Knyga mano rankose atsidūrė vieną iš tų beprasmių dienų, kai laukimas oro uoste užsitęsia iki begalybės. Tokia diena, kuri sutilptų tiesiog į vieną sakinį.

O knygoje aprašoma viena, iš pirmo žvilgsnio įprastinė...

Knyga mano rankose atsidūrė vieną iš tų beprasmių dienų, kai laukimas oro uoste užsitęsia iki begalybės. Tokia diena, kuri sutilptų tiesiog į vieną sakinį.

O knygoje aprašoma viena, iš pirmo žvilgsnio įprastinė diena, sunkiai sutelpa į beveik 300 puslapių. Henry Perowne, talentingas neurochirurgas, šeštadienio rytą pabunda nuo keistos šviesos danguje. Kometa? Ar pasaulio pabaiga? Ne, tik danguje užsiliepsnojęs lėktuvas, besileidžiantis į Heathrow oro uostą. Ne teroristų ataka, tik paprastas atsitiktinumas (greičiau nelaimė). Ir tik paprastas atsitiktinumas, kad Henry visą tai matė. Toks pat atsitiktinumas ir pokalbis su sūnumi virtuvėje, gurkšnojant ekspreso 4 valandą ryto, ar pralaimėtas mačas ir patirta atsitiktinė avarija.

Nors knygos veiksmas vyksta tik vieną dieną, tačiau čia telpa daug. Autorius sėkmingai įpina karo Irake motyvą (demonstracijas ir piliečių nuomonę apie šį), spalvingą nepagydoma liga sergančio Baxley portretą, kuris turi išlaikyti savo autoritetą prieš gaują, nors paniškai bijo mirties ir negalios, motinos, kuri nepamena nieko, ir jos santykį su sūnumi (arba tetule, kaip jį pati vadina). Ir Henry šeima - kiekvienas skirtingas personažas, kurio istorijos, baimės atsiskleidžia šeimos susitikimo po 6 mėnesių metu.

Jei paklausčiau tavęs, kokia buvo tavo diena, ką atsakytum? Henry pasakytų: "Ačiū Dievui, ši diena pasibaigė".

Nors jei nebūtų tokių dienų, apie ką rašytume knygas, eiliuotume eilėraščius ar kurtume dainas?

Pagaliau įveikta ir mano iššūkio storulė - knyga apie Pikviko klubą. Tai gan paprasta istorija apie misterio Pikviko ir trijų jo draugų nuotykius. Na, draugų istorijoje galiausiai radosi labai nemažai, visgi beveik 8 su puse...

Pagaliau įveikta ir mano iššūkio storulė - knyga apie Pikviko klubą. Tai gan paprasta istorija apie misterio Pikviko ir trijų jo draugų nuotykius. Na, draugų istorijoje galiausiai radosi labai nemažai, visgi beveik 8 su puse šimto puslapių, kuriuose veikėjai keliauja, susipažįsta su įvairiausiais žmonėmis ir įsivelia į malonias ir nelabai istorijas. Pasakojimas nėra labai prikaustantis, bet visgi įsivaizdavau, kad būtų galima visai linksmą serialą pastatyti remiantis šiuo kūriniu. Žavingiausias knygos bruožas - tai sarkastiškas humoro jausmas ir stereotipiška britiška atmosfera, kur pavadinti vyrą ne džentelmenu yra didžiausias įžeidimas. Knyga iš tiesų priminė "Trise valtyje neskaitant šuns" - nieko labai ypatingo, bet nieko ir blogo.

Pirmiausia patraukė knygos pavadinimas, tada pagalvojau, kad ir darbe ši tema man aktuali, taigi, buvo labai įdomu, kokius atsakymus pateikia autorius. O jis šį klausimą nagrinėja gana rimtai, bet tuo pačiu ir su ironijos...

Pirmiausia patraukė knygos pavadinimas, tada pagalvojau, kad ir darbe ši tema man aktuali, taigi, buvo labai įdomu, kokius atsakymus pateikia autorius. O jis šį klausimą nagrinėja gana rimtai, bet tuo pačiu ir su ironijos gaidele. Galima šią knygą pavadinti žurnalistiniu tyrimu, nes visa knyga sudaryta iš interviu su žmonėmis, kurie kaip nors susiję su pamišimu.

Kokiais bruožais pasižymi psichopatai?

Kad galėtų sau nors šiek tiek atsakyti į šį klausimą knygos autorius išmoksta naudotis Bobo Hea PCL-R psichopatų bruožų sąrašu, kuris susideda iš šių punktų:


gražiai kalba/išorinis žavesys.
grandiozinis savivertės jausmas.
stimuliacijos poreikis/polinkis į nuobodulį.
patologinis melavimas.
klastingas/manipuliuojantis.
kaltės ir gailesčio stoka.
paviršutiniškumas.
bejausmis/empatijos stoka.
parazituojantis gyvenimo būdas.
prasta elgesio kontrolė.
palaidas seksualinis elgesys.
ankstyvojo amžiaus elgesio problemos.
realių ilgalaikių tikslų nebuvimas.
impulsyvumas.
neatsakingumas.
negebėjimas prisiimti atsakomybės.
daug trumpų santuokų.
prasižengimai jaunystėje.
lygtinio paleidimo atšaukimas.
nusikaltimų įvairiapusiškumas.


Kokie iš išvardintų bruožų būdingi jums? :) J. Ronson vis bando pritaikyti šį sąrašą, bet galiausiai pradeda sąrašą vertinti labai dviprasmiškai.

Kas man labiausiai patiko šioje knygoje? O gi tai, kad autorius bando atkreipti dėmesį į tai, kaip greitai ir nemotyvuotai žmogui gali būti diagnozuojamas tam tikras elgesio ar proto sutrikimas.
Užbaigti norėčiau pacituodama man patikusią autoriaus mintį: "nėra jokių įrodymų, kad šioje planetoje esame tam, kad būtume laimingi ar ypač normalūs. Ir iš tiesų mūsų nelaiminga savijauta ar keistumai, mūsų asmenybių aspektai dažnai yra tie bruožai, kurie pastūmėja mus sukurti kažką tikrai įdomaus."

Bene viena geriausių knygų, skaitytų pastaruoju metu. Autoriaus klaba sklandi, nuteikianti pozityviai, pamokanti. Aprašoma apie tikslingą komunikaciją. Mano nuomone daugumai žmonių reikėtų perskaityti šią knygą vien tam,...

Bene viena geriausių knygų, skaitytų pastaruoju metu. Autoriaus klaba sklandi, nuteikianti pozityviai, pamokanti. Aprašoma apie tikslingą komunikaciją. Mano nuomone daugumai žmonių reikėtų perskaityti šią knygą vien tam, kad būtų įmanoma vienas kita suprasti. Kodėl įvyksta konfliktai? Kodėl taip nejauku bendrauti su vienais, o taip gera komunikuoti su kitais? Koks iš tiesų yra raktas į geresnę komunikaciją? Ar tyla iš tiesų yra blogas ženklas pokalbio metu? Į šiuos klausimus atsako autorius. Nė nebūčiau patikėjusi, kad jaukiam bendravimui reikia ne nuolatinių ir sklandžių šnekų, nuteikiančių pokalbio dalyvius linksmai, o priešingai - kuo daugiau tylos ir susikaupimo (taip jums atsakau į vieną iš aukščiau parašytų klausimų). Apibendrindama norėčiau pasakyti - po šios knygos aš pakeičiau požiūrį į save, savo bendravimą, ėmiau gebėti įskaityti tarp eilučių man sakomus žodžius, ir, kiek netikėtai, sunkiai suprantami dėstytojai tapo puikiais mano mokytojais, o klausomos paskaitos pasidarė kur kas įdomesnės, vien naudojantis šioje knygoje pateiktais patarimais. Rekomenduoju ją kiekvienam, tiek įmonės vadovui, tiek devintos klasės mokiniui. Joje pateiktų patarimų derėtų pasiskaityti net ir charizmatiškiausiems kompanijos nariams. Na, ir tikiu, jog įsigilinus į šios knygos mintį, būtų mažiau nesutarimų ir tokių skaudžių ginčų, besibaigiančių: "Tu manęs visiškai nesupranti!"

Skaičiau šios knygos pirmuosius puslapius su malonumu, joje buvo dėstomi labai protingi žodžiai apie žmogaus pasąmonę ir jos gebėjimą atlikti neįtikėtinus dalykus. Tačiau šio rašytojo stilius yra gan savitas - kaip ir...

Skaičiau šios knygos pirmuosius puslapius su malonumu, joje buvo dėstomi labai protingi žodžiai apie žmogaus pasąmonę ir jos gebėjimą atlikti neįtikėtinus dalykus. Tačiau šio rašytojo stilius yra gan savitas - kaip ir dera psichologui, jis tris kartus paminės tą patį žodį, kad mintis giliai įsišaknytų skaitytojo galvoje. Tai iš vienos pusės yra labai sveikintina, o iš kitos ganėtinai erzina, atrodo, kad tie žodžiai veliasi kaip ragaujant nekokybišką šokoladą. Todėl jau perskaičiusi pusę šios knygos įsisamoninau pagrindinę mintį. Rekomenduoju ją skaityti tiems, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, optimizmo ir norintiems patyrinėti slėpiningą žmogaus vidinį pasaulį, ši knyga bus puikus vedlys į tikslą ir "kokybiškesnę" gyvenseną. Tiesa, vienas šios knygos ypatumas - ją parašęs autorius yra vienuolis, tad dauguma pavyzdžių yra susiję su religija ir tikėjimu. Religotyrininkams ir šiaip besidomintiems religija knyga turėtų labai tikti ir patikti.

Helė, tai moteris jai būtų prireikią visą savo gyvenimą būtų paaukojus susigražinti nelegaliai išvežtiems savo vaikams. Jos vaikus pagrobė vyras Išvežė į Saudo Arabiją,jis iš ten kilęs Meilė vaikams neleido pasiduoti...

Helė, tai moteris jai būtų prireikią visą savo gyvenimą būtų paaukojus susigražinti nelegaliai išvežtiems savo vaikams. Jos vaikus pagrobė vyras Išvežė į Saudo Arabiją,jis iš ten kilęs Meilė vaikams neleido pasiduoti ir keturi jos sūnai galėjo vėl gyventi su mama.

Collen McCullough "Erškėčių paukščiai" - turbūt vienas seniausiai planuotų skaitymo iššūkių. Nuo pat vaikystės matydavau šią knygą lentynoje, išsitraukdavau, pavartydavau, paskaitinėdavau. Bet iš pirmo žvilgsnio tai...

Collen McCullough "Erškėčių paukščiai" - turbūt vienas seniausiai planuotų skaitymo iššūkių. Nuo pat vaikystės matydavau šią knygą lentynoje, išsitraukdavau, pavartydavau, paskaitinėdavau. Bet iš pirmo žvilgsnio tai atrodė knyga "suaugusiems", apie "draudžiamą meilę" ir panašius dalykus, kurie mano vaikiško proto nedomino.

Tie dalykai ir iki šiol nedomina, bet nusprendžiau, kad pagaliau atėjo laikas perskaityti ir suprasti, kodėl gi ši knyga tokia populiari. Perskaičiau. Bendras įvertinimas - labai patiko, neatsitraukdama surijau visą virš 600 puslapių knygą vos per kelias dienas. Bet patiko turbūt ne tai, kas žavi daugelį šios knygos skaitytojų (moteriškos lyties).

Mėgstu knygas, pasakojančias apie kelių kartų gyvenimus. Skaitydama prisiminiau Tomo Mano "Budenbrokus", Louisos May Alcott "Mažąsias moteris", pamąsčiau apie dar neperskaitytą, bet man smarkiai siūlomą "Forsaitų sagą". Susipažinau su Australijos bei Naujosios Zelandijos gamta, metų laikais, gyvūnais, augalais, gamtiniais kataklizmais. Buvau nustebinta, kad šios salos be galo skirtingos tarpusavyje, o Australija viduje - ištisas kaleidoskopas gamtinių ir oro sąlygų. Pasirodo iki šiol galvodavau kaip amerikiečiai apie Europą - įsitikinusi, kad viskas ten turėtų būti gan vienoda. Graži ir patogi gyventi gamta, kaip kad "Žiedų valdove" rodo. Juk žemėlapyje viskas taip maža ir arti.

Ko galėjo nebūti? Na, mano manymu, to, kas kitiems turbūt yra pats knygos įdomumas - merginos ir kunigo meilės istorijos. Seilėti jausmai ir meilės scenų aprašymai, delnu čiuopiamas "krutantis kauburelis" ir t.t. ir pan. kurie pernelyg priminė pigius meilės romanus. Bet dėl skonio, kaip sakoma nesiginčijama - kam patinka, teskaito.

Įdomiausia buvo knygos pradžia, kai skaitytojai pažindinami su Klierių šeima, jų gyvenimu Naujojoje Zelandijoje, kraustymųsi į Australija, vyriškais ir moteriškais darbais, orų permainomis ir ramiu išgyvenimu net tokių dalykų, po kurių pats, rodos, būtum išprotėjęs iš skausmo, beviltiškumo ir pasileidęs laukais (o Australijoje tikrai yra kur pasileisti)... Antroje knygos pusėje kiek panuobodėja - santykiai, santykiai ir dar kartą santykiai. Kai vienas myli, o kitas ne, arba myli kitaip, arba myli abu, tik negali būti drauge, bet vis tiek vienas kitą kankina nepaaiškinamai kvailais poelgiais. Pedis ir Fija - meilė, kurios nesimato, subrendusi per daugelį metų, sunkumų išgyventų kartu, Frenkas, kuriam trūksta meilės, kur jį tai nuveda, Megės ir Ralfo meilė, kuriai neleidžiama egzistuoti, bet kuri visgi egzistuoja, Lukas, kuris galėjo, bet nenorėjo Megei pakeisti Ralfo - ne savo valia ir tyčia, o todėl, kad tiesiog buvo kitoks, savanaudiška Merės Karson meilė, kuri nori tik sau arba niekam, rami ir tyli brolių Klierių meilė - gamtai, šeimai, tėvynei... Kitos, dar nepaminėtos, gilios ir ne tokios gilios, ištikimos ir nelabai ištikimos meilės. Visas kaleidoskopas jausmų, greičiausiai nepatiriamų gyvenime, bet su kurias galima susipažinti nors knygoje. "Paukštis, erškėčio perverta krūtine, paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek".

Verdiktas - subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams (tik gal kiek jautresniems).

Keli įdomūs faktai apie autorę: fantastikos žanro atstovė iš Suomijos, teigianti, kad didelę įtaką jos kūrybai turi mums gerai žinomi Troliai Mumiai, Narnijos pasaulis, Kalevala, Odisėja ir Iliada, Nibelungų sagos ir......

Keli įdomūs faktai apie autorę: fantastikos žanro atstovė iš Suomijos, teigianti, kad didelę įtaką jos kūrybai turi mums gerai žinomi Troliai Mumiai, Narnijos pasaulis, Kalevala, Odisėja ir Iliada, Nibelungų sagos ir... Biblija. Nors ši šventa knyga ją domino ne religiniu aspektu, o kaip vienas mitinių šaltinių, bet perskaičius jos "Trolį" vis tiek sunku patikėti, kad religinė literatūra būtų galėjusi įtakoti J. Sinisalo kūrybą. Vėliau sužinosite, kodėl taip rašau...









Šis tas iš knygos paraščių*: tiesą sakant, skaičiau ir dvejojau: ar surasiu kažką šioje knygoje, kas galėtų patekti į mano paraštes, ar treptelsiu koja ir nieko į jas neįtrauksiu. Kad ir kaip stengiausi skaityti tarp eilučių, man nepavyko... Taigi šįkart paraštės tuščios.






* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...



Apie pažintį su knyga: kadangi kartais tiesiog negaliu atsispirti fantastikai, su dideliu entuziazmu pradėjau skaityti savo skandinaviškojo dvyliktuko fantastikos kūrinį. Aprašymas žadėjo: keistą, tamsią, šiurpą keliančią ir lyg magnetas įtraukiančią įstoriją apie modernios civilizacijos ir laukinio prado susidūrimą. Pamaniau sau - WOW, nerealiai... Čia bus kažkas tokio! O buvo visai kitaip. Nesakau, kad blogai. Bet tikėjausi ne to. Galbūt reikėjo pasidomėti daugiau apie šį kūrinį dar prieš pradedant jį skaityti, galbūt tuomet kitaip būčiau atsiliepusi, bet laiko atgal neatsuksi, o be to, turiu didelių abejonių, ar tai būtų ką nors pakeitę.

Išties jaučiuosi gana dviprasmiškai: įspūdį padarė istorijos realistiškumas, knygos struktūra, kurios skyrius sudaro vis kito veikėjo pasakojimas, tarpuose - mitai, eilės, tekstai apie trolius, kurie tikrai savotiškai unikalūs ir žavūs, taip pat pripažįstu, jog knygos pabaiga stipri, ji mane privertė loštelti ir suklapsėti akimis, bet kažkaip neskaniai skaitėsi visi tie gėjiški kliedesiai ir pagrindinio veikėjo seksualiniai nukrypimai... Aš visai nieko prieš tokius reiškinius, bet visgi manau, kad pateikta ne tuo kampu... O gal visgi ir tuo. Autorė viename interviu teigia, jog ši knyga tarsi galinga metafora apie kitoniškumą mūsų visuomenėje, apie mūsų santykius su tais, kurie skiriasi nuo mūsų ir apie slapčiausias laukines mūsų sielos gelmes... Bėda ta, jog man visi žmonės lygūs, visi savaip kitoniški, bet gerbtini nepriklausomai nuo jo lyties ar seksualinių pažiūrų. Galiu tik pakartoti citatą iš puikaus filmo apie Khaną: yra geri ir blogi žmonės, daugiau jokių skirtumų tarp mūsų nėra... Na, o šiame pasakojime žmonės nei geri, nei blogi, bet atspindėti nei šiaip, nei taip. Per daug neigimai, sakyčiau.



Apie veiksmą. Jaunas įkaušęs fotografas po pasimatymo su savo meile, kuri beje, be atsako, keliauja namo ir kartu su savimi parsitysia troliuką, į kurį kaip tyčia kėsinosi agresyvuai nusiteikusi gauja paauglių. Troliuką fotografas bando prisijaukinti, ieško informacijos apie juos, keistai ir liguistai prie jo prisiriša ir to pasekoje įtraukia į savo susivėlusį gyvenimą buvusius ir esamus simpatukus, kaimynę - sekso vergę, kuri dar jį slapčia ir įsimyli... Veiksmas rutuliojasi be didesnės įtampos, pasaka sekama gana ištemptai, vis laukiau kada gi čia pasipils tos žadėtos tamsybės ir šiurpai, bet vis nepasipylė, nes kaip minėjau, tikėjausi visai ko kito.

Taigi turbūt jau supratote, jog pradžioje kalbėdama apie autorės ir Biblijos ryšį, turėjau mintyje, kad šis pasakojimas visiška priešingybė religinėms dogmoms.

O kas keisčiausia, nors knyga nepatiko, bet pažintį su Johanna Sinisalo norėčiau pratęsti...

AMERIKIETIŠKOJI SVAJONĖ IR KITOS ZELDOS



176 puslapiai (kartu su įžanga, trumpu autoriaus gyvenimo aprašymu ir paaiškinimais) - tobula. Gerų knygų apimtis turėtų būti nuo 150 iki 250 puslapių. Visa kita - viršsvoris,...

AMERIKIETIŠKOJI SVAJONĖ IR KITOS ZELDOS



176 puslapiai (kartu su įžanga, trumpu autoriaus gyvenimo aprašymu ir paaiškinimais) - tobula. Gerų knygų apimtis turėtų būti nuo 150 iki 250 puslapių. Visa kita - viršsvoris, gelbėjimo ratas aplink pilvą (dažnai paskandinantis), didesnio honoraro siekimas, grafomanija, saulėlydžių aprašymas. Tai bei knygos prestižas, prie kurio prisideda įspūdinga Fitzgeraldo asmenybė (be abejo, ir Zeldos), "prarastosios kartos" klubas ar net Bobo Dylano dainos, turėjo paversti šį skaitymą pasaka, kurioje sutinku išsvajotąjį tekstą, jojantį ant baltų puslapių. Pasakos moralas galėtų būti paskutinis sakinys iš tos pačios knygos apžvalgos, kurią įvykdė M.G.: "Tik pamoka viena - geriau tikėtis mažiau, kad nenusiviltum."

Todėl per daug neburbėdamas ir neplagijuodamas stebėtinai telepatiškų minčių pabersiu keletą autentiškesnių pastebėjimų.

Atitikmenys. Sakoma, kad "Didysis Getsbis" - meilės istorija. Kai pagalvoji, visos knygos yra meilės istorijos. Meilės nebūtinai žmonėms. Meilės gyvenimui, praeičiai, ateičiai (labai retai dabarčiai), dievui, mandarinams, pinigams, kalnams, įduboms, jūrai, blynams su aviečių uogiene, rytams, Paryžiui... Meilės meilei ar meilės meilės romanams. Net apsiseilėjau... Tarp kitko čia gausu sąsajų su romantinių dramų etalonu "Užrašų knygutė" (Notebook). Neturtingo vaikino ir panelės iš aukštuomenės meilė? Yra. Išsiskyrimas keliems metams, skurdžius išeina į karą? Užskaitom. Didžiulis svajonių namas prie vandens, bernelio sukonstruotas damai, jo afišavimas laikraštyje? Varnelė. Turtinga mergiotė turi vyrelį su įspūdinga padėtimi visuomenėje, bet prisimena, gaivina jaunystės meilę? Check. Kapstymasis po prisiminimus? Turim. Ar įrodžiau? Įrodei.

Knygos išorė. Gražus, nenusibodęs, praeitam amžiui tinkantis šriftas, gal kiek per švelnus, blankus, žydras viršelis su abstrakčiu, impresionistiniu piešiniu, kurį interpretuočiau kaip įlanką Long Ailende (ten stovi Getsbio ir Niko (pasakotojo) namai) ir Deizės (Getsbio simpatijos) irštvą anapus vandens, paveikslėlyje pavirtusią į šviečiančią žvaigždelę ar mėnulį ( Getsbis vakarais bandydavo savo akis nusviesti kaip akmenėlius į kitą krantą). Visgi knygos odą derėjo ištatuiruoti, pavyzdžiui, 3-iojo dešimtmečio automobiliu (jo motyvas romane ryškus).

Paprastumas. Įvykiai, dialogai. Dar nemažai paslapties. Iškrypėliškai skaitytojo saviveiklai palikta nemažai vietos. Pasakotojas pasakoja, o ne moralizuoja. Veikėjų ar net jų istorijų lipdymą kartais tenka pabaigti pačiam. Jei Tomas B. (labai sunki pavardė) užvožia meilužei Mirtlei į marmūzę, tai ypatingo smerkimo iš pasakotojo nesulauksime, jis tiesiog išeina iš kambario.

Verdiktas. Nieko žūtbūtinio gyvenime neprarasite, jei šios knygos neparagausite. Verčiau laukite deserto -didžiojo Fitzgeraldo stebuklėlio ekranizacijos su didžiuoju DiCaprio.



Pabaigai palieku jus ir save su viena jaukiausių romano vietų, kuri 20-ojo amžiaus pirmoje pusėje, matyt, gan neprastai svaigino. Pavydžiu to svaigulio.



- Nori išgerti?

- Ne... Aš tik dabar prisiminiau, kad šiandien mano gimimo diena.

<...>

Trisdešimt - dar vienas dešimtmetis vienatvės, retėja viengungių draugų būrys, mažėja entuaziazmo, mažėja plaukų ant galvos. Bet šalia manęs buvo Džordana, ji nepanaši į Deizę ir netampys su savimi iš metų į metus seniai pamirštų svajonių. Važiuojant per tamsų tiltą, jos blyškus veidas tingiai parimo man ant peties, ir tvirtas jos rankos paspaudimas išblaškė mintis apie grėsmingą mano ketvirtąją dešimtį.

Taip vėstančioje prieblandoje mes lėkėme mirties link.