Skubėdami praleidžiam gražiausias gyvenimo akimirkas.Gyvenimas skubant,tampa paviršutiniškas. Visi dalykai,kurie sieja mus ir padaro gyvenimą vertą gyvent-šeima,bendruomenė,draugystė-reikalauja vienintelio dalyko,kurio niekad...

Skubėdami praleidžiam gražiausias gyvenimo akimirkas.Gyvenimas skubant,tampa paviršutiniškas. Visi dalykai,kurie sieja mus ir padaro gyvenimą vertą gyvent-šeima,bendruomenė,draugystė-reikalauja vienintelio dalyko,kurio niekad neturim-laiko. Neturim laiko ramiai pavalgyt,stebėt žaidžiančius vaikus ir ...gyvent... Lekiam per gyvenimą genami skubos ir įsitempę....Tačiau jau vis daugiau žmonių buriasi į "lėtumo" judėjimą ir keičia savo gyvenimus.... Skaityk ir mąstyk.Lėtai.

...kad neišmestų manęs iš važiuojančio traukinio, greitai greitai sumetu kelis sakinius apie pačią ploniausią knygą iš mano sąrašo - Bardo Bidlio pasakas (The Tales of Beedle the Bard by J.K.Rowling). Lietuviškas leidimas...

...kad neišmestų manęs iš važiuojančio traukinio, greitai greitai sumetu kelis sakinius apie pačią ploniausią knygą iš mano sąrašo - Bardo Bidlio pasakas (The Tales of Beedle the Bard by J.K.Rowling). Lietuviškas leidimas kažkodėl išvadintas poringėmis. Įmantru, bet manęs nežavi. Neaišku man, kodėl paprastą tales reikia versti poringėmis. Na bet whatever - aš gražiai suskaičiau anglišką.

Knygoje penkios pasakos, kurias burtininkai seka savo vaikams prieš miegą - apie šokinėjantį puodą, apie laimės šaltinį, apie gaurais apžėlusią širdį, apie Biškelę Kiškelę (ar Briušelę Triušelę) ir braškantį kelmą... Ir pati svarbiausia pasaka - pasaka apie tris brolius ir Mirties dovanas. Čia, šioje pasakoje nepasakoje - užuomazgos visos Hario Poterio istorijos.

Šiose pasakose, kaip ir mūsų, žmonių pasakose - išmintys, pamokymai, patarimai: apie meilę ir nemeilę, apie laimę ir nelaimę, apie atjautimą, apie valdžią, apie neteisybes ir atpildus, ir apie tai, ar galima nugalėti mirtį. Nors ne, pati pasaka neatskleidžia, ar galima nugalėti - čia jau reiktų skaityti HP.

Pastaba dėl Biškelės Kiškelės (Briušelės Triušelės) - nežinau, kaip yra lietuviškame leidime. Čia mano vertimas.

Pastaba apie poringes - man daug kas nepatinka HP serijos vertimuose į lietuvių kalbą.

Pastaba dėl knygos didumo - o storąsias skaitysim vasarą, matyt.

Atkreipti šiuolaikinės visuomenės dėmesį į realizuojamos prekės privalumus darosi vis sunkiau. Tad pardavėjai pasakoja istorijas. Tačiau pirkėjas patikės tik tada, kada istorija bus papasakota teisingai. Geri pardavėjai...

Atkreipti šiuolaikinės visuomenės dėmesį į realizuojamos prekės privalumus darosi vis sunkiau. Tad pardavėjai pasakoja istorijas. Tačiau pirkėjas patikės tik tada, kada istorija bus papasakota teisingai. Geri pardavėjai nepasakoja apie naudą ar funkcionalumą. Jie tiesiog pasakoja gerą istoriją, kuria pirkėjas patiki, nežiūrint į tai, ar ji pagrįsta faktais ar ne. Pasaulyje, kuriame gali rinktis, tačiau tiesiog nerandi laiko skirti reikalingo daikto paieškoms, pardavėjas su savo gera istorija paskatina pasirinkti būtent tą prekę. Tačiau pardavėjui nepavyks parduoti prekės, jei istorija klaidinga ir yra sukčiaujama. Tad Godino rinkodaros atstovai pasakoja vieną istoriją po kitos.

Štai ir visa knygos anotacija.

Tiesą sakant, tikrai tikėjausi rasti šio autoriaus knygoje daug daugiau. Dabar per visą knygą tempiama viena mintis, kuriai sutalpinti išties užtektų gero puslapio. Čia nerasite patarimų kaip ir ką padaryti. Tiesiog ideologinė medžiaga, verčianti pamąstyti ar teisingai parduodate savo produktą ar paslaugą. Ir tik tiek...

Originalus autoriaus sumanymas- remdamasis moderniomis teorijomis Romualdas Grigas bando gilintis į mūsų protėvių etosą (paprotys, įprotys, charakteris, tradicija) sandūroje su krikščionybe. Dabartis be praeities gali...

Originalus autoriaus sumanymas- remdamasis moderniomis teorijomis Romualdas Grigas bando gilintis į mūsų protėvių etosą (paprotys, įprotys, charakteris, tradicija) sandūroje su krikščionybe. Dabartis be praeities gali plėtotis, bet ji bus be pamatinio orientyro, blaškoma tai vienų, tai kitų jėgų. Išskirtinis lietuvio santykis su Gamta, Visata išreiškia labiau gyvenimo būdą nei tikėjimą. Lietuviui būti gamtos dalimi savaime suprantamas, įgimtas dalykas.

Laisvai interpretuojami istoriniai faktai knygoje aiškinami tuo, kad jiems liudyti nelikę nei asmenybių, nei dokumentų, tik įspūdingiausias protėvių paveldas- piliakalniai. Mūsų protėvių kultūra priklausė rašto neturinčioms civilizacijoms. Tai- žodinės istorijos ir žodinės tradicijos kultūra. Buvo šventai tikima žodžiu, žyniai kultūrinę atmintį perduodavo iš lūpų į lūpas.

Įdomi autoriaus hipotezė Lietuvos vardą kildinti nebūtinai iš mums įprasto vietovardžio ar upeliuko pavadinimo- galbūt šaknis liet- galėjo atsirasti nuo "sulieti" ar "sulydyti"- nuo pastangų suburti, sutelkti gentį.

Šioje knygoje ne vien hipotezės ir filosofiniai apmąstymai- ypač giliai įsiminė vienas faktas iš "Livonijos kronikų"- tiesiog sukrečiantis įvykis- ritualinė 50 moterų savižudybė žuvus jų vyrams- tikėjimas kitame pasaulyje vėl gyventi su jais. Ar to įvykio perpasakotojas skaičių padauginęs, ar tai pavienis įvykis- jei ne atsitiktinis Livonijos dvasininko buvimas tame kaime, to fakto pasaulis būtų nesužinojęs- lietuviai kronininkų neturėję. Dramatiškas, tragiškas siužetas šių dienų filmui...

Šioje knygoje išspausdintos dvi rašytojo Žoržo Simenono detektyvinės istorijos: "Geltonas šuo" ir "Dėl žmogaus gyvybės". Pagrindinis veikėjas - komisaras Megrė, sugebantis išpainioti sudėtingiausius nusikaltimus.

Tai...

Šioje knygoje išspausdintos dvi rašytojo Žoržo Simenono detektyvinės istorijos: "Geltonas šuo" ir "Dėl žmogaus gyvybės". Pagrindinis veikėjas - komisaras Megrė, sugebantis išpainioti sudėtingiausius nusikaltimus.

Tai nebuvo mano pirmoji pažintis su šiuo rašytoju ir jo sukurtu herojumi Megrė; anksčiau buvau skaičiusi jo "Nepažįstami žmonės namuose", "Komisaras Megrė pyksta" bei "Felicija čia!".

Puikūs detektyvai, rekomenduoju.

Na, o kam patinka ekranizacijos - jų taip pat yra sukurta. Nors aš dažniausiai pirmiausia renkuosi knygą, o tik paskui pagal ją sukurtą filmą. Ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad filmai man palieka žymiai blankesnį, kartais net ir nuviliantį, įspūdį...

Po keleto matytų ekranizacijų nusprendžiau į rankas paimti ir pačią knygą. Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tai - tikrai puiki anglų detektyvo klasika. Skaičiau 1985 metų leidyklos "Mintis" leidimą (iš anglų kalbos...

Po keleto matytų ekranizacijų nusprendžiau į rankas paimti ir pačią knygą. Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tai - tikrai puiki anglų detektyvo klasika. Skaičiau 1985 metų leidyklos "Mintis" leidimą (iš anglų kalbos vertė R.Zagorskienė ir K.Ambrasas-Sasnava). Knygoje išspausdinta apysaka "Baskervilių šuo" bei dar dešimt apsakymų, iš kurių vieną ("Penkios apelsino sėklos") jau buvau skaičiusi seniau. Nors seklys Šerlokas Holmsas ir nėra vienas iš mano mėgstamiausių literatūrinių herojų, bet narplioti įvairias mįsles bei mėgautis subtiliu humoru man tikrai patiko. O dar tie romantiški "senosios gerosios Anglijos" vaizdai, kurie vargiai ar kur beegzistuoja... Na, nebent naivių turistų naiviose svajonėse :)

Tai knyga, kurios labai sunku imtis, bet pradėjus tiesiog imi ir perskaitai, sunkiai atsiplėšdamas, kai reikia eiti miegoti ar tvarkyti kitus reikalus. Perskaičius šią knygą, pirmiausia negali liautis ginčytis pats su savimi,...

Tai knyga, kurios labai sunku imtis, bet pradėjus tiesiog imi ir perskaitai, sunkiai atsiplėšdamas, kai reikia eiti miegoti ar tvarkyti kitus reikalus. Perskaičius šią knygą, pirmiausia negali liautis ginčytis pats su savimi, galiausiai imi pasakoti apie ją draugams ir artimiesiems.

Lionel Schriver (g. 1957 m. Jav, Šiaurės Karolinos valstijoje) - talentinga rašytoja ir žurnalistė, iki šios išleidusi net šešias knygas, tačiau išgarsėjusi būtent romanu "Pasikalbėkime apie Keviną". Už šį savo kūrinį autorė apdovanota Orange premija, pagal jį sukurtas kino filmas, sulaukęs nemažai dėmesio.

O knygos tema atrodytų gana banali: vyro ir moters, vaikų ir tėvų santykiai, motinystė, tačiau į visa tai pažvelgiama visai kitu aspektu, o knygos finalas sukrečia ir radikaliai pakeičia visų personažų gyvenimus. Pagrindinę knygos veikėją Evą Kačiadurian galime drąsiai vadinti klestinčia moterimi: laimingai ištekėjusi, pasiekusi karjeros aukštumų (turi savo įmonę) ir be galo mylinti savo darbą. Kartu su vyru ilgai dvejoję nusprendžia susilaukti kūdikio, tačiau Eva per vėlai suvokia, kad visai to nenorinti ir nėra pasiruošusi motinystei. Gimus sūnui Kevinui ji vis dėlto stengiasi būti gera motina, tačiau nesugeba užmegzti ryšio su savo sūnumi ir tai lemia labai sudėtingus ir kraupius judviejų santykius ateityje. Ji nesugeba pamilti savo sūnaus, jis, jausdamas tai, motiną atstumia ir augdamas vis kūrybingiau ima ją terorizuoti. Dėl sūnaus Eva atsisako ankstesnio gyvenimo, įdomaus darbo, tačiau užmegzti ryšio nepavyksta, o ir iš vyro nesulaukio jokio supratingumo ar palaikymo. Eva nugrimzta į melancholiją, tampa abejinga daugeliui sūnaus nusižengimų ir tarp jų tvyranti įtampa galiausiai prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse.

Romanas "Pasikalbėkime apie Keviną" yra laiškų formos - po įvykusios tragedijos, kurią sukėlė Kevinas, Eva rašo laiškus savo vyrui ir nuo pat pradžių (t.y. net negimus Kevinui) bando išsiaiškinti, kas gi nutiko, dažnai užduoda klausimus kodėl? ir kas kaltas? Jeigu ji galės atsakyti į šiuos klausimus, galės pati prisiimti kaltę ir ją išpirkti, susikurs iliuziją, jog viską galima buvo sustabdyti. Knygoje sarkastiškai kritikuojama Amerikos visuomenė, tačiau daugiausia atsižvelgiama į atskiros šeimos anatomiją. Aiškinamasi, kokia yra nemeilės kaina savo vaikui, kodėl klestinčioje amerikiečių šeimoje auga sūnus žudikas, surengęs skerdynes mokykloje. Čia galima rasti daug atsakymų, priežasčių, ilgai diskutuoti, galiausiai, kiap rašoma ir pačioje knygoje apie suaugusiųjų pasaulį, paslaptis yra ta, kad jokios paslapties čia nėra - nelaimė nutiko ir motinai su sūnumi teks su tuo gyventi.

Štai ir antra mano knygų iššūkio knyga šiais metais. Jau esu skaičiusi Sandros Brown knygų ir ši autorė visada žavėjo savo sugebėjimu prikaustyti žvilgsnį ir mintis. Šią knygą galėjau skaityt net prie įjungto...

Štai ir antra mano knygų iššūkio knyga šiais metais. Jau esu skaičiusi Sandros Brown knygų ir ši autorė visada žavėjo savo sugebėjimu prikaustyti žvilgsnį ir mintis. Šią knygą galėjau skaityt net prie įjungto televizoriaus ir taip įsijausti, kad nieko negirdėti aplink. Man labai patinka autorės rašymo stilius. Kiekviename puslapyje išaiškėja kokia nauja detalė, o gale knygos vistiek apsiverčia viskas aukštyn kojomis. Knygoje netrūksta nei intrigos, nei aistros, nes išdavystės jausmo. Visko po truputį. Nors knyga storoka (500 psl.), bet skaitosi lengvai ir gana greitai.

Žodžiu ši knyga tikrai turėtų patikti visiems detektyvų mylėtojams, ypač, kurie jaučia silpnybę intrigoms :)

Jei nuoširdžiai - man nepatiko. Kartais galvoju, gal aš pati kalta? Dar net nepradėjus skaityti knygos turiu begales lūkesčių, kad ji bus labai gera, originali ir taps mano mėgstamiausia. Gal būtent dėl to aš nusiviliu...

Jei nuoširdžiai - man nepatiko. Kartais galvoju, gal aš pati kalta? Dar net nepradėjus skaityti knygos turiu begales lūkesčių, kad ji bus labai gera, originali ir taps mano mėgstamiausia. Gal būtent dėl to aš nusiviliu labiausiai. Neišsipildo tai, ko labai noriu, o ir sugaišto laiko pradedu gailėti. Kodėl man nepatiko, kai tuo tarpu daug kas šią knygą giria? Pirmiausia, nepatiko rusiški pasakymai. Ne dėl to, kad man nepatinka rusai, gink dieve, ne. Paprasčiausiai, nemoku aš tos rusų kalbos, o ko nemoku tas ir nepatinka. Kaip supratau iš teksto, tai tie rusiški pasisakymai buvo gana svarbus, bet vis gi aš nebėgau ir neprašiau tėčio, kad man tai išverstų. Antra, nepatiko man turinys, gal, nes esu septyniolikmetė ir negaliu suprasti penkiasdešimtmetės moters bėdų, man buvo neaktualu ir neskanu. O dar kiekvienoje esė tai nuklystama atrodo visai kitur, pabaigoj viskas lyg ir susisieja. Kiekvienoje esė netrūksta pakartojimų, turiu omenyje tai, kad pradžioje esanti pastraipa, pabaigoje vėl parašoma, beveik nieko nepakeičiant. Gal būt tai tokia rašymo maniera, tik, deja, aš jos nesupratau. Trečia, kažkuriame bloge skaičiau, kad lietuvių rašytojams būdingas liūdesys, pavirkavimai ar kažkas panašaus. Tai Radvilavičiūtė knygoje buvo kažkas tokio. Neradau nei vienos teigiamos esė, visur buvo tik pilka. Tai aiškinimai, kad meilė nėra amžina, tai draugės mirtis, tai dar kas. Skaitydama tik nervinausi ir liūdėjau. Na, sutinku, kad yra daug kitų liūdnų knygų, bet jos yra geros, nes skaitytojas įsijaučia, o kartais ir pats susigraudina..



Tačiau, kad knygos visai nenurašytumėt, galiu pasakyti ir vieną jos pliusą. Graži kalba. Kaikuriose vietose buvo labai gera skaityti, atrodo, kad žodžiai parašyti lyg magišku pieštuku...




"Mėnulio šviesoje byrėdavo šaltos žvaigždės ir šilti duonos trupiniai"







"Žydėjo tik geltonos gėlės. Jų viduriukuose susikaupęs tvyrojo trumpas, taisyklingai apvalus žiedadulkių rūkas."







"Viena moteris, kuri Vilniuje plauku siuva bliuzeles iš džiovintų jazminų žiedlapių, neseniai manęs klausė, ar mėgstu būti gamtoje. Viena tai ne. Viena tai tikrai ne. Atsakiau jai, kad iš toli atsklindantis šuns lojimas man tada atrodo mistinis, kiekviena žolė ima gyventi savarankiška gyvenimą, o dangus užsivožia virš manęs kaip violetinis lagaminas dvigubu dugnu, kuriame slypi apokaliptiškai pavojingi daiktai"






Ką dar galėčiau pridurti? Net pati nežinau.. Tiesiog, knyga ne man. Suklydau pasirinkdama. :)



Mano įvertinimas: 2/5

Tai knyga tiems, kurie nori pailsėti ir paskaityti paprasto turinio knygą. Tai pasakojimas apie mažą mergaitę, kuri jaučiasi vieniša ir nereikalinga savo tėvams. Mergaitei nuolat trūksta motinos šilumos ir tėvo, kuris nuolat...

Tai knyga tiems, kurie nori pailsėti ir paskaityti paprasto turinio knygą. Tai pasakojimas apie mažą mergaitę, kuri jaučiasi vieniša ir nereikalinga savo tėvams. Mergaitei nuolat trūksta motinos šilumos ir tėvo, kuris nuolat dirba ir neskiria pakankamai dėmesio savo vaikams. Mergaitės mama nuolat pikta ir nepatenkinta. Mergaitė mano, kad ji taip verčia jaustis mamą, tačiau tai netiesa, nes kaltas vyras, kuris nesidomi savo žmona. Mergaitė dažnai sėdi ant namuose esančių laiptų. Nėra nei vieno laiptelio ant kurio ji nebūtų nesėdėjusi. Ir nuo kiekvieno laiptelio atsiveria vis kitos vaizdas į namuose vykstančias situacijas. Tai šeimos vaizdas, kuris matomas vaiko akimis, kaip vaikas supranta šeimoje vykstančius įvykius, nutikimus. Knygoje iškeliama pagrindinė problema: kaip vaikas gali suaugti, jeigu jam niekas neaiškinama? Mergaitė nesupranta kas yra gerai, o kas blogai. O čia dar mažosios mergaitės broliukas, kurį visi laiko mielu ir kuris nedasi protingu nors dar toks nėra. Tėtis namuose beveik nebūna, tik sekmadieniai, bet ir tada praleidžia visą dieną savo kabinete dirbdamas. Mergaitė net nežino ką jos tėtis dirba, nes mažoji dar nėra suaugusi, kad suprastų koks tėčio darbas. Ji mato tik tiek, kad mama nuolat turi rūpintis maistu, skalbti ir prižiūrėti namus. Mažoji mergaitė nesupranta kodėl jai reikėjo atsisveikinti su savo gražiosiomis garbanomis, kodėl mama nuolat pikta ir kaip atsiranda vaikai.