Ch. Bronte "Džeinė Eir" yra viena mylimiausių skaitytų istorijų, A. Bronte "Agnesė Grėj" pasirodė kitokia nei pirmoji, tačiau paliko malonų įspūdį (neskaitant to, kad siužetas gan greit užsimiršo), o pagaliau atėjo...

Ch. Bronte "Džeinė Eir" yra viena mylimiausių skaitytų istorijų, A. Bronte "Agnesė Grėj" pasirodė kitokia nei pirmoji, tačiau paliko malonų įspūdį (neskaitant to, kad siužetas gan greit užsimiršo), o pagaliau atėjo laikas susipažinti ir su trečiosios sesers - Emily- kūryba. Ir, nors jau seniau buvau girdėjusi, kad "Vėtrų kalnas"- visai kitokia knyga nei kad tos, kurias rašė kitos seserys, tačiau vis tiek nesitikėjau, kad ji bus būtent tokia, kokia yra.

Romanas pasakoja apie tai, kaip ramus Ernšo šeimos gyvenimas sudrumsčiamas, kai į namus šeimininkas parneša vaika- pamestinuką, juodbruvą. Jis pavadinamas Hitklifu ir auginamas apsuptas globėjo meile kartu su mylima įsesere Ketrina. Berniuko nekenčia tik įbrolis Hindlis. Vieną dieną Hitklifas namie tampa tik tarnu ir pastumdėliu, o Ketrina susipažįsta su kaimynystėje gyvenančiu išauklėtu ponaičiu Lintonu. Netikėtai Hitklifas dingsta, o po kiek laiko sugrįžęs jis turi tik vienintelį planą: atkeršyti ir sugriauti visų gyvenimus.

Ši knyga- absoliučiai neigiama. Nėra jokių veikėjų, kuriuos būtų galima vadinti teigiamais, kadangi kiekvienas personažas turi ydų, kurios trukdo jiems laimingai gyventi. Dialogai- pašaipūs, ironiški, pikti, pagiežingi, veikėjai tik kivirčijasi, trokšdami sukelti kitiems neigiamas emocijas, o galop, jie gal net ir nebemoka kitaip bendrauti, net į šilčiausius žodžius, maloniausią elgesį atsakoma šaltai, galvojama, kad galbūt tie, kurie rodo gražų dėmesį, tik šaiposi iš jų.. Neprisileisdami gerumo personažai į aplinką skleidžia visas įmanomas blogybes, o, verčiant puslapius, imama baimintis kiekvieno dviejų (bet kurių) veikėjų susidūrimo, nes aišku, kad ir vėl pasipils žiežirbos. Čia neišvysite gražios meilės istorijos kaip kad daug kas galėtų tikėtis, nors pabaiga, atskleisiu, išties šviesi ir pagaliau priverčianti nusišypsoti. Nes iki tol vyrauja vien tik niūri, slogi atmosfera, vien jau vieta- Vėtrų kalnas- tartum pranašauja, kad nieko pastovaus, gražaus čia nėra išlikę.

Be abejo, pagrindinis veikėjas Hitklifas- stiprus personažas, kuris savo charakterį išlaiko tokį patį iki pat pabaigos. Visiškai niekas, net didžiulė meilė nepriverčia jo keistis. Prieš jį nublanksta visi kiti veikėjai, bet tai nereiškia, kad jį palaikau. Jo įsitikinimai, gyvenimo būdas ir troškimai man visiškai nepriimtini. Ir ne tik jis, bet ir kiti personažai sukelia vien tik neigiamas emocijas, todėl giriu knygos autorę, kuri sugebėjo sukurti tokius įtaigius, pyktį sukeliančius veikėjus.

Pradžioje gan greitai įsitraukiau į siužetą, kuris stebino savo siužetu ir veikėjais, tačiau kuo toliau, tuo mažėjo motyvacija skaityti. Dažną klasikinę knygą ir taip skaitau lėčiau nei kokią šiuolaikinę, tad tai nebuvo priežastis, dėl kurios nebesinorėjo tęsti jos skaitymo. Galiu pagirti ir turtingą žodyną- tikiu, kad originalo kalba romaną skaityti būtų dar didesnis malonumas šiuo atžvilgiu. Tačiau manau, kad man tamsos šioje knygoje buvo tiesiog per daug. Esu liūdnų istorijų mėgėja, bet "Vėtrų kalnas" ne liūdesį man kėlė, o greičiau jau gailestį ir pyktį, kad būna tokių žmonių, kurie gadina ne tik savo, bet ir kitų gyvenimą.

Knygą rekomenduoju kiekvienam, kadangi tai verta perskaitymo knyga, galinti pasigirti stipriais veikėjų charakteriais ir netipine istorija.

Visuomet perskaičius klasikos kūrinį tampa labai aišku kodėl tas kūrinys tapo klasika. "Didieji lūkesčiai" - ne išimtis. Romano problematika šiandien ko gero ne mažiau aktuali nei Viktorijos epochoje. Noras būti išgirstu,...

Visuomet perskaičius klasikos kūrinį tampa labai aišku kodėl tas kūrinys tapo klasika. "Didieji lūkesčiai" - ne išimtis. Romano problematika šiandien ko gero ne mažiau aktuali nei Viktorijos epochoje. Noras būti išgirstu, pripažintu, pakilti į aukštesnį visuomenės sluoksnį, galų gale tapti kažkuo yra pažįstamas daugeliui. Tačiau vargu ar įmanoma paneigti savo tikrąją prigimtį, savo šaknis.

Pagrindinis romano veikėjas Pipas - skurdžiai gyvenantis vaikas, svajojantis tapti džentelmenu. Pipo svajonė išsipildo, tačiau nesuteikia jam nieko, ką jis manė turėsiąs tapęs džentelmenu. Atvirkščiai - jo lūkesčiai įvelia jį į grandinę nemalonumų. Galiausiai Pipas grįžta ten, kur viskas prasidėjo ir tik tuomet suvokia, kad noras tapti kažkuo užtemdė jam akis. Ar Dikensas norėjo pasakyti jog gimęs šliaužioti neskraidysi? Nežinau. Į šį klausimą galėtų atsakyti literatūrologai. O aš iš skaitytojos pusės galiu tik pagirti rašytoją už neįtikėtinai tikėtinus veikėjų portretus (išskyrus ponią Havišam, kurios neapykanta pasirodė kiek perdėta) bei įtraukiantį siužetą.

Pirmąjį "Tikslą" perskaičiau prieš gerus du metus ir nuo to laiko karts nuo karto perskaitydavau kokią knygą apie Apribojimų Teoriją (TOC), tačiau Antrąjį Tikslą kažkaip sugebėjau praleisti, nors jau seniai dulkėjo...

Pirmąjį "Tikslą" perskaičiau prieš gerus du metus ir nuo to laiko karts nuo karto perskaitydavau kokią knygą apie Apribojimų Teoriją (TOC), tačiau Antrąjį Tikslą kažkaip sugebėjau praleisti, nors jau seniai dulkėjo lentynoje, ir net Trečiąjį Tikslą jau buvau perskaitęs kur kas anksčiau. Prie knygos dar grįšiu, bet iš pradžių norėčiau trumpai papasakoti, kas, mano supratimu, yra Apribojimų Teorija:

Apribojimų Teorija

Mano supratimu, tai eilė įrankių, padedančių kryptingai spręsti įvairaus masto ir sudėtingumo problemas. Tai gali būti paprastos problemos, tokios kaip "Pirkti naują telefoną, ar ne? (senasis juk dar veikia..)" ir sudėtingos - pvz. "Kaip padaryti šį majonezo fabriką pelningu?".

Pavadinta ši teorija buvo taip todėl, kad, pasak jos autoriaus, bet kurios sistemos bendrąjį pralaidumą (o pralaidumas - tai greitis, kuriuo uždirbami pinigai per pvz. gaminamo produkto pardavimus) lemia didžiausias sistemos apribojimas (dažnai vadinamas "butelio kakliuku"), tiesiogiai lemiantis greitį, kuriuo įmonė juda link pagrindinio tikslo.

Tai nuolatinio tobulėjimo procesas, kadangi "pašalinus" apribojimą (kas nebūtinai yra teisingas veiksmas), visada atsiras kitas apribojimas. Ir tai yra nuostabu! (Sunku paaiškinti kodėl, bet perskaičius bent vieną knygą, tikrai bus aišku)

Knyga

Kuomet pradėjau skaityti šią, ketvirtąją mano knygų iššūkio knygą, supratau, kad ne be reikalo "Tikslai" sunumeruoti - ši knyga iš tiesų yra pirmosios tęsinys ir toliau nuosekliai plėtoja Apribojimų Teoriją. Šių žinių man labai trūko mėginant suprasti knygą "Tikslas 3″, o taip pat ir kelias kitas vėliau Eli Goldrato parašytas knygas.

Nors rašymo stiliumi ši knygą stipriai nusileidžia pirmąjam Tikslui (prie kurio plunksną prikišo Jeff Cox), TOC pradedantiesiems (tokiems kaip aš) ją perskaityti labai rekomenduoju. Šioje knygoje rasyte daugybę įdomių Konfliktų debesies pritaikymo pavyzdžių sprendžiant konfliktus tiek versle, tiek šeimoje, taip pat daug dėmesio skiriama Realios Dabarties bei Pažangios Ateities medžiams.

Gero skaitymo!

Tėvams ir mokytojams nuolat diskutuojant apie vaikų auklėjimo tendencijas ir svarstant, kiek suaugusieji privalo kištis į vaikų gyvenimą, kaip turėtų su jais bendrauti, William Golding filosofinis romanas-alegorija - puiki...

Tėvams ir mokytojams nuolat diskutuojant apie vaikų auklėjimo tendencijas ir svarstant, kiek suaugusieji privalo kištis į vaikų gyvenimą, kaip turėtų su jais bendrauti, William Golding filosofinis romanas-alegorija - puiki iliustracija, kas galėtų nutikti, jei vaikai taptų vieninteliais savo pasaulio šeimininkais.

Romano veiksmas užsimezga katastrofos šešėlyje. Nukritus lėktuvui gyvi lieka tik juo skridę berniukai. Saloje nėra nei vieno suaugusio žmogaus. Juk tai tobulas scenarijus?! Panašiai mąsto ir knygos personažai. Taigi susiklosčiusi situacija virsta žaidimu. Išrenkamas vadas, kuriam visi paklūsta: vos jam pūstelėjus į kiaukutą, berniukai suplūsta iš visų pakampių - tai signalas, jog genčiai reikia pasikalbėti.

Be abejonės, žaidimas vis rimtėja ir ima atsirasti taisyklės. Autorius meistriškai atskleidžia vaikų pasiskirstymą pareigomis, atsakomybės atsiradimą. Vyriausieji užima suaugusiųjų vietą ir rūpinasi mažesniaisiais. Nors ši situacija tėra autoriaus vaizduotės simuliakras, tačiau nesunku įsivaizduoti vaikus panašioje realybėje. Valdžia atitenka turinčiam daugiau patirties.

Berniukų bendruomenėje ryškūs kovos dėl valdžios ženklai. Atsiranda konkurencija tarp dviejų stipriausiųjų ir noras bet kokia kaina patraukti kitus savo pusėn. Šis vyriškas žaidimas peržengia bet kokias ribas. Varžymasis iliustruoja kovą tarp pareigos ir malonumo, žmogaus ir žvėries. Žinoma, dauguma renkasi malonumą, žaidimą ir tampa žvėrimis. Romano autorius vaizduoja žvėrišką žmogaus prigimtį, kuri prasiveržia atpažinusi tinkamas situacijas. Berniukas, radęs savyje jėgų nudobti šerną, pajunta adrenalino pliūpsnį, garbę, jėgą ir žudymas tampa priemone visa tai patirti ir įrodyti kitiems dar kartą.

Sukrečiančio romano autorius vedžioja skaitytoją po žmogaus prigimties labirintą ir kelia klausimus, į kuriuos mėginant atsakyti šiurpsta oda ir apninka baimė. Gąsdina nežinomybė to, kas gali slypėti žmogaus gelmėje.

Sudie, rytojau. Pradėjus skaityti šią knygą, galvoje šmėkštelėjo mintis "paini, koks dažniausiai ir būna paauglių vidinis pasaulis". Iš tiesų, rašymo stilius pradžioje atrodo kiek keistokas, tačiau prie jo labai greitai...

Sudie, rytojau. Pradėjus skaityti šią knygą, galvoje šmėkštelėjo mintis "paini, koks dažniausiai ir būna paauglių vidinis pasaulis". Iš tiesų, rašymo stilius pradžioje atrodo kiek keistokas, tačiau prie jo labai greitai pripranti. Netgi sakyčiau, įsimyli. Vienas. Du. Trys. Pagrindinė veikėja Vytautė - tobulumo pavyzdys. Tačiau ar tikrai? Taip, Vytautė pirma visuose dalykuose, puikiai groja, nuostabiai piešia. Taip, Vytautė tobula. Bet ar ji laiminga? Šis klausimas, turbūt, labiausiai priverčiantis susimąstyti. Ar žmonės, kuriuos mes laikome tobulais, nuo to tampa laimingesni? Vytautės tobulumas ją varžo. Ji stengiasi visiems įtikti, nes pati nežino, ko nori. Senelė trokšta, kad ji būtų politikė, gal net prezidentė. Taip, Vytautė bus prezidentė, įstojo į politologiją. Studijuodama piešė, mėgo retkarčiais paspręsti fizikos uždavinius. Tačiau aplinkiniai jos nesuprato, klausinėdavo, ar neturi ką veikti? "Vytautė nelabai žinojo, ką atsakyti. Ji nemėgo neturėti atsakymų, todėl nebesprendė". Paradoksalu, tačiau šią knygą man patarė perskaityti draugė, stebėtinai panaši į Vytautę. Jai viskas sekasi, ji viską atlieka tiesiog tobulai. Turbūt pirmąkart susimąsčiau, ar tai ją daro laiminga? Perskaičiusi knygą supratau tai, kas man jau nuo pat vaikystės buvo kalama į galvą - kiekvienas žmogus yra tobulas su savo trukumais. Ir visai nesvarbu, kad tau nesiseka fizika ar esi beviltiškas rašant rašinius. Tai ne priežastis būti nelaimingam. Knygą rekomenduočiau kiekvienam, o ypač tiems, kuriems sunkiai sekasi pamilti save, bijantiems klysti, nemokantiems džiaugtis mažais dalykais. Sveikas, rytojau! Sveikas!



Ir jos balsas nuvilnijo per dangų, atsimušęs nuo Neries bangų. Žmonės nustebę kėlė galvas, bet taip ir nesuprato, iš kur sklinda garsas. Tebūnie! Ateikit, jei norit! Bet juk ji gimusi po laiminga žvaigžde! Ir tą pačią akimirką Vytautė nelauktai pašoko, pakėlė rankas ir plačiai išskėtė pirštus - kraujas cirkuliavo vis greičiau ir greičiau - ir smarkiai atsispyrusi nusklendė virš stogų."

Jurga Ivanauskaitė - mylimiausia mano paauglystės rašytoja. Užaugau skaitydama jos knygas, nagrinėdama įdomius ir paslaptingus jų siužetus, semdamasi įkvėpimo iš nepakartojamų istorijų, apsigyvenusių mano mintyse. Jurgą...

Jurga Ivanauskaitė - mylimiausia mano paauglystės rašytoja. Užaugau skaitydama jos knygas, nagrinėdama įdomius ir paslaptingus jų siužetus, semdamasi įkvėpimo iš nepakartojamų istorijų, apsigyvenusių mano mintyse. Jurgą Ivanauskaitę laikau savo autoritetu, mokausi iš jos gyvenimo patyrimų ir ieškau išminties neišsemiamoje jos asmenybėje.

Keista, bet kiek tik skaičiau jos kūrinius, dažniausiai iš brandžios rašytojos gyvenimo dalies, tokias kaip "Placebas", "Sapnų nublokšti", "Ištremtas Tibetas" ir kt., bet tik dabar ėmiausi jaunos rašytojos pažinimo kartu su knyga "Pakalnučių metai".

"Pakalnučių metai" - nė kiek ne kitokia ir ne išskirtinė, skaitydama šią knygą atpažįstu tą pačią rašytoją, kuriai rūpi panašios temos: amžinas vyro ir moters meilės ryšys, pasireiškiantis dvasine pilnatve, gyvenimo ir mirties "sustygavimas", t.y. mokėjimas gyventi suvokiant laikiną žmogaus ir kūno būtį, bet nepasiduodant mirties baimės paranojai, balanso radimas, visatos energijos šaltinio paieškos ir pajautos. Žinoma, bėgant metams rašytoja keitėsi, kaip ir kiekvienas žmogus pasikeičia kas septynerius, įskaitant jo fizinio kūno ląsteles, kurios periodiškai atsinaujina. Tačiau ji išliko savimi. Jaunyste apsigaubusi rašytoja jauna ir lanksti išliko savo brandžiausiuose kūriniuose, o supratimu ir išmintimi jos dvasia degė energingiausiomis gyvenimo dienomis. Dabar žinau, kad verta skaityti absoliučiai visas J.Ivanauskaitės knygas, nes jos visos atveria svajonių pasaulio duris ir ŠAMBALOS KARALYSTĘ paverčia realiu objektu, kurio ieškoti ryžtasi dauguma vakariečių "alchemikų". Kas žino, kiek jų atranda stebuklingą HARMONIJOS TVIRTOVĘ.

Skaitykite, ir atraskite, ko norėtumėte ieškoti...

Šiai knygai drąsiai skiriu 10/10.

Prisipažinsiu, visada vertinu klasikinę literatūrą, tik va su jų apžvalgomis sudėtingiau - ko nemėgstu, tai nemėgstu - geriau vien skaityti, skaityti - tik ne rašyti..

Seniai planavau ją...

Šiai knygai drąsiai skiriu 10/10.

Prisipažinsiu, visada vertinu klasikinę literatūrą, tik va su jų apžvalgomis sudėtingiau - ko nemėgstu, tai nemėgstu - geriau vien skaityti, skaityti - tik ne rašyti..

Seniai planavau ją perskaityti, bet vis po akim papuldavo, kažkas "patrauklesnio", bet iššūkio įkvėpta pasakiau - atidėlioti nebegalima. Norite paklausti, kodėl įtraukiau į sąrašą? Todėl, kad, kiek žinau, pastaroji įtraukiama į skaitomų literatūrų sąrašus filosofiją studijuojantiems. Tiesa, pati esu toli nuo filosofijos ir, prisipažinsiu, kad tai tik pastūmėjo skaitymui. Be to, pamaniau, kad būsimieji filosofai nebus orientuojami į "pigią" literatūrą. Taigi norėjau sužinoti, kas, pasak filosofų, yra vertinga ir skaitytina literatūra. Neapsirikau savo pasirinkimu, džiaugiuosi, kad turiu ją perskaitytų knygų bagaže. Nesinori detaliai pasakoti turinio - susidomėjusiems norisi palikti skaitymo malonumą. Pasakysiu tik tiek, kad tenka žemai nulenkti galvą už tai, kad knygos intriga išlaikyta iki pat pabaigos. Baigtis ir paslėpta mintis įstringa giliai ir ilgam. Knyga verčianti mąstyti: tai daugiau alegorinis pasakojimas, nei tiesmuka istorija apie žmogaus išsikeltą specifinį tikslą ir jo siekimą. Kūrinio atomazga, man pasirodė, netikėta: net ir dūžtančiose formose žmogus turi jausti savirealizaciją. Žodžiu, nedaugžodžiausiu, paskaitykite, vertinga literatūra!

Skaitant tokias knygas, na, juk žinote, tokias knygas - galingas, siekiančias šimtus puslapių, klasikų parašytas prieš daugybę metų, kai žmonės net kalbėjo visai kitaip, nė nemint jų elgesio ar pažiūrų, kai viskas,...

Skaitant tokias knygas, na, juk žinote, tokias knygas - galingas, siekiančias šimtus puslapių, klasikų parašytas prieš daugybę metų, kai žmonės net kalbėjo visai kitaip, nė nemint jų elgesio ar pažiūrų, kai viskas, rodos, buvo kitaip ir tuometis pasaulis visiškai kitaip sukos, gal į priešingą pusę; taigi, skaitant tokias knygas, dažniausiai pereinu per kelis emocinius lygmenis. Žinoma, turbūt skaitant dauguma knygų, pereinama per daugybę emocijų, tačiau tokia klasika - tai jau šis tas kitokio, drįsčiau teigti. Juk vis dėlto - tai klasika.

Turbūt visus tuos emocinius lygmenis galima apibūdinti vienu žodžiu - sakyčiau, tai vis kitos rūšies susižavėjimas, retkarčiais susiliejantis ir pereinantis vis į kitą. Susižavėjimas ne vien dramatiškais herojais, besielgiančiais šiek tiek nelogiškai, tačiau kartu - ir susižavėjimas autoriais, o tiksliau, šiuo atveju, autoriumiu Fiodoru Dostojevskiu, sugebančiu meistriškai valdyti žodį ir papasakoti istoriją to jauno žmogaus, neteisėto pavainikio Arkadijaus Makarovičiaus Dolgorukio akimis. Mane apima susižavėjimas aukštu stiliumi ir specifine atmosfera, o visad senoviniu naftalinu dvelkę tėvavardžiai staiga įgija sodrų atspalvį, kokiam knygos juos tariant rusiškai tvirtai.

Aš imu žavėtis siužetu ir charakteriais, stebiu, kaip pamažu pamilstu tą, kuris, sutiktas gatvėje, meilės nepasirodytų vertas - tačiau ne dabar, ne tada, kai verti knygos puslapius ir siurbi slapčiausias žmogaus sielos ertmių dulkes, dvejodamas, ar kada nors ir tu savy tokių prikaupsi. Taip, skaitant tokias knygas, mane žavi ir tai, kokia menka aš rodaus, na, ir kokios mano menkos bėdos, palyginus su tuo, apie ką svaičioja ir dėl ko išgyvena rusų aukštuomenė ar tas jaunas žmogus, vis įsipinantis į kokius netikėtus skandalus, tačiau vis taip pat pasiryžtantis tuojaus viską keisti.

Tokios rimtos knygos įkvepia imti dar rimtesnes knygas, nes pradėjus skaityti, nesinori mesti ar šiaip, visai neįmantriai kasdieniškai tiesiog grįžti prie eilinio meilės romaniūkščio ar kito beverčio skaitalo, kurį perbėgus, širdy nepasiliks nieko - jokio įspūdžio.

Visiškai priešingai su tokiomis knygomis - jos tavyje kažką palieka. Ir, nors, rodos į jas taip sunku prisiversti gilintis - sunku pirmą kartą atversti viršelį ir imti skaityti, kai prieš akis matai ilgus septynis šimtus puslapių, o ypač, kai žinai, kad tai knyga ne šiaip vakaro paskaitymui. Tačiau, baigus skaityti, vis dėlto žinai - juk buvo verta.

Kelionė aplink pasaulį visada buvo didžiausia mano svajonė. Ir vis dar yra. Žinau, kad apie tai svajoja daugelis, tačiau tikrai nedaugelis iš tikrųjų leidžiasi į kelią. "Ilgas kelias aplink. Vaikantis šešėlius po...

Kelionė aplink pasaulį visada buvo didžiausia mano svajonė. Ir vis dar yra. Žinau, kad apie tai svajoja daugelis, tačiau tikrai nedaugelis iš tikrųjų leidžiasi į kelią. "Ilgas kelias aplink. Vaikantis šešėlius po pasaulį" - tai knyga apie iššūkius, svajones ir tikslų siekimą. Du žymūs kino industrijos žmonės - Ewanas McGregoras ir Charley Boormanas 2004 m. motociklais leidosi į keturių mėnesių kelionę per Europą, Mongoliją, Ukrainą, Kanadą ir JAV.

Biografinėje atsiminimų knygoje pateikiama daug kelionės aprašymų, nuotraukų ir patarimų. Rašymo stilius paprastas, pasakojimas įdomus. Nevengiama atvirai pasakoti apie išgyvenimus ir jausmus vienas kito atžvilgiu, istorija nėra pagražinama. Skaitytojai supažindinami su įvairiausiais kelionės aspektais, tačiau net ir sunkiose akimirkose jaučiamas teigiamas keliautojų požiūris, optimistiškumas. Galbūt tik tokiu būdu jiems pavyko kelionę užbaigti.

Galima sakyti, kad istorija pateikia ir susimąstyti verčiančių pasakojimų. Abu motociklininkai gyvena Londone, tad sunkiausia keliauti jiems buvo Ukrainoje, Kazachstane, kur ekonominis išsivystymo lygis nėra aukštas. Ir nors patogumų nebuvo, jie atrado kitus dalykus - gamtos grožį ir didybę, žmogaus laikinumą, pajautė žmogaus artumą. Atsikratė slegiančių minčių apie ateitį, pradėjo gyventi šia akimirka. Jų žodžiais tariant, tai svarbiausia, ką jie gavo keliaudami.

"Nuotykių negalima vadinti nuotykiais, jei negresia nė menkiausias pavojus ir nėra nė krislelio nežinomybės".

Knygą tikrai rekomenduoju tiems, kas kada nors planuoja į tokią kelionę leistis, taip pat tikrų istorijų mėgėjams ar tiesiog Ewano McGregoro fanams;)

Platesnis mano atsiliepimas: http://www.jauti.lt/ilgas-kelias-aplink-vaikantis-seselius-po-pasauli/

Pastaruoju metu vėl susidomėjau knygomis, kuriose veiksmas vyksta karo laikotarpiu. Knygų vagilė yra knyga apie mergaitę ir jos likimą 1939 - 1943 metais. Apie knygų vagilę. Apie draugystę. apie meilę. Apie prisirišimą. Apie...

Pastaruoju metu vėl susidomėjau knygomis, kuriose veiksmas vyksta karo laikotarpiu. Knygų vagilė yra knyga apie mergaitę ir jos likimą 1939 - 1943 metais. Apie knygų vagilę. Apie draugystę. apie meilę. Apie prisirišimą. Apie tikslo siekimą. Apie mirtį...Apie gyvenimą...

Lizelė - mergaitė, kurios gyvenimas pasisuka kita kryptimi. Turėjusi ir broliuką ir mamą, per vieną akimirką jų netenka ir atsiduria visiškai svetimų žmonių rankose, kuriuos turi laikyti tėvais. Lizelė pamažu apsipranta su nauju gyvenimu, išmoksta gyventi su naujaisiais tėvais ir stengiasi įtikti, pritapti. Dar ankstesniame gyvenime mergaitė rado knygą "Duobkasio vadovas". Nuo jos prasidėjo mergaitės istorija su knygomis. Tai buvo pirmoji knygų vagilės pavogta knyga dėl kurios mergaitė ištisas naktis ne miegojo, o mokėsi skaityti su naujuoju tėčiu, nes tik tokiu būdu galėjo prisiminti broliuką. Nors mergaitė ir buvo knygų vagilė, mušdavosi su berniukais, buvo gan berniokiška, ji turėjo ir savo švelniąją pusę, kurią nesunku įžvelgti.

Kūrinys susideda iš 10 dalių su skirtingomis istorijomis apie knygas. Kiekviena dalis yra skirta vienai knygų vagilės pavogtai knygai. Tai nebus vien pasakojimai, kaip Lizelė pavogė tas knygas. Tose dalyse jūs paragausite ir šilto, ir šalto. Paskaitysite apie tai, kas vyko mergaitės ir jos artimų žmonių gyvenimuose jai skaitant būtent vieną ar tai kitą knygą.


Kambarys pamažu ėmė trauktis, kol iki lentynų knygų vagilei teliko
žengti kelis mažus žingsnelius. Atžagaria ranka ji perbraukė per
knygų nugarėles pirmojoje lentynoje klausydamasi, kaip jos skamba,
užgautos rankos pirštų nagų. Skambėjo kaip muzikos instrumentas
arba kaip bėgančio žmogaus žingsniai. Perbraukė abiem rankomis.
Paskui perbraukė greičiau. Vieną lentyną po kitos. Ji ėmė juoktis.
Juokas sklido iš gomurio, o kai galop ji nutilo, stovėdama kambario
viduryje dar ilgai žvilgčiojo tai į lentynas, tai į savo pirštų galus.
Kiek knygų ji palietė?
Kiek jų pajuto?
Priėjusi vėl perbraukė per knygų nugarėles, tik šį kartą kur kas
lėčiau, norėdama delnu pajusti lengvą kiekvienos jų iškilumą. Tai
buvo stebuklas, grožis, žėrintis nuo sietyno žemyn krintančiuose
spinduliuose. Kelis kartus ji jau buvo betraukianti knygą iš lentynos,
bet neišdrįso sutrikdyti jų grožio. Buvo jis pernelyg tobulas.

Tai ištrauka vietos, kuri, ko gero, labiausiai pabrėžia knygos pavadinimą ir pačios knygos reikšmę. Tai ištraukėlė, kuri apie brangią Lizelės akimirką. Apie tai, ką jai reiškė knygos. Įkėliau šią ištrauką su priežastimi. Manau, kad kiekvienas turėtume vertinti knygas taip, kaip tai darė Lizelė, mergaitė, kuri pradėjo skaityti nuo knygos "dubkasių vadovas". Ar galite patikėti, kad maža mergaitė skaitytų tokią knygą? Ar galite įsivaizduoti save su tokia knyga rankose? Turbūt ne. Šiais laikais, kai ir bibliotekose, ir knygynuose knygų asortimentas itin platus, dažnai neišsirenkame ką skaityti, nekalbant apie tuos, kurie iš viso neskaito. O ar pagalvojote, kad anksčiau knygos buvo vienas didžiausių turtų? Jog ne kiekvienas galėdavo jų turėti. Kaip Lizelė. Jai nebuvo svarbu, kokia tai knyga ir apie ką ji, jai buvo svarbiausia pats žinojimas ir jausmas, kad galėsi perskaityti knygą.

"Knygų vagilė" yra pasakojimas su, ko gero, pačiu įdomiausiu pasakotoju. Lizelės istoriją pasakoja ne pati mergaitė, ne jos artimieji ar draugai, bet mirtis. Mirtis yra kūrinio pasakotoja. Šiai istorijai tai kuo puikiausiai tiko, nes kūrinys yra apie karo metus, kai mirčių buvo labai daug. Mane sužavėjo šis autoriau pasirinkimas, o ypač mintys ir pastabos, kurias Mirtis įterpdavo tarp pasakojimų, Tikrai buvo skaityti kūrinį, į kurį ji žvelgė iš šalies ir pasakojo. Jos pastebėjimai, pasakojimai ne tik apie Lizelę, bet ir kitus žmones buvo nepriekaištingi. Vien dėl šios priežasties siūlau perskaityti knygą.

"Knygų vagilė" yra išties jausminga ir jautri knyga. Skaitydami sutiksite įvairiausių veikėjų, kuriuos net nenorėdami pamilsite. Tikrai. Tai labai gyvenimiškas kūrinys, su puikiomis mintimis, pastabomis apie to meto laikus Vokietijoje, apie kultūrines ypatybes... Kiek primena "Anos Frank dienoraštį". Kodėl? Patys pamatysite, perskaitę šį kūrinį.

Nuoširdžiai rekomenduoju šį kūrinį žmonėms, mylintiems knygas kaip ir aš. Tai išties sustiprins jūsų jausmus ir pagarbą knygoms, primins, kodėl mes mėgstame skaityti. Taip pat siūlau perskaityti ir tiems, kurie nelabai mėgsta knygas ir nevertina jų. Manau, kad perskaitę bent kiek pakeisite savo nuomones. Dar rekomenduoju ir tiems, kurie žavisi kūriniais apie draugystę, meilę, vertybes bei 2 Pasaulinio karo laikotarpiu.