"Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį."

Sunku parinkti pirmuosius žodžius aptariant knygą.

Žinant, kad Autorės, deja, jau neliko...

"Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį."

Sunku parinkti pirmuosius žodžius aptariant knygą.

Žinant, kad Autorės, deja, jau neliko mūsų gyvųjų tarpe, nesinori į atsiliepimą suberti tik preliminarius pastebėjimus, kas patiko/nepatiko/rekomenduočiau/vertinu ir panašiai, juolab, jog tai ne šiaip paskutinysis J. Ivanauskaitės romanas, tai tarsi JOS gyvenimo asmeninis palikimas mums, atsidavusiems skaitytojams.

Iki šiol maniau, kad daugiausia mirties išgyvenau su Haruki Murakami romanu "Norvegų giria". Dabar jos vietą užima "Viršvalandžiai". Tačiau priešingai nei "Norvegų girios" J. Ivanauskaitės knyga nepaliko slegiančio įspūdžio. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog ji manęs nesujaudino ir nepaveikė, anaiptol - žinojimas, jog kiekviena Rašytojos mintis, virtusi sakiniu ir pastraipomis, yra tikras, išgyventas Jos, o ne sukurto veikėjo, mane prikaustė ir sužavėjo tokia tyra žmogaus stiprybe ir tikėjimu.

Viskas, ką galima pasakyti, tai tik padėkoti šiai Rašytojai už tokį nuoširdų atsivėrimą. Neužtenka pasakyti, kad J. Ivanauskaitė buvo išskirtinai gabi Rašytoja, ji buvo viena tų žmonių, nebijančių prabilti, atskleisti save kitiems bei drąsiai pažvelgti į savo vidų.

Tiesiog ilsėkis ramybėje, Jurga.

Mes visdar kvėpuojame Tava literatūra.