"Džeimsas Džoisas tikrai dėmesio vertas rašytojas",- šiuos žodžius girdėjau ne iš vieno ir ne iš dviejų žmonių, todėl būtent kelių savo dėstytojų ir pažįstamų teigiamų atsiliepimų dėka, į savo sąrašą...

"Džeimsas Džoisas tikrai dėmesio vertas rašytojas",- šiuos žodžius girdėjau ne iš vieno ir ne iš dviejų žmonių, todėl būtent kelių savo dėstytojų ir pažįstamų teigiamų atsiliepimų dėka, į savo sąrašą nusprendžiau įrašyti būtent jo kūrinį "Dubliniečiai". Tai apsakymų rinkinys, kuriuose aprašoma XX amžiaus pradžios Airijos bendruomenės gyvenimas.

Su malonumu galiu pripažinti, jog knyga manęs nenuvylė. Apsakymai skaitėsi lengvai ir noro, užversti nebaigtą knygą, nebuvo. Kiekviename apsakyme buvo galima įžvelgti ir dabartinių laikų problemas, kurios žinoma, yra aktualios ne tik Airijoje, bet ir visame pasaulyje. Galbūt todėl knyga tapusi tokia populiari anuomet, nedingsta iš žmonių atminties dar ir dabar.

Skaitydama kai kuriuos apsakymus, kaip pavyzdžiui "Nelaimingas atsitikimas", pasijaučiau tokia pat vieniša, kaip ir pagrindinis veikėjas ponas Džeimsis Dafis. Atrodo jog rašytojo žodžiai įsismelkė ne tik į vaizduotę, bet ir į širdies gilumą. Vienišumas, nusivylimas, supratimas, jog neliko nieko kita, tik laukti savo mirties.. Ir nors realybėje tikrai apie tai paprastomis dienomis nepagalvočiau, tačiau būtent šis apsakymas privertė trumpam sustoti ir pagalvoti.

"Jis irgi gyvens vienišas, kol irgi mirs, nustos egzistavęs, virs prisiminimu - jei bus kam jį prisiminti". Tikriausiai šis sakinys geriausiai atspinti kiekvieno žmogaus baimę. Ir ne, tai ne gyvenimas visiškoje vienatvėje. Juk kiekvienas iš mūsų nenori palikti šio pasaulio, nepalikęs jokio pėdsako, visi mes galime išeiti ramia sąžine tik tuomet, kai esame įsitikinę, jog mus kažkas atsimins.

"Reanimacijos palata" - romanas, kurio veiksmas vyksta rajoninio miesto ligoninės reanimacijos palatoje. Reanimacija - tai slenkstis iš šio pasaulio į Anapilio, tai tiltas tarp gyvenimo ir mirties, todėl šiame kabinete pacientai...

"Reanimacijos palata" - romanas, kurio veiksmas vyksta rajoninio miesto ligoninės reanimacijos palatoje. Reanimacija - tai slenkstis iš šio pasaulio į Anapilio, tai tiltas tarp gyvenimo ir mirties, todėl šiame kabinete pacientai patiria įvairiausių išgyvenimų.

Knygoje aprašomi tiek į reanimaciją paguldytų ligonių, patyrusių infarktą, insultą, ištiktų komos ar sergančių vėžiu išgyvenimai, jausmai bei nuotaikos, tiek ten dirbančio personalo kasdienybė. Kiekvienas į reanimaciją paguldytas ligonis kartu atsineša ne tik savo ligą, bet ir savo gyvenimo istoriją, kuri paliečia tiek gydytojus, tiek kartu besigydančius žmones. Be galo įdomu stebėti santykius tarp chirurgų, sanitarų, slaugytojų ir ligonių, matyti, kaip personalas geba prisitaikyti prie skirtingą mąstymą ir pasaulėžiūrą turinčių žmonių. Knygoje aprašomos ir kartais pasitaikančios tragikomediškos situacijos, kurios netgi beviltiškoje situacijoje priverčia nusišypsoti.

Reanimacijos "gyventojai" - spalvingos asmenybės. Štai į reanimaciją paguldoma labai varganai atrodanti moteriškė, kuriai, pasirodo, reikėjo tiesiog nuoširdaus dėmesio ir galimybės švariai nusiprausti, kad vėl pasijustų gyva ir energinga. Kitas knygos personažas - visų miestelio žmonių gerbiamas geografijos mokytojas, kurio gyvybę pasiglemžia negailestingas kaulų vėžys. Į ligoninę patenka ir miestelio kvailiu laikomas laidojimų namų darbuotojas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, turi bajoriškų šaknų. Įdomu tai, jog istorijos, prasidėjusios reanimacijos palatoje, tęsiasi ir už ligoninės ribų. Skaitant knygą, pajusdavau egzistuojančią labai plonytę ribą: vieną dieną tu gali būti sveikas, jaustis gerai ir pakylėtai, o kitą dieną dėl staiga atsiradusios ligos atsidurti reanimacijos palatoje, kur dėl tavo gyvybės kovoja daugybė specialistų.

Romane įvykiai prasideda ankstyvą pavasarį ir apsuka metų ratą. Per tą laiką miestelyje įvyksta ir mirčių ar kitų skaudžių nutikimų, šalia to, rengiamos vestuvės, į Pasaulį pasibeldžia nauji žmonės... Visi reanimacijoje ir miestelyje vykstantys įvykiai aprašomi metų laikų pasikeitimų fone: spalvingas pavasaris, karščiu alsuojanti vasara, lietumis ir tamsuma gąsdinantis ruduo ar šalta ir balta žiema. Skaitydama šią knygą, ne kartą turėjau stabtelėti ir pamąstyti, jog mūsų gyvenimas labai panašus į metų laikus ir jų kaitą.

Apibendrinant galiu pasakyti, jog ši knyga man iš tiesų labai patiko. Simboliška, jog šią knygą baigiau skaityti paskutinę žiemos dieną: nuo rytojaus mus pasitinka naujas metų laikas, o su juo ir nauji išbandymai, naujos viltys ir lūkesčiai, naujos svajonės...

Dovilė

Juozo Lukšos-Daumanto knyga "Partizanai" yra bene geriausias tokio pobūdžio veikalas. Tai yra atsiminimų knyga apie antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykius, kuomet Tarybų sąjungos armija stumdama vokiečius užėmė Lietuvos...

Juozo Lukšos-Daumanto knyga "Partizanai" yra bene geriausias tokio pobūdžio veikalas. Tai yra atsiminimų knyga apie antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykius, kuomet Tarybų sąjungos armija stumdama vokiečius užėmė Lietuvos respublikos teritorija. Knygoje aprašoma okupantų nesiskaitymas su žmonėmis, suėmimai, plėšimai, kurie tiesiogiai susiję su autoriaus patirtais išgyvenimais. Visa ši savivalė išprovokavo lietuvių ginkluotą pasipriešinimą. Knygoje išreiškiamas ir kaltinimas vakarams dėl iš jų negautos pagalbos, kurios taip tikėjosi ir laukė, nors kartu pripažįstamos ir rezistencijos vadų klaidos, materialinės pagalbos nebuvimas, silpnas organizacijos vaidmuo, kaip lietuvių tautos šauklės pasipriešinimui okupantų valdžiai.

Knyga man labai patiko, nes joje istoriniai įvykiai aprašomi ne kaip koks nors mokslinis veikalas, bet labai paprastai, kaip to meto liudininko patirti išgyvenimai. Įdomu tai, kad knygoje aprašomų asmenų vardai ir pavardės neatskleistos, o tik parašoma pirma raidė. Iš karto pasirodė keista, kam toks slaptumas? Bet pamačius kūrinio išleidimo metus viskas pasirodė labai logiška - 1975 m. Tai dar labiau parodo, kad viskas knygoje yra tikra, išgyventa ir patirta, o tai dar labiau šokiruoja, kai suvoki kad visa tai vyko Lietuvoje ir ne taip jau senai. Perskaičius knygą visai kitaip pradėjau vertinti to meto lietuvių rezistencinę kovą apie kurią anksčiau buvau susidariusi gana blankų supratimą, kuris daugiau rėmėsi istorijos pamokomis mokykloje, senelių prisiminimais arba iki galo neperskaitytomis publikacijomis. Dar ir dabar tenka perskaityti, kaip partizanai pavadinami banditais, nors tai yra ne kas kita, kaip sovietinės propagandos liekanos, kurios tikrai turėjo didelę įtaką, jei toks požiūris išliko iki šių dienų. Knygą siūlau perskaityti visiems, kuriems kyla bent kažkokių abejonių, tiesiog viskas susidėlioja į lentynėles, supranti priežastis ir tuos žmones, kurie kovojo už laisvę.

Kiekvienam iš mūsų reikalingas stogas - ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis.... O kaip šiais laikais išgyventi šiame skubančiame ir chaotiškame pasaulyje, kad "nenuvažiuotų stogas", kaip susidoroti su gyvenimo pažertais...

Kiekvienam iš mūsų reikalingas stogas - ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis.... O kaip šiais laikais išgyventi šiame skubančiame ir chaotiškame pasaulyje, kad "nenuvažiuotų stogas", kaip susidoroti su gyvenimo pažertais sunkumais, mintimis dalijasi Filomena Taunytė savo knygoje "Gyvenimas be stogo". Knyga sužavėjo savo stilium, autorės šmaikštus humoras, švelni ironija, nuoširdumas lydi nuo pirmo iki paskutiniojo puslapio.

Kažkodėl nujaučiau, kad knyga patiks jei kada rasiu laiko ją perskaityt (dulkėjo tris metus lentynoj). Neapsirikau. Tikrai patiko, įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių. Nor ir parašyta 19-am amžiuje, knyga lengvai skaitosi ir...

Kažkodėl nujaučiau, kad knyga patiks jei kada rasiu laiko ją perskaityt (dulkėjo tris metus lentynoj). Neapsirikau. Tikrai patiko, įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių. Nor ir parašyta 19-am amžiuje, knyga lengvai skaitosi ir neturi to įprastinio antikvarinio prieskonio. Tai meilės istorija su lyg ir laiminga pabaiga, bet tos laimingos pabaigos interpretacija priklauso nuo skaitytojo požiūrio. Nors likimas lėmė pagrindiniams herojams galiausiai būti kartu, tačiau už kokią kainą? Ar buvo verta tiek laiko kankintis, vienam iš jų patirti luošumą vien dėl Džeinės moralinių įsitikinimų? Jei būčiau skaičiusi šią istoriją budama "niolikmetė", tai tikriausiai būčiau nesupratus nei pagrindinės herojės, nei jos poelgių. O dabar matau, kad kitaip ši istorija ir negalėjo baigtis. Ne kiekvienas juk gali gyventi ramia sąžine, jei jų pasirinkimas būtų kirtęsis su jų moraliniais nuostatai, teisingumo ir ypač savigarbos supratimu. Džeinės istorija ir išsiskiria iš daugelio kitų būtent nepaprastu jos charakterio tvirtumu ir sugebėjimu pažvelgti i vidų ir nuspręsti, kad savigarba ir sielos ramybė yra kur kas brangiau, nei neteisėta meilė bei lengvai pasiekiamas nerūpestigas gyvenimas. Jinai tikrai nebūtų buvus laiminga sutikusi su Ročesterio pasiūlymu, nes kiekviena diena jai primintų, kad jos laimė neteisėta.

Prieš atsiverčiant šios knygos pirmąjį puslapį, dar susimąsčiau: knyga, parašyta skandinavo, veiksmas vyksta - Skandinavijoje - ar apskritai čia bus veiksmo? Pirmas vaizdinys, stojantis prieš akis įsivaizduojant...

Prieš atsiverčiant šios knygos pirmąjį puslapį, dar susimąsčiau: knyga, parašyta skandinavo, veiksmas vyksta - Skandinavijoje - ar apskritai čia bus veiksmo? Pirmas vaizdinys, stojantis prieš akis įsivaizduojant Skandinavijos šalių gyventojų gyvenimą, tai tyla, vieniša trobelė kalnuose, vienatvė net gyvenant tarp žmonių, šaltis tiek materialus, tiek dvasinis, baimė kalbėti. Taigi ką iš šių momentų galima sukurti? O būtent tokiais aspektais paremtą pasakojimą.

Visame romane labai maža monologų. Jie arba išties nevyksta, nes veikėjai verčiau renkasi tylą (gerą bylą), o ne tuščiažodžiavimą, bandymą pasiteisinti dėl vienokių ar kitokių poelgių. O kartais netgi svarbiau tampa veiksmas, kaip juo veikėjai paaiškina savo išgyvenimus. Ir tai kitam veikėjui yra suprantama - ir tada toliau seka tyla. Kitose vietose pagrindinis veikėjas tiesiog išleidžia pokalbius, renkasi aprašyti gamtą, savo prisiminimus, išgyvenamus jausmus - tai jau šiaurietiška savybė, kuri persismelkia ne tik tarp veikėjų, bet ir pačiame kūrinio viduje. Pagrindiniam veikėjui irgi nejauku atsiskleisti prieš skaitytoją: vienur jis pasakoja trumpais, kapotais sakiniais, tarsi stengdamasis greičiau praslysti, kad neereiktų ilgiau užtrukti, kitur - atvirkščiai - įsijaučia ir pradeda berti ilgais sakiniais savo išgyvenimus. Tačiau parodoma ir blogoji užsisklendimo savy pusė - herojai susvetimėja, būvimas vien tik su savimi gali net ir pražūdyti: pabėgimas nuo šeimos, skyrybos, neapykanta. Tačiau tai yra taip natūralu, taip įaugė į šiaurietišką mentalitetą, kad pagrindinis herojus nekeičia gyvenimo būdo prieš tai matęs tėvo gyvenimo likimą - abiejų likimai galiausiai susiklosto panašiai.

Romane per šiaurietišką prizmę yra nagrinėjamos įvairiausios temos: draugystė, meilė, šeimyniniai santykiai, Antras Pasaulinis karas. Į vieną vietą suplaktą tikrai nemažai aktualių (o tuo labiau norvegams) temų. Rašytojas supažindina kitataučius su savo tautiečių "kasdienybe".

Dennis Lehane psichologiniame romane "Kuždesių sala" pasakoja apie nuošalią salą, kurioje įsteigta psichiartinė ligoninė. Visuomenės atstumtieji, įvairaus plauko nusikatėliai leidžia gyvenimus lyg ir kalėjimo, lyg ir gydymo...

Dennis Lehane psichologiniame romane "Kuždesių sala" pasakoja apie nuošalią salą, kurioje įsteigta psichiartinė ligoninė. Visuomenės atstumtieji, įvairaus plauko nusikatėliai leidžia gyvenimus lyg ir kalėjimo, lyg ir gydymo sąlygomis.

Pabėgus kalinei (kaip ligninėje vadinama - pacientei) ištirti aplinkybių iš išorinio pasaulio atplaukia maršalas su kolega. Tik ar tikrai psichiatrinėje ligoninėje viskas yra taip, kaip atrodo? Ar šioje vietoje apskritai galima kuo nors pasitikėti, išskyrus save? Ar objektyvi tiesa nėra iliuzija?

Iki pat paskutinio romano puslapio autorius veda skaitytoją šviesos link. Tik gaila, kad skaitytojui pačiam savarankiškai išpainioti mįslę vargu, ar pavyks... Antra vertus, išlieka intriga :)

Smagaus skaitymo!

Du maištaujantys paaugliai pabėga iš namų, vejami tėvų smurto ir griežtumo. Jiems atrodo, kad jie labai protingi ir gali vieni tvarkytis gyvenime. Tačiau gyvenimas paaugliams be tėvų nėra toks paprastas ir geras. Todėl jie...

Du maištaujantys paaugliai pabėga iš namų, vejami tėvų smurto ir griežtumo. Jiems atrodo, kad jie labai protingi ir gali vieni tvarkytis gyvenime. Tačiau gyvenimas paaugliams be tėvų nėra toks paprastas ir geras. Todėl jie priversti kęsti širdies ir proto kovą, kuri labai vaizdingai papasakota "Heroine".

Skaitydamas šią knygą, geriau supranti, kaip veikia įklimpimo į narkotikus "sistema". Pamatai, kaip viskas gali pasisukti, jeigu nepradėdi rimtai tvarkyti savo gyvenimo. Prarandi viską, nes net draugų neturi - juk iš draugų nevagiame norint susileisti eilinę dozę. Suvokus tikrąją knygos prasmę, galima į gyvenimą pažvelgti visai kitomis akimis.

Knyga tikrai idomi. Rekomenduoju ją perskaityti visiems paaugliams, ir ypač tiems, kurie pamąsto apie narkotinių medžiagų pabandymą.