Roma. Garsi, didinga ir nepamirštama. Ji tarsi traukos centras, į kurį tiesiog traukte traukia. Ir kogi ten ieškome, ko tikimės? Galybės ar neatmenamų laikų dvasios? Matyt, ten keliaujame tikėdami, jog kažkada jai suteiktas...

Roma. Garsi, didinga ir nepamirštama. Ji tarsi traukos centras, į kurį tiesiog traukte traukia. Ir kogi ten ieškome, ko tikimės? Galybės ar neatmenamų laikų dvasios? Matyt, ten keliaujame tikėdami, jog kažkada jai suteiktas epitetas Amžinoji tokia ir yra. Ieškome to, ką kažkada joje rado jos kūrėjai, gyventojai ir atvykėliai. Patyrusi daugybę negandų, sunkumų ir išbandymų ji vis sugebėjo pakilti. Sugebėjo kaskart užburti ir pašaukti keliaujančius. O kaipgi nukeliauti ten, kur Romos Respublika išgyvena paskutiniuosius gyvavimo metus? Kaip išgirsti ir patirti tai, ką jautė anuomet ten gyvenusieji, valdžiusieji ir kūrusieji? Atradau būdą ir noriu Jums jį rekomenduoti.

Tereikia į rankas paimti garsiosios australų autorės C. McCullough knygą "Pirmasis Romoje". Tai pirmoji knyga iš serijos skirtos Romos istorijai. Pirmoji knyga tiesiog prikaustė mano dėmesį, įtraukė į įvykių sūkurį ir pasėjo manyje norą įveikti visą šią knygų seriją. Bet luktelkit. Pradėkime nuo pirmosios dalies. Tad štai.

"Pirmasis Romoje" - įspūdingo storio knyga, bet tiesiog to nepajunti, kai versdamas puslapį po puslapio patenki į laikus, kai politinėje Romos arenoje ryškėja garsaus karvedžio Gajaus Marijaus asmenybė, o šalia ir Liucijaus Kornelijaus Sulos portretas. Knygoje šalia šių į Romos istoriją įėjusių garsių karvedžių ir politikų gyvenimo istorijų randame ir kasdienio gyvenimo smulkmenų. Knygoje autorė stengiasi perteikti tų laikų gyvenimo detales, taip padėdama skaitytojui susikurti vaizdinį, kokia buvo Romos imperija. Ši istorija pilna tikrovės vaizdų ir į istoriją patekusių momentų. Tad drąsiai galiu teigti, jog autorė savo skaitytojams padovanojo galimybę susipažinti su Romos imperija, jos politine ir karine politika ir socialiniu gyvenimu.

Šią knygą drąsiai galiu rekomenduoti kitiems. Ji paliko man didžiulį įspūdį ir pateko į geriausių mano skaitytų knygų sąrašą. Ir tik patvirtino mintį, jog visais laikais ir visame pasaulyje yra dalis žmonių, kuriems valdžios troškimas yra pagrindinis tikslas ir jie jo siekia visomis įmanomis, o kartais ir neįmanomomis priemonėmis.

Pagrindinė veikėja - Dina, tai moteris - demonė, tamsioji paslaptis, egoizmo sumaištis ir tvirta uola. Dinos pasaulis prasidėjo žiauriu vaikystės nutiku, kuris persekioja visą gyvenimą. Tas nutikimas ją persekioja kaip ir...

Pagrindinė veikėja - Dina, tai moteris - demonė, tamsioji paslaptis, egoizmo sumaištis ir tvirta uola. Dinos pasaulis prasidėjo žiauriu vaikystės nutiku, kuris persekioja visą gyvenimą. Tas nutikimas ją persekioja kaip ir mirusios sielos, kaip ir Senasis Testamentas.

Pradėjus skaityti šia knygą, ateina noras ją numesti į šoną, po to lyg ir užsikabini, bet po penkiasdešimt puslapių ir vėl sunku skaityti...

Devyniolikto amžiaus Norvegija. Dina turėjo gimti berniuku, tačiau gimė per daug tvirta moterimi, kuri gimdama neturėjo savo balso, tačiau augdama jį išsikovojo, kaip iš pirmo žvilgsnio matomais, žiauriais būdais. Dina kaip žiaurus sužeistas žveris, kuris vis bando išsivaduoti iš visokių spąstų: vyro, laikmečio, kitų nuomonės, moters - ūkininkės, verslininkės nuvertinimui... Ši moteris nemoka parodyti savo jausmų, savo meilės, o tik gaivilišką aistrą, grubumą, storžieviškumą... Jos net išvaizda nemoteriška: tvirta, aukšta šiaurietė, kurios plaukai, rankos, pėdos, pirštai, apsirengimo stilius nei iš tolo neprimena gležną moterį.

Nors Dina yra ir moteris, kuriai reikia visko arba nieko, kuri myli, kuri savotiškai rūpinasi savo artimaisiais ir kovoja už neteisybę...

Turbūt visi puikiai žino ne vienerius metus rodytą serialą "Gossip Girl" arba lietuviškai - "Liežuvautoja". Dabar labai populiaru kurti filmus ir serialus būtent pagal knygas. Cecily von Ziegesar parašė knygą, kuri parodė Niu...

Turbūt visi puikiai žino ne vienerius metus rodytą serialą "Gossip Girl" arba lietuviškai - "Liežuvautoja". Dabar labai populiaru kurti filmus ir serialus būtent pagal knygas. Cecily von Ziegesar parašė knygą, kuri parodė Niu Jorko gyventojų skirtumus tarp turtingų tėvelių vaikų ir neturtingųjų.

Veiksmas sukasi aplink 7 labai skirtingus jaunuolius. Vieni iš jų menininkai, kiti turtuoliai žolės mėgėjai, mamyčių dukrelės, mergina, norinti pritapti ir kiti, skirtingomis savybėmis išsiskiriantys jaunuoliai, kurių gyvenimuose svarbiausi dalykai yra vakarėliai, garbė, universitetai, populiarumas ir gera nuotaika.

Knyga aprašo ne vieną veikėją, bet jie visi tarpusavyje susiję, nors vieni iš jų turtuoliai, kiti ne. Tai lyg serialo papildas, vietos, kurios buvo neparodytos ekrane. Kitaip nei seriale, knygoje veiksmas vyksta labai lėtai. Jeigu lyginti su serijomis, tai viena "Liežuvautojos" knygos dalis atitiktų kone visą 42 minučių ilgio seriją.

Kad būtų įdomiau, autorė sugalvojo tokį dalyką, kaip "Liežuvautojos" internetinis puslapis, kur viena mergina aprašinėjo kiekvieną turtuolių judesį, kiekvieną skandalą ir vakarėlį. Ko gero šis dalykas ir lėmė serialo atsiradimą. Skaitant šiuos intarpus, buvo galima ne kartą nusijuokti, tai buvo lyg atgaiva nuo visų įvykių.

Knygoje keliami klausimai: kaip išlikti populiariu? Kaip tapti geresniu už kitą? Kaip įstoti į universitetą, apie kurį svajojai nuo mažens? Kaip būti geru autoritetu ir pavyzdžiu neturtingiesiems.

Man itin patiko, jog autorė, norėdama parodyti turtingųjų ir ne skirtumus, nusprendė "supiršti" du, skirtingos klasės atstovus. Tai lyg norėjimas parodyti žmonėms, kad tokie dalykai, kaip socialiniai sluoksniai nebeegzistuoja.

Skaičiau ne vieną "Liežuvautojos" serijos dalį. Nors man ir nelabai patiko, rekomenduočiau kiek jaunesnioms merginoms 13-15 metų. Man asmeniškai labiau serialas patiko, nors taip pati draudžiu sakyti (Pagrindinė mano taisyklė: niekada nežiūrėk filmų, neperskaitęs knygos). Ši Taisyklė nevisai galioja šiam atvejui, nes ši knyga tai buvo lyg viena "Gossip Girl" serija.

Tai istorija apie moters gyvenimą, meilę ir pražūtį. Ana - garsi aukštuomenės ponia, aktyviai dalyvaujanti visuomenės veikloje, turi, rodos, laimingą šeimą - vyrą ir sūnų. Visą jos gyvenimą apverčia netikėtai...

Tai istorija apie moters gyvenimą, meilę ir pražūtį. Ana - garsi aukštuomenės ponia, aktyviai dalyvaujanti visuomenės veikloje, turi, rodos, laimingą šeimą - vyrą ir sūnų. Visą jos gyvenimą apverčia netikėtai pasirodęs ir Aną įsimylėjęs vyrukas - Vronskis.

Istorija šiomis dienomis atrodo galbūt per daug dramatiška, nes šiais laikai jau nieko nebestebina besiskiriančios šeimos, moterys susiradusios kitus vyrus ir paliekančios šeimas, tačiau aprašomais laikais tai buvo retas ir skandalingas įvykis, ir dažnai taip pasielgę žmonės būdavo pasmerkiami visuomenės. Galbūt dėl to, kad Ana tiek daug paaukojo dėl savo meilės , galbūt dėl visuomenės reakcijos, ji negali džiaugtis savo atrasta meile ir pajusti laimę. Baimė, pavydas, paranoja tampa jos kompanionu ir griauna santykius su naujuoju mylimuoju.

Mano, kai šiuolaikinio žmogaus akimis, dažnai Anos veiksmai atrodo kvaili, nepateisinami ir per daug dramatizuoti, bet iš tiesų nežinau kaip aš jausčiausi ar reaguočiau, jeigu gyvenčiau tais laikais.



Pati knyga man patiko, įtraukė ir greitai perskaičiau, ne veltui romanas tapo klasika. Bet kokiu atveju, nesvarbu ar pritari heroju elgesiui ar ne, įdomu žiūrėti kur nuves juos gyvenimas

Knyga intriguojančiu pavadinimu, mielu viršeliu visai netikėtai pateko į mano rankas. Autorė - lietuvė. Beja, tai jau nebe pirma lietuvė autorė, kurios knygas teko skaityti. Anksčiau - nebuvo kas paskaito ar bent jau man į...

Knyga intriguojančiu pavadinimu, mielu viršeliu visai netikėtai pateko į mano rankas. Autorė - lietuvė. Beja, tai jau nebe pirma lietuvė autorė, kurios knygas teko skaityti. Anksčiau - nebuvo kas paskaito ar bent jau man į rankas nepakliūdavo. Tai graži, paslaptinga studentės Aurelijos ir mįslingo jaunuolio Iljos meilės istorija, traukte traukia sekti autorės vedžiojamais labirintais. Siūlau paskaityti ne tik jaunimui, bet ir kitiems knygų mylėtojams. Patikėkite, tikrai patiks.

Knyga, kurios pavadinimas pristato bjaurius žmones, pasideda bjauriu pirmu sakiniu. Visi tai pastebi. Bet Scott Westerfield "Bjaurūs" -antiutopinė knyga paaugliams. Gražių žmonių visuomenė, karinis parengimas, kova už...

Knyga, kurios pavadinimas pristato bjaurius žmones, pasideda bjauriu pirmu sakiniu. Visi tai pastebi. Bet Scott Westerfield "Bjaurūs" -antiutopinė knyga paaugliams. Gražių žmonių visuomenė, karinis parengimas, kova už ekologiją ir pasakojimas trečiu asmeniu yra ryškiausi jos bruožai, išsiskiriantys šį romaną iš kitų antiutopijos žanro knygų.



Mažų miestų-valstybių gyventojai vos sulaukę šešiolikos, pasidaro plastinę operaciją, kad supanašėtų su grožio standartu. Gražuolių miestuose žmonių amžių matuoja šie pasikeitimai, o visi paaugliai, dar per jauni tapti "gražiais" - atskirti bjaurių mieste už upės. Tokią sutinkame ir pagrindinę knygos veikėją Talę, kurios svajonė kuo greičiau tapti gražia. Kai jos geriausias draugas, sulaukęs šešiolikos persikelia į gražuolių miestą, mergina susidraugauja su jauna maištautoja Šeila, kuri priešingai, nei pagrindinė veikėja, visai nenori operacijos. Jos planuose - pabėgimas į gamtą, kur gyvena daugiau tokių maištautojų. Talei tenka pasirinkti tarp dviejų nesuderinamų ideologijų, draugų, mylimųjų, o kur dar smegenis susukančios technologijos ir įdiegtas auklėjimas. Kelionė, veiksmas, jausmai derinami knygoje kartu su citatomis apie grožį, žaidimu žodžiais gražus- bjaurus ir amžinu klausimu - kaip pasirinkti teisingai?

Labai taikliai parinktas pavadinimas. Kai herojė pamatė savo pašto dėžutėje skelbimą apie dingusį vaiką, turbūt daug kartų žvelgė į nuotrauką, nes tas vaikas buvo kaip du vandens lašai panašus į jos įvaikintą...

Labai taikliai parinktas pavadinimas. Kai herojė pamatė savo pašto dėžutėje skelbimą apie dingusį vaiką, turbūt daug kartų žvelgė į nuotrauką, nes tas vaikas buvo kaip du vandens lašai panašus į jos įvaikintą berniuką. Ji pradeda aiškintis, kas vyksta, ir viena staigmena veja kitą. Paaiškėja daug dalykų - vaikas tas pats, jis tikrai buvo pagrobtas. Ir ne šiaip - jo pagrobimą inscenizavo motina su meilužiu. Ir dėl ko - dėl pinigų. Veliau su juo susipyksta ir galiausiai nužudyta vaiko akivaizdoje. Ir čia toli gražu ne viskas.

Autorė piešia daug paveikslų - įmotės, tikros motinos ir tėvo, meilužio. Visų elgesys skirtingas, tačiau visus juos sieja vaikas. Pasibaisėjau motina - kokiai žiauriai arba ne viso proto reikia būti, kad pagrobtum savo vaiką ir dar reikalautum išpirkos? O įmotė šaunuolė - kantri, stipri išdidi ir kartu atlaidi.

Knyga kupina įtampos. Norisi kuo greičiau perskaityti, bet kartu ir šiurpu - kokią baisybę ar neteisybę autorė mestels. Ir kaip iš situacijos suksis knygos veikėjai. Manau, kad skaityčiau dar kartą.

D. Lehane knygą "Kuždesių sala" nusprendžiau perskaityti, nes visuomet mėgau psichologinius, įtraukiančius, kupinus paslapties ir subtilios intrigos literatūros kūrinius. Būtent toks man ir pasirodė šis romanas.

Veiksmas...

D. Lehane knygą "Kuždesių sala" nusprendžiau perskaityti, nes visuomet mėgau psichologinius, įtraukiančius, kupinus paslapties ir subtilios intrigos literatūros kūrinius. Būtent toks man ir pasirodė šis romanas.

Veiksmas vyksta 1954-aisiais metais nuošalioje saloje, kurioje įsikūrusi psichiatrijos ligoninė. Paslaptingu ir niekam nesuprantamu būdu iš savo palatos dingsta viena pacientė, vardu Reičelė Solando, ir du pareigūnai atvyksta tirti šio itin keisto įvykio.

Dingusi pacientė palieka, rodos, tik jai suprantamą skaičių kombinaciją - kodą, kurią minėti pareigūnai bando iššifruoti. Benarpliojant Reičelės Solando dingimą, salą užklumpa itin didelė audra, tačiau nepaisant to, tyrėjai toliau tiria šį iki šiol niekam neregėtą atvejį.

Nenorėdama atskleisti visos knygos esmės, kuri yra itin intriguojanti, tolesnių siužeto vingių nenorėčiau pasakoti, tačiau galiu pasakyti, kad knygos pabaiga man buvo labai netikėta ir be galo įdomi. Knygoje išlaikoma įtampa ir intriga, nes perskaičius vieną skyrių, tuoj pat norisi eiti prie kito. Nors atrodo, jog viena ar kita situacija jau išspręsta, išaiškėja naujų faktų, kurie visą siužetą pasuka kitu kampu.

Ši knyga tikrai įtraukia ir, kaip ir rašoma knygos viršelyje, nepavyksta "padėti šios knygos į šalį".

Dovilė

P.S. Atsiprašau už klaidą, kurią įvėliau knygos pavadinime, kuomet sudarinėjau savo knygų sąrašą :)

Vos tik baigusi skaityti "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį", supratau, kad Herbjørg Wassmo Dinos trilogijos aprašymas, sukels tiek pat daug vargo, kiek jos skaitymas sukėlė malonumo. Įdomiai ir nebanaliai papasakoti, apie tokius...

Vos tik baigusi skaityti "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį", supratau, kad Herbjørg Wassmo Dinos trilogijos aprašymas, sukels tiek pat daug vargo, kiek jos skaitymas sukėlė malonumo. Įdomiai ir nebanaliai papasakoti, apie tokius žinomus ir daugelio mėgiamus kūrinius, tikrai labai sudėtinga, todėl, dėl šios priežasties, ir nesistengsiu išradinėti dviračio.

Nors "Dinos knygą" esu perskaičiusi jau anksčiau, bet aprašant kitas jos dalis, neišvengiamai reikia paminėti ir ją. "Dinos knyga", "Laimės sūnus" ir "Karnos kraitis" pasakoja trijų kartų šeimos gyvenimo istoriją. Pirmiausia Dinos, paskui jos sūnaus Benjamino, o galiausiai jos anūkės Karnos. Visose trijose dalyse labai smarkiai dominuoja Dina. Nors knygoje "Laimės sūnus" ne tiek daug tiesiogiai, bet ji visuomet pagrindinių herojų mintyse ir širdyse. Net būdama toli nuo visų, ji sugeba daryti įtaką herojų gyvenimams.

Kas gi toji Dina? Klausimas tikrai ne iš lengvųjų. Dinoje telpa viskas: ir visa pasaulio stiprybė, bet tuo pačiu ir silpnybė, ir visas pasaulio žiaurumas, bet tuo pačiu ir begalinis švelnumas, ir visas pasaulio atsidavimas, bet tuo pačiu ir begėdiška išdavystė. Mano nuomone, Dina yra labiausiai į kraštutinumus linkusi, emociškai stipriausia ir didžiausią simpatiją man sukėlusi, kada nors mano skaitytos knygos herojė. Ko gero, neveltui Herbjørg Wassmo yra liaupsinama už stiprių moteriškų charakterių kūrimą. Kaip priešprieša jai pastatytas sūnus Benjaminas, kuris šiek tiek per daug nesubrendęs, šiek tiek per daug neapsisprendęs ir dėl savo bėdų kaltinantis tik Diną.

Kaip dar vieną bendrą reiškinį, jungiantį visas trilogijos dalis, reikėtų paminėti vaikystėje patirtas pagrindinių herojų psichologines traumas. Vaikystėje per Dinos neatsargumą žūsta jos motina, Benjaminas tampa motinos įvykdytos žmogžudystės liudininku, gimdymo metu miršta Karnos motina, o pati Karna kenčia nuo epilepsijos. Šios herojų patirtys persekioja juos visą gyvenimą ir tai iš dalies lemia, kai kuriuos svarbus veiksmus jų gyvenimuose.

Apskritai, man sunku žodžiais nupasakoti, kokius išgyvenimus ir jausmus sukėlė ši trilogija. Tai kūrinys, kuris pilnas beprotiškos stiprybės ir silpnybės tuo pačiu metu. Tai kūrinys, kuriame herojai myli, neapkenčia, išduoda, siekia, nepasiekia, praranda, nori, bet nemoka, negali, nesugeba būti laimingi. Nesinori jo vadinti liūdnu ar šaltu, bet ledo jame pakankamai.



Žydrūnė

Romualdas Granauskas visuomet stebino savo kūrinių forma: "Jaučio aukojimas" parašytas trimis sakiniais, "Kai reikės nebebūti" - biografinio pobūdžio romanas apie auginto šuns likimą. Biografinės tendencijos tęsiamos ir...

Romualdas Granauskas visuomet stebino savo kūrinių forma: "Jaučio aukojimas" parašytas trimis sakiniais, "Kai reikės nebebūti" - biografinio pobūdžio romanas apie auginto šuns likimą. Biografinės tendencijos tęsiamos ir kūrinyje "Trys vienatvės". Tačiau skaitytojas ir vėl nustebinamas pasirinkta novelių romano forma - knygoje 10 dalių, iš kurių pirmoji tarsi įžanga, tada seka aštuoni epizodai iš įvairių gyvenimo kelio atkarpų, galiausiai knyga karūnuojama nebebiografiniu apsakymu "Trys vienatvės".

Regis, vienas iš veiksnių, lėmusių autoriaus kūrybos poslinkį link savo paties gyvenimo apmąstymo ir įprasminimo, tai bėgantys metai. Knyga ir prasideda pasakotojo-autoriaus mintimis apie gimtadienius. "Be to, ir tas gimtadienis kaip gaidžio - kažkoks dvigubas: pagal metrikus - balandžio, pagal motinos žodžius - kovo mėnuo" (5 p.). Beje, šiemet Romualdui Granauskui jau sukako 74 metai.

Senatvės tema Granausko kūryboje nėra nauja, kaimą bei senolius nuolat galima aptikti jo novelėse. Tačiau pastaruosiuose kūriniuose vis labiau imama reflektuoti savo asmeninę senatvę - ligas, skausmus, gyvenimą tarp keturių sienų, draugų netektis.

Tiesa, didžioji dalis "Trijų vienatvių" yra apie vaikystės ir jaunystės metus. Galbūt tuo tarsi norima pabrėžti, jog vienatvė nėra išskirtinė seno žmogaus dvasios būsena. Augančiam vaikui norisi turėti draugų, norisi turėti mamą ir tėtį. Galų gale ją jausti gali ne vien žmonės - paskutinis apsakymas juk yra apie "...skurdų kiemą, seną varną, seną šunį ir seną žmogų" (7 p.).

Daug ką radau šioje knygoje - ne vien geriau pažinau patį autorių iš įvairių biografinių detalių, bet dar kartą pažvelgiau į Lietuvos istorijos vingius ir pabandžiau pasvarstyti kur tos lietuviškos vienatvės šaknys.



Romualdas Granauskas "Trys vienatvės" (2012 m.)