Žanras: romanas vaikams

Puslapių skaičius: 248

Leidykla: Spindulys, 2009m.

Vertinimas: 5/5

"Tuoj bus metai, kaip Antanas neturi mamos, bet jis

dabar gana dažnai pagalvoja,

kad mama ne mirusi, o kur nors išėjusi ar...

Žanras: romanas vaikams

Puslapių skaičius: 248

Leidykla: Spindulys, 2009m.

Vertinimas: 5/5

"Tuoj bus metai, kaip Antanas neturi mamos, bet jis

dabar gana dažnai pagalvoja,

kad mama ne mirusi, o kur nors išėjusi ar išvažiavusi

ir netrukus grįš. Iš tikrųjų negrįš. Niekada. Kad ir kaip Antanas lauktų"

Neapsakomas noras tūrėti mamą aprašomas šioje knygoje. Joje rašomas subtilus humoras, netikėti siužeto vingiai, situacijos.

Skaitydama juokiausi ir netgi verkiau. Manau, jog knyga skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems. Svarbiausias veikėjas yra labai geras, nuoširdus, ketinantis daug ko pasiekti savame gyvenime, galintis apginti savo tėtį Aleksandrą Tamulį nuo konkurentų ir bankininkų. Ir tai tik 2b klasės mokinys Antanas Tamulis.

Jis net nėra nepagalvojęs, jog dvejus metus mokosi mokykloje ir nepastebi, kad 2a klasės mokytoja Jūratė tokia kaip jo mama. Graži (į ją net panaši), rūpestinga mokytoja, kaip du vandens lašai panaši į jo mamytę. Jam ji kaip tikra mama. Antanas jai išsipasakoja visas nuoskaudas ir džiaugsmus. Patricija su Antanu svarsto, kaip padaryti, kad Antano tėtis vestų Jūratę ir jiems tai puikiai pavyksta.

Nė nežinau dėl ko, bet nesigauna apie šį romaną parašyti atsiliepimo be asmeniškumų, nes tema tokia supurtanti ir be proto skaudi. Skaitant šį romaną suvokiu, kad tai, ką padarė Piteris, garantuoju, nori padaryti bent po...

Nė nežinau dėl ko, bet nesigauna apie šį romaną parašyti atsiliepimo be asmeniškumų, nes tema tokia supurtanti ir be proto skaudi. Skaitant šį romaną suvokiu, kad tai, ką padarė Piteris, garantuoju, nori padaryti bent po porą vaikų kiekvienoje klasėje... gal ne sušaudyti, bet bent jau kokiu kitu būdu visus klasės "kietuolius" pamokyti. Labai puikiai pati atsimenu kaip verkdavau naktimis, kaip įžengusi į klasę eidavau iki suolo nuleidusi akis į žemę, kad tik neatkreipt dėmesio. Galbūt todėl visą romaną nežinojau nė kurią pusę palaikyti. Skaudu buvo skaityti apie tėvų skausmą, tačiau ne ką mažiau šokiruojantis pasirodė ir mokyklos "kietuolių" elgesys su Piteriu ir kitais vaikai.

Tik šioje knygoje atvejis kitoks - tėvai jį net baudė, kad tik jis bandytų pritapti prie visų, bandė jį keisti, kai jam tiesiog reikėjo gero žodžio. Iš mokytojų pagalbos jis taip pat nesulaukė, o jei ir sulaukdavo, tapdavo atpirkimo ožiu. Neturėjo su kuo išsikalbėti... labai įstrigo ir momentas, kai jis gavo A iš rašinio, tačiau ir šį pabijojo parodyti tėvams... Iš tikrųjų jo niekas nesuprato ir nė nebandė suprast... Nuo pat priešpiečių dėžutės pirmą dieną darželyje.

Ir dėl Džouzės, kurią iš pradžių smerkiau, bet pati pamenu, kad gyvenime yra tekę apsimesti, jog su kažkuo nebendrauju, kad tik kiti nepamatytų ir nepagalvotų, jog aš prastesnė... žinau, žiauru, bet kiekvienas pamąstęs ilgiau nei akimirką suvoktų, kad yra tekę tą patirti...

Dar susimąsčiau apie populiarumo suvokimą. Kaip Džouzė bijojo visiems pripažinti, jog Piteris jai svarbus, o visais atvejais viešai deklaravo, jog jis jam nieko nereiškia vien tam, jog išsaugotų draugus.

Romane stebino ne pats laiko šokinėjimas, o visos veikėjų linijos - tiek Džouzės tėvo paieškos, tiek jos mamos draugystė su Patriku ir Leise, Piterio mama. Taip pat Piterio tėvų išgyvenimai, kurie pasirodė ypatingai išskirtiniai.

Pabaigoje romano, matyt, kadangi nebe pirmą Picoult romaną skaičiau, jau numaniau kuo viskas baigsis, ir buvau teisi, bet tai nesugadino įspūdžio, ašaras skaitydama liejau ne kartą... tiesiog visa tai man labai artima, nors ir susišaudyme nesu dalyvavusi (Ačiū Dievui...). Įtraukčiau šį veikalą į mokyklose duodamus privalomosios literatūros sąrašus. Visiems "ereliams".

"Karo menas"



Ką paprasti žmonės išmano apie karą? Dauguma suvokia karą, kaip apie masinį žmonių susitelkimą, kuriame vyksta kova be taisyklių. Tačiau ar taip galima apibūdinti karą? Karas nėra susijęs tik su...

"Karo menas"



Ką paprasti žmonės išmano apie karą? Dauguma suvokia karą, kaip apie masinį žmonių susitelkimą, kuriame vyksta kova be taisyklių. Tačiau ar taip galima apibūdinti karą? Karas nėra susijęs tik su žudynėmis ar užkariavimais. Pagal knygos autorių Sun Tzu - tai menas. Reikia mokėti bei sugebėti sukurti naudingą taktiką ar patikimą strategiją, kuri nuvestų karius į pergalę, patiriant kuo mažesnius nuostolius.

Knygoje aptariama, kaip būtų išmintingiausia parengti tokias strategijas, į ką reikėtų kreipti daugiausia dėmesio. Vaizdingais išsireiškimais, metaforomis atskleidžiamas karo menas, parodoma kita jo pusė. Kūrinyje taip pat gausu palyginimų, aforizmų ir kinų išminties: "Netvarka užgimsta iš tvarkos, bailumas užgimsta iš drąsos, silpnumas užgimsta iš stiprybės". Tokios, ir panašios mintys, verčia nusišypsoti ir peržvelgti savo kraštą, jo žmones, išskirti kiekvieno stipriąsias ir silpnąsias vietas.

"Karo menas" vertas dėmesio kūrinys. Jis man padėjo susimąstyti apie praeitį, kuri visada yra susijusi ir su ateitimi, todėl šios knygos turinys išliks naudingas visų laikų žmonėms.

H.Murakami- vienas iš tų autorių, kuriuos norisi skaityti dar, dar. Perskaitai vieną, tada ieškai kitos, dar kitos, dar... Atrastas visiškai atsitiktinai, vis sugrįžta į namus, visada bent viena knyga "kabo" sąraše "reikia...

H.Murakami- vienas iš tų autorių, kuriuos norisi skaityti dar, dar. Perskaitai vieną, tada ieškai kitos, dar kitos, dar... Atrastas visiškai atsitiktinai, vis sugrįžta į namus, visada bent viena knyga "kabo" sąraše "reikia perskaityti".

Šįkart tai- "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". Gana neįprastai plona knyga, kurią perskaičiau per porą dienų. Šiek tiek keista- lyg ir "murakamiška", bet tuo pačiu ir kiek kitokia. Kaip ir ankstesnėse skaitytose, svarbiausi veikėjai- JIS ir JI. Su savais pliusais ir minusais, su savais keistumais. Tik štai nebuvo tos mistikos- nei avių, nei paukščių ar keistai besisukančio laiko. Tačiau negaliu sakyti, kad to labai pasigedau. Atvirkščiai- visą laiką lydėjo tas laukimo jausmas- kada? kas nutiks? Nuolat buvo smalsu- kaip gi Hadžime (pagr.herojus) pasielgs dabar? Kur vėl pradingo Šimamoto? Ar susitiks dar kartą? Ar bus kartu?

Kai kuriuos sakinius, herojų pokalbius norisi nusirašyti- atrodo, taip taikliai pasakyta ("Ši mergina, jei jau nusprendžia kalbėti, turi ką pasakyti. Tiesiog ilgiau už kitus ieško žodžių").

Bet! Man, kaip nemėgstančiai neaiškumo jausmo, pritrūko bent mažos užuominos, kas gi nutiko Šimamoto. Visada kažkur šalia žinojimas, kad kažkas jos gyvenime ne taip, kitaip, bet kas būtent- taip ir neatskleidžiama. Tai truputį kankina :)

Smagu, kad knyga daugiau ar mažiau pateisino lūkesčius, ir tikrai nenumalšino noro skaityti ir kitas autoriaus knygas.

Knygelė mažutė, bet buvo tikras iššūkis. Senekos įžvalgos per tiek metų jau tapo visiems žinomomis tiesomis, todėl nieko akis atveriančio neradau. Įdomus buvo pats knygos stilius toks nebūdingas šiuolaikinei literatūrai....

Knygelė mažutė, bet buvo tikras iššūkis. Senekos įžvalgos per tiek metų jau tapo visiems žinomomis tiesomis, todėl nieko akis atveriančio neradau. Įdomus buvo pats knygos stilius toks nebūdingas šiuolaikinei literatūrai. Pyktis, anot jo, yra pati baisiausia iš visų žmogaus ydų, kuri yra siaubinai žalinga žmogui. Apie pyktį jis šneka kaip apie asmenį. Ir keista, kaip autorius bando atskirti pyktį nuo keršto troškimo jausmo. Mano galva tai neatskiriami dalykai, praktiškai sinonimai. Taip pat įdomu pastebėti autoriaus požiūrį į moteris (jos dažnai lyginamos su vaikais, seniais ir ligoniais), jo žinias apie žmogaus kūną (pasirodo, kad pyktis kyla tada, kai užkaista kraujas aplink širdį). O labiausiai pralinksmino štai kas: "Dėl tos pačios priežasties pikčiausi yra rausvaplaukiai ir rudžiai; jų veido spalva iš prigimties tokia, kokia kitiems atsiranda supykus, jų kraujas - judrus ir gyvas." O išvada tik viena ir, manau, labai teisinga: pyktis niekada nepadeda, vien tik kenkia, o geriausias būdas jo išvengti - tai vengti dalykų, kurie gali supykdyti, o supykus vengti bet kokių sprendimų darymo.

Dar vienas Nicholo Sparks bestseleris, kuris turėtų patikti nevienai moteriai ir kurį vertėtų paskaityti vyrams. Ši istorija nėra apie tobulą gyvenimą, atvirkščiai, pagrindinė veikėja 27 -erių metų Keitė, kenčia...

Dar vienas Nicholo Sparks bestseleris, kuris turėtų patikti nevienai moteriai ir kurį vertėtų paskaityti vyrams. Ši istorija nėra apie tobulą gyvenimą, atvirkščiai, pagrindinė veikėja 27 -erių metų Keitė, kenčia nuolatinį vyro smurtą. Jį išprovokuoja paprasčiausia dėmelė šaldytuve, ar ne laiku parodytas per didelis jo žmonos švelnumas. Moters situacija apsunkina ir tai, kad jos vyras - detektyvas, todėl policija jai nesuteikia pagalbos, o jai pabėgus, jos pėdsakais seką visas komisariatas, to net neįtardamas. Nors pastarieji du jos pabėgimai buvo nesėkmingi, ji pasiryžta trečiajam, kurį kruopščiai suplanuoja ir pagaliau ji laisva. Bet viskas nėra taip paprasta, ją nuolat kamuoja baimė, naktį ji miega palikus įjunktą šviesą ir niekaip negali atsikratyti įtampos ir ne veltui, nes net po mėnesio jos vyras, nors ir mirkdamas degtinėje, randa ją ir vos per plauką jos nepričiumpą, tik Keitės apdairumas jai padeda pasprukti nuo įgudusio detektyvo. Mergina apsigyvena mažame pakrantės miestelyje, kur pamažu reikalai ima tvarkytis. Ji turi nuolatinį darbą, nuomojasi nameli ir stengiasi į save neatkreipti papildomo dėmesio. Pagaliau Keitė pradeda jausti kad gyveną, pabėgusi nuo smurtaujančio vyro ji džiaugiasi paprasčiausia rutina, nors ir vis dar kaupia pinigus tam atvejui, jei jos vyras ją rastų ir jai vėl tektų bėgti. Bet kad ir kaip būtų, graži mergina nelieka nepastebėta ir kelių nesusipratimų, bei aplinkinių dėka, tarp Keitės ir mažo vietinio verslininko, kuris jaunas tapo našliu ir turi du nuostabius vaikus, įsiplieskia meilė ir mergina pagaliau ima jaustis saugi. Ši knyga kaip ir kiti autoriaus bestseleriai yra lengvo siužeto, skaitant paprasta sekti įvykius, o puslapiai tiesiog tirpstą tarp pirštų. Knyga mane sužavėjo, ji intriguoja, o įvykių seka pateikta taip, jog du skirtingi Keitės gyvenimo etapai yra išdėstyti vienas po kito, todėl skaitytojas gali pajusti skirtumą tarp to ką moteris tuomet jautė. Autoriui puikiai sekasi išlaikyti įtampa ir viską pateikti taip, kad skaitytojas kartu su veikėju ima jausti baimę, džiaugsmą ir įtampa. Bet visų svarbiausia, autoriui pavyko perduoti žinutė moterims, kurią priėmė visos skaitytojos, nes kaip knygoje rašoma - moterys smurtą ignoruoja:" Jos sakydavo, kad tai ne vyrų kaltė, kad jos pačios išprovokavusios. Pasakodavo kaip prisvilino puodus ar
nesutvarkė namų, ar girtavo. Ir visos šios moterys visada prisiekdavo, kad tai pirmas kartas, kai taip nutiko, ir nenorėdavo pateikti kaltinimų''. Manau knygą tikrai verta skaityti, nes ji ne tik meilės istorija, tai kur kas daugiau.

Kai ateina Naujieji metai, pasipila daugybė linkėjimų. Aplink daug džiugesio ir vilties. Ir atrodo, kad visame tame blizgančiame šurmulyje nėra vietos niūrumui, skausmui, o ką jau kalbėti apie mirtį. Tada labai džiugiai...

Kai ateina Naujieji metai, pasipila daugybė linkėjimų. Aplink daug džiugesio ir vilties. Ir atrodo, kad visame tame blizgančiame šurmulyje nėra vietos niūrumui, skausmui, o ką jau kalbėti apie mirtį. Tada labai džiugiai suskamba knygos pirmasis sakinys: „Kitą dieną niekas nemirė“. Ir tikrai, prasidėjus naujiems metams, žmonės nustojo mirti. Vadinasi, į žemę atėjo gėris, šviesa ir pakili nuotaika?
Deja. Gamtos dėsnių pažeidimas negarantavo žmonių ramybės ir džiaugsmo. Kai perskaitai knygą, suvoki, kad mirties išėjimas iš pasaulio gali lygiai taip pat sutrikdyti pasaulio harmoniją kaip ir stichinė nelaimė.
Knyga ragina susimąstyti apie mirties, kaip natūralaus gamtos reiškinio, esmę. Mums, gyvenantiems XXI amžiuje, kai mirtis tarsi nustumiama į antrąjį planą ar subtiliai, o kartais negrabiai maskuojama, verta paskaityti egzistencialistinę J Saramago knygą. Ji verčia mąstyti ir apie ligą bei eutanaziją. Neišvengiamai paliečiama žmonių tarpusavio bendravimo tema ir esi priverstas iškelti klausimą: kaip pasirinkčiau aš? Ir net: o gal tikrai galima pamilti mirtį?
Gal ir nelinksma tema naujųjų metų pradžiai, tačiau, kas perskaitys, neabejotinai pamatys pasaulį giliau ir galbūt paims į rankas ar įtrauks į perskaitytinų knygų sąrašą ir to paties autoriaus knygą, (išleistą 2007 metais) „Aklumas“.

Tai istorija apie drąsią moterį, nepabijojusią siekti savo svajonės, tapti žvaigždžių tyrynėtoja. Elžbieta augo griežtuose namuose, kur viskas buvo laikoma nuodėme. Siekdama savo svajonės, pažinti dangaus pasaulį, ji...

Tai istorija apie drąsią moterį, nepabijojusią siekti savo svajonės, tapti žvaigždžių tyrynėtoja. Elžbieta augo griežtuose namuose, kur viskas buvo laikoma nuodėme. Siekdama savo svajonės, pažinti dangaus pasaulį, ji išteka už pagyvenusio mokslininko. Vyras padeda jai tyrynėti žvaigždes, bet už šią svajonę ji turi atsisakyti savo meilės jaunam karininkui. Begaliniu savo darbu, drausme ir kantrybe, jai pavyksta įsilieti į mokslininkų , kur karaliauja vien vyrai, būrį. Elžbietą net pavadina Žvaigždžių medžiotoja.
Knyga skaitėsi labai greitai,buvo įdomu, gal kiek nepatiko meilės linija su jaunuoju karininku, man pasirodė kiek banaloka. Skaitant apie visas vaikų auklėjimo subtilybes , džiaugiausi, kad negyvenau tais laikais, per daug spaudimo, asmenybės žlugdymo. Knygoje yra paminėtas ir Lietuvos vardas. Tai antroji šio rašytojo knyga, kurią skaičiau. "Popiežių valdovė" man labiau patiko, bet jei kur užtiksiu "Vitražistę", tikrai paimsiu paskaityti.

Būna kartais, kad užsimanai perskaityti kažką tokio, kas sukrėstų tave iki sielos gelmių. Taip nutiko ir man. Prieš akis: Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas“. Žinojau, kad tai knyga apie sunkų Aukštujų kaimo...

Būna kartais, kad užsimanai perskaityti kažką tokio, kas sukrėstų tave iki sielos gelmių. Taip nutiko ir man. Prieš akis: Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas“. Žinojau, kad tai knyga apie sunkų Aukštujų kaimo žmogaus gyvenimą. Ėmiausi šio romano, tikėdamasi, suprasti to meto varguolio sunkią lemtį. Skaityti sekėsi labai lengvai. Nors romano apimtis ir nemaža, knygą įveikiau per keletą dienų.
Pesimistiškas, tačiau įtaigus ir jaudinantis romanas. Rašytoja pasakoja kilnios ir garbingos Šimonių giminės kelių kartų gyvenimo istoriją. Nuostabiame gamtos prieglobstyje, Mažojoje Lietuvoje teka sunkus, vargingas, 18 amžiaus būro gyvenimas. Svarbiausia šiam žmogui būti pačiu savimi, tiesiog lietuviu. Skaudžios germanizacijos metu iškeliami tie, kurie sugeba išlikti patriotais, kurti lietuviškas šeimas, lietuviškai auklėti vaikus, kalbėti savo kalba. Tik patriotas sugeba atsispirti engėjui vokiečiui, tik tikras lietuvis už savo kraštą gali paaukoti net savo gyvybę.
Labai subtiliai analizuojami žmonių tarpusavio santykiai: tarp šeimos narių, tarp pasiturinčiųjų ir vargšų, tarp kaimynų, tarp lietuvių ir vokiečių. Aukštinamos amžinos vertybės: pagalba vienas kitam, savitarpio supratimas, pagarba tėvams, darbštumas, tyra meilė. Smerkiami pavyduoliai, tinginiai, ištvirkautojai. Skaitydamas sutinki senąsias žmonių buities tradicijas, kurios šiais laikais visų pamirštos ir kartais netgi stebinančios.
Sužavėjo senovinė kalba. Kai kurie žodžiai archajiški, neaiški jų reikšmė, tačiau juos gali suprasti iš konteksto. Žavi senoviški vardai: Ilžė, Etmė, Anskis... Tuo knyga tik įdomesnė ir savitesnė. Tikrai neveltui ši knyga sulaukė jau net penkiolikos leidimų, o rašytoja buvo apdovanota valstybine premija.

Knyga apie visiems žinomą, iš istorijos pamokų, Adolfą Hitlerį, paremta įslaptintais dokumentais ir istoriniais faktais, prasideda lyg romanas. Autoriai pradeda pasakoti viską nuo galo, t.y. nuo tos vietos, kai Valteris...

Knyga apie visiems žinomą, iš istorijos pamokų, Adolfą Hitlerį, paremta įslaptintais dokumentais ir istoriniais faktais, prasideda lyg romanas. Autoriai pradeda pasakoti viską nuo galo, t.y. nuo tos vietos, kai Valteris Vagneris, sutuokęs Hitlerį ir Evą, išeina iš bunkerio. Ir štai pirmo skyriaus gale sužinome, jog iš tiesų Vokietijos žurnalas "Stern" klydo - Valteris žuvo.
Toliau knyga, sakyčiau, nėra kažkuo ypatinga ar išskirtinė, kaip ir kiekvienoj dokumentinėj knygoj iš visokių dokumentų, laiškų, liudininkų pasakojįmų ištraukiamos citatos ir jomis pagrindžiami faktai. Tačiau kai kur faktai nėra labai įtikinami, skamba kaip tarnaičių (iš Meksikietiškų serialų) gandai, pvz.: apie Hitlerio seksualinį gyvenimą yra spėliojama pagal lovos paklodes, garsus iš kambario, jo pažįstamų nuomones. Nieko tikslaus, tik daugybė "gal".
Knygoje galima rasti kambarinių prisiminimus apie Hitlerį, jo daktaro diagnozes, taip pat papasakota apie visas buvusias (o jų buvo tikrai daug), bent šiek tiek artimesnes Hiteriui, moteris, tarp jų ir Evą Braun, bei Hitlerio dukterėčią Geli Raubal. Knygos viršelyje taikliai parašyta: "Visas pasaulis jo nekentė... Moterys dėl jo ėjo iš proto."
Knygos pabaigoje, gal apie 70 puslapių skirta Hitlerio mirties įrodymams. Paskutinioje knygos dalyje Daug dėmesio skirta Hitlerį sutuokusiam žmogui, publikuojami jo laiškai žmonai ir sūnui.
Knyga asmeniškai man pasirodė nelabai vykusi (daug pasikartojančių faktų, gandų, kai kas atrodo visai ne į temą). Antrą kartą neskaityčiau.