Stebuklingas, paslaptingas, kitoniškas ir be galo įtraukiantis pasaulis atveriamas Hario Poterio knygų ciklo skaitytojams. Ir nors šios knygos priskiriamos paauglių literatūrai, kasdienybės rutiną jaučiančiam suaugusiam...

Stebuklingas, paslaptingas, kitoniškas ir be galo įtraukiantis pasaulis atveriamas Hario Poterio knygų ciklo skaitytojams. Ir nors šios knygos priskiriamos paauglių literatūrai, kasdienybės rutiną jaučiančiam suaugusiam skaitytojui ji tikrai ne mažiau patiks.

Pirmąsias šešias Hario Poterio sagos dalis perskaičiau iš naujo 2012 metų gale. Tad 2013 metų pirmoji perskaityta knyga tapo "Haris Poteris ir mirties relikvijos" - septintoji sagos dalis. Pasirinkau skaityti knygą anglų kalba, nes tai knygų originalo kalba. Knyga parašyta neįtikėtinai įtaigiai ir su smulkiausiomis detalėmis perteiktomis per neįtikėtina gausybę būdvardžių, kurie įgalina kiekvieną detalę regėti savo vaizduotės akyse.

Faktas jog nemačiau paskutinių filmo dalių, leido jausti jaudulį verčiant kiekvieną knygos puslapį, ieškant atsakymo į klausimus "o kas bus toliau?" bei "kodėl?". Už istorijos užbaigtumą rašau dešimt balų - paaiškinta kodėl Haris jautė ryšį su Voldermortu, kodėl Voldermortas liko nežuvęs po to kai užpuolė Harį-kūdikį, kodėl Sneipas nužudė mokyklos direktorių...

Neatskleidžiant labai daug (tiems kurie dar neskaitė knygos) pasidalinsiu su jumis jog mano mėgstamiausia scena - skaistyklos. Vidurį mūšio įniršio staiga patenkame į ramią, baltą erdvę - skiriamąją zoną tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Čia Haris gali sustoti ir apsvarstęs pasirinkti - grįžti į pavojų ir sunkumų kupiną pasaulį ar vis dėlto pasilikti ten kur ramu. Ką Haris pasirinks ir kaip iki šito prieita nesakysiu. Bet šitaip įtaigiai ir lengvai perkelti skaitytoją iš mūšio lauko į ramią erdvę ir perduoti abiejų erdvių emocinį spalvingumą - tikras rašytojos talentą liudijantis faktas.

Rekomenduoju knygą perskaityti visiems, kurie pasiilgo geros pasakos (jos turėtų būti skaitomos ne tik vaikų), kurie ieško atotrūkio su gera knyga ir kurie nebijo pasitikti savo vidinio vaiko.

Vargu ar kuris autorius gali tikėtis geresnio debiuto - Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" išrinkta geriausia 2009 metų lietuviška knyga iki šiol yra viena perkamiausių. Kodėl taip yra? Su šiuo klausimu galvoje ėmiau...

Vargu ar kuris autorius gali tikėtis geresnio debiuto - Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" išrinkta geriausia 2009 metų lietuviška knyga iki šiol yra viena perkamiausių. Kodėl taip yra? Su šiuo klausimu galvoje ėmiau kūrinį į rankas.

Ar tai kas populiaru, gali būti kokybiška? Manau, ši knyga tai įrodo. Gali. Kodėl gi ne?.. Tačiau klausimas kyla ne veltui. Mat šiuolaikinėje kultūroje stereotipinis mąstymas supriešina kokybę ir kiekybę. Tai atrodo pasitvirtina įsijungus labiausiai žiūrimus televizijos kanalus. Jų vadovai pripažįsta - rodome tai, ką žiūri žiūrovas. Tačiau tai toli gražu ne taisyklė. Ir tai džiugina - kuo daugiau skaitoma kokybiškos literatūros, tuo visuomenės kultūringumas aukštesnis.

"Silva Rerum" - tai istorinis romanas, nukeliantis mus į įdomų laikotarpį - tūkstantis šeši šimtai šešiasdešimt šeštuosius metus. Kaip ir pastarųjų metų gruodį, taip ir tada pasaulio pabaiga neatėjo. Viena vertus, XVII a. Lietuva nėra tas kraštas, kuriuo labai didžiuotumėmės - esame priklausomi nuo stipresnių kaimyninių valstybių. Visgi tai dalis Lietuvos istorijos, be kurios negalėtume nė kalbėti apie savo valstybės supratimą. Čia kiekvienos dalies pažinimas tampa vienodai svarbus, kad suprastum visumą. O sprendžiant iš Kristinos Sabaliauskaitės komentarų, greičiausiai šis romanas ir jai pačiai buvo būdas geriau pažinti save, pirmiausiai kaip vilnietę.

Istorija įtraukia. Čia didelę reikšmę turi vis naujų personažų įvedimas, kiekvienas atspindi skirtingą visuomenės sluoksnį - valstiečiai, kilmingieji, miestiečiai, dvasininkai. Kartu kiekvienas pasižymi savitu charakteriu - savaip nuspėjamu, tačiau kartu ir stebinančiu. Tai neleidžia skaitytojui lengvai nuspėti, kaip istorija vystysis toliau. Mįslingumo įneša ne viena paslaptinga detalė - išprotėjusio elgetos pranašystės, baziliskas, slepiami dokumentai.

Romano pavadinimas taip pat tarytum užkoduotas - krenta į akis, kad žodžiai lotyniški. Tai kontrastuoja su lietuvišku knygos turiniu, tačiau vėlgi atspindi laikmečio realijas - išsilavinę lietuviai turėjo mokėti lotyniškai ir lenkiškai.

Skaitant šį kūrinį gerąja prasme ne kartą apimdavo jausmas, kad skaitau ne lietuvišką, o užsienio rašytojo sukurtą romaną. Manau, tai geras ženklas, jog tinkamai pristatytas, kūrinys susilauktų dėmesio ir užsienyje.

Knygos pradžia - tai tęsinys to, kuo buvo baigta pirmoji šios trilogijos dalis. Asmeniškai man peskaičius knygą ar pažiūrėjus filmą yra labai smalsu kaip gyvena veikėjai ir kaip jiems sekasi, todėl antroje dalyje nupasakota...

Knygos pradžia - tai tęsinys to, kuo buvo baigta pirmoji šios trilogijos dalis. Asmeniškai man peskaičius knygą ar pažiūrėjus filmą yra labai smalsu kaip gyvena veikėjai ir kaip jiems sekasi, todėl antroje dalyje nupasakota herojų situacija man buvo labai įdomi. Dalis knygos buvo ramus pasakojimas, kuriame vėlgi buvo įpinta žurnalistinės veiklos istorija labai aktualia ir rimta tematika - žmonių, o ypatingai nepilnamečių merginų, pardavinėjimas. Taigi pusę knygos sudarė visų veikėjų nuoseklus informacijos rinkimo nupasakojimas, tam tikrų visuomenės veikėjų reikšmė ir indėlis nešvariuose darbeliuose, na o priartėjus tam tikram taškui knygos istorija tarsi sprogo ir išsitaškė į gabaliukus taip įtraukdama vis daugiau žmonių, siekiančių išsiaiškinti tiesą ar ją suklastoti bei užmindama daugybę mįslių ir užuominų. Netikėtai nužudyti teigiami herojai, itin keista ir nenuspėjama pagrindinė veikėja, keliantys įtarimų policijos pareigūnai - skaitant buvo sunku dauguma jų pasitikėti ir atskirti kurie yra "geriečiai", o kurie slepia ir bando pridengti savo nuodėmes. Išskyrus vieną pagrindinių veikėjų - Mikaelį Bliumkvistą - jis, kaip ir pirmoje, taip ir šioje dalyje, yra visiškai stabili ir savo pozicijų nekeičianti asmenybė. Jis, naudodamasis nuojauta, deda visas jėgas bei užsispyrimą tam, kad atskleistų ir įrodytų tiesą. Knygoje yra gana daug veikėjų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo nesusiję. Ir nors skaitant detektyvą visada yra nuojauta, kad ryšys tarp jų yra, tačiau visgi neįmanoma nuspėti detektyvo pagrindinio kabliuko - kokios būtent situacijos užmezgė bei sukūrė tuos ryšius tarp veikėjų. Taip atskleidžiant vis daugiau ir daugiau paslapčių susiformuoja tam tikras veikėjų santykių tinklas, atskleidžiamas jų bendradarbiavimas užsiimant baisia ir nelegalia veikla ir galiausiai situacija atrodo labai logiškai, tik slepianti labai ilgą istoriją. Na o knygos pabaiga tik ir skatina čiupti trečiąją dalį...

Nors kažkodėl nuojauta šnibžda, kad ši istorija taip nesibaigs...

Princesė Sara su savo tėčiu, kiuris buvo Indijos karalius atvažiuoja į Angliją. Tėtis dukrą veža į mokyklą, kurioje ji mokysis. Mokymasis kainuoja daug pinigų. Mokyklos direktorė buvo panelė Minčin. Kapitonas Kriu, Saros...

Princesė Sara su savo tėčiu, kiuris buvo Indijos karalius atvažiuoja į Angliją. Tėtis dukrą veža į mokyklą, kurioje ji mokysis. Mokymasis kainuoja daug pinigų. Mokyklos direktorė buvo panelė Minčin. Kapitonas Kriu, Saros tėvelis prieš atsisveikindamas nupirko dukrelei gražiausių suknelių ir lėlę Emilę, kuri taip pat gražiai buvo aprekta. Sara puikiai mokėjo prancūzų kalba, gerai mokėsi, susirado daug draugų tik vat jai labai pavydėjo Lavinija. Tėvelis Kriu visada apmokėdavo mokslus ir iki to laiko, kai buvo pinigai panelė Minčin elgėsi su mokine kaip su angelu (nors mergaitė buvo labai gera kaip tikras angelas). Bet.... atėjo viena diena, kai pas panele Minčin apsilankė vienas ir kapitono Kriu pavaduotojų ir pasakė, Kad Kriu mirė tūrėdamas daug skolų. Sara nuo tada neturėjo, nei namų, nė skatiko. Mokytoja panelė Minčin neišvarė mergaitės tačiau elgėsi žiauriai ir privertė ją dirbti kaip tarnaitė. Kaip tada Lavinija pasidžiaugė. Nors Sara ir kentėjo, bet viskas buvo gerai. Kentėjo ji ilgus metelius. Susipažino su tarnaite, kuri tapo geriausia drauge. Pabaigoje kaip visada viskas baigiasi gerai. Pasirodė kartą ponas Kerisfordas - džentelmenas iš Indijos, kuris ilgus metus ieškojo Saros. Suradęs ją pasiimė kartu su savimi.

Knyga labai gera jaunimui. Autorė pavartojo tikrai gražius žodžius ir princesė Sara jos knygoje kaip tikras angelas.

Prieš pradėdama rašyti šį atsiliepimą apie Tolstojaus romaną "Anna Karenina" jaučiau tokį netvirtumą savyje: šį klasikinį kūrinį kritikai ir skaitytojai yra išnarstę iki kaulelio, taigi- ką naujo begaliu aš parašyti....

Prieš pradėdama rašyti šį atsiliepimą apie Tolstojaus romaną "Anna Karenina" jaučiau tokį netvirtumą savyje: šį klasikinį kūrinį kritikai ir skaitytojai yra išnarstę iki kaulelio, taigi- ką naujo begaliu aš parašyti. Betgi, remdamasi paties Tolstojaus perfrazuotu gyvenimo motto "Noriu- vadinasi egzistuoju", noriu ir aš pasidalinti savo įspūdžiais apie šią knygą.

Knygoje tiek visko daug, jog, rodos, nežinia nuo ko reikia pradėti. Jeigu tikėtume skaičiais, kuriuos pateikia statistikai, knygoje veikia virš 150 veikėjų (gerai, jog ne 500, kurie gyvena ir miršta "Kare ir taikoje"), visi jie turi savo gyvenimo linijas- trumpesnes ar ilgesnes, svarbesnes ar ne, tačiau knygos ašis- Anna ir Konstantinas Levinas. Anna? Taip- net romano pavadinimas kalba apie ją. Levinas? Kas jis? Tie, kurie skaitė knygą, pritars man, jog knyga tarsi padalinta į dvi dalis- dar daugiau, pačiai Annai ir jos meilės istorijai skirta tik trečdalis pasakojimo, ir ką bendro turi Anna su Levinu ?. Ir visgi ... tuomečių kritikų sukritikuotas pats Tolstojus atsakė, jog beprasmiška ieškoti atskirų minčių, bet būtina sutelkti dėmesį į vidinį ryšį, jungiantį visus veikėjus ir įvykius. Man pasirodė, jog pasitelkdamas kitus veikėjus, rašytojas ir atskleidžia tai, ką norėjo įkūnyti Annoje- meilę- meilę kaip žvakę-, kuri galiausiai "ėmė spragsėti, blėsti ir amžinai užgeso". Tačiau kuo man pasirodė įdomūs Tolstojaus veikėjai, jog nė vienas iš jų nebuvo uždarytas savo nelaimių ir problemų rate, čia ypač pasiteisina posakis- jei Dievas uždarė duris, atidarė langą. Kiekvienas tolstojiškas veikėjas rado savo langą, savo išėjimą gėrio ir savirealizacijos link: Levinas ieškojo palaikymo gamtoje, Doli gyvenimą praskaidrino jos vaikai, Aleksejus Aleksandrovičius rado paguodą magijoje ir religijoje .... Pratęsiant mintį "Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip", ir kiekvienas laimingas savaip .

Anna Karenina turėjo savo tikrą prototipą, o sakoma, jog Levino lūpomis kalba pats Levas Tolstojus, tad nenuostabu, jog šio geraširdžio, kontraversiško, pragmatiško vyro vaidmuo toks ryškus, įdomus ir man labai patiko (Negana to, daug mano minčių sutapo) "Tu visuomet abejosi, amžinai būsi nepatenkintas savimi, veltui mėginsi pasitaisyti, ir vėl suklupsi, ir amžinai lauksi laimės, kuri tau nebuvo skirta ir kurios tu nepasieksi" ... o romano pabaigoje " visas mano gyvenimas, kad ir kas man atsitiktų, kiekviena jo minutė ne tik nėra beprasmiška, kaip buvo anksčiau, bet turi neabejojamą gėrio prasmę, kurią aš galiu suteikti!" Konstantinas Levinas taip pat rado savo langą... Net rašydamas apie tragiškus dalykus, Tolstojus sugeba uždegti optimizmo liepsną. Romanas baigiamas buities ir būties harmonija: kūdikio maudymo ritualas gali simbolizuoti naujo gyvenimo pradžią, kai visos negandos ir praeitis, iš kurios taip norėjo išsilaisvinti Kostia, nubėga kaip tas vanduo, danguje žibančių žvaigždžių stebėjimas sukuria paslaptį, kuri yra atskleista širdžiai, bet ne "protui ir žodžiais išreikšti". "Ne, nereikia sakyti,- pagalvojo jis, eidamas paskui ją.- Tai paslaptis, man vienam reikalinga, svarbi ir žodžiais neišreiškiama."

VISADA perskaičiusi įspūdingą klasikos kūrinį pagalvoju- na kaip žmonės sugeba sukurti tokius kūrinius, kurie būtų įdomūs visiems, visur ir visada. Ir aktualūs. Ką reikia turėti savyje, kad sugebėtum pasiekti tą tobulumą, o gal jo nereikia siekti, jis ateina pats. Pirmoji mano pažintis su šia knyga įvyko prieš gerus penkiolika metų. Jau tada ji man paliko neišdildomą įspūdį, bet tikrai ne tokį, kokį paliko dabar. Tikriausiai turi būti gyvenime kažką patyręs, kažką matęs, kad suprastum visą grožį, gėrį ir brandą, gludinčius šiame veikale. Pasak Tolstojaus, "žmogų įtikinti gali tik pats gyvenimas, bet ne įtikinėjimai", tad ir aš tikėdama savo patirtimi nirau į Annos, Vronskio, Levino, Kiti, Doli ir visų kitų gyvenimus. Akivaizdu, jog ir spalvingas, dalim tragiškas, įvairiapusis paties autoriaus gyvenimas įtikino ir įgalino jį sukurti šį kūrinį...... Esu dėkinga jam už malonias ir prasmingas skaitymo akimirkas, kurių gana dažnai pasigendu paėmusi į rankas knygą...

Jeigu tikėtume skaičiais, yra net 25 Annos Kareninos romano ekranizacijos. Skaitant man prieš akis tarsi mirguliavo Annos nėriniai ir tiuliai, galvoje skambėjo valso garsai, tad sumąsčiau patikrinti- kaipgi gali būti įsivaizduojama ši "miela, nuostabi ir pasigailėtina moteris". Išsirinkau kelias ekranizacijas, kurių geriausia man pasirodė 1935 m. filmas su Greta Garbo- sukrečia, pakylėja ir nuleidžia atgal žemėn- į realybę ....

"Didysis Getsbis" - vien pavadinimas iš tolo dvelkia ištaigingumu, o dar, kad ši F. Scott'o Fitzgerald'o knyga vadinama šedevru, leido pamanyti, kad imsiuosi skaityti tikrai kažkokio įspūdingai prakilnaus ir gilų pėdsaką...

"Didysis Getsbis" - vien pavadinimas iš tolo dvelkia ištaigingumu, o dar, kad ši F. Scott'o Fitzgerald'o knyga vadinama šedevru, leido pamanyti, kad imsiuosi skaityti tikrai kažkokio įspūdingai prakilnaus ir gilų pėdsaką atmintyje paliksiančio romano. Deja, mano spėlionės nepasitvirtino. Galbūt aš kažko nesupratau, o galbūt šį kūrinį vis dėlto palietė laikas ir jam taip ilgai klijuojama klasikos etiketė nebelabai tinka. Gali atrodyti, kad kalbu drąsiai, tačiau galėčiau įvardyti ne vieną, ir ne kelis romanus, pranokstančius šį kūrinį tiek stilistine, tiek originalumo prasme. Nesakau, kad šis romanas man nepatiko. Skaičiau tikrai įsitraukusi į istoriją, galvoje kurdama perskaitytus vaizdinius, tačiau nuliūdino būtent tai, kad šis kūrinys taip garsiai giriamas, nepalietė savo žavesiu manęs.

Istorija gana įdomi - knygos pasakotojas Nikas, iš šalies stebėdamas paslaptingo kaimyno Getsbio gyvenimą, pateikia viską iki smulkmenų. Pati Getsbio asmenybė man nepasirodė tokia įdomi, ko buvo siekta rašant knygą. Užsisvajojęs, praeitį idealizuojantis ir prisiminimais gyvenantis vyras tikrai iš šalies rodėsi naivus ir kartkartėmis nesuprantamas. Dėl to savo perdėto romantiškumo ir realybės baimės gana ironiškai ir yra pavadinamas Didžiuoju Getsbiu. Tarsi pats autorius pripažintų, jog herojus yra keistokai mąstanti asmenybė. Kaip bebūtų, drįstu pasisakyti, kad visus laurus atiduočiau, ne pagrindiniam veikėjui Getsbiui, o visko stebėtojui Nikui, kuris savo racionaliu protu ir akylumu išlaikė šią istoriją patrauklia mano akiai.

Prie pačių veikėjų savitumo sunku prikibti - jie tikrai skirtingi ir savaip įdomūs. Taip pat, pagyra autoriui už mokėjimą apibūdinti viską nuo pačių smulkiausių detalių (kone visą laiką skaičiau tarsi žiūrėdama filmą - visi aprašymai puikiausiai sugulė mano galvoje, pagimdydami ryškų vaizdą). Gali būti, kad šis kūrinys taip gerai vertinamas ir dėl aliuzijų bei simbolių gausos, kurios tekstą padarė turtingesnį. Tačiau nemažai keliamų problemų ir scenų man pasirodė nuvalkiotos ir nebe aktualios. Galbūt ir vėl galima tai pateisinti kūrinio amžiumi. Juk ne visos XIX-XX a. pr. aktualijos yra sutinkamos ir šiandieniniame gyvenime, juolab literatūroje.

Aišku, nesigailiu šiai knygai paaukojusi kelis vakarus, juk su bet kokia klasika visada pravartu susipažinti. Tik pamoka viena - geriau tikėtis mažiau, kad nenusiviltum.

Tiesą pasakius, niekada negalvojau, kad mane taip sudomins mokslinės fantastikos romanas. Asmeniškai aš ne tokių knygų gerbėja, tačiau esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie Žiulį Verną, todėl jau seniai norėjau...

Tiesą pasakius, niekada negalvojau, kad mane taip sudomins mokslinės fantastikos romanas. Asmeniškai aš ne tokių knygų gerbėja, tačiau esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie Žiulį Verną, todėl jau seniai norėjau perskaityti kurį nors jo romaną. Paėmusi į rankas "Penkiolikos metų kapitoną" per daug nesitikėjau. Vis dėl to knyga pranoko mano lūkesčius, vos perskaičius kelis puslapius nebegalėjau atsiplėšti. Siužetas tikrai be galo įdomus ir nenuspėjamas. Taip pat be galo sužavėjo veikėjų, o ypač penkiolikmečio kapitono Diko Sendo, kilniaširdiškumas ir tikra, pasiaukojanti draugystė. Knygoje svarbiausia problema - vergovė. Romanas atskleidžia prekybos žmonėmis siaubus, kokių net negalėjau įsivaizduoti. Taip pat nemažai sužinojau ir apie senąsias Afrikos gentis, jų gyvenimą, buitį bei įdomius, tačiau dažniausiai nesuprantamai absurdiškus papročius. Manau, kad knyga sudomins kiekvieną, nebūtinai tik nuotykių knygų gerbėją, tad rekomenduočiau ją perskaityti visiems.

Teodoras Hermanas Albertas Dreizeris (Theodore Herman Albert Dreiser, 1871 - 1945 m.) - JAV rašytojas natūralistas, savo kūriniuose aprašantis sudėtingą gyvenimo realybę.



Šioje jo knygoje pasakojama merginos vardu...

Teodoras Hermanas Albertas Dreizeris (Theodore Herman Albert Dreiser, 1871 - 1945 m.) - JAV rašytojas natūralistas, savo kūriniuose aprašantis sudėtingą gyvenimo realybę.



Šioje jo knygoje pasakojama merginos vardu Dženevjeva (Dženė) Gerhart nelaiminga gyvenimo istorija. Kilusi iš gausios, vargingai gyvenančios šeimos, vieną 1880 metų dieną jai kartu su motina pasiseka gauti valytojos darbą viename viešbutyje. Taip prasideda šis romanas, kurio pagrindinė tema - socialinė nelygybė.

Tai buvo pirmoji mano "pažintis" su šiuo rašytoju, ir, deja, įspūdžio jo papasakota istorija bei rašymo stilius man nepaliko...

"Mano patarimas jaunimui - tiesiog pasakykite NE narkoisterijai!"

Vienas iš skandalingiausių rašytojų, Williamas S. Burroughsas, tapo tuo uždraustuoju rock'n'roll'u dar iki tol, kol atsirado pats rock'n'roll'as. "Sudaužytos...

"Mano patarimas jaunimui - tiesiog pasakykite NE narkoisterijai!"

Vienas iš skandalingiausių rašytojų, Williamas S. Burroughsas, tapo tuo uždraustuoju rock'n'roll'u dar iki tol, kol atsirado pats rock'n'roll'as. "Sudaužytos kartos" klasikas, jis tapo vienu iš dvasingumo tėvu dabartiniai kartai, kokiu jį laikė pankai ar 60-ųjų intelektualai.

"Narkašas" (Junky) - pirmoji pokario metų literatūrinė bomba, sėkmingai sprogusi po oficialia "bekompromisinės kovos su narkotikais" kultūros vėliavą. Šis kūrinys originalus ir tuo pačiu be galo paprastas, tikriausiai, dėl savo sauso narko-chronologiškumo, kuris man, asmeniškai, beje, nepatiko.

Daugelis kaltina Burroughs'ą propaguojant narkotikus, tačiau jis jokiais būdais nešlovina narkomano gyvenimo. Priešingai, perskaičius "Junky" liko dviprasmiškumo kartumas, nes rodos, jog Burroughs'as visiškai neperša skaitytojui savo nuomonės, o palieka pasirinkimo teisę, leisdamas savarankiškai sulipdyti visas gaires. Jis tiesiog sako "Taip yra. Taip viskas atrodo iš tikrųjų. O toliau spręsk pats."

Burroughs'as pats išgyveno tą karščiu, šalčiu, skausmu, vėmalais ir prakaitu dvokiantį pragarą ir pateikė rašytinius jo egzistavimo įrodymus.

"Junky" atspindi šiuolaikinę apsėstą vartotojišką visuomenę/ šlykščius beribius politinio "kūrybiškumo" vaisius/ purviną buities virtuvę/ tuometinę narkomanų kalbą, kuri beveik niekuo nesiskiria nuo dabartinės/ žmogaus primityvumą, kai neberūpi niekas, išskyrus "kur gauti? kaip gauti? už kiek gauti?"/ tuštumą, keliančią tik pasišlykštėjimo jausmą.

"Heroinas - tai raktas - gyvenimo prototipas. Jeigu kas nors iki galo suprastų heroiną, jis sužinotų keletą gyvenimo paslapčių, rastų keletą galutinių atsakymų".

Tai buvo dar viena knyga iš serijos apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį. Savotiškas "kabalistinis" viršelio apiforminimas vis tik traukia akį, tad rūpėjo paskaityti, ką vis tik toliau sugalvojo autorius.

Veiksmas sukasi...

Tai buvo dar viena knyga iš serijos apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį. Savotiškas "kabalistinis" viršelio apiforminimas vis tik traukia akį, tad rūpėjo paskaityti, ką vis tik toliau sugalvojo autorius.

Veiksmas sukasi apie penkiolikmečius dvynius Sofi ir Džošą, gimusius su sidabrine ir auksine aura, ir patekusius į mistinį pasaulį, kuriame sutinkami mitologiniai padarai bei istoriniai asmenys, magai, burtininkai, vampyrai ir t.t.. Tai dviejų galių, gerosios ir blogosios kova už būvį ir išlikimą. Visose knygose pasakojimas tęsiasi ten , kur baigėsi. "Magas", ne išimtis. Įdomiausias aspektas, kad autorius, kaip personažą šioje knygų serijoje, įtraukia Nikolą Flamelį - Renesanso epochoje gyvenusį tikrą asmenį- alchemiką. Tai buvo turtingas žmogus, kuriam priskiriami filosofinio akmens bei gyvybės eliksyro išradimai. Netgi klaidžiojo legenda, kad alchemiko mirtis buvo tik mistifikacija, o ji kartu su žmona vėliau matė įvairiose pasaulio vietose. Ir net atidarytame po 200 metų jo kape, nieko nerasta.

Tarsi susiejus su šia legenda, "Mago" knygoje kaip tik aprašoma Flamelio mirtis ir jo prisikėlimas bei tolesnė kova su blogiu.

Pasakojimas atrodo išbaigtas, nuoseklus, tačiau kuo toliau, tuo jis darosi nuobodesnis.

Ši knygų serija tarsi mėginimas patekti į "Hario Potero" arba " Narnijos kronikų" gerbėjų pasaulį. Tačiau realiai tai tiesiog paaugliams skirta knygų serija, kuri suaugusiems tiesiog per nuobodi ir per lėkšta.