Skaitant "Musių valdovą" mintyse nuolat šmėstelėdavo Daniel Defoe "Robinzonas Kruzas". Intuityviai ieškojau šių romanų panašumų, bet radau daugiau skirtumų. Panašumas tik tas, kad tiek Robinzonas, tiek vaikai buvo...

Skaitant "Musių valdovą" mintyse nuolat šmėstelėdavo Daniel Defoe "Robinzonas Kruzas". Intuityviai ieškojau šių romanų panašumų, bet radau daugiau skirtumų. Panašumas tik tas, kad tiek Robinzonas, tiek vaikai buvo nublokšti į negyvenamą salą, kurioje žūtbūt stengėsi išgyventi. Įdomu buvo palyginti suaugusiojo ir vaikų elgesį patekus į tokią pačią situaciją. Robinzonas Kruzas darė viską, kas įmanoma, kad nenutoltų nuo civilizacijos - skaitė Bibliją, išmokino papūgą kalbėti ir net sumanė išsikepti duonos. Tuo tarpu vaikai "Musių valdove" iš pradžių mėgino gyventi saloje pagal taisykles, bet vėliau subūrė gentį, išsipiešė veidus ir tapo instinktų valdomais laukiniais. Nežinia ar vaikų elgesį nulėmė jų amžius kuomet pernelyg įsijaučiama į žaidimus, ar Liuciferio efektas, kuomet geri žmonės tampa blogais įtakoti esamos situacijos ir paklusnumo valdžiai. Šią knygą rekomenduočiau skaityti tuo pačiu paanalizuojant savo paties ir aplinkinių elgesio motyvus.

Pirmiausia - didelis pliusas autoriui už idėja. Niekada anksčiau įdėmiau nesusimastydavau apie žudikų, prievartautojų ar kitų psichopatų mąstymą. Atrodė idiotai, beširdžiai ir tiek. Ką čia daugiau galvoti? Bet esu...

Pirmiausia - didelis pliusas autoriui už idėja. Niekada anksčiau įdėmiau nesusimastydavau apie žudikų, prievartautojų ar kitų psichopatų mąstymą. Atrodė idiotai, beširdžiai ir tiek. Ką čia daugiau galvoti? Bet esu dėkinga Faulzui, kad privertė mane labiau pamastyti.

Įdomu kaip Klegas aiškina savo elgiasi. Jis visiškai nieko blogo tame nemato. Jis pagrobė merginą, ir kas čia tokio? Juk nieko blogo jai padaryti nenori, tik, kad ji jį pamiltų. O dėl to kaip viskas baigėsi, jis irgi nekaltas. Iš kur galėjo žinoti, kad įvykiai pakryps tokia linkme? Ir dėl visų savo veiksmų jis nekaltas, tai aplinkiniai kalti, nes jo nesuprato. Tai kiti kalti, nes negyveno taip, kaip jis norėjo, kad jie gyventų, nes nevertino jo gerumo. Tai pat puiki drugelių kolekcionavimo metafora - uždaryti grožį, kad jis būtų matomas tik tau.

Kita dalis - Mirandos dienoraštis žavėjo savo meilės gyvenimui skleidimu, nenoru pasiduoti, kovojimu. Ir tokios geros mintys apie meną! Gėrte gėriau jos interpretacijas, mintyse priverčiau kovoti savo ir Mirandos mintis apie tam tikrus reiškinius mene, kad gimtu nauja idėja.

Rekomenduoju visiems, nebijantiems įlysti į kitų žmonių pasąmonę, pabandyti ją pritaikyti sau ir drįstantiems įsivelti į ginčą su pačiais savimi,ir perkratyti visus savo įsitikinimus.

"Jį užvaldė jausmas, kad čia pat - svarbiausias atradimas.Taigi net truputį nesmagu rašyti, kad šiuo momentu mokslininką įveikė nuovargis. Mendelejevas palinko, pasidėjo galva ant rankų vidury išblaškytų ant stalo...

"Jį užvaldė jausmas, kad čia pat - svarbiausias atradimas.Taigi net truputį nesmagu rašyti, kad šiuo momentu mokslininką įveikė nuovargis. Mendelejevas palinko, pasidėjo galva ant rankų vidury išblaškytų ant stalo kortelių ir vos tik užsnūdęs susapnavo sapną...."

Ši knyga, anaiptol, ne kiekvienam. Tai knyga, skirta mokslo mylėtojams, besidomintiems nuostabiu ir nenuspėjamu chemijos pasauliu. Jeigu mokykloje nemėgote chemijos ir ji jum ji kelia pasišlykštėjimą, ši knyga tikrai ne jums! Tai knyga, tarytum vienas National Geography filmas apie chemijos istoriją, nuo filosofų, alchemikų iki vieno žmogaus - Mendelejevo, kurio viename sapne telpa visa chemijos istorija.

Chemija - tai mokslas apie elementus, jų prigimtį sąveikauti tarpusavyje. Taip pat šis mokslas mums atskleidžia mūsų prigimtį. Nuo pat žilos senovės žmonės bandė suprasti, iš ko sudaryta žemė ir aplinka, kuri juos supa. Noras tyrinėti paskatino eksperimentuoti, mąstyti, samprotauti. Chemija kaip mokslas ilgus amžius patyrė didelę agoniją. Pirmiausia, alchemikai stabdė jos tolesnę pažangą, ir dėl šios priežasties, cheminiai virsmai vėliau buvo suvokiami klaidingai. Galiausiai tašką padėjo tokie mokslininkai, kaip Brantas, Toričelis, Bercelijus, Lavuzje ir daugelis kitų. Na, o finalinį akordą šiame kūrinyje padėjo rusų mokslininkas Dmitrijus Mendelejevas. Jis suprato, kad šis, iki tol buvęs padrikas mokslas, kažkokiu būdu turi būti susistemintas ir turi būti atrastas ryšys, dėsningumas tarp cheminių elementų. Taigi 1869 metų 17-ąją dieną D. Mendelejevui pavyko įgyvendinti lūkesčius. Jis suklasifikavo visas visatos statybines plytas. Jo darbas - tai tarytum visų iki tol gyvenusių ir dirbusių mokslininkų darbų apibendrinimas, savotiška visos žmonijos siekių alegorija. Dabar nerasime nei vienos chemijos ar gamtos mokslų laboratorijos, kurioje iškilmingai ant sienos nekabotų didžiulė, spalvota, simbolių išmarginta lentelė su užrašu "Periodinė elementų sistema", o pažiūrėję į 101 langelį rasime užrašą "Mendelevis (Md)" - tai labai nestabilus elementas, kurio branduolys savaime skyla. Šis elemento apibūdinimas labai primena ir didžio rusų mokslininko charakterį. Taigi visa tai, apie ką žmonija mąstė tūkstančius metų, sutelpa vieno žmogaus sapne.

Taigi, taip gana pasibaigus pirmai knygai teko atsiverst antrą. Nebekreipiau dėmesio į vertėjos liaupsusus, rašytojos mažaliteratyškumą ir skaičiau su prisėdimais. Tai ir juokiausi, ir buvo neramu, ir įdomu, kaip ten tie...

Taigi, taip gana pasibaigus pirmai knygai teko atsiverst antrą. Nebekreipiau dėmesio į vertėjos liaupsusus, rašytojos mažaliteratyškumą ir skaičiau su prisėdimais. Tai ir juokiausi, ir buvo neramu, ir įdomu, kaip ten tie Grėjaus reikalai. Sprendžiasi jie į gerąją pusę, tik autorė sugebėjo įterpti papildomų niuansų ir sekso buvo jau tik po kartą skyriuje. Kai jau atrodė, kad viskas bus gerai, autorė (meistriškai to nepavadinčiau tad..) įkišo naują siužeto liniją, kurią plėtos trečioje dalyje.

Antroji dalis daug geresnė už pirmą! Tačiau stebuklų nesitikėkite. Žinoma, būčiau iškart perskaičiusi ir trečią dalį, grąžinusi knygas ir pamirši amžiams, bet nėr jos dar, nėr... Tad dabar nesikankindama laukiu spalio (???), atrodo, kad tada lietuviškai pasirodys trečioj ir paskutinė (!!! tikiuos, nes vis dėlto vėjai) dalis.

Kažkuo priminė "Saulėlydį" su Bela ir Edvardu, tik abu žmonės. Na, dėl "abu" nesu tikra, nes atsirastų, kurie mane bandytų užginčyt. Bet aš vis tiek prie savo, kad abu žmonės, nors su savo ganėtinai iškreiptais pomėgiais.

Knygą gavau visai netikėtai. Apie ją nieko nebuvau girdėjusi ir neturėjau susidariusi jokios išansktinės nuomonės. Apart to, kad tai "šviečiamojo pabūdžio knyga" - tariant mamos ir vienos jos draugės žodžiais.

Tai...

Knygą gavau visai netikėtai. Apie ją nieko nebuvau girdėjusi ir neturėjau susidariusi jokios išansktinės nuomonės. Apart to, kad tai "šviečiamojo pabūdžio knyga" - tariant mamos ir vienos jos draugės žodžiais.

Tai pabandžiau... skaitėsi sunkiai dėl vertėjos nuopelnų. Jau pirmuose lapuose mano mėgstamo meisto Seattle pavadinimas t.y. jo lietuviška versija ne tik badė, bet ir kėsinosi iškabinti akis, todėl, jau ir taip lėkšta knygos pradžia, ir nekokybiškas, nekompetetingas ir visoks anoks vertėjos (ar vertėjo, jau nepamenu) darbas sukūrė gana neigiamą atmosferą.

O paskui prasidėjo... seksas, seksas, sekas... daug jo. Na, seksas šioks ir anoks, ir tiek. Tiesa, dar daug nuraudimų ir panašiai. Skaitykit damutės, skaitykit ir antai skaitydamos permastykit. Nuobodus jūsų gyvenimas buvo, arba šiuolaikiniai vaikai ir išaugę iš jų, jau per daug sugadinti. Neperskaičiau nieko, ko nebūna filmuose ar serialuose (tiesa, juose gal ne tiek daug, o čia vos ne kas antrame puslapyje).

Taigi, galėjau numest, bet pabaigiau, nes ganėtinai sudomino psichologinis aspektas. Kodėl, kas, kaip, dėl ko...? Nors literatūriniais gebėjimais autorė nepasižymi, tačiau sugebėjo įtraukti su klausimu "kas bus toliau???".
Ir toliau pasibaigė knyga! :D

Knyga išbibliotekos, vos pamačius stvėriau net neskaičiusi anotacijos. Nes Coelho! Nnesu jo fanatikė, bet metuose kartą ar du paimu jo knygą į rankas ir nepeleidžiu, kol neperskaitau. Būna lengva kelionė su apmąstymais....

Knyga išbibliotekos, vos pamačius stvėriau net neskaičiusi anotacijos. Nes Coelho! Nnesu jo fanatikė, bet metuose kartą ar du paimu jo knygą į rankas ir nepeleidžiu, kol neperskaitau. Būna lengva kelionė su apmąstymais. Šįkart to nebuvo. Nekabino, perskaičiau iš pareigos, nes reikia mažinti knygų kalną ant stalo. Nesakau, kad nieko gero. Buvo kelios vietos, kur tikrai linksėjau galva pritardama. tačiau jų buvo ne daug.

Tad daugiau čia: (ne mano)


Paulo Coelho romanas "Brida" - tai jaunos airių kilmės merginos, jaučiančios nenugalimą potraukį magijai, kelionės į savęs pažinimą istorija. Keliaudama Brida sutinka Mokytoją ir Saulės Tradicijos Magą, kurie padeda jai įveikti baimes ir patikėti gėriu, išmoko priimti raganystės dovaną ir šokti pagal slaptą pasaulio muziką. Tačiau Magas iškelia jai sąlygą: norėdama pažinti Visatos išmintį ir jos slėpinius, ji turi atsisakyti asmeninės laimės. Kokį kelią pasirinks Brida?

"Nesistenk aiškinti jausmų. Viską išgyvenk visa širdimi ir saugok tai, ką patyrei, kaip Dievo dovaną. Jeigu manai, jog nesugebėsi pakęsti pasaulio, kuriame gyventi svarbiau negu jį suprasti, tuomet atsisakyk magijos. Lengviausia sugriauti tiltą, jungiantį regimąjį pasaulį su neregimuoju, ‒ tai bandyti aiškintis jausmus."

Taigi, knygą perskaičiau su didžiausiu malonu. Nors prisipažinsiu, knyga neatversta prastovėjo lentynoje gal gerą pusmetį. Išvada - gavau dovanų. Pradėjau skaityti neskubėdama, prieš miegą po skyrelį ar du, galiausiai...

Taigi, knygą perskaičiau su didžiausiu malonu. Nors prisipažinsiu, knyga neatversta prastovėjo lentynoje gal gerą pusmetį. Išvada - gavau dovanų. Pradėjau skaityti neskubėdama, prieš miegą po skyrelį ar du, galiausiai besidegindama pribaigiau per dvi dienas (saule nepiktnaudžiauju).

Perskaičiusi tikrai įgijau daugiau žinių (net ir keistomis - gan nuobodžiomis temomis). Patiko! Rugsėjį trauksiu bibliotekon ieškot kitų gerbiamo A.Č. knygų.

"Ilgintis Kisindžerio" - trumpų (kai kurie - vos puslapio ar dviejų apimties) apsakymų rinkinys. Vieno jų pavadinimas pritaikytas ir visai knygai. Iš karto reikia perspėti, jog, šališkai vertinant, tai nėra kūriniai, skirti...

"Ilgintis Kisindžerio" - trumpų (kai kurie - vos puslapio ar dviejų apimties) apsakymų rinkinys. Vieno jų pavadinimas pritaikytas ir visai knygai. Iš karto reikia perspėti, jog, šališkai vertinant, tai nėra kūriniai, skirti tik masėms, tačiau verčiantys susimąstyti ir žvelgti į gilesnius sluoksnius.

Knygos turinį gan stipriai lemia rašytojo kilmė. Nemažai apsakymų talpina savyje Izraelio kasdienybės nuotrupas, kurias galbūt ne taip lengva suvokti mūsų šalies gyventojams. Visgi, yra ir kūrinių, kurie nėra tokie konkretūs, yra universalesni. Tačiau nei vienas iš jų nėra skirtas tuščiai pramogai; paguodos knygoje maža. Aprašomi įvykiai nėra malonūs širdžiai, jie persismelkę vienatve, melancholija, nevykusiais bandymais rasti vietą visuomenėje ar bent jau ją suprasti. Šie aspektai sustiprinami ironija, gal net sarkazmu, bei juoduoju humoru. Nesivaržoma kalbėti apie seksą, neapykantą žmonėms, žiaurumą.

Atrodo, jog daugžodžiauti apie šį leidinį nėra priderama - juk ir patys kūriniai yra glausti. Bet, kaip ir buvo minėta, tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gan paviršutiniška, savyje turi prasmę, dėl kurios verta palaužyti galvą.

Tenka prisipažinti, jog Kristinos Sabaliauskaitės knyga "Silva Rerum" man buvo tikras iššūkis, kurį priėmiau daug vėliau nei didžioji knygų mylėtojų dalis. Mane supo daugybė nuomonių ir vertinimų. Ir beveik visi jie buvo...

Tenka prisipažinti, jog Kristinos Sabaliauskaitės knyga "Silva Rerum" man buvo tikras iššūkis, kurį priėmiau daug vėliau nei didžioji knygų mylėtojų dalis. Mane supo daugybė nuomonių ir vertinimų. Ir beveik visi jie buvo tik teigiami. Tad tikėjausi iš šios knygos gana nemažai. Bet, matyt, tokias atvejais, suveikia atvirkštinis efektas ir knyga tavyje nepalieka didesnės žymos. Taip nutiko ir man. Skaičiau sunkiai ir vis laukiau kada jau bus ta įdomioji vieta. Knyga perskaičiau, o taip jos ir nesuliaukiau.

Žinoma, negaliu nuneigti Kristinos Sabaliauskaitės talento, jos gebėjimo valdyti žodžius ir sakinius. Knygos istorija pasirinkta taikliai ir suteikianti kiekvienam skaitytojui galimybę mąstyti, ieškoti ir atrasti. Netgi girdėjau tokią mintį, jog ši knyga savo paprastoje, gyvenimiškoje istorijoje tarsi paslepia gilias ir ne taip paprastai atrandamas prasmes. Ir tikrai knyga pilna minčių, kurias suradęs skaitytojas turėtų permąstyti savąjį "aš". Knygos istorija taip pat leidžia keliauti atgal, suteikia galimybę pamatyti tokį mūsų kraštą, koks jis buvo prieš kelis šimtus metų. O kaip smagu atrasti tą kitokį Vilnių! Tą, kuris dabar jau pasikeitęs, bet savyje saugantis ir menantis tuos laikus. Gera nors akies krašteliu į jį žvilgtelti.

Tikiuosi, kad prabėgus laiko tarpui ir knygos mintims sugulus į širdį, ją prisiminsiu, tikiuosi, kad bent dalelė jos liks manyje, nes visgi norisi, jog ir tokios, knygos, kurios nepaliko didžiulės žymos, atrastų savąją vietą. Tam, kad atėjus laikui tos surastos mintys būtų naujų jėgų šaltinis.

"Užrašai iš mirusiųjų namų" skamba gan liūdnai, tačiau knyga nėra tokia jau niūri. Autorius bando nagrinėti žmogaus psichologijos klausimus. Knygoje pasakojama apie Sibire esantį katorgininkų kalėjimą, jame gyvenančius...

"Užrašai iš mirusiųjų namų" skamba gan liūdnai, tačiau knyga nėra tokia jau niūri. Autorius bando nagrinėti žmogaus psichologijos klausimus. Knygoje pasakojama apie Sibire esantį katorgininkų kalėjimą, jame gyvenančius kalinius bei dirbančius darbuotojus. Istorijos pasakotojas pats yra trejus metus tame kalėjime praleidęs asmuo, galėjęs iš arti stebėti bei pažinti nelinksmą kalinių gyvenimą. Ypatingo siužeto knygoje nėra, tiesiog kruopščiai piešiami personažų psichologiniai portretai tam tikrų įvykiu kontekste. O pagrindinė mintis tikriausiai yra tokia, kad pasaulyje yra galybė skirtingų tipų žmonių, kurie savitai reaguoja ir susidoroja su gyvenimo nelaimėmis, tačiau visiems iki vieno reikalinga viltis apie šviesesnį rytojų. Net ir įkalintieji viam gyvenimui kažko laukia, tikisi, svajoja apie laisvę.