ALEKSANDRAS MAKEDONIETIS - tai istorinis romanas, kuris nukels jus į įžymiojo karvedžio istoriją, jis pabuvojo ten, kur kiti kojos nebuvo įkėlę, jis užkariavo tiek, kiek kiti gali tik pasvajoti. Tikriausiai daugelis esame...

ALEKSANDRAS MAKEDONIETIS - tai istorinis romanas, kuris nukels jus į įžymiojo karvedžio istoriją, jis pabuvojo ten, kur kiti kojos nebuvo įkėlę, jis užkariavo tiek, kiek kiti gali tik pasvajoti. Tikriausiai daugelis esame girdėję apie šią iškilę asmenybę, apie jo pasiektus nuopelnus, užkariavimus. Kelionė po Aleksandro imperiją prasideda!

Nuo pirmųjų knygos puslapių pasakojimas sužavėjo vaizdingumu, istoriniais faktais, įvykių gausa. Tai antroji šio autoriaus, Philipo Freemano, knyga, kurią perskaičiau. Tiek "Julijus Cezaris" tiek "Aleksandras Makedonietis" man paliko didžiulį įspūdį. Tai pasakojimas tiems, kurie apie didįjį karvedį nori sužinoti viską nuo pradžių iki galo - nuo paties gimimo iki paskutinio atodūsio. Garsusis Makedonijos valdovas - viena žymiausių ir reikšmingiausių pasaulio istorijos figūrų. Genialius jo karybos metodus studijavo ir iš jų mokėsi ir Hanibalas, ir Napoleonas, jie aktualūs ir dabar, praėjus dviem tūkstantmečiams. Aleksandras mirė sulaukęs vos trisdešimt trejų metų, tačiau jis spėjo perskrosti senovės istorijos dangų kaip kometa, sukurti imperiją, kurios teritorija plytėjo nuo Jonijos jūros iki Himalajų kalnų, užkariauti didžiules valstybes ir pats tapti legenda.

Philipas Freemanas vaizdingai, išsamiai ir įtaigiai aprašo Aleksandrą Makedonietį ir kaip išskirtinę asmenybę, ir kaip genialų karvedį, stipriai paveikusį tolesnę pasaulio istoriją.

Aleksandras Didysis (Makedonietis), garsiausias senojo pasaulio užkariautojas. Aleksandras turbūt dramatiškiausia figūra istorijoje, o jo karjera bei asmenybe buvo žavimasi visais laikais. Jis buvo užsimojęs tapti didžiausiu visų laikų karžygiu, ir, atrodo užsitarnavo šį titulą. Kaip karys, jis buvo talentingas ir drąsus, kaip karo vadas, jis buvo nepralenkiamas - per 11 kariavimo metų nepralaimėjęs nė vieno mūšio. Tuo pačiu jis buvo intelektualas, mokytas Aristotelio ir branginęs Homero poeziją.

Knygoje rasite žemėlapių, kuriuose vaizduojami Makedoniečio istoriniai vingiai užkariaujant kitas tautas; chronologinę lentelę, kurioje pateikiamos svarbiausios įvykių datos, bibliografiją, kurioje pateikiami senovinei šaltiniai, svarbių terminų žodyną, kurioje paaiškinamos sąvokos, apibūdinamos asmenybės, miestai it kt. Perskaičius knygą galiu teigti, kad rašytojas įdėjo daugybę pastangų ir laiko šiai knygai išleisti. Istorinių romanų mėgėjams ši knyga prikaustys prie įvykių gausos, patirtų nuotykių ir išgyvenimų. Karo žygiai, mūšiai, intrigos, asmeninės peripetijos, kelionės per pasaulį. Visą tai rasite šioje knygoje.

Albertas Kamiu - Maras - Su šio rašytojo kūryba teko susipažinti per literatūros pamokas, kai skaitėm kelių jo kūrinių ištraukas. Skaitydama susidomėjau, todėl norėjau perskaityti visą knygą "Maras". Ką galiu pasakyti?...

Albertas Kamiu - Maras - Su šio rašytojo kūryba teko susipažinti per literatūros pamokas, kai skaitėm kelių jo kūrinių ištraukas. Skaitydama susidomėjau, todėl norėjau perskaityti visą knygą "Maras". Ką galiu pasakyti? Puikus kūrinys! Jame tuo pačiu metu persipina absurdas, maištas, mirtis ir istorija. Tai - svarbiausios temos pateikiamos skaitytojui. Maro pradžia ar blogos lemties ženklu tampa masinis žiurkių mirimas. Miestas tiesiog užpildomas padvėsusių padarėlių. Vėliau žmonės pradeda sirgti liga, kurios gydytojai negali įvardinti, nes nežino, kas tai yra. Vis dėlto vienas atkaklus specialistas nustato, kad tai maras. Prarandama nemažai gyvybių, kol gydytojų komitetas sutinka imtis priemonių epidemijai stabdyti (medikai ligos nenorėjo įvardinti maru, nes tai skambėjo labai gąsdinančiai...). Taigi miestas su sergančiais piliečiais yra izoliuojamas nuo aplinkinių vietų, t.y. niekas negali išvykti ar atvykti. Didžiojoj knygos daly aprašomas uždaras miesto gyvenimas, kuris sulėtėjo, nes žmonės tapo apatiški, vangesni. Kita vertus, keli verslai klestėjo. Vienas iš jų - alkoholio prekyba. Taip pat žmonės norėdami apsisaugoti nuo maro ėmėsi bet kokių priemonių. Netgi pirko ir čiulpė mėtines pastiles, nes tikėjo, kad tai padės apsisaugot nuo užkrato. Knyga baigėsi tuo, kad miestas buvo vėl atidarytas, t.y. epidemija sustabdyta. Žmonės gatvėse šventė, o tik vienas daktaras liūdnas mąstė, kad tai ne pabaiga. Maras ilgai išsilaiko neišnykęs, o tokia pati lemtis gali ištikti ir kitą gražų miestą...

Agata Christie - Žmogžudystė Mesopotamijoje. Tai dar viena garsios detektyvų rašytojos knyga. Veiksmas plėtojamas Irake, kur vyksta archeologų ekspedicija. Tuo pačiu vienai anglų seselei yra pasiūlomas darbas - prižiūrėti...

Agata Christie - Žmogžudystė Mesopotamijoje. Tai dar viena garsios detektyvų rašytojos knyga. Veiksmas plėtojamas Irake, kur vyksta archeologų ekspedicija. Tuo pačiu vienai anglų seselei yra pasiūlomas darbas - prižiūrėti ir rūpintis vadovo žmona, kuriai, daugumos dalyvių nuomone, maišosi protelis. Nuvykusi seselė pastebi, kad moteriškė yra labai nervinga, netgi išsigandusi. Panašu, kad jos baimės buvo ne be pagrindo. Vieną dieną įvyksta nelaimė, kurios auka tampa - ji pati. Nusikaltimą imasi narplioti Erkiulis Puaro. Jis atmeta nuomonę, kad žmogžudys - pašalietis. Tai turi būti vienas iš ekspedicijos dalyvių. Taigi galbūt kažkas nėra tuo, kuo apsimeta esąs?

Hermanas Hesė - Narcizas ir Auksaburnis - Žmogus rekomendavęs perskaityti šią knygą įvardino ją kaip patį geriausią kūrinį, kurį būtina perskaityti. Iš pavadinimo maniau, kad čia bus perkurtas pasakojimas apie Narcizą...

Hermanas Hesė - Narcizas ir Auksaburnis - Žmogus rekomendavęs perskaityti šią knygą įvardino ją kaip patį geriausią kūrinį, kurį būtina perskaityti. Iš pavadinimo maniau, kad čia bus perkurtas pasakojimas apie Narcizą (šiuo žodžiu apibūdinami save per daug ir nepagrįstai vertinantys žmonės). Na, jokio pasakojimo apie Auksaburnį nebuvau girdėjusi, todėl apsiribojau pirmąja dalimi. Pradėjusi skaityti nusprendžiau, kad dėl Narcizo veikėjo būdo buvau teisi. Dėl polinkio į mokslą jis buvo pasipūtęs ir laikė save aukščiau kitų žmonių. Po to, knygoje pasirodė ir kitas veikėjas - Auksaburnis. Pradžioje nesupratau, kokio tipo kūrinį skaitau: perkurtą pasakojimą ar naują "Altorių šešėly" versiją... Vėliau skaitau, skaitau ir... pasirodo Auksaburnis tapo tikru donžuanu, moterų žinovu. Nusivyliau, nes tikėjausi įspūdingesnės knygos pabaigos, nors ji ir buvo netikėta. Nemanau, kad tai buvo pati geriausia mano skaityta knyga, bet nesigailiu ją perskaičiusi.

James Ellroy - Juodoji orchidėja

Knyga, įtraukta į "1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą" sąrašą. Detektyvas, kurį neapsiverčia liežuvis pavadinti lengvu vasaros skaitalu. Rimta knyga, kuri skaitosi...

James Ellroy - Juodoji orchidėja

Knyga, įtraukta į "1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą" sąrašą. Detektyvas, kurį neapsiverčia liežuvis pavadinti lengvu vasaros skaitalu. Rimta knyga, kuri skaitosi pakankamai lėtai, turi laukti, kol tave "užkabins".

1947m. Los Andželo priemiestyje randamas jaunos moters lavonas. Kūnas padalintas pusiau, apstu kankinimo žymių. Kas įvykdė nusikaltimą? Bylą imasi tirti du buvę boksininkai: Ugnis ir Ledas, Blanšaras ir Blaikertas, draugai ir partneriai, jaučiantys trauką vienai moteriai.

Knygos veiksmas vyksta pakankamai lėtai. Iš pradžių autorius skaitytoją supažindina su pagrindiniais veikėjais (tačiau per daug neatskleidžiant jų paslapčių ar silpnybių), tuometine aplinka ir policininkų kasdienybe. Lyg ir atrodytų, jog detektyvo kertinis akmuo bus žmogžudystė ir nusikaltėlio gaudymas, tačiau visgi viršų paima Ugnies ir Ledo gyvenimai, kuriuos veikia tiriamas nusikaltimas.

Koks turi būti žmogus, kuris geba įvykdyti tokį nusikaltimą? Psichiškai nestabilus? Ligonis? O gal visiškai susitvardantis?

Suradus lavoną - kyla pyktis ir teisybės troškimas. Tačiau ilgainiui - nusikaltėlio suradimas tampa apsėdimu ir "liga" Blanšarui ir Blaikertui. Tai griauna jų gyvenimus, jų santykius, jų emocinę būseną.

Detektyvas suręgztas taip, jog žudikas paaiškėja tik pačioje knygos pabaigoje. Ar bent jau man nepavyko atspėti žudiko. Būčiau stačiusi už tai, kad žudikas taip ir nebus surastas. Tačiau man buvo per daug emocijų ir meilės trikampio.

Jeigu reikėtų apibūdinti knygą keliais žodžiais: žmogžudystės detektyvas, kurio kertinis akmuo - meilės trikampis.

Turiu pasakyti, man visuomet patikdavo detektyvai, visgi Agatos Kristi kūryba iki šiol man buvo nežinoma. Iki šiol pamenu seniau per televiziją rodytas (galbūt vis dar rodomas, negaliu tiksliai pasakyti, nes televizoriaus jau...

Turiu pasakyti, man visuomet patikdavo detektyvai, visgi Agatos Kristi kūryba iki šiol man buvo nežinoma. Iki šiol pamenu seniau per televiziją rodytas (galbūt vis dar rodomas, negaliu tiksliai pasakyti, nes televizoriaus jau senokai nebeturiu) detektyvo Puaro serijas, kurių su nekantrumu laukdavau. Kaip ir tikėjausi, ši knyga taipogi nenuvylė ir aš "prarijau" ją per keletą vakarų. Savimi pasitikintis, mėgstantis pasipuikuoti, o svarbiausia rimtai besiimantis kiekvienos jį sudominusios bylos detektyvas Puaro nuosekliai narplioja nusikaltimo eigą, jo motyvus ir svarbiausia - jo dalyvius.

Nesu tikra, ar tai būdinga daugumai A.Kristi knygų, bet šioje mane sužavėjo veikėjų gausa, tai tarsi suteikė dar daugiau veiksmo ir laisvės kiekvienam skaitytojui įsivaizduoti, kuris iš jų nusikaltėlis. Mano nuomone, pagrindinė šios knygos idėja - labai populiari ir jau daugybę kartų įsitikinta jos teisingumu - pinigai lengvai paimti, lengvai ir išeina. Praėjus vos kelioms savaitėms po vedybų su jauna našle Rozalina, Gordonas Kloudas žūsta ir palieka jai savo didžiulius turtus. Pinigus, kurie taip reikalingi karo nuskurdintiems Kloudo giminaičiams. Gimtajame Kloudų šeimos kaimelyje pradeda žūti žmonės... Knygos pabaigoje išaiškėja, kad prie žmonių mirčių prisidėjo mažiausiai įtartinas žmogus, jaunoji našlė taip pat nužudoma ir pinigai grįžta Kloudams. Puiki knyga detektyvų mėgėjams!

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ji beveik 10 metų laukė, kol bus perskaityta. Išleista 2004 m. tuometinėje "Alma littera" serijoje "XX amžiaus aukso fondas". Vis planavau ją skaityti, vienu metu ji net atsirado...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ji beveik 10 metų laukė, kol bus perskaityta. Išleista 2004 m. tuometinėje "Alma littera" serijoje "XX amžiaus aukso fondas". Vis planavau ją skaityti, vienu metu ji net atsirado mano "skaitysiu artimiausiu metu" lentynoje (taip, prisipažįstu, turiu tokią lentyną :) ).

Autorė: Sylvie Germain. Prancūzė. Sorbonoje studijavo filosofijos magistrantūroje, vėliau kitame Paryžiaus universitete gavo filosofijos mokslų daktarės laipsnį (Wikipedia informacija).

Pavadinimas: "Naktų knyga". Kaip ir galima spėti, šviesos (plačiąja prasme) knygoje nedaug - vien naktys, naktys, naktys. Skyrių pavadinimai: "Vandens naktis", "Žemės naktis", "Rožių naktis", "Kraujo naktis", "Pelenų naktis" ir "Naktis ryja naktį". Tai pirmoji autorės knyga. Ji iškart pelnė net kelias literatūrines premijas.

Vieta ir laikas: šiaurės rytų Prancūzija, mažas kaimelis prie Mezo upės. Laikas: visas šimtmetis, nuo XIX amžiaus vidurio iki II pasaulinio karo pabaigos.

Apibūdinimas vienu žodžiu: Pretenzinga. Na, prancūzų rašytojai mėgsta tokiu stiliumi rašyti. Tipinis sakinys: "Štai kad ir jis, Viktoras Flandrenas Penielis, argi ne sunki marionetė, lėtai krintanti į nakties bedugnę, nubrėžusi keletą neužbaigtų ratų ir pakeliui pabarsčiusi keletą duženų, likusių iš svajonės, kur kas platesnės ir ilgesnės už jo gyvenimą?"

Palyginimai: Galima rasti panašumų su Gabriel Garcia Marquez "Šimtas metų vienatvės". Irgi magiškasis realizmas (nors man asmeniškai Garcia Marquez stilius/forma/turinys labiau patinka). Irgi maždaug šimto metų vienos šeimos istorija. Bet "Naktų knygoje" ne mažiau svarbus yra ir fonas - laikmetis, kuris daužo Penielių šeimos likimus. Pagrindinis veikėjas - Viktoras Flandrenas Penielis, arba Auksinė Naktis Vilko Nasrai (dažniau knygoje būtent šiuo vardu vadinamas). Jo tėčio (o tuo pačiu ir jo paties) gyvenimą paženklino Prancūzijos-Prūsijos karas (1870-1871), jo vyriausių vaikų likimus lėmė Pirmasis pasaulinis karas, o jauniausių - Antrasis pasaulinis karas. Auksinės Nakties Vilko Nasrų gyvenime buvo ir laimingų epizodų, bet, perfrazuojant pasakas, juos galima pavadinti "trumpai ir laimingai gyveno".

Ką naujo sužinojau? Vertėjos dėka - man nežinomą lietuvių kalbos žodį. "Progumėlė". Ar žinote, kas tai yra? Pasak Lietuvių kalbos žodyno www.lkz.lt , "proguma" - tai nedidelė miško aikštė, miško retuma. Taip dažnai tas žodis knygoje kartojosi, kad jo nepastebėti buvo neįmanoma.

Ar rekomenduočiau kitiems?

Knyga gera, bet skirta ne visiems. Vienoje recenzijoje skaičiau, kad knyga skirta "akademikams". Na, gal taip susiaurinti skaitytojų auditorijos nesiryžčiau, bet iš tikrųjų knygoje daug kas lieka tarp eilučių. Kad ir tas istorinis fonas - na, autorė nerašo, kad "ėjo 1914 metai, artėjo Pirmasis pasaulinis karas". Tiesiog užuominomis rašo apie artėjantį karą, apie princą, kurio mirtis jį įžiebė ir pan. Norint pajusti tas subtilybes, reikia bent minimaliai žinoti tuometinę Prancūzijos ir Europos istoriją.

Knygos nerekomenduoju tiems, kam svarbu, kad būtų herojus, su kuriuo galėtum jei ne susitapatinti, bet bent jau už jį "sirgti". "Naktų knygoje" tokių nėra. Auksinė Naktis Vilko Nasrai - tikrai ne teigiamas herojus, kaip ir jo artimieji, įskaitant ir keliolika vaikų. Vos ne kiekvienas Penielių šeimos narys patiria geismų ir geidulių, pasitaiko ir incesto, keistų gimdymų ir dar keistesnių išprotėjimų bei mirčių.

Viena knygos temų - antikarinė. Ji irgi pateikiama ne tiesiogiai, bet tarp eilučių. Stiprų įspūdį paliko Pirmojo pasaulinio karo apkasų aprašymas. Skaitydama tuos puslapius, prisiminiau Remarką ir užsinorėjau dar kokią knygą paskaityti.

Trumpai - knygą rekomenduočiau tiems, kuriems stilius yra svarbus, gal net svarbiau nei turinys. Kurie nesibaido kiek pretenzingų sakinių konstrukcijų. Kurie mėgsta magiškąjį realizmą. Džiaugiuosi, kad šią knygą perskaičiau, nes ji tikrai buvo to verta. Bet jos tęsinio "Gintarinė naktis" turbūt neskaitysiu. Nebent "kada nors".

Kažko čia trūko... Tiesiog nuo vidurio jau norėjosi greičiau pabaigti ir pradėti kitą knygą.

Negaliu pasakyti, kad pasirinkta šalis neįdomi. Paskaičius, pavarčius nuotraukas (kurių yra tikrai neblogų) taip ir traukia...

Kažko čia trūko... Tiesiog nuo vidurio jau norėjosi greičiau pabaigti ir pradėti kitą knygą.

Negaliu pasakyti, kad pasirinkta šalis neįdomi. Paskaičius, pavarčius nuotraukas (kurių yra tikrai neblogų) taip ir traukia lėktuvų tvarkaraščius peržiūrėti. Vietomis išlendantis subtilus humoras ar poetiški nukrypimai pagyvina pasakojimą. Bet nepasaint to tekstas atrodo kažkoks flegmatiškas ir tiesiog - nuobodu. Nepadeda ir tai jog nėra kelionės taško A ir taško B, ašies ant kurios viskas laikytųsi. Knyga išskydusi laike ir erdvėje.

Užsidegimas suprasti, kas tai yra skandinaviškas detektyvas, paakino knygų mugėjė pagriebti šią knygutę. Nuo viršelio žydrynės net akis skauda, tai taip ir norisi greičiau atsiversti (arba kitaip - užversti viršelį). O...

Užsidegimas suprasti, kas tai yra skandinaviškas detektyvas, paakino knygų mugėjė pagriebti šią knygutę. Nuo viršelio žydrynės net akis skauda, tai taip ir norisi greičiau atsiversti (arba kitaip - užversti viršelį). O atsivertus jau sunku ir sustoti. Meno ir gilios minties nėra daug, bet kai kada norisi tiesiog lengvai praryti. Šiaurietiška atmosfera sukuria maloniai šaltą foną. Pasakojama tai vieno, tai kito asmens vardu, tai leidžia pamatyti tuos pačius įvykius, žmones įvairiomis akimis. O tema gana klasikinė. Mažas miestelis, kur visi visus pažįsta, bet tuo pačiu turi savo paslapčių.

Rekomenduojama detektyvų is Skandinavijos mėgėjams.

P.S. Nea, žudiko neatspėjau

Pasaulinė klasika, pagal kurią buvo pastatytas ne vienas filmas, vienas geriausių romanų.

Džeinė Eir, maža mergaitė augo nemylimos tetos namuose, kur buvo žeminama. Vėliau buvo išsiusta į našlaičių prieglaudą,...

Pasaulinė klasika, pagal kurią buvo pastatytas ne vienas filmas, vienas geriausių romanų.

Džeinė Eir, maža mergaitė augo nemylimos tetos namuose, kur buvo žeminama. Vėliau buvo išsiusta į našlaičių prieglaudą, turinčią neigiamą reputaciją. Šioje prieglaudoje susiranda draugę, kurią vėliau praranda apylinkėse prasidėjus epidemijai. Kai Džeinė išaugo ir atėjo laikas atsisveikinti su prieglauda, ji nusprendžia nebegrįžti į giminaičių namus, o pasiryžta pakeisti savo gyvenimą ir tampa aukle. Dvaro šeimininkas, misteris Ročesteris, susižavi Džeine. Ir čia prasideda meilės istorija. Tačiau ji nėra tokia paprasta ir banali. Kai Džeinė įsidarbina šiame dvare, skaitytojas gali pastebėti, kad jame dedasi keisti dalykai. Šiose namuose saugoma paslaptis. Atskleidžiama ši mistinė paslaptis tik Džeinės ir Ročesterio vestuvių dieną, prie altoriaus. Pasirodo, dvare yra laikoma uždaryta misterio Ročesterio pamišusi žmona. Tai sugriauna Džeinės gyvenimą ir laimę. Prasideda naujas jos gyvenimo etapas. Ji pabėga iš dvaro neturėdama nieko. Laimei po keleto dienų elgetavimo ir badavimo mergina suranda šeima, kuri ją priglaudžia. Vėliau išaiškėja neįtikimas dalykas - tai yra Džeinės šeima. Knyga baigiasi laiminga meilės istorijos tęsiniu.