Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kaip aš pagaliau nusprendžiau perskaityti šią knygą. Pirkau ją prieš gerus penkerius metus, mano draugei atsigulus į ligoninę, nusprendžiau duoti pirmiau jai perskaityti šį veikalą. Kai...

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kaip aš pagaliau nusprendžiau perskaityti šią knygą. Pirkau ją prieš gerus penkerius metus, mano draugei atsigulus į ligoninę, nusprendžiau duoti pirmiau jai perskaityti šį veikalą. Kai atėjau po savaitės jos aplankyti, pirmi jos žodžiai buvo : "ką čia do knygą man davei, tik homikai, dziundzės ir narkotikai". Per šias Kalėdas vėl susitikom ir ji sako man," žinai aš vis dar atsimenu tą knygą, neatsimenu tiksliai apie ką ji buvo, bet atsimenu kaip sudėtingai ir su pasibjaurėjimu ją skaičiau", tad nusprendžiau ir aš prie jos prisėsti. Galiu tvirtai teigti, jog tokios knygos palieka gilų įspūdį apie tai, kaip karatais knyga gali tave atstumti, nes man ją teko skaityti per labai didelę prievartą, nežinau kodėl taip darau, bet jei jau nusprendžiau tai viską padarau iki galo. Beveik du šimtai puslapių kliedesių, be jokio siužeto, tai tikras iššūkis skaitytojui, kuris tikisi bent kiek suprasti apie ką rašo autorius. Kadangi nevartoju narkotikų, šios knygos taip ir nesupratau, nes jausmas toks, jog autorius buvo apsinešęs nuo narkotikų ir sėdėdamas rašė kas papuola į galvą tuo metu, ir vėliau tiesiog sudėjo visa tai į vieną knygą, kurios net negalėtum pavadinti romanu.

"Mano šiknaskylė nuostabesnė už Luvra! Aš perdžiu ambrozija ir šiku gryno aukso luitais! Mano pimpis ryto saulėje trykšta deimantais!"

William S. Burroughs yra amerikiečių autorius ir vienas iš pagrindinių bytninkų kartos atstovų, jo knyga "Nuogas kąsnis" laikomas vienu kertinių Amerikos moderniosios literatūros kūrinių. Kadangi taip ir neradau jokio siužeto, tai apie pačią knygą negaliu daug ko ir pasakyt, tik tiek kad tekstas persisunkęs nešvankybių kurios sukelia ne tik pasišlykštėjimą, bet ir nuostabą ,nejaugi žmogus gali būti toks "supuvęs", kad eitų į tokius kraštutiniškumus. Narkotikai, homoseksualizmas, žmogžudystės, pedofilija tai pagrindinės temos kurios čia yra pateikiamos. Gal būt žmogus norėdamas patirti kažką daugiau ir leidžiasi į tokius "nuotykius". Racionalumo čia nerasime.



Nežinau ar autorius tai rašė iš savo patirties, ar tiesiog narkotikai jam suteikė tokią lakią vaizduotę, bet taip, ši knyga paliko didelį neigiamą įspūdį. Vieni gal nesutiks su manim, kad tai yra laiko gaišimas, sakys kad tai yra XX a. avangardinis šedevras, bet aš čia nieko tokio neįžvelgiau, apart padrikų narkomano užrašų.

"H" [heroinas] = herojus.
Viename žodyje "lomkė" pasireiškia visas beribis ir neapčiuopiamas skausmas.
Vienoje knygoje chaotiškai išsibarsčiusios 23 neaiškios dalys.
Tai košmaras, pilnas slaptų agentų/ pakvaišusių...

"H" [heroinas] = herojus.
Viename žodyje "lomkė" pasireiškia visas beribis ir neapčiuopiamas skausmas.
Vienoje knygoje chaotiškai išsibarsčiusios 23 neaiškios dalys.
Tai košmaras, pilnas slaptų agentų/ pakvaišusių gydytojų/ gangsterių/ falinių monstrų ir dziundzinių vempyrų, įsipainiojusių į sado_mazo orgijas/ transformacijas ir tarp pasaulinius karus/ narkomanų pritonai/ seksualiniai perversmai/ haliucinacijos ir purvinas pasaulis - tiems, kas geba nukreipti savo protą už pasąmonės ribų.

Williamo S. Burroughso "Nuogas kąsnis" - tai iššūkis ne tik fantazijai, bet ir kiekvienam sustabarėjusiam intelektui, pasmerktam žinoti. "Žinojimas" čia negali būti pasitelkiamas kaip įrankis; skaitant pastarasis greičiau...

Williamo S. Burroughso "Nuogas kąsnis" - tai iššūkis ne tik fantazijai, bet ir kiekvienam sustabarėjusiam intelektui, pasmerktam žinoti. "Žinojimas" čia negali būti pasitelkiamas kaip įrankis; skaitant pastarasis greičiau tampa kliūtimi, kurią būtina peržengti norint bent pajusti kūrinio vaizdinių visumą.

Pirmiausia gali kilti klausimas, kodėl būtent kūrinio vaizdinius, o ne "romano", kaip kad rašoma knygos anotacijoje? Drįsčiau teigti, kad "Nuogas kąsnis" net nėra romanas ir netgi neturėtų būti taip vadinamas. Priešingai, ši, vadinkime, Burroughso išpažintis pretenduoja labiau į anti-romano ar apskritai į bet kokios žanrinės konfrontacijos titulą, kas postmodernizmo kontekste yra tiktai sveikintinas žingsnis. Tai, kad knygoje laužomos klasikinės siužeto formavimo ar personažų kūrimo taisyklės, jog dramos elementai pinasi su epikos, yra tiktai keli iš daugybės galimų įrodymų kūrinio "nežanriškumui" pagrįsti.

Antra, kodėl vaizdiniai ir vis dėlto ne idėjos, mintys ar kontekstas? Būsiu atviras: jeigu kažkokia potekstė, idėjinis turinys ir egzistuoja kūrinyje, geriausiu atveju jį galima pavadinti rėmeliais, kuriuos, kaip dera fenomenologiniam skaitymui, turėtų užpildyti pats skaitytojas. Atsižvelgiant į gana akivaizdžią autoriaus satyrą, nukreiptą prieš šiuolaikinę visuomenę bei jos produktus (pseudomediciną, biurokratinį aparatą, paviršutiniškus žmonių santykius...), visa kita yra laisva dirva alinančiam darbui su savyje tūnančiais stereotipais bei išankstinėmis nuostatomis.

Patys vaizdiniai, dalinami Burroughso negailestingai ir be jokių skrupulų, yra migloti, tolimi, tarsi nepasiekiami. Nors dauguma šiandieninių vartotojų-skaitytojų yra spėję paragauti visko, pradedant paprasčiausiomis lytinio akto manifestacijomis (klišiniais tampantys meilės romanai) ir baigiant ekspozityviomis žmogžudysčių scenomis (perteikiamos šiuolaikiniuose detektyvuose ar trileriuose), dera su doru sau sąžiningumu pripažinti, kad mažamečio arabo "dulkinimas" jam tuštinantis ir ejakuliuojant tuo pačiu metu nėra tas vaizdinys, kurį konservatyvi vaizduotė yra pajėgi "pakelti", o intelektas yra galįs priimti ar netgi suprasti. Pasikartosiu, tam reikalingas darbas su savimi, vadinasi, darbas su savo daugiaklode psichika, kuri, kai norima ir siekiama, yra bet kokių potencialių atsakymų šaltinis.

Burroughso fantazmai yra balta pirštinė kiekvienam, kuris mano, jog visuomenę lemta suprasti kaip humanistinę, tyrą ir duodančią. Kaip paaiškėja, žmonių (ir ypač amerikiečių) visuomenė yra tokia, kokia ji yra ir visados buvo: nuspėjama, tačiau drauge visados stebinanti, paradoksali ir vis dėlto tvari; visuomenė tokia pat kaip ir jos nariai, kuriems tirštos sublimacijos kaukės tėra vienintelis būdas užgožti pasąmoninius geidulius sodomijos, homoseksualios sueities bei amžinos ekstazės.