...pamenu, mama labai ilgai ieškojo šios knygos knygynuose, nes buvo laiko tarpas, kai ji arba nebuvo leidžiama, arba tiesiog visada būdavo išpirkta. Kai radom prieš metus, iškart nusipirkom, nedvejodamos. Dabar, kai perskaičiau...

...pamenu, mama labai ilgai ieškojo šios knygos knygynuose, nes buvo laiko tarpas, kai ji arba nebuvo leidžiama, arba tiesiog visada būdavo išpirkta. Kai radom prieš metus, iškart nusipirkom, nedvejodamos. Dabar, kai perskaičiau ją, be galo džiaugiuosi, kad ji yra mano mažoje namų bibliotekėlėje.

Knygoje savo istoriją pasakoja afganas Amiras. Nuo pat mažens iki tam tikros akimirkos. Jis pasakoja apie savo gyvenimą Afganistane, draugą Hasaną, pabėgimą į Ameriką, prisitaikymą ten, santykius su tėvu ir apie savo nuodėmes bei išsilaisvinimą iš jų.

Knyga yra mažų mažiausiai nuostabi. Joje taip jautriai pasakojama apie draugystę, labai aiškiai parodoma, kaip Amiras kovoja pats su savimi. Apskritai, visi jausmai taip įtaigiai aprašyti, kad tikrai išgyvenau kartu su berniuku, o vėliau - ir vyru Amiru. Tas jo kaltės jausmas, persekiojęs visą gyvenimą, būtų sunkus bet kuriam žmogui. Tačiau man patiko šis personažas, kad ir kaip jis elgėsi. Tas jo neryžtingumas daugelyje situacijų, tačiau sugebėjimas kovoti tada, kada labiausiai reikia, daug artimesnis žmogaus tikrumui. Net nesinorėtų, kad pagrindinis herojus šioje istorijoje būtų drąsuolis ir viską pasiektų kovodamas. Būtent Amiras man atrodė tikras herojus, nes sugebėjo priimti savo kaltę ir stengėsi ją išpirkti ne nugramzdindamas užmarštin, o darydamas gerus darbus, net jei tai vos nekainavo jam gyvybės.

O pats Afganistanas taip pat pavaizduotas labai įdomiai. Mes esame įpratę skaityti ir matyti Afganistaną kare, nieko šilto ir jaukaus. Tačiau Amiro vaikystės Afganistanas tikrai gražus, kupinas gražių atsiminimų ir aitvarų. Aitvarai visos knygos metu tarsi viską jungianti gija. Aitvarai ir stiklinė ritė, kuri pjauna pirštus iki kraujo. Be abejo, jei grįžtant prie Afganistano vaizdavimo, tai pavaizduotos ir baisybės, kurios vyko talibams atėjus į valdžią. Bet vėlgi kažkaip.. Neabejotinai sukrečia, tačiau prieš akis vis tiek stovi to gražiojo Afganistano vaizdas. Dėkoju rašytojui už tai, kad sugebėjo taip gražiai jį pavaizduoti.

O perskaičiusi knygą ir pati užsimaniau palaidyti aitvarą.. Pradėsiu laukti vasaros, kuomet galėsiu tai padaryti :)

Kad jau išsikėliau šiems metams sau knygų skaitymo iššūkį, tai stengiuosi jo ir laikytis. Prieš kelias dienas įveikiau 37 Signals kompanijos by-produktą* - knygą ReWork. Iš pažįstamų hakerių** rato esu vienas...

Kad jau išsikėliau šiems metams sau knygų skaitymo iššūkį, tai stengiuosi jo ir laikytis. Prieš kelias dienas įveikiau 37 Signals kompanijos by-produktą* - knygą ReWork. Iš pažįstamų hakerių** rato esu vienas paskutiniųjų perskaičių šią knygą, nes kiti (ypač Rūbininkai***) ją jau įveikę prieš kelis metus - tik jai pasirodžius. Nors tiesą sakant nėra čia ką ir įveikinėti - knyga nedidelė, lengvai skaitoma ir gali būti sugriaužta per vakarą.


Tad visgi apie ką ši knyga? Knygos autorius Jason Fried - vienas iš šios kompanijos įkurėjų - rašo apie savo kompaniją, jos darbo tvarką, filosofiją ir principus, kuriais vadovaujasi 37 Signals. Kompanija laužo bet kokius universitetinius ir enterprise'inius standartus. Sakot, kompanija negali sąmoningai atsisakyt augimo? Sakot, jos kuriamas produktas nebus patrauklus jei turės mažiau funkcijų nei konkurentų analogas? Sakot, be pinigų kišimo į reklamą Jūsų produkto niekas nežinos? Sakot neįmanoma dirbti, kai įmonės darbuotojai išmėtyti per 8 pasaulio miestus dviejuose žemynuose? Sakot...? Sakot? Sakot?! 37 Signals akivaizdžiai išsprogdino šiuos ir daugelį kitų įsišaknijusių stereotipų, kuriuos, atrodo vardinčiau net pakeltas vidurnaktį iš miegų. Jie tiesiog daro tai kas jiems patinka ir daro tai teisingai! Štai, tas žodis kurio ieškojau, norėdamas apibūdinti šią knygą: tai knyga aprašanti KAIP DIRBTI TEISINGAI.

Aš tokias knygas vadinu motyvacinėmis. Motyvacinėmis todėl, kad perskaitai ir, atrodo, nuo šiol viską žinai ką ir kaip reikia daryti :-) Todėl periodiškai verta po vieną tokią perskaityti, kad vėl užliptum ant tako ar nudžiugintum save: "Ha aš irgi taip darau!". Taip, dalis informacijos ReWork'e jau girdėta ar skaityta kažkur kitur, tačiau tai ne šiaip kokio nors pačio-savęs-valdymo-guru knyga "Kaip padidinti produktyvumą 999%". Tai istorija, pagrįsta 37 Signals kompanijos patirtimi. Labai gerai, kad knyga trumpa, dėl to ir susivirškina labai smagiai. Mielai kada nors perskaitysiu ją dar kartą, vietoj to, kad ieškočiau kitos ta pačia tema.

* Paaiškinimo ieškokite knygoje ReWork, skyriuje "Sell your by-products".
** Ne tų, kurie viską laužo, o tų kurie programuoja.
*** Tie, kurie programuoja su Ruby.

Ech... Perskaičiau dar vieną puikią knygą. Nesinorėjo užversti paskutinio puslapio. Tai užuojautos pilnas pasakojimas apie vergovinę santvarką Amerikoje. Rašytoja vaizduoja sunkų vergų, beteisių gyvulių gyvenimą....

Ech... Perskaičiau dar vieną puikią knygą. Nesinorėjo užversti paskutinio puslapio. Tai užuojautos pilnas pasakojimas apie vergovinę santvarką Amerikoje. Rašytoja vaizduoja sunkų vergų, beteisių gyvulių gyvenimą. Kažkodėl apie vergovę galvodavau daug paprasčiau: yra ponai, yra jų vergai. Pastarieji dirba, už tai yra išlaikomi. Vienas kitam neša naudą. Galbūt todėl labai nustebino romane aprašomas turtingųjų vergvaldžių požiūris į šiuos žmones. Vergai - žemesnės rasės, purvina apskretusi tamsuomenė. Jie negali jausti tokių pačių jausmų kaip baltieji, todėl jiems visai nėra svarbu, kad nuo motinų atskiriami jų vaikai ir parduodami. Jie negali mylėti. Ponai šlykštisi savo nuosavybe lyg tai būtų gyvatės ar rupūžės. Juos galima mušti ir užmušti ir niekas į tai nekreips dėmesio, nes tai pono daiktas. Net dvasininkai pamokslauja, kad tokią sistemą sukūrė Dievas, liepdamas vieniems valdyti, o kitiems paklusti. Aišku, yra ir gerųjų ponų, kurie tausoja ir vertina savo vergus. Tačiau jie nepajėgūs priešintis įstatymams, kurie vergus palieka beteisiais. Šalia bjauriųjų vergvaldžių autorė iškelia puikiųjų šeimininkų Šelbio, Sen Klero paveikslus kaip žmogiškumo pavyzdį. Žavi jaunosios panelės Evos poelgiai, kuri myli savo vergus ir net mirdama dovanoja jiems savo brangiausią turtą plaukų sruogas. O šalia - siaubingos istorijos. Ypač sukrėtė pasakojimas, kai vergei susilaukus vaiko ir dėl sunkaus darbo netekus pieno, šeimininkė neleido jo nusipirkti ir kūdikis mirė.

Pagrindinis romano veikėjas vergas dėdė Tomas - negras, kuris savo pamaldumu, sąžiningumu ir gera širdimi kovoja prieš blogį. Daug tenka ištverti gerajam Tomui: ir gero, ir blogo. O mes šalia. Skaitome, užjaučiame, piktinamės. Jei knyga sukelia jausmus, reiškia ji pavykusi.

Manoma, kad šis kūrinys turėjo įtakos vergovės panaikinimui. Tikrai nesudėtingai skaitomas, bet labai vertingas, kūrinys, kurį turėtų perskaityti ir vaikai ir suaugę. Rekomenduoju.

Trumpai - aukščiausio teismo pareigūnė, pasinaudodama tarnybine padėtimi, įtaiso pasiklausymo aparatūrą savo mylimojo psichiatro kabinete, tikėdamasi sužinoti, ar mylimasis neturi meilužės. Kiekvieną vakarą ji gaudavo...

Trumpai - aukščiausio teismo pareigūnė, pasinaudodama tarnybine padėtimi, įtaiso pasiklausymo aparatūrą savo mylimojo psichiatro kabinete, tikėdamasi sužinoti, ar mylimasis neturi meilužės. Kiekvieną vakarą ji gaudavo įrašus ir juos klausydavo. Ji išgirdo baisių dalykų. Ir iškart suprato, kad pas psihiatrą lankosi pagyvenęs vyriškis ir pasakoja apie savo sūnų, kuris turi žudikiškų polinkių. Pareigūnė netrunka suprasti, kad tai bus Paryžiuje siaučiantis žudikas kanibalas. Prasideda žudiko gaudynės.

Siužetas įtemptas ir nenuspėjamas. Kaip ir visuose Grange romanuose gausu aprašymų, daug dėmesio skiriama detalėms. Kiek žmogus gali turėti įkvėpimo, kad sukurtų tokį romaną? Neįmanoma nuspėti, ką sužinosi perskaičius kitą puslapį. Veiksmas rutuliojasi žaibišku greičiu. Rašytojas skatina skaitytojo fantaziją, tačiau ji toli gražu neprilygsta rašytojo sukurtiems įvykiams. Kai pateikiama tiek daug versijų, tai kas pagalvotų, kad žudikas kanibalas yra......... Paskaitykite ir sužinosite. Patikėkit, pabaiga tikrai nenuvils. Kaip visada, J.CH. Grange neprilygstamas ir nenuspėjamas, jam nesvetima mistika. Nors gerai pagalvojus, tai jokios mistikos ten nėra - viskam yra paaiškinimas, kuris visada slypi žmogaus pasąmonėje.

"Visos laimingos šeimos panašios vienas į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip" - taip prasideda garsusi L.Tolstojaus romanas "Ana Karenina". Šiame romane aprašomos kelių šeimų laimingos ir sunkios gyvenimo...

"Visos laimingos šeimos panašios vienas į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip" - taip prasideda garsusi L.Tolstojaus romanas "Ana Karenina". Šiame romane aprašomos kelių šeimų laimingos ir sunkios gyvenimo akimirkos.

Romane, sakyčiau, yra du pragrindiniai veikėjai Ana Karenina ir Levinas. Tai žmonės, kurie ieškojo savo tikrosios meilės, tačiau jų paieškos baigėsi skirtingai... Ana Arkadijevna Karenina - aukštuomenės ponia, Konstantinas "Kostia" Dmitriječius Levinas - valdantis ūkį užmiestyje. Jie yra susitikę tik keletą kartų, tačiau jų likimas yra susietas, bet ne giminystės ryšiais (kokiais sužinosite perskaitę knygą).

Moterys vaizduojamos (bent jau man taip atrodo) kaip tuščios asmenybės, mąstymas labai banalus - joms svarbiausia, kad vyras visada būtų šalia, rodytų beribį dėmesį ir dėl tokios meilės yra atsisakoma net vaikų...

Apie Anos gyvenimą romane minima išties labai subtiliai ir ne tiek jau daug, kiek norėtųsi (juk romanas pavadintas jos vardu). Sakyčiau tai dviejų dalių romanas apie aukštam luomui priklausančius žmones, jų gyvenimą, koks jis išpuikęs ir egoistiškas. Žmonės romane aprašomi kaip egoistai, nes net ir šeimoje gyvenantiems pirmiausia galvojama apie save, nėra žodžio "mes", yra tik "aš". Ir ko tik nepadarysi, kad tik tau "pačiam" būtų gerai, kad tik viskas priklausytų tau ir tik tau...

Karenina vaizduojama kaip stipri moteris, juk ne kiekviena ryžtųsi palikti savo vyrą ir vaiką dėl meilužio, bet... iš tiesų ji yra silpna, juk "pakvaišusi" dėl meilės ryžtasi nutraukti savo gyvenimą.

Ir kas gi ta meilė yra, kad dėl jos galima paaukoti ne tik vaikus, bet ir savo gyvenimą????...

L.Tolstojaus "Ana Karenina" - tai knyga, kurią labai norėjau perskaityti ir turėti savo lentyje. Nesigailiu nei vienu perskaitytu puslapiu, gal po kelių metų šį romaną atsivertus pamatysiu visai kitokį vaizdą, nei jis susidarė šiuo metu :)

Manau, jog perskaičius šį romaną galima net ir pasimokyti tam tikrų dalykų, tad gero skaitymo ir mėgavimosi klasika!

Šią Jurgos Ivanauskaitės knygą nusprendžiau perskaityti, nes tai pirmoji jos knyga, sukėlusi nemažai kalbų. Kaip teigiama daugelyje atsiliepimų - tai šokiruojantis kūrinys apie nuodėmingą moters meilę kunigui. Puikiai...

Šią Jurgos Ivanauskaitės knygą nusprendžiau perskaityti, nes tai pirmoji jos knyga, sukėlusi nemažai kalbų. Kaip teigiama daugelyje atsiliepimų - tai šokiruojantis kūrinys apie nuodėmingą moters meilę kunigui. Puikiai įsivaizduoju, kas visuomenei ir literatūros žinovams sukėlė tokį nepasitenkinimą, tačiau nereikia pamiršti, kad knyga pasirodė 1993 m., o dabar jau prasideda 2013m...

Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Šiuolaikinių skaitytojų jau beveik niekas nestebina - nei atviros meilės scenos, nei žiaurumas, nei uždrausti meilės ryšiai, apie kuriuos ankščiau atvirai kalbėti būdavo tabu. Dėl to šią knygą sunku įvertinti, nes laikai, stereotipai keičiasi, o kartu ir požiūris į juos.

Šią knygą sudaro trys istorijos, kurių pagrindinės veikėjos yra trijų skirtingų laikotarpių moterys, tačiau jų gyvenimai ir likimai neatsiejamai panašūs. Šių laikų mergina, pamilusi kunigą; raganavimu apkaltinta moteris, pamilusi vienuolį; Marija Magdalietė, išpažinusi meilę Dievui. Šių moterų likimai atskleidžia vidinius konfliktus, slaptus troškimus ir bandymus suprasti save, savo gyvenimo prasmę. Jų istorijas vienijanti ašis - Dievo ieškojimas, jo malonės siekimas. Mano nuomone, šioje knygoje labai jaučiamas rašytojos siekis išaukštinti moterį, įprasminti jos kančias ir parodyti jos tvirtybę besiblaškant painiuose gyvenimo labirintuose. ("Ištversi. Visos ištveria. Aš nežinau, ar yra toks dalykas, kurio moteris neištvertų. Kai kam atrodo, kad Dievas prakeikė moterų giminę. O yra priešingai. Jis mums davė jėgų viską ištverti.")

Tai nėra paprasta istorija, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai kažkas "giliau", tačiau viskas paslėpta už metaforų, simbolių bei dramatiškų veikėjų dialogų. Dėl to J. Ivanauskaitės rašymo stilius toks įdomus, neįprastas ir vaizdingas. Ši knyga tikrai originali, tačiau pakankamai sudėtinga, nes suprasti tikrąją jos esmę ir prasmę sugebės tikrai ne kiekvienas.

Arklių lenktynės, hercogai ir hercogienės, slaptos meilės intrigos aukštuose Londono grietinėlės sluoksniuose ir be abeja aistringa meilė - kas gi gali būti romantiškiau. Jauna, kilminga bet neturtinga mergina priešindamasi...

Arklių lenktynės, hercogai ir hercogienės, slaptos meilės intrigos aukštuose Londono grietinėlės sluoksniuose ir be abeja aistringa meilė - kas gi gali būti romantiškiau. Jauna, kilminga bet neturtinga mergina priešindamasi tėvo norui ištekinti ją už turtingo vikonto nusprendžia atsisveikinti su nekaltybe. Tam reikalui ji pasirenka pasileidėlio šlovę pelniusį lordą Seint Džoną. Mergina atvirai pasiūlo save lordui, tačiau šis atsižvelgdamas į pažintį su jaunos panelės broliu atsisako, nors Mis Ferganon jam ir pasirodo be galo patraukli. Tačiau mergina pasirodo esanti ryžtinga ir drąsi, kas buvo retenybe tarp XIX a. moterų, ir nusprendžia naktį įsisėlinti į lordo miegamąjį ir apgaule permegioti su juo. Apie tą nakties nuotykį sužinojusi merginos šeima nusprendžia priversti lordą vesti Mis Čelsi. Merginos pasipriešinimas santuokai būtų buvęs veiksmingas, jai ne apsunkinanti aplinkybė - neštumas. Porai teko patirti labai daug romantiškų, bet kartu ir pavojingų nuotykių. Bėgimas nuo įtūžusios šeimos, kūdikio praradimas, patekimas į bėjaus nelaisvę Tunise, tačiau porelės likime netrūko ir romantiškai aistringų akimirkų. Svaiginančiai romantiška knyga.

Ten, kur sukasi dideli pinigai, atsiranda daug norinčių jais pasinaudoti. Naftos gavybos verslas yra kaip tik labai gera niša konkurencijai ir interesų susikirtimui atsirasti. Taip pat dideli pinigai skatina žmones "žaisti...

Ten, kur sukasi dideli pinigai, atsiranda daug norinčių jais pasinaudoti. Naftos gavybos verslas yra kaip tik labai gera niša konkurencijai ir interesų susikirtimui atsirasti. Taip pat dideli pinigai skatina žmones "žaisti nešvariai". Knygoje aprašoma, kaip tvarkomi verslo reikalai Azerbaidžane - šalyje, kur klesti korupcija.

Azerbaidžane rastas naujas naftos telkinys. Dėl teisės jį eksploatuoti grumiasi JAV, Rusijos ir Turkijos įmonės. Kadangi tikimasi, kad mažai ištirtas telkinys gali atnešti šimteriopai didesnius pelnus, negu munima oficialiuose dokumentuose, prasideda nešvarus žaidimas, kuriame nesibodima imtis bet kokių priemonių tikslui pasiekti. Romane namažai detektyvinės įtampos ir tikrai ne iš karto pavyksta atspėti, kas būtent slypi už visų sumaniai prasuktų intrigų. Milžiniški pinigai, mirtini pavojai, politinės intrigos prikausto visą dėmesį prie knygos. Taip pat simpatija keliantys pagrindinių herojų personažai, kurių vienas, beje, yra lietuvis, nepalieka abejingais. Taigi tikrai dėmesio verta knyga.

Hermano Hesės "Stepių villkas" dvelkte dvelkia pagrindine mintimi - parodyti žmogaus vienišumą, dvilypumą, beprasmybę, sudėtingą vidinį pasaulį, kuris dažnai konfliktuoja su kitu "aš" - įsivaizduojamu stepių vilku. Haris...

Hermano Hesės "Stepių villkas" dvelkte dvelkia pagrindine mintimi - parodyti žmogaus vienišumą, dvilypumą, beprasmybę, sudėtingą vidinį pasaulį, kuris dažnai konfliktuoja su kitu "aš" - įsivaizduojamu stepių vilku. Haris Hileris gyvena sau vienas nuomuojamajame kambarėlyje, mėgsta taurelės kompaniją ir yra visa siela atsidavęs nekęsti pasaulio. Pamiršau paminėti, kad jam ne dvidešimt penki metai, ir ne trisdešimt... O jau sukopęs didžiąją gyvenimo dalį, vadinasi, senas, maždaug penkiasdešimties metų. Tad nereikia tikėtis gyvo, jauno, nuolat klaidas darančio jaunuolio išgyvenimų, o gilintis tik į bambeklio, suirzusio ir nepatenkinto žmogaus jausmus. Ir tai manyčiau tikrai labai verta, ypač jaunimui, kuris taip siekia viską išbandyti, kol jaunas, nes paskui mano, kad bus per vėlu. Ką gi, net ir Hariui Hileriui nebuvo per vėlu išmokti šokti ir flirtuoti su moterimis net ir būdamas senukas!

Taigi, pasakojimas skyla į dvi dalis, kaip ir pati Hario siela, vaizduodamas Harį tokį koks yra, ir tokį, koks Haris nepratęs save matyti. Netikėtas susitikimas bare su jauna mergina Hermina įvelia stepių vilką į naują pasaulį, t.y. šiek tiek narkotikų, šiek tiek linksmybių, šiek tiek trumpalaikių meilės santykių, ir šiek tiek fantazijos. Skaitydama vis pamiršdavau, kad pagrindinis veikėjas yra jau žilstelėjęs, nes krūtinėje spurdėjo dar jauna ir gyvybinga širdis, trokštanti tai, ko nė pats dažnai nežinodavo, bet kartais tos šilumos ir supratimo.

Perskaičius nelikau nei sužavėta, nei liūdna, nei manau, kad labai įsirėžė į atmintį. Šiandien kiekvienas geba lengva užsisklęsti savyje, vaizduotis vienišam ir nesuprastam, gerti ir vartoti narkotikus,bei laukti, kol kažkas išgelbės, bet kažkodėl pačiam labai sunku pradėti keistis ir norėti keistis, nes yra lengviau ir geriau atsiduoti pykčiui ir apatiškumui, nei pačiam imtis veiksmų. Tačiau Hermina, lyg stebuklingas spindulėlis, privertė Harį keistis ir judėti į priekį, parodo, kad tam būtinas kitų žmonių, stipresnių, įsikišimas, ir magiškojo teatro spektakliai...

Oj. Vien pažvelgus į šios knygos viršelį supratau vieną, kad skaitan knygą busiu sudominta ganėtinai vaikišku kūriniu. Vieną vakarą baiginėjau skaityti knygą, atsiguliau ir niekaip negalėjau užmigti. Ir galvoje sukosi...

Oj. Vien pažvelgus į šios knygos viršelį supratau vieną, kad skaitan knygą busiu sudominta ganėtinai vaikišku kūriniu. Vieną vakarą baiginėjau skaityti knygą, atsiguliau ir niekaip negalėjau užmigti. Ir galvoje sukosi viena mintis : " jo.. man dabar almost 14 metų ir nejaugi aš vėl pradėsiu tikėti raganomis, maumais, vandeniais?". Vis dar nerandu atsakymo į šį klausymą.

Šios kygos iliustracijos puikiai atitinka tekstą. Jei reikėtu papasakoti apie knygą suaugusiam žmogui aš pasakyčiau tik tai : " jei norite nusikelti į Krakatukų pievelę, susipažinti su pačiais keisčiausiais ir įdomiausiais jos gyventojais butinai perskaitykite šią knygą. Ją skaitydami jūs prisiminsite savo vaikystę. Baime raganoms ir maumams.. Tikrai patiks". Daugiau neturiu ką pasakyti apie šią knygą. Juk ją rašė Renata Šerelytė.. Jos rašytos knygos visada būna įdomios!