"Jie buvo nepažįstami, atsitiktinai susitikę žmonės.

Jie pažinojo vienas kitą prieš prasidedant Gyvenimui".

Tai graudi istoriją apie... Ne, tiksliau tau daug graudžių istorijų - prarasta vaikystė, neleista meilė, lyg...

"Jie buvo nepažįstami, atsitiktinai susitikę žmonės.

Jie pažinojo vienas kitą prieš prasidedant Gyvenimui".

Tai graudi istoriją apie... Ne, tiksliau tau daug graudžių istorijų - prarasta vaikystė, neleista meilė, lyg pančiai varžančios tradicijos.

"Žinai, aš pradėjau skaityti tą knygą, tačiau neištvėriau ir numečiau į šalį", - sakė tiek mano mama, tiek draugė. Be reikalo numetė. Šis romanas - neabejotinai vienas geriausių, skaitytų šiais metais. Autorė - architektė, kaip teigiama, paruošusi knygos brėžinius, kaip turi viskas dėliotis. Ir ji tai padarė taikliai. Ne be reikalo kino industrijos asai spaudžia ją suteikti leidimą pagaliau ekranizuoti pirmą ir vienintelį šios Booker'io premijos laureatės Arundhati Roy romaną.

Rahelė ir Estha - dizigoniai dvyniai. Du kūnai - viena siela. Trylika naktų trukusi meilė sugriovė atėmė gyvybę, nutraukė gyvenimus. Jie susitinka po 23 nesimatimo metų. Vienas - išprotėjęs, kita - pametusi jausmus. Susitinka tam, kad prisimintu, kas nutiko vieną gruodžio naktį.

Romanas " Kaizeris " yra apie tris vienos šeimos moteris - Ebą, jos dukrą Agnetę ir anūkę Idą. Romano veiksmas sutampa su antro pasaulinio karo pradžia. Abu veikėjai - Albertas ir Eba, skirtingai suvokia Danijos okupaciją....

Romanas " Kaizeris " yra apie tris vienos šeimos moteris - Ebą, jos dukrą Agnetę ir anūkę Idą. Romano veiksmas sutampa su antro pasaulinio karo pradžia. Abu veikėjai - Albertas ir Eba, skirtingai suvokia Danijos okupaciją. Albertas įsitraukia į pasipriešinimo kovą, o jo žmona nejaučia diskomforto dėl vokiečių buvimo Kopenhagoje. Ji įsidarbina kavinėje, kur lankosi okupantai, ir ne tik juos aptarnauja, bet ir su malonumu bendrauja su jais po darbo ir net užmezga romaną. Panašu, kad Eba net nesuvokia savo elgesio ydingumo, ji tiesiog yra lengvabūdė, paklūstanti tik savo jausmams, negalvojanti apie pasekmes. Kai jos mylimasis, vokietis Tomas, žūsta diversijos metu, ji sunkiai, bet susitaiko, ir toliau gyvena su vyru Albertu. Eba pagimdo mergaitę, Agnetę, kuri yra Tomo vaikas, bet Albertas niekada neužsimena apie abejones ir užaugina mergaitę. Tačiau ir Agnetės likimas keistai susijęs su Vokietija. Ji taip pat, kaip ir mama, pagimdo mergaitę nuo vokiečio, bet niekada nesukuria su juo šeimos.

Idą užaugina seneliai.

Visos trys moterys susitinka prie mirštančio Alberto. Kiekviena iš jų turi daug ko paklausti ir mirštančiojo ir viena kitos. Tačiau klausimai taip ir lieka neištarti. Eba niekam nepapasakoja savo meilės istorijos, nors ir kremtasi, kad nespėjo atverti širdies Albertui. Agnetė taip ir nepaklausė tėvo,kuris ją užaugino, kodėl jis visai nesidomėjo mergaite. Ir po Alberto mirties Agnetę drasko dvejopi jausmai - tėvo ilgesys ir nuoskauda. O jauniausioji - Ida - nesikapsto praeities šešėliuose, ji bando žvelgti į ateitį ir ją kurti.

Romane nėra nei teigiamų, nei neigiamų veikėjų. Jie labai žmogiški, jų likimai verčia susimąstyti apie gyvenimo sudėtingumą, apie būtinybę suprasti, atleisti ir mylėti.

Knygos siužetas vyksta Prahoje. Retai tenka skaityti jaunimui skirtas knygas, kur veiksmas vyktų Europoje. Tai turbūt vienintelis dalykas, kuris sudomino šioje knygoje. Pirmoji knygos dalis rutuliojosi lėtai, todėl įkaršti...

Knygos siužetas vyksta Prahoje. Retai tenka skaityti jaunimui skirtas knygas, kur veiksmas vyktų Europoje. Tai turbūt vienintelis dalykas, kuris sudomino šioje knygoje. Pirmoji knygos dalis rutuliojosi lėtai, todėl įkaršti pagavau tik antroje knygos pusėje. Nors siužetas ir buvo originalus, bet man vis dėlto kažko pritrūko ir pabaiga nepagerino įspūdžio apie šią knygą. Reziumuojant knyga gera, bet neįspūdinga ar įsimintina.

Lauren Oliver knyga "Kai aš žuvau" - kitokia. Mano manymu, tai geriausias šios knygos apibūdinimas. Idėja išskirtinė, rašymo būdas - įtraukiantis, šiuolaikiškas. Iš tikrųjų, nemaniau, kad ši knyga bus išties...

Lauren Oliver knyga "Kai aš žuvau" - kitokia. Mano manymu, tai geriausias šios knygos apibūdinimas. Idėja išskirtinė, rašymo būdas - įtraukiantis, šiuolaikiškas. Iš tikrųjų, nemaniau, kad ši knyga bus išties apie mirtį, atrodė, kad pavadinimas metaforiškas, tačiau šiek tiek suklydau. Taip, pasakojama apie merginos mirtį, nors pagrindinė knygoje vystoma mintis nėra mirtis.

Knygoje pasakojama apie "tobulą" merginos gyvenimą: geriausios draugės, populiarumas, geidžiamiausias mokyklos vaikinas, pripažinimas, vakarėliai ir t. t. Šie dalykai Samei buvo svarbiausi, visą tai ji ir vadino tobulu gyvenimu iki Tos nakties, iki To vakarėlio ir To incidento, kai viskas virto aukštyn kojomis. Samei palengva ėmė rūpėti kiti dalykai - šeima, garbė, meilė, tačiau tą suprasti nebuvo taip lengva. Prireikė laiko, bet pagaliau ji sugebėjo ištarti NE vaikinui, kuris buvo tik dėl populiarumo, ir pasakyti "myliu" tėvams. Ji pasikeitė. Tiesą sakant, pasikeitė ne tik pati, bet ir kai ką pakeitė. Pasirodo, keisti ir keistis nėra taip sunku, kai supranti, ką darei ne taip.

Pagrindinės knygos veikėjos - Samė, Lindsė, Elė ir Elodė - keturios geriausios draugės, kurios, reikia paminėti, man labai nepatiko, ypač Lindsė. Man jos atrodė pasipūtusios savimylos, kurioms niekas aplink nerūpėjo, tik jos. Tačiau labiausiai mane nuliūdino tai, kad palengva ėmiau jose įžvelgti šiek tiek savęs. Manau, ši knyga priverstų susimąstyti kiekvieną. Ar mes tikrai tokie geri, tobuli, kokie kartais įsivaizduojame esą? Argi mes tikrai nedarome klaidų, ar neįžeidžiame kito žmogaus, atrodo, menkute, nereikšminga pastaba..?

Žinoma, negalima pamiršti ir Julijos, nors apie ją ir jos jausmus sužinome visai nedaug. Tačiau viena aišku tikrai - ji patyčių auka, atstumtoji, bet kaip ji tokia tapo? "Žudikė psichopatė" - žodžiai, nuo kurių aidi koridorius vos jai ten pasirodžius, tačiau... Žudikė? Psichopatė? Ji nieko nenužudė, nesirgo jokia psichikos liga... Tad kodėl? Atsakymą tikrai kiekvienas ras knygoje. O atsakymas, pasirodo, visai netikėtas.

Rekomenduočiau šią knygą kiekvienam jaunam žmogui. Tiesiog manau, jog kiekvienas, perskaitęs šią knygą, atras dalelytę savęs. Ši knyga privertė ne tik mėgautis labai įdomiu siužetu, bet ir susimąstyti. Susimąstyti apie save ir savo poelgius, apie kiekvieną savo ištartą žodį, kuriuo galbūt kažką įskaudinai, pašiepei ar pastūmėjai link kito pasaulio. Aš perskaičiusi knygą ir dabar berašydama, viską apgalvojusi pasižadėjau bent šiek tiek pasikeisti ir bent trupučiuką pakeisti šį pasaulį į gerą. Aš nenuversiu kalnų, bet tikiuosi, jog bent kažkam padėsiu. Labai tikiuosi, kad nepamiršiu šio savo pažado.

Esu skaičius jau ne vieną šios autorės knygą. Vienos įtraukė, sudomino ir nepaleido, kitos pasirodė neįdomios, nuvalkiotos, jau kažkur gidėtos. Ši autorė knygas kepa palyginus dideliu greičiu ir jos dažnai gana panašios (...

Esu skaičius jau ne vieną šios autorės knygą. Vienos įtraukė, sudomino ir nepaleido, kitos pasirodė neįdomios, nuvalkiotos, jau kažkur gidėtos. Ši autorė knygas kepa palyginus dideliu greičiu ir jos dažnai gana panašios ( kiek skaičiau, vis būna viesiša mama, sergantis veikas, koks nors viengungis/viengungė ir panašiai, kas šią autorę yra skaitę mane supras) todėl niekam nepatariu skaityti 2 ar daugiau jos knygų viena po kitos. Reikia perskaityti vieną knygą, tada paskaityti ką nors kito, galbūt rimtesnio, ir tada galima vėl grįžti prie paprastų knygų ir perskaityti dar viena Jodi Picoult knygą.

Ši knyga išsiskiria iš kitų, nes kalbama apie paranormalius reiškinius, kiek teko šios autorės knygų skaityti, neteko su tuo susidurti. Tad toks naujas dalykas buvo visai įdomus ir patrauklus, bet žinoma buvo ir tipiniai dalykas - sergantis vaikas kokia nors reta liga. Čia Jodi arkliukas, surasti retą ligą ir ją prilipdyti vaikui.

Pati istorija gana įdomi ir įtraukianti, apie miestuką, kuriame pradeda vykti keisti dalykai, apie amerikos čiabuvuciu ir miestelio istoriją. Buvo įdomu paskaityt kažką kitokio. Knyga įdomi, bet nėra geriausias Jodi kurinys.

"Meilė trunka trejus metus"...Pavadinimas ir pirmieji puslapiai tave įtraukiai į tai ką psichologai dažnai vadina depresija. Savęs graužimas, meilės neigimas ir egzistenciniai klausimai užplūsta pagrindinį herojų, kuris...

"Meilė trunka trejus metus"...Pavadinimas ir pirmieji puslapiai tave įtraukiai į tai ką psichologai dažnai vadina depresija. Savęs graužimas, meilės neigimas ir egzistenciniai klausimai užplūsta pagrindinį herojų, kuris skiriasi su savo pirmąją žmona, tačiau ar ji buvo jo pirmoji meilė? Ji tikrai nepaskutinė...

Autorius skaitytojui bando įpiršti mintį, kad meilė trunka trejus metus. Pirmieji metai aistros, antrieji - prisirišimo, tretieji - nuobodulio. Skaitant kūrinį toliau, išaiškėja, kad pagrindinis herojus kenčia ne dėl skyrybų, prarastos meilės, bet dėl meilės, kurios negali turėti ir jos siekia. Paskutinės kūrinio eilutės skaitytoją suglumina...meilė neturi laiko apribojimų.

Frederic Beigbeder šiame kūrinyje išlaiko savo stilių, pateikia viską čia ir dabar, neatsigręžiodamas į ankstesnes eilutes. Tu gali išgyventi visus jausmus su herojumi čia ir dabar. Nėra jokių literatūrinių pagražinimų, kūrinio "saldumo" ir nuspėjamumo. Skaitan jo kūrinius, mane visada priverčia atsigręžti į tai kas supa mane: daiktus, žmones, jausmus, ir suprasti, kad daugelis iš jų yra suvaidinta ir daugelis iš mūsų vaidina savo vaidmenį teatriliškoje visuomenėje. Puiki knyga turiningai praleisti laisvalaikį.

Mėgstu kartas nuo karto paskaityti detektyvus, tad pavarčius " Skarpetą", nusprendžiau ją perskaityti.

Siužetas sukasi apie teismo patologę Kei Skarpetą, bei ją supančius žmones. Policijos departamento paprašyta...

Mėgstu kartas nuo karto paskaityti detektyvus, tad pavarčius " Skarpetą", nusprendžiau ją perskaityti.

Siužetas sukasi apie teismo patologę Kei Skarpetą, bei ją supančius žmones. Policijos departamento paprašyta Skarpeta sutinka apžiūrėti įtariamą žmogžudyste ir sužalotą Oskarą Beiną, jam pačiam primygtinai reikalaujant, kad jį apžiūrėtų būtent daktarė Skarpeta. Apžiūros metu jis papasakoja neįtikėtiną istoriją, kurios metu prisipažįsta žmogžudystės neįvykdęs. Siužetas gal būtų ir visai įdomus, ir pabaiga ganėtinai netikėta, tačiau, tiesą sakant, pavargau. Ganėtinai dažnai beskaitydama pamesdavau mintį. Pradėjus analizuoti tekstą ir sakinių konstrukciją, mano akimis, susidarė įspūdis, kad tai tiesiog prasto vertimo pasekmė.

O gaila, nes jei nereikėtų pastoviai sekti, kur nutrūksta siužeto mintis, knyga būtų žymiai įdomesnė.

Skaudi ir pamokanti istorija apie dvi moteris, kurias sieja dukra. Moteris, kurių viena, pagimdžiusi ir vos gimusią dukrą buvusi priversta atiduoti į vaikų prieglaudą ir kita, mergaitę užauginusi, bet taip ir nepatyrusi...

Skaudi ir pamokanti istorija apie dvi moteris, kurias sieja dukra. Moteris, kurių viena, pagimdžiusi ir vos gimusią dukrą buvusi priversta atiduoti į vaikų prieglaudą ir kita, mergaitę užauginusi, bet taip ir nepatyrusi tikrųjų motiniškų jausmų. Tai knyga apie moterų ir jų dukros išgyvenimus, skausmus, tiesos paieškas, kurios driekiasi per kelis žemynus, per tūkstančius kilometrų, per skirtingas kultūras, papročius, tradicijas. Skaitydama dažnai pagalvodavau apie šių dviejų moterų lūkesčius ir troškimus, jų jausmus ir širdies skaudulius. Nes knygos puslapiai tikrai neperteiks to, kaip turi jaustis motina atsižadėdama dukters, kartu atsižadėdama ir vilties padėti jai gyvenimo kelyje. Bet juk tai atsižadėjimas vardas progos jai gyventi, augti, mokytis, gal net ištekėti ir susilaukti vaikų. Tai išsižadėjimas vardan išsaugotos ką tik gimusios dukrytės gyvybės. Ir kartu kylantis klausimas - kaip gali jaustis mergaitę įsidukrinusi moteris, priglaudusi mažą iš vaikų namų paimtą mergytę, kuri į josios gyvenimą įnešė meilės, džiaugsmo, pilnatvės, bet neišdildė persileidimų kartėlio ir neišnaikino geismo pačiai pagimdyti. Ir ką turi jausti jųjų dukra, kuri mažai ką žino apie savo šaknis, apie savo kilmę, bet taip trokšta prie savo šaknų prisiglausti, nors ką nors sužinoti apie moterį, kuri pagimdė, kuri ant kojytės užmovė (vienintelį jai likusį tikrosios motinos atsiminimą) ploną sidabrinę apyrankę... Sužinoti nors ką nors, kas galėtų atsakyti į tuos tūkstančius klausimų, kai širdis plyšta troškimu, nežinia ir ilgesiu.

"Centrinis romano įvykis - advokatui Finčui tenka ginti nekaltą juodaodį Tomą, kaltinamą baltosios išprievartavimu. Šis įvykis tarsi suskaldo miestelį, parodo vaikams, kad ne viskas gyvenime vyksta garbingai. Paprasta vaikiška...

"Centrinis romano įvykis - advokatui Finčui tenka ginti nekaltą juodaodį Tomą, kaltinamą baltosios išprievartavimu. Šis įvykis tarsi suskaldo miestelį, parodo vaikams, kad ne viskas gyvenime vyksta garbingai. Paprasta vaikiška logika, guvus garbingo vyro protas bei rami atmosfera lengvai sudrumsčia ir šių dienų skaitytojo sielą. Pasirodo, ir vaikai gali pamokyti suaugusius... "



Iš pradžių, tik perskaičius keletą puslapių, pagalvojau kad knyga bus keista. Nežinau kuo, bet keista. Klydau. Labai smarkiai. Ji nėra keista... ji pamokanti. Leidžia į gyvenimą žvelgti vaikų akimis, suprasti, kad jie vieninteliai nesugadinti šiame gyvenime, kad jie sugeba įžvelgti tai, kas suaugusiems atrodo neįmanoma. Jie nesupranta neteisybės, nesupranta, kodėl vieni žmonės negali būti lygūs kitiems tik dėl odos spalvos. Kiekvienas turi teisę į teismą, į gynybą, nesvarbu ar tu juodas, ar baltas. Pateikta situacija tik apibūdina tuo metu vyravusią neteisybę, nusistatymą, kad juodaodžiai visada daro nusikaltimus, jog jie neverti antro šanso. Kaip buvo rašoma knygoje - negrą reikia išteisinti arba nubausti griežčiausia bausme, tuo tarpu buvo leista suprasti, kad baltasis galėtų gauti ir 25m. Nors ir pateikiama nelygybė, tačiau pabaigoje parodoma, kad vienaip ar kitaip visų žmonių laukia atlygis už savo darbus.

Tokios knygos kaip Icchoko Mero "Lygiosios trunka akimirką" paliečia visus ir kiekvieną. Rodos, kiekvienas žodis šiame kūrinyje kruopščiai atrinktas taip, kad sujaudintų ne vieną skaitytoją bei priverstų jį susimąstyti....

Tokios knygos kaip Icchoko Mero "Lygiosios trunka akimirką" paliečia visus ir kiekvieną. Rodos, kiekvienas žodis šiame kūrinyje kruopščiai atrinktas taip, kad sujaudintų ne vieną skaitytoją bei priverstų jį susimąstyti. Kūrinį rekomenduočiau mėgstantiems istoriją žmonėms, tačiau jis turėtų patikti ir grožinės literatūros megėjams. "Lygiosios trunka akimirką" veiksmas vyksta vokiečių okupacijos metais, Vilniaus žydų gete. Kūrinio centre - Izaokas, žaidžiantis šachmatais su Šogeriu. Šioje situacijoje šachmatai - ne vien žaidimas. Nuo Izaoko priklauso geto vaikų likimas. Iš esmės jaunuolis negali nei laimėti, nei pralaimėti. Jei pralaimės - bus išvežti geto vaikai, jei laimės - jam teks paaukoti savo gyvybę. Vienintelė Izaoko viltis - sužaisti taip, kad būtų lygiosios: tokiu atveju Šogeris pažadėjo išsaugoti visų gyvybes.
Knyga įtraukia nuo pat pirmųjų puslapių, tarp šachmatų partijos žaidimų aprašomas geto gyvenimas neleidžia paleisti knygos nė minutei. Šį Icchoko Mero kūrinį nuoširdžiai vertinu kaip vieną geriausių originaliai lietuvių kalba parašytų kūrinių.