Vienas garsiausių pasaulio romanų. Juo Tolstojus dar kartą įrodo, kad net ir gaivališkos, aistringos, pražūtingos meilės istoriją galima papasakoti dažnai kitų žmonių akimis, praleidžiant aistringas, artimas akimirkas ir...

Vienas garsiausių pasaulio romanų. Juo Tolstojus dar kartą įrodo, kad net ir gaivališkos, aistringos, pražūtingos meilės istoriją galima papasakoti dažnai kitų žmonių akimis, praleidžiant aistringas, artimas akimirkas ir koncentruojantis į tragediją bei abejones. Tai skausmingai realistiškas rusiškas romanas, subtiliai ir gražiai reprezentuojantis tą stiprių žmonių tautą.

Nesu labai artimai susipažinusi su rusų literatūra, bet tuos grandus Dostojevskį ir Tolstojų, kuriuos skaičiau, sieja kažkas bendro ir savito. Tas voratinklis iš daugybės siužetinių linijų, susipynusių vienoje didelėje šeimoje arba keliose artimai susijusiose, keistas ir kartu žavintis, nors man vis kažko ir pritrūksta. Be visa ko gana egzotiškai ir įdomiai skamba vardai, tėvavardžiai, net ir dialogai persmelkti kažko rusiško, kas jaučiama skaitant net ir verstą kūrinį. Visa tai sukuria ypatingą atmosferą, kurioje viskas susilieja į bendrą nepamirštamą romaną, stebinantį nepamirštamais veikėjais.

Tačiau veikėjų charakteriai ir buvo man keisčiausias viso romano dalykas. Jie tokie visapusiški ir netobuli, kad nėra kito žodžio jiems apibūdinti, kaip realistiški, netgi perdėm realistiški, nes literatūra paprastai viską pagražina, o šį kartą veikėjai pateikti be mažiausio "pudros " sluoksnio. Tikriausiai todėl nė vienas romano veikėjas man nepatiko. Kaip ir gyvenime, jie visi turi minusų ir įvairiausių dėmių, todėl visada yra kažkas, kas atbaido nuo jų. Tolstojus labai kruopščiai ir nuosekliai aprašinėja įvairius veikėjų apmąstymus ir jie dažnai pasirodo naivūs, nelogiški, nereikalingi. O juk iš tiesų mes taip ir galvojame, tik patys to dažnai nepastebime.

Na o pagrindinė romano veikėja - neeilinė, stipri moteris, kurios gyvenimas paženklintas kančios ir nepaprastai sunkių pasirinkimų. Dauguma to jos laimingo gyvenimo su mylimu žmogumi prabėgo tamsoje, stengiantis nesigilinti į problemas, prieš jas užsimerkti, kartais net tiesiogiai, ir leisti gyvenimo kelią nuspręsti kitiems, nes jai užteko vieno sprendimo, kuriuo ji kartu ir sugriovė savo gyvenimą, ir žengė į naują, užpildžiusį jos širdies tuštumą. Visgi, įdomi charakteristika mane aplankė kitoje, iš karto po šios paimtoje knygoje: "Ana Karenina, ne, tokios draugės nereikia jokiai moteriai." Vis dėlto, Ana Karenina mano sąmonėje atsistojo greta kitų stiprių ir nepamirštamų literatūros moterų, be kurių pati literatūra garantuotai būtų blankesnė.

Ir žinoma, meilė. Ji čia vaizduojama visapusiškai. Įdomiausias yra dviejų visiškai priešingų istorijų priešinimas, pasakojant dviejų nesuderinamų, bet amžinai įvairiais ryšiais susietų porų meilės istorijas. Anos ir Vronskio meilė aistringa, jokių rėmų nepaisanti, pasmerkta, visą laiką lydima pavydo ir nepakeliamos kančios. Kiti ir Levino meilė tyra, nedrąsi, visiems priimtina ir net šiek tiek naivi.

Neabejotinai vertas perskaityti, per įspūdingas pamiršti, per daug realistiškas pamilti - toks man pasirodė šis romanas.

Harry Grey "Kartą Amerikoje" [originalas "The Hoods", 1952m.]

Mane visada žavėjo ir traukė tie, tikrieji, Sausojo įstatymo Čikagos, XX am. 30-ųjų metų gangsteriai, kurie savo protiniais gebėjimais galėdavo sutvarkyti vieną...

Harry Grey "Kartą Amerikoje" [originalas "The Hoods", 1952m.]

Mane visada žavėjo ir traukė tie, tikrieji, Sausojo įstatymo Čikagos, XX am. 30-ųjų metų gangsteriai, kurie savo protiniais gebėjimais galėdavo sutvarkyti vieną ar kitą iškilusią problemą, o ne bukai šaudyti į visus, nepritariančius jų sprendimams ar nenorintiems prie jų prisidėti.

Ši autobiografinė knyga buvo parašyta Sing-Sing kalėjimo vienutėje. Autorius, būdamas vieno iš žiauriausių Amerikos nusikalstamų susivienijimų, nariu, realistiškai aprašė Amerikos gyvenimą Didžiosios depresijos laikotarpiu: sausasis įstatymas, prostitucija, vagystės ir žmogžudystės. Blankiai, bet vis dėlto knygoje atsispindi tas didysis metas, kai Sindikatas_Mafija_Cosa Nostra klestėjo ir jiems po kojomis buvo visas pasaulis, laikotarpis, kai karaliavo Al Capone ir "Lucky" Luciano.

Tiesą sakant, knygos siužetas yra girdėtas, matytas bei skaitytas N kartų: keturi berniokai, gyvenantys skurde ir varge, nuo vaikystės ima smulkiai nusikalsti bei krėsti įvairias nederamas išdaigas, vėliau jų nusikaltimai vis didėja ir prasideda suaugusiųjų žaidimai, kol galiausiai, keturi amžini draugai nesukuria žiaurios, bet kartais vis dėlto, atlaidžios ir teisingos, gaujos, kurios bijos ir tuo pačiu gerbs vietiniai Ist Saido rajono gyventojai.
Kaip ir kiekvienoje tokio pobūdžio aprašomojoje istorijoje tikrai netrūksta vaizdžiai aprašomų nusikalstamų veikų/ kraujo/ lavonų/ lūžtančių pirštų ir kitų žalojamų galūnių/ pinigų skonio/ sekso/ prostitucijos/ viskio/ valdžios ir t.t. - jokia knyga apie Mafiją negalėtų apsieiti be visos šios mėsmalės. Tačiau šios knygos pagrindiniai herojai tikrai nėra bukagalviai Sindikato smogikai, šaudantys ir žudantys už kiekvieno kampo, priešingai, kiekvieną jiems skirtą užduotį jie apgalvoja ir aptaria tarpusavyje ir vykdymui pasitelkia savo protinius gebėjimus, kurių dėka, kartais susitaria geruoju, be kraujo ir dar ką nors išlošia. Knygoje labai ryškiai ir aiškiai aprašyti kiekvieno iš herojų charakteriai bei kiekvienam iš jų priskirtinas skirtingas vaidmuo. Lygiagrečiai visų tų aprašomų nuotykių, žingsniuoja audringa/ tyra/ nuoširdi ir ištikima ketveriukės draugystė, kurią, deja, galiausiai, pražudo kvaila didybės manija ir gobšumas.
Reikia pripažinti, kad ši knyga turi kažkokį cinkelį, kuris laiko ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Šmaikštus/ nuoširdus/ tikroviškas ir tuo pačiu tragiškas pasakojimas apie keturių draugų gyvenimą Sausojo įstatymo metu, kai kiekvienas bandė savaip užkariauti Ameriką.

P.S. Remiantis šia knyga 1984 m. režisierius Sergio Leone pastatė filmą "Kartą Amerikoje", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Robert'as De Niro.

Taip gaunasi, kad kiekvienais metais perskaitau po A.Čekuolio knygą. Man jo knygos yra tokios, kurių "nesurysi " per dvi dienas, bet kur ir bet kaip. Iš manęs jos reikalauja susikaupimo, atidos, ramesnio kampelio net. Kartais...

Taip gaunasi, kad kiekvienais metais perskaitau po A.Čekuolio knygą. Man jo knygos yra tokios, kurių "nesurysi " per dvi dienas, bet kur ir bet kaip. Iš manęs jos reikalauja susikaupimo, atidos, ramesnio kampelio net. Kartais keleto puslapio straipsnį skaitau neproporcingai ilgai, bet ne todėl, kad neįdomu, o todėl, kad skaitau apie negirdėtus neregėtus dalykus, apie kuriuos šiaip gal net nesusimąstyčiau, nesidomėčiau ir kurie mano galvelei yra per painūs, bet vis dėl to tai taip įdomu! Kaip ir visi skaitytojai, aš teikiu pirmenybę tam tikro tipažo autoriams, A.Čekuolis vienas iš jų. Jis tas autorius,kurio dėka aš su susidomėjimu skaitau ir mintyju apie dalykus, kurie man šiaip svetimi, per sudėtingi ir niekad gyvenime nesidomėčiau specialiai. Nemėgstu žiūrėti Čekuolio laidų, nežinau kodėl, gal tiesiog nesusikaupiu ir nespėju gaudyti pirmą kartą girdimos ir taip greitai beriamos informacijos, o knygoje galiu grįžti ir grįžti, stabtelėti. Bet skaitydama jo knygas, visada girdžiu jo balsą mintyse, kaip niekieno kito. Ypač aptikus subtilius pašmaikštavimus.

Jei kas nors paklausia apie ką knyga, aš sakau "apie viską". Tai politika, visuomenė, geografija, santykiai, įvairūs reiškiniai, truputį istorijos, truputį pasvarstymų apie ateitį, bet viskas aktualu dabar, viskas vyksta ir atsišaukia į mūsų kasdienybę. Ir kas man labiausiai patinka, kad kai skaitau apie pasaulį: Aziją, Afriką, Ameriką, Europą - visur jaučiu tokį keistą ryšį su Lietuva. Viskas taip gražiai atsišaukia, viskas pasaulyje yra taip tampriai susiję, kažkaip skaitai ir toks jausmas tarsi dėlioji knygas į lentyną. Ir supranti, juk nėra taip blogai. Nesame ir blogiausia, biedniausia tauta.

Kadangi, pirmą kartą skaitau šio rašytojo knygą norėčiau papasakoti jums apie autorių.

Hektor Malot - prancūzų rašytojas (1830 - 1907), parašė 65 romanus, tačiau literatūros istorijoje ir skaitytojų atmintyje pirmiausia...

Kadangi, pirmą kartą skaitau šio rašytojo knygą norėčiau papasakoti jums apie autorių.

Hektor Malot - prancūzų rašytojas (1830 - 1907), parašė 65 romanus, tačiau literatūros istorijoje ir skaitytojų atmintyje pirmiausia išliko kaip knygos "Be šeimos" autorius.

Mažame Pracūzijos kaimelyje, Šavanone, gyveno šeima. Motina (Barberen), tėvas (Barberenas) ir mažas, katik gimęs mažylis. Vieną vakarą Barberenas rado prie savartyno verkiantį, kokių trijų mėnesių vaikelį. Jis buvo kažkieno pamestas mažylis. Vyras nunešė vaiką į policijos nuovadą ir policininkai jam pasakė: "Pasiimkite jį su savimi". Barberenas pasiimė jį, nes tada galėjo išmaitinti motinos pienu. Po kelių mėnesių, jų pats vaikas mirė, o Barberenas ir motulė Barberen atstojo kitem mažyliui tėvus. Jir jį praminė Remiu. Remis augo mylinčioje šeimoje. Atėjo laikas, kai šeima pradėjo badauti, todėl tėvas nutarė eiti dirbti į Paryžių. Kiekvieną mėnesį siuntė žmonai uždirbtus pinigus ir žinias apie save. Kartą, pas motulę atėjo senas nepažįstamasis ir pasakė, kad jos vyras pateko į bėdą ir dabar guli ligoninėje. Jo šeimininkas neketina jam duoti pinigų už atliktą žalą. Kad gauti nors dalį pinigų iš šeimininko reikia paduoti į bylą šį įvykį, o tam reikalingi pinigai. Reikia parduoti karvę. Po kokių trijų mėnesių namo grįžo Barberenas su pralaimėjusią byla. Maisto nėra, o dar ir Remį reikia maitinti. Barberenas susitarė parduoti berniuką gatvės muzikantui - senąjam Vitaliui. Gražią vasaros dieną, vyras išsiuntė žmoną į turgų, o į namus pasikvietė Vitalį ir už 30 frankų pardavė berniuką. Kaip Remis nenorėjo įšeiti ir kiek verkė. Jis jau nepamatys savo motulės, nebejaus jos mylavimų. Vitalis taip pat turėjo ir mažają savo trupę su, kurią visada vaidindavo. Tai buvo beždžioniukas Širdutis ir trys šunys - Kapis, Saldutė ir Zerbinas. Laikui bėgant Vitalis atstojo Remiui ir tėvą. Bet atsitiko....... Vitalį pasodino į kalėjimą triems mėnesiams už policininko įžeidimą. Vaikui su visa trupe nebuvo kur eiti. Tačiau viena ponia Miligan su sūnumi Artūru išgirdo kaip berniukas groja arfa ir vaidina su savo trupe. Keliems mėnesiams moteris juos priimė pas save. Artūras buvo sergantis, todėl visada keliavo su savo motina ant didelės valties panašios į garlaivį. Valties pavadinimas "Gulbė". Kai Vitalis išsilaisvino pasiėmė Remį su savim. Deja, prasidėjo žiema. Speigai, šalčiai. Vitalis norėjo Remį kuriam laikui atiduoti vienam ponui Garafoliui, kad jis dirbtų, tačiau neatisavė, nes jis baisiai mušė vaikus. Tarp jų ir Matiją. Saldutę ir Zerbiną sudrąskė vilkai, o Širdutis mirė nuo plaučių uždegimo. Taip pat ir Vitalis mirė nuo šalčio. Liko tik Remis ir Kapis. Juos surado sodininkas Akenas ir priglaudė pas save. Žinoma, berniukas gydėsi, nes rimtai susirgo. Akenas tūrėjo dvi dukras - Lizą ir Etjenietę ir du sūnus - Aleksis ir Benžamenas. Du metus Remis ten gyveno ir sodininkavo. Bet penkiariems metams Akeną pasodino į kalėjimą už skolas,vaikai atsidūrė skirtingose vietose pas giminaičius. Kapis ir berniukas pradėjo savo kaljonias. Jie surado Matiją, kuris taip pat norėjo prisidėti prie jų trupės. Remis negalvojo, kad išmaitins visus, bet berniukas jam pasakė: "Dviese nemiršama basu, nes vienas antram padeda. Tasai, kuris turi, duodas tam, kuris neturi" ir jie pradėjo uždarbiauti. Atėjo vasarą ir Remis norėjo aplankyti motulę Barberen. Berniukai sutaupė daug pinigų ir nutarė nupirkti motulei karvę, Nupirkę, leidosi kelionėn. Kaip motulė Barberen apsidžiaugė pamačius Remį ir karvę. Pasirodo, Barberenas iškeliavo ieškoti Remio, nes jo tėvai atsirado. Remis paviešėjas ir vėl su savo trupe nukeliavo ieškoti Barbereno. Atėję į Paryžių jie sužinojo, jog Barberenas mirė. Nuliūdę, parašė laišką motulei ir jai nusiuntė su žinia, kad vyras mirė.Barberen jiems atsiuntė laišką, kurį jai prieš mirtį parašė vyras. Ten buvo koordinatės kur ieškoti Remio tėvų ir tai buvo Anglija. Trupė vis iškeliavo į Angliją ir surado Remio tėvus. Jie apsižiaugė suradę Remį. Praėjus daugel mėnesių šeima nelabai norėjo bendrauti su sūnumi. Pasirodo tėvas ir motina yra vagys. Juos sučiupo policija ir kartu su berniuku išvežė į teismą, o toliau žinote kas laukia - katorga. Matijas ir jo senas bičiulis Bobas padėjo Remiui pabėgti. Matijas, Kapis ir Remis nutarė ieškoti ponios Miligan ir Artūro. Jie ilgai keliavo po Prancūziją ir šeimą Miliganų surado. Praėjo daug metų. Liza (Akeno dukra) ir Remis susituokė ir jiems gimė sūnus. Kapis paseno. Matijas tapo įžimiu muzikantu, smuikininku.

Manau, autorius norėjo mums papasakoti, kaip sunku vaikams be tėvų, vaikams, kurie gyvena vaikų namuose. Juk, mes, vaikai, kurie viską turime - tėvus, dovanas, maistą visada verkšlianame dėl kažkokių mums reikalingų daiktų, be kurių gyventi negalime, o juk verta susimąstyti, kad kiti, kurie gyvena vaikų namuose to ką mes turime - neturi.

Verta skaityti. Siūlau.!

Nuostabi knyga. Ir tikrai neperdedu. Skaičiau dėl laiko trūkumo ją tikrai gana ilgai, bet su dideliu malonumu.

Sužavėjo mane tiek rašymo stilius, tiek knygoje pateikta atmosfera ir aplinkos aprašymai, kuriuos, rodos, aš...

Nuostabi knyga. Ir tikrai neperdedu. Skaičiau dėl laiko trūkumo ją tikrai gana ilgai, bet su dideliu malonumu.

Sužavėjo mane tiek rašymo stilius, tiek knygoje pateikta atmosfera ir aplinkos aprašymai, kuriuos, rodos, aš mačiau prieš savo akis. Labai patiko personažai ir tai, jog nebuvo jokio banalaus saldumo. Skaitėsi labai lengvai, o pabaiga sukrėtė, tačiau iš dalies ir patiko, nes nemėgstu "ilgai ir laimingai gyveno" istorijų pabaigų.

Tai jau antra - per mano gyvenimą perskaityta Remarko knyga, bet tvirtai žinau, kad tikrai ne paskutinė.

Ši knyga dar kartą patvirtino, kad viskam, ko siekiame, tenka įdėti pastangų. Kito kelio pasiekti rezultatui nėra. Deja, tai taikytina ir poros santykiams. Manau, ji naudinga kiekvienam, siekiančiam darnos su artimu žmogumi....

Ši knyga dar kartą patvirtino, kad viskam, ko siekiame, tenka įdėti pastangų. Kito kelio pasiekti rezultatui nėra. Deja, tai taikytina ir poros santykiams. Manau, ji naudinga kiekvienam, siekiančiam darnos su artimu žmogumi. Turbūt kiekvienas norime būti mylimi ir suprasti.Bet ar dažnai susimąstome, kaip patys bendraujame? Ar dedame daug pastangų šiltam emociniam klimatui palaikyti? Ar žinome, kokia pagrindinė sutuoktinio meilės kalba? Čia, kaip ir knygoje "Penkios vaikų meilės kalbos", pateikiamos pagrindinės meilės kalbos - palaikymo žodžiai, laiko leidimas kartu, fizinis prisilietimas, paslaugos ir dovanos. Knygoje, paremtoje gyvenimiškomis istorijomis, patariama, kaip pripildyti emocinį meilės rezervuarą, nes "gyvenant santuokoje su tuščiu meilės rezervuaru gali baigtis dar liūdniau nei vairuojant automobilį be tepalo..." (D.G.Chapman) . Trumpai tariant - naudinga, įdomi, glausta ir nenuobodi.

Kadangi esu susižavėjusi Jurgos Ivanauskaitės kūryba, tai iš įvairių ją supusių žmonių išgirsti atsiliepimus tiek apie Jos kūrinius, tiek apie Ją pačią yra be galo įdomu. Supratau, jog kaip Jos knygos, taip ir Ji pati...

Kadangi esu susižavėjusi Jurgos Ivanauskaitės kūryba, tai iš įvairių ją supusių žmonių išgirsti atsiliepimus tiek apie Jos kūrinius, tiek apie Ją pačią yra be galo įdomu. Supratau, jog kaip Jos knygos, taip ir Ji pati prie skirtingų žmonių buvo skirtinga, tačiau tuo pačiu vis tiek ta pati Jurga. Skirtumas vienas - į Ją buvo žiūrima iš skirtingų perspektyvų.

Kiekvienas knygoje perskaitytas laiškas dvelkia originalumu, tarsi pačios Jurgos prisilietimu.

Mane sužavėjo Jos maldos angelams, kurios buvo publikuotos šioje knygoje. Labai nustebau šių metų knygų mugėje pamačiusi atskirai išleistą šių maldelių rinkinį, pavadinimu "Angelo rūbas". Knygelė stilizuota labai subtiliai, joje yra vos trys spalvos - oranžinė, balta ir juoda, kurios labai dera tarpusavyje ir suteikia papildomos prasmės (pavyzdžiui, baltas knygos aplankas asocijuojasi su angelo rūbu, ant kurio Jurga visas maldas ir buvo surašiusi). Noriu ir čia papublikuoti vieną iš maldų, kuri, galbūt suteiks kam nors jėgų sunkią akimirką:

Angele Sarge, apkabink mane ir pakelk virš kasdienybės, nuskraidink mane aukštai aukštai, viršum debesų, virš visų žvaigždžių ir planetų, anapus šitos Visatos, nuskraidink mane į Rojų, į Rojaus sodus, kur žydi Rojaus gėlės ir čiulba Rojaus paukščiai!

Mano pirmasis atsiliepimas bus apie pačią pirmą šiais metais perskaitytą ir pačią išskirtiniausią knygą iš mano, taip greitai ir spontaniškai sukurto knygų sąrašo. O ji išsiskiria tuom, kad tai yra mokslinės...

Mano pirmasis atsiliepimas bus apie pačią pirmą šiais metais perskaitytą ir pačią išskirtiniausią knygą iš mano, taip greitai ir spontaniškai sukurto knygų sąrašo. O ji išsiskiria tuom, kad tai yra mokslinės fantastikos literatūros atstovė, kurios maniau gyvenime neskaitysiu ir tuo labiau, kad perskaičius galėčiau ją dar ir girti, ir kitiems pasiūlyti

Ši 136 puslapių knygutė taip "kietai" šiuolaikiškai išsireiškiant "made my day", nors skaičiau ją orginalo kalba (anglų), nesusidūriau su jokiais sunkumais ir nereikėjo įsijungti žodyno, kad išsiverščiau kas penktą žodį. Supratau, kodėl tiek daug žmonių žavisi moksline fantastika, todėl, kad ši knyga, kuri buvo išleista daugiau nei prieš 30 metų, vis tiek sugebėjo mane nukelti į ateitį, taip kaip ir daugelis šio žanro knygų ar filmų (juk niekas dar ir šiomis dienomis neturi tokio mielo "draugelio" kaip R2 - D2 ar lazerinio kardo kaip Star Warsuose turėjo). Tačiau labiausiai mane šioje knygoje papirko ne įmantrūs kompiuteriai ar erdvėlaiviai, o autoriaus išreikštas humoras ir sarkazmas.

Ne kiekvienoje mokslinės fantastikos knygoje rasite tokią absurdišką priežastį sunaikinti Žemei kaip "ji trukdo naujam galaktiniam greitkeliui pastatyti" ar tipišką britą, kuris nelabai pergyvena, kad jo planeta buvo susprogdinta, o didesnį susirūpinimą jam kelia, ar gaus jis dar kokioje planetoje tokio žemiško dalyko kaip arbata. Taip pat šioje knygoje sutiksite ateivį, kuris tranzuodamas(!) po įvairias planetas su tikslu papildyti "Tranzuotojo Galaktikos gidą", užstrigo 15 metų Žemėje, galaktikos prezidentą, kuris nukabino nuo mūsų žemiečio brito panelę ir pavogė labai jau prašmatnų laivą, kad galėtų iškeliauti kruizo aplink galaktikas bei mano patį mylimiausią ir patį depresiškiausią robotuką literatūros istorijoje Marviną. Štai su kokia linksma kompanija ir jų nuotykiais susidurtumėte, jei pasirinktumėte šitą knygą!

Gana skeptiškai žiūrėjau į artimųjų rytų autorius/knygų tematiką. Bet neturiu tam jokio paaiškinimo ar pasiiaiškinimo. Nesu priešiškai nusiteikusi prieš islamišką kultūrą, tačiau, matyt, neradau tinkamos knygos, nuo...

Gana skeptiškai žiūrėjau į artimųjų rytų autorius/knygų tematiką. Bet neturiu tam jokio paaiškinimo ar pasiiaiškinimo. Nesu priešiškai nusiteikusi prieš islamišką kultūrą, tačiau, matyt, neradau tinkamos knygos, nuo kurios galėčiau pradėti. Panašu, kad tokią radau ir perskaičiau.

Kaderas Abdolah "Mečetės namai"- tai pasakojimas apie Irano revoliuciją ir vienos garbingos, rodos, nepajudinamos, šeimos subyrėjimą. Apie žmonių pasikeitimus keičiantis aplinkai ir aplinkybėms.

Moterys, gaudančios paukščius ir jų plunksnose ieškančios unikalių raštų ir spalvų naujiems kilimams. Baseinas vidury kiemo. Suros iš Korano. Ir Irano namų stogai. Viena liūdniausių romano scenų - pagrindinio veikėjo Aga Džano bandymas surasti sūnui kapą.

***

Kedaras Abdolah neslepia kūrinio autobiografiškumo, kartoja, kad romanu norėjo nusilenkti savo vaikystės namams. Rašytojo slapyvardis skirtas bičiuliams atminti: du pseudonimo dėmenys - rašytojo draugų, kurie buvo nukankinti priešiškų režimų, vardai. Pats rašytojas buvo priverstas trauktis iš tėvynės ir prašytis politinio prieglobsčio Nyderlanduose, čia ir gyvena nuo m. Abdolah pasirinko rašyti svetima, išmokta nyderlandų kalba, norėdamas Vakaruose įprasminti savo tėvynės dramą, turtingą kultūrą ir istoriją.

Bryan Peterson "Susipažinkite: ekspozicija" - viena iš tų kelių knygų, už kurias sumokėtų pinigų gailiuosi... Juk ši knyga tuųrėtų mokyti tinkamai fotografuoti, o kai kyla klausimai apie ekspoziciją - svarbiausią dalyką...

Bryan Peterson "Susipažinkite: ekspozicija" - viena iš tų kelių knygų, už kurias sumokėtų pinigų gailiuosi... Juk ši knyga tuųrėtų mokyti tinkamai fotografuoti, o kai kyla klausimai apie ekspoziciją - svarbiausią dalyką norint padaryti gerą nuotrauką - į juos atsakyti. Tačiau perskaičiusi šią knygą ne tik neišmokau nieko naujo, bet dar ir nuobodžiai praleidau laiką. Skyrius apie diafragmą buvo labai nuobodus, o kiekvienam puslapyje buvo rašoma kone tas pats... Na, galbūt tokia knyga ir patiktų pirmą kartą fotoaparatą į rankas paėmusiam žmogui. Man ji būtų patikusi nebent tada, jei gyvenčiau maždaug prieš dvidešimt metų - tuomet, kai dar nebuvo gerų eksponometrų, skaitmeninių fotoaparatų ir visokių kitokių išmanių technologijų. Ir vis tik vieno dalyko pasimokiau - jei dar kada pirksiu knygą apie fotografiją, pirksiu kuo naujesnę.