Tori - pedagogė vaikų turinčių psichologinių traumų. Klasėje didžiausią nerimą jai sukėlė Džeidytė, kuri su niekuo nekalbėjo, o pagaliau pralaužus tylos sieną ji įgijo aštuonmetės pasitikėjimą, ji nebuvo...

Tori - pedagogė vaikų turinčių psichologinių traumų. Klasėje didžiausią nerimą jai sukėlė Džeidytė, kuri su niekuo nekalbėjo, o pagaliau pralaužus tylos sieną ji įgijo aštuonmetės pasitikėjimą, ji nebuvo pasirengusi košmarams, kuriuos jai atskleidė mergaitė.

Ar patyrusio seksualinę prievartą vaiko psichika gali išprovokuoti tokias kraupias haliucinacijas? O gal tai iš tiesų puikiai organizuoti, gebantys nuslėpti bet kokius pėdsakus ir žiauriais metodais vaikais manipuliuojantys ir juos išnaudojantys iškrypėliai?

Nei teisėsaugai, nei psichiatrams iki galo nepavuko nei patvirtinti, nei visiškai paneigti tokių versijų. Bet šiokia tokia pergalė šioje byloje buvo pasiekta.

1.Pamačiusi knygos viršelį tikrai negalvojau, kad man ši knyga patiks. Tačiau perskaičiusi knygos aprašymą tikrai nenusivyliau, kad pasirinkau skaityti šią knygą. Tikriausiai dabar drąsiai galiu šią knygą įrašyti į...

1.Pamačiusi knygos viršelį tikrai negalvojau, kad man ši knyga patiks. Tačiau perskaičiusi knygos aprašymą tikrai nenusivyliau, kad pasirinkau skaityti šią knygą. Tikriausiai dabar drąsiai galiu šią knygą įrašyti į mėgstamų knygų sąrašą. Apie patį autorių nėra tekę girdėti labai daug, niekad nesidomėjau jo knygomis, bet perskaičiusi šią knygą tikrai pakeičiau nuomonę. Nemėgstu knygų, kuriose yra fantazijos ir iliuzijų, tačiau ši knyga kažkuo kitokia negu visos kitos. Visas veiksmas vyksta San Franciske. Eliotas 60-metis gydytojas dievinantis savo darbą, dukrą Endžę, turintis nuostabų draugą Matą ir niekaip negalintis atsigauti po mylimosios Ilenos mirties. Kiekvienas iš mūsų norėtų sugrįžti į praeitį ir pakeisti kažikurias gyvenimo akimirkas, susitikti su žmonėmis, kurių galbūt seniai nematę, o Elioto noras labai paprastas. Jis tik dar kartą norėtų išvysti savo mylimosios veidą. Eliotas kiekvienais metais padėdavo žmonėms įvairiose šalyse. Išgelbėjęs berniukui gyvybę Eliotas sutiko senį, kuris paklausė koks būtų pats svarbiausias jo noras ir davė jam dešimt auksaspalvių piliulių. Kiekvieną kartą išgėrus piliulę jis užmigdavo ir susitikdavo su savimi, kai jis dar buvo 30-ties ir draugavo su Ilena. Viskas gali pasikeisti jei senis Eliotas (taip jis vadinamas knygoje) viską papasakos 30-mečiui sau. Kiekvienas neteisingas poelgis gali pakeisti gyvenimą, išskirti du geriausius draugus, o dukros Endžės net nebūti, nes ji ne Ilenos dukra. Ar pavyks išgelbėti Ileną nuo mirties ir ją apsaugoti? Štai koks klausimas kildavo verčiant kiekvieną knygos puslapį. Ir įdomiausia tai, kad knygos pabaiga labai netikėta ir jaudinanti. tai knyga apie draugystę, ilgaamžę meilę, apgailestavimą ir sąžinės priekaištus.

Detektyvų karalienė dar kartą pateisino savo titulą, Agathos Christie detektyvinis romanas "Didysis ketvertas" pranoko beveik visus anksčiau skaitytus jos romanus.

Siužetas pilnas netikėtumų. Į žymiojo Erkiulio Puaro namus...

Detektyvų karalienė dar kartą pateisino savo titulą, Agathos Christie detektyvinis romanas "Didysis ketvertas" pranoko beveik visus anksčiau skaitytus jos romanus.

Siužetas pilnas netikėtumų. Į žymiojo Erkiulio Puaro namus įvirsta paslaptingas žmogus ir išlemena kažką apie "Didžiojo ketverto" organizaciją ir jos narius. Tada jis miršta, o Puaro pradeda tyrimą. Paaiškėja, kad "Didysis ketvertas" tai nusikaltėlių organizacija, kurią valdo 4 asmenys: svarbiausias vadas kinas, amerikietis, prancūzė ir puikus aktorius, apie kurį nieko nežinoma. Greitai žymusis belgas su savo draugu kapitonu Hastingsu įsitraukia į pasaulinės svarbos įvykius.

"Didysis ketvertas" - tai nuostabi, be galo įdomi ir intriguojanti knyga. Jeigu norite gerai praleisti laiką, paspėlioti, pamąstyti, tai privalote perskaityti šį romaną.

Knygutė kišeninio formato, o ir puslapių ne per daugiausiai, todėl ją tikrai sukrimsit kaip obuoliuką. Kodėl nusprendžiau ją perskaityti? Na, visų pirmą, ją rekomendavo lietuvių kalbos mokytoja. Antra, sužavėjo skanus...

Knygutė kišeninio formato, o ir puslapių ne per daugiausiai, todėl ją tikrai sukrimsit kaip obuoliuką. Kodėl nusprendžiau ją perskaityti? Na, visų pirmą, ją rekomendavo lietuvių kalbos mokytoja. Antra, sužavėjo skanus pavadinimas ir gražus viršelis. Trečia, girdėjau tikrai daug neblogų atsiliepimų apie šią knygą.Tad nusprendžiau paskaityti ir aš.

Siužetas. Irisė, mirus močiutei, paveldi jos namą. Bėda ta, kad Irisė nė pati nežino ką daryti su šiuo palikimu. Namas kelia daug prisiminimų ir ne visada gerų. Todėl beveik visoje knygoje Irisė grįžta į prisiminimus ir svarsto ką daryto toliau. Knygoje yra ir meilės. Na, kokia knyga be meilės ar ne? Net pati nejausdama ji įsimyli savo vaikystės draugės brolį, kuris dabar yra ir jos advokatas, atsakingas už palikimą.

Mini detektyvas. Nors ši knyga ne joks detektyvas, tačiau man "prilipo" šis apibūdinimas, nes visoje knygoje buvo minima Irisės mirusi pusseserė Rozmari. Tačiau, kaip jį mirė, ar nusižudė ar ją nužudė, ar įvyko koks nelaimingas atsitikimas, nebuvo aišku ligi pat knygos pabaigos.

Nepatiko ir netiko. Mane pradėjo nervinti Irisė. Ji niekaip nesugebėjo apsispręsti dėl palikimo. Sutikusi Maksą (advokatą) elgėsi, kaip paauglė, sugebėjo apvirsti su dviračiu ir išpilti baltus dažus (būtent prie Makso namų). Kartais knyga panašėjo į tragikomediją, o ne į gerą knygą.

Visgi, šią knygą rekomenduoju, nes ji tikrai buvo gana įdomi ir prasminga. O jei dar kokį obuoliuką beskaitydami sugraušit - ir imuninė sistema sustiprės. :)

P.S. Apsilankykit mano bloge: http://knyguslenis.blogspot.com/

"Varnas žiūri žemyn į du nedidelius žmones, kraipo galvą, paskui vėl sukrankia - riebus pokario paukštis, beveik žmogus - pilnas žmogienos".

Tai ištrauka iš šios knygos. Skaitau. Skauda. Padedu. Vėl paimu, vėl...

"Varnas žiūri žemyn į du nedidelius žmones, kraipo galvą, paskui vėl sukrankia - riebus pokario paukštis, beveik žmogus - pilnas žmogienos".

Tai ištrauka iš šios knygos. Skaitau. Skauda. Padedu. Vėl paimu, vėl skaitau. Šis atvejis vienas iš tų, kada beskaitant knygą norėjosi ją padėti į šalį. Romano kalba tokia paveiki, kad netgi imdavo skaudėti.

Matau, kaip Renatė skabo sušalusius liepos pumpurus, graužia žievę.. Vyksta žiurkių - "triušiukų" medžioklė.. Išbadėjusi mergaitė stebi kaip rusė moteris pienu lakina katę.. Ir staiga vaizdas - žaizdami vaikai uždega sprogmenį ir iš jų draugo rusiuko lieka tik plašta.. Ši baisi realybė persikėlė į mano ir vaikų sapnus.. A.Šlepiko knyga nėra sapnas. Tai realybė..

1946 - ųjų žiema ir pavasaris. Socialinis chaosas, badas, šaltis, legalus sovietų kareivių siautėjimas, plėšikavimas, masiškas moterų žaginimas ir žudynės. Baisu. Skaudu ir tai nebuvo sapnas..Vilko vaikai - vokiečių vaikai, kurie gelbėjosi nuo bado, prarado tėvus, artimuosius ir namus bėgo į Lietuvą. Bandė gyventi. Dirbo, vagiliavo, elgetavo..Tapo kaip žvėriūkščiai - baikštūs, įsitempę, pasirengę iš paskutiniųjų kovoti už savo egzistenciją. Matau, kaip mažojo Hanselio nepavija kareivio kulka, bet jį randa į ledą sušalusį miške.Sukyla gailestis ir noras padėti, bet jau per vėlu. Nors kitiems gal ir atrodo, kad tai tik valkata ir vagis ar tiesiog papildoma grėsmė.. Albertą užpjudo šunimis, tačiau jis pats puola kandžioti šeimininką. Ginasi juk, supraskit.. Tai tik aptekę utėlėmis, apdriskę, alkani, sušalę vaikai. Tai juos sovietų kareiviai sprogdino ant užšalusio Nemuno. Tai jų akyse sadistiškai prievartavo jų motinas. Tai ne žaidimas. Tačiau pagalbos prašo buvusių priešų, " kaltųjų vaikai" ! Nesvarbu, tu juk moteris, o jie vaikai..

Nebegaliu, sąmonės būvis toks, kad visa tai atrodo taip baisu lyg būtų nerealu. Atsibusk.

Tai juk tik vaikai diba ir elgetauja. Kasdieniška duona jiems nušvinta kaip saulė, bet nušvinta. Matau, kaip motina siunčia savo vaiką anapus Nemuno ir kažkodėl per nugarą nueina šiurpas. Anapus.. Ir vėl noras padėti, bet tai praeitis. Kažkur tai vyksta ir dabar..

Prisimenu, kaip mama liepė įsiminti savo vardus, pavardes, tėvų, brolių, seserų vardus, tautybę. Tačiau, kad vokiečiai - garsiai sakyti nereikia.

Ir visgi manau, kad šis romanas yra apie žmogišką atjautą, pasiaukojimą, meilę, kai nežmoniškomis sąlygomis žmogus reagavo į kito skausmą, nelaimę, stengėsi padėti. Tai kaip kino scenarijus. Lauksime filmo. O kol dar nesibaigė " Metų knygos rinkimai 2012" turiu galimybę balsuoti suaugusiųjų kategorijoje būtent už šią knygą. Prabalsavau.

P.S. Autorius rėmėsi keleto vilko vaikų, anuomet atklydusių, prisiglaudusių Lietuvoje it likusių lietuviais, bei jų artimųjų prisiminimais.

Dramatiškos pokario patirtys dar nėra tik nutolusi istorija. Tai tebėra žmonių atmintyje..

Turiu draugę, kuri kartą man papasakojo apie vieną stebuklingą skaitymo būdą. Kai jai siaubingai užsinori skaityti, kai, rodos, trūksta kažkokio įkvėpimo ar spyrio į užpakalį, ji pasiima pirmą po ranką pasitaikiusią ar...

Turiu draugę, kuri kartą man papasakojo apie vieną stebuklingą skaitymo būdą. Kai jai siaubingai užsinori skaityti, kai, rodos, trūksta kažkokio įkvėpimo ar spyrio į užpakalį, ji pasiima pirmą po ranką pasitaikiusią ar tiesiog prie rankos prilipusią knygą ir atsiverčia. Ir visada ten randa tai, ko jai būtent reikėjo. Perskaitai ir pagalvoji - "Hėy, tai apie mane!" Galvojau, šiek tiek nerealu, bet tada permąsčiau visą savo knygų skaitymo, dainų klausymo ar filmų žiūrėjimo istoriją ir tikrai! Visa tai, kas man paliko didžiausią įspūdį ar nutiko tada, kada reikėjo, atsirado netikėtai. Lyg iš dangaus nukrito.
Taip ir ši knyga. Prieš pusmetį kažkas įkalbėjo pažiūrėti to paties pavadinimo filmą, bet.... neištvėriau nė dvidešimt minučių. Ne laiku. O dabar per nelabai atsakingą sąrašą man į rankas pakliuvo knyga. Knyga, kuri man priminė, jog keistam būti nėra yda. Tai didžiulis privalumas, kurį reikia saugoti. Nereikia bijoti savo keistumo, tuo labiau jo gėdytis ir bandyti būti kažkuo, kuo nesi. Kad galėtum kvėpuoti ir kurti, tu privalai būti savimi. Daryti tai, ką sako širdis. Net jei tai mūsų sukaustytoms smegenims neatrodo protinga ir derama.
Jei šios knygos veikėja Kamila nebūtų susidraugavusi su visuomenės atstumtu ir nesuprastu atvirukų pardavėju Filiberu, ji niekada nebūtų atradusi namų. Jei Filiberas nebūtų paklausęs nuojautos ir vieną šaltą naktį nebūtų nuejęs patikrinti, ar Kamilai nešalta, jis niekada nebūtų išdrįsęs būti daugiau nei tik pardavėjas. Jei Frankas nebūtų buvęs toks storžievis pikčiurna, Kamila nebūtų išmetusi jo muzikinio centro ir jie taip niekad ir nebūtų pradėję nuoširdžiai kalbėtis. Ir oh, jeigu Poletė nebūtų tokia mažytė niurzgeklė, kuria reikia nuolat rūpintis, galbūt šie trys visiškai skirtingi žmonės niekada nebūtų tapę tokie artimi. Ir niekad nebūtų sėdėję prie stalo, gėrę arbatą ir buvę. Tiesiog drauge.
Tokia paprastutė knyga, o, atrodo, joje telpa visas gyvenimas. Mano, tavo, jo ir jos. Tik šitą knygą reikia paimti laiku.

Jodi Picoult "Susitarimas" 2012.

Šios autorės knygos nepersiskaito per naktį, ir ne todėl, kad fiziškai tai būtų neįmanoma, o todėl, kad knygos yra sunkios savo turinio svoriu. Autorės knygos meistriškai, realistiškai...

Jodi Picoult "Susitarimas" 2012.

Šios autorės knygos nepersiskaito per naktį, ir ne todėl, kad fiziškai tai būtų neįmanoma, o todėl, kad knygos yra sunkios savo turinio svoriu. Autorės knygos meistriškai, realistiškai parašytos, viduje talpinančios emocinį užtaisą. Ne išimtis yra ir ši knyga pavadinimu "Susitarimas".

Visa istorija prasideda "ne nuo to galo": yra faktas - jaunos merginos žūtis, ir iki priešpaskutinio skyriaus yra visų klausiama ir klausinėjama kodėl kodėl kodėl?..

Ką galėtų tokia knyga sudominti? Galbūt paauglių tėvus, nes kartais reikia atsimerkti ir į savo vaiką pažiūrėti iš šono bei paklausti savęs "ar aš tikrai jaučiu savo vaiką, ar aš jį pažįstu, ar žinau kaip jis elgsis vienoje ar kitoje situacijoje?". Taip pat knyga turėtų sudominti paaugles mergaites, kurios svajoja apie beprotišką meilę, kuri nugali visas kliūtis, meilę, kuri yra daugiau nei visko pagrindas, tačiau skaitant knygą gali suprasti, kad meilė gali labai skaudėti, kad ji kartais priveda iki pačių nežmoniškiausiai siunkių akimirkų ir sprendimų, kurie gali sudaužyti vieno dviejų trijų... kelių kartų gyvenimus.

Susitarimas. Paaugliškas susitarimas. Perskaitęs knygą galvoji: o kokia tikimybė, kad ši istorija nevyksta būtent dabar?..

Tokią trumpą knygelę, kaip Haruki Murakami "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą" perskaityti nesunku. Juk, viso labo, tik 191 puslapis. Vis dėlto, tokiuose mažos apimties kūriniuose ne tik pasakoma labai daug, bet ir daug kas...

Tokią trumpą knygelę, kaip Haruki Murakami "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą" perskaityti nesunku. Juk, viso labo, tik 191 puslapis. Vis dėlto, tokiuose mažos apimties kūriniuose ne tik pasakoma labai daug, bet ir daug kas nutylima. Ši knygelė - ne išimtis. Nors tai paties Haruki memuarai, jie neatsiejami nuo visos jo savotiškos kūrybos, nors šioje knygelėje ir kalbama apie žemiškus dalykus, tokius kaip rašymas, bėgimas, gyvenimas.

Kažkodėl manęs vis dar nepalieka jausmas, kad Murakami kitaip ir neparašytų: net ir kalbėdamas apie svarbius įvykius savo gyvenime jis užkloja juos magiškumo skraiste, sugretina visai neartimas stichijas, pavyzdžiui, kūrybą ir sporto varžybas.

Būtent šioje knygelėje man patiko tai, kaip detaliai, netgi, sakyčiau, preziciškai, jis aprašo triatlonininko raumenų darbą bei psichologinį pasiruošimą. Kaip lygina bėgimą ir rašymą disciplinos atžvilgiu, kaip pasakoja apie savo iššūkį bėgti istorinę maratono distanciją karščiu alsuojančioje Graikijoje ir kūno bei proto kovą bėgant ultramaratoną.

Ne veltui tai Haruki Murakami kūryba, kurioje realiuose dalykuose gimsta gilesni apmąstymai. Juos gali pamilti, gali išlikti abejingas, bet tai - asmeninis paties skaitytojo pasirinkimas.

Perskaitytas Šekspyro "Makbetas" - paskutinė dalis į režisieriaus E. Nekrošiaus sukurtą trio ("Hamletas", "Otelas", "Makbetas"). Jei dar ir spektaklį kada pasisektų pamatyti, būtų įvykdytas ir vienas iš teatrinių...

Perskaitytas Šekspyro "Makbetas" - paskutinė dalis į režisieriaus E. Nekrošiaus sukurtą trio ("Hamletas", "Otelas", "Makbetas"). Jei dar ir spektaklį kada pasisektų pamatyti, būtų įvykdytas ir vienas iš teatrinių iššūkių.

Niekaip iš galvos neišeina mintis apie Edipo mitą. Gal todėl ir nežinome savo likimo, kad nesielgtume kvailai. Kad nesiektume priartinti ar kaip tik išvengti ateityje "laukiančių" įvykių. Ką pasako pranašystės? Tik tai, kad esame savo likimo kalviai. Edipas savo noru bėga nuo šeimos, todėl vėliau, nepažindamas artimiausių žmonių, nužudo savo tėvą ir veda motiną. "Išsipildo" pranašystė. Makbetas - žudo, kad, kaip laumės pažadėjo, taptų karaliumi. Todėl juo tampa. Tik, deja, neilgam - kaip taip pat buvo sakiusios laumės - vėliau karalystė pereina į kitas rankas. O ko gali tikėtis žudikas, jei ne aplinkinių pykčio ir keršto?

Paprasta kaip du kart du. Spėjantys ateitį žino, kad žmonės bailūs, pavydūs, kerštingi, kad visi svajoja apie didelius turtus, begalinę valdžią ir amžiną meilę. "Išlaisvina" klausiančius nuo atsakomybės - tai ne tu, tai likimas taip lemia, tik jam reikia šiek tiek "padėti". Kažką nužudyti, pavogti, išsiskirti ir vėl susituokti. Likimas...

O juk paties Makbeto noru ir valia įvyksta tai, kas atrodo pranašystėse neįtikinamiausia - ir Birnamo giria pakylą prieš karalių, ir atsiranda priešas toks, kuris nėra pagimdytas moters. Valdžia, titulai, pinigai ne tik, kad neapsaugo, bet dar ir pablogina ir taip blogas pabaigas. Sąžinės priekaištai nebeleidžia ramiai užmigti, būti su draugais, veda į beprotybę bei, galiausiai - į mirtį. "Labai dažnai pasiuntiniai tamsos/ Teisybę sako mums, idant lengviau/ Į pražūtį įstumti mus galėtų..."

"Erškėčių paukščiai" - knyga, kurią turbūt perskaitė daugelis. Pirmasis šios knygos leidimas lietuvių kalba pateko ir į mano rankas, o seną knygą, kurią turbūt jau skaitė kelios dešimtys ar šimtai žmonių versti...

"Erškėčių paukščiai" - knyga, kurią turbūt perskaitė daugelis. Pirmasis šios knygos leidimas lietuvių kalba pateko ir į mano rankas, o seną knygą, kurią turbūt jau skaitė kelios dešimtys ar šimtai žmonių versti lapas po lapo, kur lapai jau pageltę nuo senumo, kai kurie net įklijuoti, kad nepasimestų buvo gana malonu - juk skaičiau knygą, kuriai daugiau metų, negu man pačiai. O pats romanas! Mano nuomone, jis vertas visų tų gerų žodžių ir pagyrų, kurias aprašė visi, kurie šį romaną perskaitė.
Sunku tiksliai aprašyti, kokius jausmus ji man sukėlė, bet daug teigiamų emocijų ir apmastymų kol ją skaičiau tikrai buvo. Vietomis juokiausi, kai beveik visos minimos datos (kaip pvz. Spalio 1 d. ar Rugpjūčio 25 d.), man pačiai kažką reiškė, ir šypsojausi iš tokio netikėto sutapimo.
Visada pradėjusi skaityti knygą, mėgindavau spėlioti, kuom ji baigsis, ir dažnai man pavykdavo nuspėti gana tiksliai. Tačiau ši knyga man buvo gana didelis iššūkis, nes kas bus toliau įspėti nepavyko, ji mane stebino puslapis po puslapio, ir taip iki pat paskutinio lapo.

Skaičiau ir gėrėjausi, o mintysi kūriau vaizdus. Juos susikurti savo galvoje nėra sunku, nes rašytoja labai smulkiai ir su pasigerėjimu aprašo beveik viską, kas yra apčiuopiama arba ne. Žmonių charakteriams ir jų jausmams ši autorė savo knygoje davė daugiausiai vietos.

Tai knyga, kurią galima skaityti ne vieną ir ne du kartus, nes kiekvieną kart skaitydamas tikrai rasi kažką, ko neradai versdamas ją pirmą kartą.