas. Suteikiančią šypseną. Padovanojančią galimybę pamatyti ir gal net pajusti sovietinį Vilnių.

Tačiau antra - sudėtinga istorija, kuriai reikia daug ištvermės ir susikaupimo. Tokia nedidukė knyga pilna aprašymų, tokių būdingų tik poetui. Ilgi sakiniai, kurie tarsi patys skatina mintis nukrypti į šalį.

Bet žinoma, tai tik man ji tokia! Tai buvo tikras įšūkis! O įveikusi jį pajutau palengvėjimą ir pasididžiavimą.

Tad jei savyje nešiojate ištvermės užtaisą ir nepaprastą meilę lietuvių autorių kūrybai, imkit ir pajauskit šią meilės istoriją!

Su meile,

Rūta

[Dėmesio: aprašyme gali būti atskleista daugiau nei jūs norėtumėte žinoti prieš imdami skaityti šią knygą] Knyga "Trys draugai" pasakoja ne apie bet ką, o apie tris draugus. Jie pažįstami nuo karo laikų ir dabar bando...

[Dėmesio: aprašyme gali būti atskleista daugiau nei jūs norėtumėte žinoti prieš imdami skaityti šią knygą] Knyga "Trys draugai" pasakoja ne apie bet ką, o apie tris draugus. Jie pažįstami nuo karo laikų ir dabar bando išgyventi Vokietijoje. Šalį kamuoja bedarbystė, infliacija, politinis nestabilumas ir šią situaciją palyginus su situacija Lietuvoje, atrodo, kad mes, lietuviai, gyvename rojuje.
Moterys priverstos eiti parsidavinėti, kad galėtų užsidirbti bent šiek tiek pinigų, visi sukasi kaip tik išmano. Būtent tokiomis sąlygomis geras draugas kaip niekada yra reikalingas. Vienam būtų tiesiog per sunku.
Tame Vokietijos ir draugų kontekste pradeda vystytis meilė tarp Robio ir Pat. Viskas prasideda nedrąsiai, jų gyvenimuose po truputį daugėja šilumos, šviesos, viskas eina vis geryn ir geryn. Kai Lietuvoje krizė buvo pačiame pike, kai kurie įžvelgė jos pliusų - žmogus yra priverstas pradėti džiaugtis paprastais dalykais, nes turtai jau atimti. Aprašomi herojai būtent tokiais dalykais ir džiaugėsi, jie sėmėsi vienas iš kito to kažko, kas skatino gyventi ir žiauriame pasaulyje matyti grožį. Tačiau gyvenimas yra nenuspėjamas, kartais atsitinka, kad iš tavęs atima net tuos paprastus džiaugsmus... ir lieki tik tu, vienas (realiai vienas niekada nesi, bet vistiek). Tada ir prasideda tikrasis išbandymas, o knyga pasibaigia.

Emile Zola - autorius, kuris dažnai šokiruoja. Jo kūryboje žmogus nėra išaukštinamas, atvirkščiai, atskleidžiama jo gyvuliškoji, vartotojiškoji pusė. Dažnai perskaičius jo knygą suvokiama begalinė žmogaus menkybė,...

Emile Zola - autorius, kuris dažnai šokiruoja. Jo kūryboje žmogus nėra išaukštinamas, atvirkščiai, atskleidžiama jo gyvuliškoji, vartotojiškoji pusė. Dažnai perskaičius jo knygą suvokiama begalinė žmogaus menkybė, išdidumas ir tuščias puikavimasis savimi. Žmogus gali būti išsilavinęs, turėti daugybę apdovanojimų, užimti aukštas pareigas, tikėti į Dievą, bet jis niekada nenustos priklausęs gyvūnų klasei. Galima maskuotis prašmatniais rūbais, papuošalais, bet kiekvieno viduje egzistuoja norų, pagundų pasaulis, priartinantis prie gyvuliškojo prado. Ir nieko čia nepadarysi, prieš gamtą nepakovosi, o prieš savo instinktus dar labiau.

Nana - girtuoklio ir palestuvės dukra - kurtizanė. Nebuvo ji didelė gražuolė, o ir kūno linijomis nepasižymėjo, tačiau pavergė Prancūziją savo perlamutrine oda, ugniniais plaukais. Jos pagrindinis ginklas, sužeidžiantis kiekvieną norimą vyrą buvo kūnas, kuriuo ji pati be galo žavėdavosi, nuolat glamonėdavo žiūrėdama į save veidrodyje. Ta beribe meile sau užkrėtė ir vyrus, kurie pasijutę jos meilės pančiuose negalėdavo, o ir nelabai norėdavo iš jų ištrūkti. Trokšdami jos švelnių prisilietimų, aistringų naktų, meilužiai jai pirkdavo ir dovanodavo brangiausias dovanas, duodava krūvas pinigų. Daugelis jų nuskurdo, palikimus iššvaistė Nanos užgaidoms. Kiekvienas jų suprato, kad toji moteris turi be galo daug vyrų ir visi yra išnaudojami, bet nei vienas neatsispyrė pagundai dar bent kartelį pajusti svaigų malonumą jos glėbyje. Nana buvo tobula savo amato virtuozė. Ji po savo kojomis galėjo turėti visą Prancūziją. Į jos meilužių sąrašą įėjo bankininkai, grafai, markizai. Ir visi jie buvo niekinami ir žiauriai apiplėšinėjami kurtizanės. Jai buvo begalinis malonumas matyti turtuolį, besižeminantį prieš ją, kad nebūtų atstumtas.

Iš pažiūros Nanos herojė atrodanti begėdė, pasipuikėlė, ištvirkėlė, bet skaitant toliau nuomonė pradeda kisti. Nana, labai bijo likti viena, ji kenčia ir nori meilės, bet kartu ir supranta, kad visi vyrai yra tik gyvuliai, norintys tik jos glamonių. Kartą ji iki begalybės įsimylėjusi gyveno su vyru, pakentė jo žeminimus ir mušimus iki tol, kol jis pakeitė ją kita moterimi. O ji tik norėjo normalaus gyvenimo, mylėti ir būti mylima. Nereikėjo jai nei pinigų, nei didžiulių turtų, ji svaigo nuo paprastų dalykų, kaip tyras oras, šiltas šviežus pienas, aromatingos laukinės gėlės. Tačiau jos gyvenimas jau buvo paženklintas ir trauktis ji nebegalėjo.

Kaip įvykiai klostėsi, kokia jos pabaiga neatskleisiu, tik galiu vėl pridurti, kad knyga lengvai šokiruojanti. Aš nenusivyliau Zole kūryba, kuo toliau, tuo man labiau patinka jo darbai. O šis vienas iš tų, kurį perskaityčiau ir antrą kartą.

Knyga, kurią skaityti yra kraupu. Iki galo ištempiau tik dėl dviejų priežasčių: knygų iššūkio (pasižadėjimo visų pirma sau), ir sakinio knygos aprašyme, jog viskas (t. y. esmė ir grožis) paaiškės tik knygos gale. Tad...

Knyga, kurią skaityti yra kraupu. Iki galo ištempiau tik dėl dviejų priežasčių: knygų iššūkio (pasižadėjimo visų pirma sau), ir sakinio knygos aprašyme, jog viskas (t. y. esmė ir grožis) paaiškės tik knygos gale. Tad ir laukiau, tikėjausi, kad knygoje vaizduojami žiaurumai bus kažkaip pateisinti, paaiškinti. Nors neįsivaizduoju kas galėtų pateisinti tokius žiaurius vaiko (paauglio) žaidimus, susikurtus nepaaiškinamus ritualus.

Savo gyvenimą ir jo ritualus, labai savotiškus žaidimus, kasdienybę pasakoja septyniolikmetis Frensis. Tai, kad jis nužudė vieną, vėliau - antrą, tada - dar vieną žmogų, jis pasako tiesiog taip, lyg pasakotų ką valgęs pusryčiams, nes ši "veikla" - tik dėl visuotinės (lyčių) "lygybės". Visa šio berniuko šeima turi savų "įpročių": vienas - deginti šunis, kitas - mauti triušių kaukoles ant stulpų, sprogdinti, trečias - mintinai žino kiekvieno namuose esančio daikto išmatavimus... Tiesiog - "įprasta" šeimynėlė neįprastoje saloje. Be to - pagrindinis veikėjas gyvena lyg ir nelegaliai - jis neturi jokių dokumentų, tėvas jį slepia nuo aplinkinių ir niekas nežino jų giminystės ryšių. Galbūt akylesnis skaitytojas jau šioje vietoje "užklius" mintimis ir pajaus kažką įtartino, kas knygos pabaigoje ir atveda į jo gyvenimo paslaptį...

Prievartai, gyvybės atėmimui, silpnesniojo skriaudimui, gyvūnų padegimams, žudymams, kankinimas ar yra koks nors pateisinimas? Net ir tai, kas atsiskleidžia pasakojimo pabaigoje, nepadėjo pateisinti paauglio septyniolikmečio. Tai, ką sužino apie save, lyg ir turėtų paaiškinti visą jo gyvenimą, to gyvenimo poelgius, mąstyseną, tačiau - manęs tai neįtikino, ir nesugebėjo priversti pateisinti. Tik - taip, gyvenimas po tokių "staigmenų", naujienų tikrai apsiversti privalo. Tačiau šis apsivertimas man irgi nuskambėjo kažkaip neįprastai, lyg štai, dabar jau viską paaiškinom: kas, kaip ir kodėl, ir tai išteisina visą žiaurią veiklą, žmogžudys tampa nepakaltinamas (nejaugi?) ... Galbūt kaip tik specialiai ir palikta daug vietos skaitytojų interpretavimams, ir jų pačių gyvenimų apvertimui... Na, o gal tiesiog - priimkime tai, kaip knygą, kaip pasakojimą ir tiek...

Žadėtasis širšių fabriko grožis man taip ir liko paslaptis. Esmė jo buvo atskleista, bet dėl grožio - drįsčiau suabejoti. Nes tai, kas yra pradinis žudynių įrankis, kad ir prie altoriaus įrengtas, vis vien savo esmės nepagražina ir nepateisina.

"Pažiūrėjęs į mane, niekada nepasakytum, kad nužudžiau tris žmones. Taip nesąžininga."

Sausio mėnesio knyga. Pagaliau aš ją įveikiau! :)

APIBENDRINIMAS. Šiais laikais vis daugiau žmonių tuokiasi iš meilės (anksčiau dominavo praktiniai, ekonominiai sumetimai), vis daugiau skiriasi arba gyvena nesusituokę...

Sausio mėnesio knyga. Pagaliau aš ją įveikiau! :)

APIBENDRINIMAS. Šiais laikais vis daugiau žmonių tuokiasi iš meilės (anksčiau dominavo praktiniai, ekonominiai sumetimai), vis daugiau skiriasi arba gyvena nesusituokę keisdami gyvenimo partnerius. Ar tai sveikia? Ar tai mūsų netraumuoja? Ar visuomenė nedegraduoja? Autoriaus nuomone - "Ne!" ir perskaičiusi knygą aš su tuo 100 proc. sutinku. Visada kirbėjo klausimas, kas geriau, išsiskirti ar kankintis santuokoje traumuojant save ir aplinkinius. Turėdamas pasirinkimo laisvę, gali siekti laimės vietoj to, kad aukotum savo gyvenimą disfunkciniuose santykiuose (šis žodis dažnai kartojosi knygoje ir, įtariu, kad jis jau nusėdo mano kasdienės kalbos žodyne:).

NEIŠTIKIMYBĖ... Kodėl mes esame neištikimi? Nes norime, kad mumis nuolatos kas nors žavėtųsi, norime atkeršyti partneriui, kuris nebetenkina mūsų lūkesčių, vengiame problemų, ieškome iliuzinės romantinės meilės, kurioje viskas gražu, esame silpni, nes bijome artumo... Pastaroji priežastis man buvo netikėta. Bet, anot autoriaus, bijodami pernelyg suartėti su sutuoktiniu, parodyti savo tikrąją asmenybę su privalumais ir... trūkumais, tapti priklausomu, pažeidžiamu ir galbūt atstumtu, įskaudintu, bėgame ieškoti atsvaros artumui į kito žmogaus glėbį.

VAIKYSTĖ IR DISFUNKCINĖS ASMENYBĖS. Psichoterapeutas priežasčių ieško vaikystėje, nes ten susiformuoja mūsų socialinės elgsenos įpročiai. Buvo įdomu pasiskaityti apie disfunkcines asmenybes. Daugelyje radau ką sau pritaikyti ir jau kilo noras užsirašyti pas psichologą, bet neturiu tiek lėšų, tad teks kapstytis pačiai. Ši knyga tinka norintiems geriau save pažinti. Žinoma, tik tuo atveju, jei turime drąsos pripažinti savo trūkumus ir noro keistis. O keistis nėra lengva, nes atrodo, kad turi atsisakyti kažko, kas esi būtent Tu. Vis dėlto, kai gyvenimas tampa gražesnis, jei pakeitį savo netinkamą elgesį ar klaidingą mąstymą, tada supranti, kad tikrai verta pripažinti savo trūkumus, net jei tai labai, labai nemalonu.

REZIUMĖ. Būtina stengtis išsaugoti santykius, net jei tam reikia keistis, pripažinti klaidas, sunkiai dirbti, bet tik tuomet, jei juose dar yra likę nors lašelis meilės. Priešingu atveju, geriausia išeitis - skyrybos, tik psichoterapeutas pabrėžia, kad labai svarbu išsiskirti gražiai, priešingu atveju problemas ir nuoskaudas išsinešime į kitus santykius.

Galbūt per mažai laiko praėjo nuo paskutiniojo šios rašytojos skaityto romano-detektyvo, nes, žinant, kad visi jos kūriniai labai panašūs, man, susipažįstančiai su devintuoju jos detektyvu, viskas pasirodė jau skaityta,...

Galbūt per mažai laiko praėjo nuo paskutiniojo šios rašytojos skaityto romano-detektyvo, nes, žinant, kad visi jos kūriniai labai panašūs, man, susipažįstančiai su devintuoju jos detektyvu, viskas pasirodė jau skaityta, girdėta ir panašu. Nors tikrai negaliu pasakyti, jog nepatiko. Greitai skaitomas, lengvas, įdomus romanas vakaro atsipalaidavimui. Trumpai - eilinė Sandros Brown knyga ir tuo viskas pasakyta.