Charlotte Bonte knyga "Jane Eyre" (dėl sau nesuvokiamų priežasčių sąraše šį visuotinai žinomą pavadinimą nurodžiau klaidingai) priminė kaip buvau pasiilgusi klasikos, jos gražios ir turtingos kalbos, išbaigtų minčių...

Charlotte Bonte knyga "Jane Eyre" (dėl sau nesuvokiamų priežasčių sąraše šį visuotinai žinomą pavadinimą nurodžiau klaidingai) priminė kaip buvau pasiilgusi klasikos, jos gražios ir turtingos kalbos, išbaigtų minčių bei prasmingo turinio, seniai prabėgusių laikų istorijų. Tačiau turiu prisipažinti, kad paėmusi šią knygą pirmiausia patyriau "kultūrinį šoką" staiga persikėlusi laiku iš XXI į XIX amžių, taip pat reikėjo laiko priprasti prie manieringos senovinės kalbos, kuri iš pradžių pasirodė labai nenatūrali. Galbūt dėl to, kad knyga pradedama Džeinės Eir vaikystės istorija, kurią su religiniais ir moraliniais pasvarstymais pasakoja jau suaugusi pagrindinė herojė. Gilūs bei sudėtingi jos pamąstymai kažkaip nederėjo su tokiu nerūpestingu laikotarpiu kaip vaikystė (net jei ta vaizduojama vaikystė nebuvo šilta ar miela). Tačiau istorijai įsibėgėjus kalba, pasakojimo būdas bei vaizduojamas laikmetis jau nebestebino, o žavėjo gyvumu, seniai pamirštomis tradicijomis bei manieromis. Buvo įdomu susipažinti su to meto socialine santvarka, pažiūromis, moters padėtimi ir bei nors trumpai žvilgtelti į išpuoselėtus salonus bei manieringus jų šeimininkus. Pakerėjo ir knygos kalba - labai graži ir lyriška, taisyklinga, sena, išbaigta, be jokių pašalinių žodžių.

Romanas pasakoja paprastą, tačiau nebanalią meilės istoriją, užsimezgusią sename, atšiauriame dvare. Šiame akmeniniame rūme, paskendusiame prieblandoje, kur saulė niekada neišsklaido visų šešėlių bei neišvaiko dvaro vaiduoklių, veriasi labai jautrūs, netgi sentimentalūs jaunutės gubernantės Džeinės Eir ir jos šeimininko Ročesterio jausmai. Vaizduojama meilė bręsta pamažu: švelni simpatija išsivysto į stiprų ir nepetraukiamą dviejų žmonių ryšį. Autorė knygoje atskleidžia kaip kiekviena detalė, mintis, būdo savybė paskatina herojus vis labiau vienas prie kito prisirišti. Veikėjai bendrauja žvilgsniais, svajonėmis, be galo ilgais bei pompastiškais, tačiau intriguojančiais ir giliais dialogais. Man - tai viena gražiausių šios knygos dalių. Greta jų kaip išpažintis, kaip pasiaiškinimas skamba intymūs, atviri ir nuoširdūs herojų (ypač Džeinės) monologai, skleidžiasi jų meilės ilgesys, abejonės, kančios, taip pat džiaugsmas mylėti ir būti mylimam.

Ir vis dėl to, mane šis romanas sužavėjo ne viena gražiausių vadinama meilės istorija, o pagrindinės veikėjos charakteriu. Jis (kaip ir visi knygoje vaizduojami personažai) iki skausmo tikroviškas, netobulas, neidealizuojamas ir dėl to tik dar patrauklesnis. Džeinė Eir - aštuoniolikmetė mergina, bet atrodo, apie gyvenimą ji pažįsta geriau nei dažnas vyresnis asmuo, labai gerai suvokia ko nori ir ko gali tikėtis iš gyvenimo. Jos neįveikiama stiprybė, intelektas, moralinių įsitikinimų tvirtumas, nepriklausomybė stulbina ir pakeri. Knygoje visa, kuo ji tiki, išbandoma pačiu skaudžiausiu būdu, bet ji nepalūžta, drąsiai priima itin sudėtingus sprendimus. Intensyvūs herojės vidiniai monologai atskleidžia nuolatinę jos širdies troškimų bei proto priešpriešą, vainikuoja savigarbos bei sąžinės pergalę prieš lengvai pasiekiamą nerūpestingą, bet neteisingą gyvenimą. Tokie stiprūs ir nepriklausomi moters paveikslai dažnai apsigyvena šių laikų literatūroje, o sutikti kažką panašaus XIX amžiaus romane tikrai nesitikėjau. Dėl to sutinku su kritikais vadinančiais šią knygą neužmirštama ir nemirštančia klasika.

"Džeinė Eir" vadinama autobiografiškiausia Charlotte Bronte knyga, galbūt dėl to ji tokia nuoširdi, tikra ir moteriška. Ši knyga išleista 1847 m. sulaukė ne vienos ekranizacijos. Prisipažinsiu, nei vienos iš jų skaitydama knygą nebuvau mačiusi (galbūt tai leido taip džiaugtis šia knyga, su nekantrumu stebėti jos veiksmo posūkius), bet, užvertusi paskutinį puslapį, labai noriu susipažinti su Džeine Eir kine. Tik va, tų ekranizacijų tiek, kad net nežinau nuo kurios pradėti...

"Donoras" - pirmoji T. Gerritsen knyga iš medicininių trilerių serijos. Pirmoji knyga po jos sprendimo nutraukti savo gydytojos karjerą ir atsidėti tik rašymui. Ir tai labai jaučiasi. Smagu, kai žinai, kad kiekviena vėliau...

"Donoras" - pirmoji T. Gerritsen knyga iš medicininių trilerių serijos. Pirmoji knyga po jos sprendimo nutraukti savo gydytojos karjerą ir atsidėti tik rašymui. Ir tai labai jaučiasi. Smagu, kai žinai, kad kiekviena vėliau parašyta jos knyga - vis įdomesnė. Ir ji subrendo kaip rašytoja.

Šioje knygoje pagrindinio vaidmens vairą laikė ir visus vyrus vaikė - Abė. Gabi medicinos studentė, būsima širdies transplantacijos chirurgė. Kurios visa karjera ir asmeninis gyvenima pakimba ant plauko, kai jos pagalba donoro širdis atitenka ne turtingai poniai, o jaunam, pagal sąrašą širdies laukiančiam, vaikinui.

Knyga taip mane įtraukė į medicinos paslaptis, kad perskaičiau ją per vieną vakarą, negalėjau jos padėti kol nesužinosiu visos tiesos. Vieta, kuomet neištvėriau bei nubraukiau kelias ašaras, buvo sergančių ligonių aprašymai. Ar tikrai už pinigus galima nusipirkti viską? Net širdį? O laimę, sveikatą? Kaip reikia jaustis, kuomet matai mirštančius ligonius, laukiančius donoro? Gydytojų nesąžiningumą, turtuolius, manančius, kad jų bėdos pačios didžiausios. Ir svarbiausia, kuo vadovautis priimant tokius svarbius sprendimus - širdimi ar protu? Skaudžiausia, kad tokiose situacijose niekda nebus nei vilkas sotus, nei avis sveika.

Įtraukiau šį kūrinį į iššūkį, nes mėgstu gyvūnų tematiką knygose, o čia dar ir kalbama katino vardu, pamaniau, jog turėtų būti įdomu.

O, pasirodo, jog istorija yra suskaldyta į 2 visiškai skirtingus pasakojimus -...

Įtraukiau šį kūrinį į iššūkį, nes mėgstu gyvūnų tematiką knygose, o čia dar ir kalbama katino vardu, pamaniau, jog turėtų būti įdomu.

O, pasirodo, jog istorija yra suskaldyta į 2 visiškai skirtingus pasakojimus - katino Murklio autobiografiją ir kapelmeisterio Johaneso biografijos fragmentus. Šios dvi siužetinės linijos tiesiogine prasme yra supintos, sumazgytos į vieną. Reikėjo priprasti prie tokio stiliaus. Atrodo, skaitai apie katino vaikystę, staiga, viduryje sakinio pereinama į dvaro peripetijas, taipogi kažkur vidury kažkieno pasakojimo. Turi gerai įsiskaityti, kol supranti, apie ką kalbama ir kas vyksta. Tada po kiek laiko grįžtama į nutrauktą Murklio sakinį, vėl turi prisiminti, apie ką kalbėta. Sakyčiau, netgi sunkoka, teko pavargti, ilgai skaitėsi.



Kūrinyje mažai tiesioginės kalbos, dažni ilgi monologai, apmąstymai, filosofinės krypties svaičiojimai (taip, svaičiojimai, katino filosofijos apie gyvenimą vietomis kitaip nepavadinsi). Autorius puikiai žaidžia istorijų veikėjų priešingybėmis, kaip ir minėta anotacijoje, išpuikęs katinas (tarp kitko, katiniškas požiūris atskleistas tiesiog idealiai) yra visiška opozicija Johanesui, kuris atsiskleidžia kaip jautri, meniškos sielos, nesavanaudiška asmenybė.



Nepaisant teksto sudėtingumo, kūrinys yra vertingas. Atskleidžiamos žmogiškosios ydos, įvairios problemos tiek mūsų pasaulyje, tiek gyvūnų, įvairūs apmąstymai yra verti dėmesio. Buvo ir juokingų situacijų, ypač iš Murklio gyvenimo, kurios kėlė šypseną, nes per tiek laiko, kai parašytas šis kūrinys, kai kurie dalykai visiškai nepakito pasaulyje :)



Kita vertus, labai akis badė vertimas. Galima atleisti keletą ne taip parašytų žodžių, nepadėtus kablelius, praleistas raides, jei tai nepasitaiko dažnai. Bet šiame leidime jų pilna... Jau baigiant skaityti, net pyktis pradėjo imti, susidarė įspūdis, jog buvo labai skubėta versti ir rašyti, nes jau tokios durnos klaidos padarytos, kad baisu. Norėtųsi atsakingesnio leidėjų požiūrio, nesuvokiu, kaip galima buvo nematyti šitokio kiekio klaidų.



Na, bet vertinu kūrinį, o ne vertimą :) Taigi, drąsiai rašau 9/10. Nors ir turėjau sunkumų, bet įveikiau Murklį ir džiaugiuosi dėl to. Šovė mintis, kad stilius, nepaisant siužeto nutrūkimų, šiek tiek primena "Meistrą ir Margaritą". Na, bet gal čia tik man taip :)

Tai knyga apie vienuolę Mariją Chesus de Agredą, kuri, pasakojama, stebuklingu būdu sugebėdavusi vienu metu būti savo vienuolyne ir Naujojoje Meksikoje.Tai pasakojimas apie netikėjimą ir šventumą, balansuojantį ant realybės...

Tai knyga apie vienuolę Mariją Chesus de Agredą, kuri, pasakojama, stebuklingu būdu sugebėdavusi vienu metu būti savo vienuolyne ir Naujojoje Meksikoje.Tai pasakojimas apie netikėjimą ir šventumą, balansuojantį ant realybės ir mistikos ribos, kur klausimų daug daugiau negu atsakymų. Knygą skaityti nenuobodu. Labai suintriguoja knygos pabaiga, kur sakoma, kad: "... ši knyga į tavo rankas pakliūvo irgi neatsitiktinai". Verčia susimąstyti.

Knygoje aprašoma Čikagos visuomenė, kuri susiskaidžiusi į penkis luomus:

Teisuolių, Nuolankiųjų, Bebaimių, Taikingųjų ir Eruditų. Šie žmonių luomai nepasidalina valdžios ir bando vieni kitus nuversti. Kiekvienais metais...

Knygoje aprašoma Čikagos visuomenė, kuri susiskaidžiusi į penkis luomus:

Teisuolių, Nuolankiųjų, Bebaimių, Taikingųjų ir Eruditų. Šie žmonių luomai nepasidalina valdžios ir bando vieni kitus nuversti. Kiekvienais metais per Pasirinkimo ceremoniją, šešiolikmečiai turi priimti sprendimą kurį luomą rinksis. Pagrindinė herojė Beatričė, gyvenanti su tėvais Nuolankiaisiais, dvejoja, ar likti su Nuolankiaisiais ar paklusti širdies balsui ir pereiti į kitą luomą. Knygoje daug fantastikos elementų. Dėmesį patraukia luomuose galiojančios taisyklės, kurių privalu laikytis. Pvz. nuolankieji atsistoti prie veidrodžio gali tik kartą per tris mėnesius, ir tai tam tikrą dieną. Nuolankieji nešvenčia gimtadienių. Jie santūrūs, kuklūs, pilki, nesavanaudžiai ir nusižeminę. Bebaimiai - nutrūktgalviai, žmonės be kompleksų. Jie išsiskiriai iš kitų drąsia išvaizda - prisivėrę auskarų, išsitatuiravę ir apsirengę juodai. Jų tikslas - saugoti miestą juosiančią tvorą. Bebaimių uždavinys - įveikti savo baimes. Eruditai - žinių ištroškę, išsilavinę žmonės, kurie tarpusavy aptarinėja knygas, spaudos naujienas. Jie - išradėjai ir tuo naudojasi.Taikingųjų luomui priklauso draugiški, nekonfliktuojantys asmenys. Teisuoliai - vertinantys teisingumą. Beatričė ceremonijos metu yra testuojama, siekiant išsiaiškinti, kuriam ji luomui yra tinkama. Testo rezultatai nelaukti ir pavojingi....Beatričė gali rinktis iš trijų luomų: Nuolankieji, Bebaimiai ir Eruditai....Beatričė turi po lygiai tiek Nuolankių, tiek Bebaimių ir Eruditų bruožų. Tai reiškiai - ji Divergentė...Testuotoja prasitaria, kad to niekam negalima pasakoti. Divergencija yra nepaprastai pavojinga...Beatričė pasirenka Bebaimių luomą. Iš tikrųjų truputį nusivyliau tokiu herojės pasirinkimu. Bebaimiai - drąsūs ir labai žiaurūs, kovojantys tarpusavyje, galintys vienas kitą nužudyti vardan to, kad įrodyt savo drąsą ir tapti vienu iš lyderių. Man šioje knygoje buvo per daug žiaurumo. Siužetas neįtraukė. Labai nusivyliau, nes tikėjausi panašaus siužeto į "Bado žaidynės'', kurios man labai patiko. Sakyčiau knyga paaugliams, bet per daug žiauri, nesiūlyčiau skaityti. Kažko pritrūko...

Ši knyga neišvengiamai priverčia susimątyti, tai kas gi tas tikėjimas, religija ir Dievas? Kokią didelę vietą šie dalykai užima mūsų visų gyvenimuose ir visai nesvarbu, ar tu esi karštai tikintis ar ateistas. Visi turime...

Ši knyga neišvengiamai priverčia susimątyti, tai kas gi tas tikėjimas, religija ir Dievas? Kokią didelę vietą šie dalykai užima mūsų visų gyvenimuose ir visai nesvarbu, ar tu esi karštai tikintis ar ateistas. Visi turime tvirtą nusistatymą - tikime mes ar ne. Autorė "įmeta" pagrindinius knygos herojus (netikinčius) tiesiai Dievui į glėbį, o mes skaitydami stebime, kaip jie su tuo susidoroja. Nemanau, kad tai pati stipriausia J. Picoult knyga, tačiau pasakojimas pateiktas gana įdomiai, o ta religinė tematika rutuliojama lygiagrečiai su skyrybų procesu bei (žinoma!) teismu, kurio tikslas nustatyti, kuris iš tėvų užtikrintų Vilčiai saugesnį bei geresnį gyvenimą.

Skubėdami praleidžiam gražiausias gyvenimo akimirkas.Gyvenimas skubant,tampa paviršutiniškas. Visi dalykai,kurie sieja mus ir padaro gyvenimą vertą gyvent-šeima,bendruomenė,draugystė-reikalauja vienintelio dalyko,kurio niekad...

Skubėdami praleidžiam gražiausias gyvenimo akimirkas.Gyvenimas skubant,tampa paviršutiniškas. Visi dalykai,kurie sieja mus ir padaro gyvenimą vertą gyvent-šeima,bendruomenė,draugystė-reikalauja vienintelio dalyko,kurio niekad neturim-laiko. Neturim laiko ramiai pavalgyt,stebėt žaidžiančius vaikus ir ...gyvent... Lekiam per gyvenimą genami skubos ir įsitempę....Tačiau jau vis daugiau žmonių buriasi į "lėtumo" judėjimą ir keičia savo gyvenimus.... Skaityk ir mąstyk.Lėtai.

...kad neišmestų manęs iš važiuojančio traukinio, greitai greitai sumetu kelis sakinius apie pačią ploniausią knygą iš mano sąrašo - Bardo Bidlio pasakas (The Tales of Beedle the Bard by J.K.Rowling). Lietuviškas leidimas...

...kad neišmestų manęs iš važiuojančio traukinio, greitai greitai sumetu kelis sakinius apie pačią ploniausią knygą iš mano sąrašo - Bardo Bidlio pasakas (The Tales of Beedle the Bard by J.K.Rowling). Lietuviškas leidimas kažkodėl išvadintas poringėmis. Įmantru, bet manęs nežavi. Neaišku man, kodėl paprastą tales reikia versti poringėmis. Na bet whatever - aš gražiai suskaičiau anglišką.

Knygoje penkios pasakos, kurias burtininkai seka savo vaikams prieš miegą - apie šokinėjantį puodą, apie laimės šaltinį, apie gaurais apžėlusią širdį, apie Biškelę Kiškelę (ar Briušelę Triušelę) ir braškantį kelmą... Ir pati svarbiausia pasaka - pasaka apie tris brolius ir Mirties dovanas. Čia, šioje pasakoje nepasakoje - užuomazgos visos Hario Poterio istorijos.

Šiose pasakose, kaip ir mūsų, žmonių pasakose - išmintys, pamokymai, patarimai: apie meilę ir nemeilę, apie laimę ir nelaimę, apie atjautimą, apie valdžią, apie neteisybes ir atpildus, ir apie tai, ar galima nugalėti mirtį. Nors ne, pati pasaka neatskleidžia, ar galima nugalėti - čia jau reiktų skaityti HP.

Pastaba dėl Biškelės Kiškelės (Briušelės Triušelės) - nežinau, kaip yra lietuviškame leidime. Čia mano vertimas.

Pastaba apie poringes - man daug kas nepatinka HP serijos vertimuose į lietuvių kalbą.

Pastaba dėl knygos didumo - o storąsias skaitysim vasarą, matyt.

Atkreipti šiuolaikinės visuomenės dėmesį į realizuojamos prekės privalumus darosi vis sunkiau. Tad pardavėjai pasakoja istorijas. Tačiau pirkėjas patikės tik tada, kada istorija bus papasakota teisingai. Geri pardavėjai...

Atkreipti šiuolaikinės visuomenės dėmesį į realizuojamos prekės privalumus darosi vis sunkiau. Tad pardavėjai pasakoja istorijas. Tačiau pirkėjas patikės tik tada, kada istorija bus papasakota teisingai. Geri pardavėjai nepasakoja apie naudą ar funkcionalumą. Jie tiesiog pasakoja gerą istoriją, kuria pirkėjas patiki, nežiūrint į tai, ar ji pagrįsta faktais ar ne. Pasaulyje, kuriame gali rinktis, tačiau tiesiog nerandi laiko skirti reikalingo daikto paieškoms, pardavėjas su savo gera istorija paskatina pasirinkti būtent tą prekę. Tačiau pardavėjui nepavyks parduoti prekės, jei istorija klaidinga ir yra sukčiaujama. Tad Godino rinkodaros atstovai pasakoja vieną istoriją po kitos.

Štai ir visa knygos anotacija.

Tiesą sakant, tikrai tikėjausi rasti šio autoriaus knygoje daug daugiau. Dabar per visą knygą tempiama viena mintis, kuriai sutalpinti išties užtektų gero puslapio. Čia nerasite patarimų kaip ir ką padaryti. Tiesiog ideologinė medžiaga, verčianti pamąstyti ar teisingai parduodate savo produktą ar paslaugą. Ir tik tiek...