TAU

Prašalaiti! Jei praeidamas tu susitinki mane ir nori pasikalbėti, tai kodėl su manim tau nepakalbėti?
Ir kodėl gi man nepakalbėti su tavimi?

*

AŠ NESUDRUMSČIAMAS

Aš nesudrumsčiamas stoviu Gamtoj,
Aš visko esu...

TAU

Prašalaiti! Jei praeidamas tu susitinki mane ir nori pasikalbėti, tai kodėl su manim tau nepakalbėti?
Ir kodėl gi man nepakalbėti su tavimi?

*

AŠ NESUDRUMSČIAMAS

Aš nesudrumsčiamas stoviu Gamtoj,
Aš visko esu šeimininkas ar šeimininkė, pasitikįs savimi tarp neprotingų būtybių,
Pasotintas, kaip ir jie, abejingas, jautrus, tylus, kaip ir jie,
Aš supratau, kad mano darbai, neturtas, garbė, silpnybės, prasikaltimai nėra tiek svarbūs, kaip aš maniau;
Ar prie Meksikos jūros aš gyvenu, ar Manhetene, ar Tenesyje, ar šiaurėje kur toli, ar šalies viduje,
Ar prie upės, ar fermoje, ar miške, ar Kanadoje prie ežerų,
Vis tiek, kur begyvenčiau, - o kad tik visada pusiausvyrą aš išlaikyčiau, pasiruošęs būčiau netikėtumams,
Kad aš drąsiai sutikčiau badą, audras, smūgius, patyčias, nesėkmes, kaip sutinka juos medžiai ir gyvuliai.

*

BĖGIKAS

Lygiu keliu bėga gerai išmankštintas bėgikas,
Liesas, stiprus, raumeningomis kojomis,
Jis plonai apsivilkęs, bėgdamas pasiduoda į priekį,
Lengvai suspaudęs kumščius, veržliai kilnoja kojas.

Baigusi Galinos Dauguvietytės knygą "Dialogai su savimi", dar ilgai ją nešiojausi su savimi. Širdyje. Mintyse. Knyga padovanojo nuostabių akimirkų ir privertė susimąstyti. Tokių asmenybių kaip Galina Dauguvietytė nėra daug....

Baigusi Galinos Dauguvietytės knygą "Dialogai su savimi", dar ilgai ją nešiojausi su savimi. Širdyje. Mintyse. Knyga padovanojo nuostabių akimirkų ir privertė susimąstyti. Tokių asmenybių kaip Galina Dauguvietytė nėra daug. Tokių, kurie nebijo pasakyti tai, ką mąsto ir ką jaučia. Atvira. Kandi. Bet ne niekinanti ar įžeidžianti. Tiesiog mokanti atvirauti net ir apie tokius gyvenimo momentus, kuriuos daugelis norėtų pamiršti.

Galina Dauguvietytė galėtų būti įkvėpimo šaltinis daugeliui. Kiekvienam jaunam žmogui, kuris bijo keliauti per gyvenimą. Ji tarsi moko, jog gyvename tik kartą, tad reikia iš gyvenimo pasiimti viską, kas duodama ir niekada to nesigailėti. Jos patarimais verta pasinaudoti, verta atrasti save ir nesidairant į kitus keliauti savuoju keliu. O kas svarbiausia visda tikėti, jog einame teisingu keliu, kurio spalvos ir garsai sukuria nuostabų paveikslą. Įkvėpkime rudens šaltuko ir pasileiskime nauju keliu. Be pavydo, be pykčio ir be jausmo, jog mes negalime ar nemokame gyvent taip, kaip norime. Ir kaip gyvenimo vadovą šalia savęs turėkime Galinos Dauguvietytės knygas. Atėjus sunkiam momentui paimkime jas į rankas ir vėl atsigausime.

Knyga jau lentynoje, bet mintyse vis girdžiu:

"Gyvenimas yra meilė"

Gyvenkime. Mylėkime.

Rūta

Pagaliau baigiau! 2. Vis dar negaliu apsispręsti, tai didžiausias mano literatūrinis nusivylimas, ar aš šiai knygai dar neužaugau. Jeigu romane nebūtų ilgų, sunkiai skaitomų mokslinių paaiškinimų, mano nuomonė...

Pagaliau baigiau! 2. Vis dar negaliu apsispręsti, tai didžiausias mano literatūrinis nusivylimas, ar aš šiai knygai dar neužaugau. Jeigu romane nebūtų ilgų, sunkiai skaitomų mokslinių paaiškinimų, mano nuomonė tikriausiai būtų kitokia. Be abejo, kai romanas buvo parašytas, informaciją apie spermacentinių banginių išvaizdą rasti buvo sunkiau, bet dabar (o šią savo nuomonę ir rašau šiuolaikinio žmogaus, kuris ieško nemirštančių dalykų, akimis), literatūra man turi keli norą domėtis, pačiai ieškoti informacijos, o ne pateikti sukramtytą maistą. Nes tuomet gilintis į banginio išvaizda man tampa prievole, o ne savanorišku noru kažką sužinoti ir išmokti. Pavyzdžiui dabar skaitau Emmos Goldman knygą "Anarchizmas ir kitos esė" kurioje yra daugybė nuorodų į grožinę literatūrą ar politinius įvykius. Tai skatina mane pačią pavarginti makaulę ir susirasti nežinomą informaciją, įsiglinti į tai ką skaitau. "Mobis Dikas" be visų mokslinių, aiškinamųjų įsikišimų (kurie sudarė daugiau nei puse romano) knygą būtų buvę skaityti daug lengviau ir maloniau, nes dabar vos įsijautus į siužetą, veikėjų emocijas ir charakterius, buvau užverčiama krūva, man neįdomių, faktų apie banginius (dar kartą kartojau - man turėjo sukelti norą domėtis, o ne versti). Autorius neapsakomai gerai sužeidė su simboliais (pavyzdžiui pakabintu karstu), Ahabo vidinis konfliktas ( ir iš to gimstantis klausimas: ar tik aš pati neturiu savojo Mobio Diko?) taip pat vertas tik pagyrų. Tačiau tas sausas aiškinimas (kai visą skyrių užima detalės apie banginio odą) labai išvargina, neleidžia įsijausti, atbaido skaitytoją. Gal anksčiau jie buvo ir labai naudingi, tačiau dabar tai knygos minusas. Širdis neleidžia "Aną Kareniną", "Karas ir taika", "Vakarų fronte nieko naujo", "Nusikaltimas ir bausmė", klasikinę literatūrą, talpinti į tą patį skyrelį su "Mobiu Diku". Nes mano išvardinti kūriniai yra nemirštanti, neatsibostanti klasika, iš kurios neįmanoma išmesti nė vienos dalelės. Jie visada bus aktualus. O "Mobį Diką" įveiks ne kiekvienas. Jame slypi nuostabus išminties krislas, tačiau rašymo formą labai atbaido, sunku nepadėti jos į šoną. Gyvenimas per trumpas, kad skaitytume blogas knygas. Tai jei jau kažką skaitom ir dar vadinam tai klasika, būtų nuostabu, jei ji nesentu. Kad knygos puslapiai nevirstu tuščiais, varginančiais sakiniais.

Žmogus, kuris buvo paskirtas vadovauti IBM's System/360 projektui, kurį tuo metu pasaulyje vadino "5000000000 dollar gamble", o tai buvo didžiausias projektas žmonijos istorijoje, negali būtų toks visai šiaip sau. "Mythical...

Žmogus, kuris buvo paskirtas vadovauti IBM's System/360 projektui, kurį tuo metu pasaulyje vadino "5000000000 dollar gamble", o tai buvo didžiausias projektas žmonijos istorijoje, negali būtų toks visai šiaip sau. "Mythical Man-Month" irgi yra to paties autoriaus darbas. Kadangi traukiniu riedėjau į "Theory of Computing" egzaminą ir turėjau krūvą gražaus laiko, pasiryžau perversti šitą idėjomis tirštą/tankų veikalą.

Ši knyga yra palyginti nesenas darbas -- 2010 metai. Reikia pastebėti, kad autorius jau kopia į devintą dešimtį. Tikriausiai todėl skaitant jautėsi toks savotiškas žvilgsnis į praeitį. Pvz., auorius pripažįsta buvęs atsakingas už absoliučiai blogiausią dizainą turinčios programavimo kalbos, JCL (Job Control Language), kūrimą. Tik savižudis arba solidus žmogus tokius dalykus apie savo karjerą atvirai pasakotų. Čia pastarasis variantas.

Knyga yra apie dizainą. Dizainą bendrąja prasme, ne tik kompiuterių ar programinės įrangos dizainą. Sakysit užsimanė informatikas papasakoti, kaip reikia daryti dizainą. Bet ponas Brooks ne vien kompiuterius kūrė, jis dar ir pastatų architektas. Jis iš esmės pats suprojektavo savo šeimos namą. Ši namo statymo istorija yra detaliai išnagrinėta. Gan įdomus atvejis, nes savo namų židinį vienaip ar kitaip teks kurti bene kiekvienam.

Knygoje autorius grindžia mintį, kad dizainas yra bene svarbiausia bet kokios veiklos dalis. Negalima gailėti, nei laiko, nei kitų išteklių šitam procesui. Charakteringi pavyzdžiai iš turtingos autoriaus profesinės ir akademinės karjerų, vietos abejonėms palieka nedaug.

Frederick Brooks kovoja su gan įsigalėjusiais mąstymo šablonais. Pvz.: "visi kartu esame protingesni nei kiekvienas iš mūsų". Autorius čia sako "ne". Pavieniai žmonės ir daugiau, ir geresnes idėjas sugeneruoja. Taip, kad šiandien populiarūs kooperacinės kūrybos (angl. collaboration) įrankiai yra daugiau trendas, o ne sidabrinė kulka. Jie tiesiog negali pakeisti juodo darbo ir sukoncentruotos vienišos minties. Tačiau, anot autoriaus, bendra dizaino peržiūra (angl. review) yra tiesiog būtina.

Draugas kartą man dėstė mintį, kad žmonės tampa intelektualiai turtingesni, kai materializuoja abstrakčias idėjas ir gali jomis operuoti (iš esmės, abstrakčiais terminais turtingas žodynas byloja apie sukauptą išmintį. Tačiau žodynas, turtingas įvairiais to paties daikto pavadinimais, čia nebūtinai reiškia išminties gausą).

Knygoje buvo diskutuojama apie formalaus proceso reikšmę dizaino kokybei (programų sistemų inžineriai žino apie ką čia eina kalba). Akivaizdu, kad formalus procesas su krūva dokumentacijos veikia kaip saugiklis nuo klaidų ar paprasčiausių neapsižiūrėjimų, tačiau daro visą dizaino procesą sunkų ir nuobodų. Mano nuomone, autorius čia padarė genialų skyrimą tarp inovatyvaus dizaino ir dizaino, kuris turi būti padarytas laiko ir biudžeto rėmuose.

Vietoje pabaigos, jaučiantys poreikį pasimokyti iš tikrai patyrusio žmogaus, šioje knygoje tikrai atras perlų.

Apsakymų rinkinys "Pernelyg triukšminga vienatvė" tapo aštunta perskaityta iššūkio knyga. Negalėčiau pasakyti, kad tie apsakymai mane labai sužavėjo, tačiau patiko tai, kaip nuosekliai rašytojas perteikia veikėjų mintis,...

Apsakymų rinkinys "Pernelyg triukšminga vienatvė" tapo aštunta perskaityta iššūkio knyga. Negalėčiau pasakyti, kad tie apsakymai mane labai sužavėjo, tačiau patiko tai, kaip nuosekliai rašytojas perteikia veikėjų mintis, veiksmus bei įvykius, viskas natūraliai ir harmoningai sudėliota. Labiausiai patiko apsakymas "Ypatingai sekami traukiniai": užteko tiek kvailoko, tiek subtilaus humoro, patiko istorinis kontekstas ir, be abejo, netikėta pabaiga. Kai kurie apsakymai šiek tiek atsiduoda depresija, bet, ko gero, gyvenimas be to neįmanomas. Labai patiko autoriaus pacituota Talmudo eilutė: "Esame kaip alyvos, tik traiškomi atiduodame, ką turime geriausio".

"Namų taisyklės" - bus tikrai paskutinė Jodi Picoult knyga, kurią perskaičiau. Dabar apie Amerikos teismų sistemą, įvairias ligas ir teisininkų gyvenimą žinau daugiau, nei turbūt kada žinosiu apie Lietuvos teismus.

Namų...

"Namų taisyklės" - bus tikrai paskutinė Jodi Picoult knyga, kurią perskaičiau. Dabar apie Amerikos teismų sistemą, įvairias ligas ir teisininkų gyvenimą žinau daugiau, nei turbūt kada žinosiu apie Lietuvos teismus.

Namų taisyklės, Jakobo šeimoje ypač svarbios, mat jis serga autizmu ir vos nutinka kas netikėti, vaikiną ištinka įniršio priepuolis. Negana to, jis turi didžiulį polinkį kriminalizmui, tvarkai ir savanaudiškumui. Keistenybės - jo ligos aprašymas, o autizmas - nuosprendis ne tik jam bet ir visai šeimai: broliui, kuriam ne mažiau sunku augti, nei broliui, motinai, kurios gyvenimu tapo sūnaus liga.

Kai miršta Jakobo socialinių įgūdžių mokytoja Džesė, užverda teismų maratonas, bet sėdėti teismo salėje kaip įtariamasis visai ne tas pats, kaip žiūrėti tai per televizorių. Tuo labiau, kad rodos, niekas negali suprasti, ką norėjo suklastotais įkalčiais pasakyti šis kriminalistikos genijus.

"Bet aš turiu sakyti tiesą, - išsišiepia Teo. - Namų taisyklės." Tiesa, puikūs veikėjai ir įdomi tema, sukuria stiprų kriminalistinį romaną.

"Knygų vagilė" - neįprasta istorija apie vaikystę, meilę ir knygas. Tai antro pasaulinio karo istorija, kurios veiksmas vyksta nacistinėje Vokietijoje. Šios knygos pasakotoja yra pati mirtis.

Mirtis - draugiškesnė ir mielesnė...

"Knygų vagilė" - neįprasta istorija apie vaikystę, meilę ir knygas. Tai antro pasaulinio karo istorija, kurios veiksmas vyksta nacistinėje Vokietijoje. Šios knygos pasakotoja yra pati mirtis.

Mirtis - draugiškesnė ir mielesnė pasakotoja, nei galėtumėt pagalvoti. Susitelkdama į mažus dalykus, ji jautriai ir įdomiai perpasakoja mažos mergaitės istoriją. Knygų vagilę, vardu Lizelė, Mirtis susitinka tris kartus. Būdama maždaug dešimties, kelionėje pas įtėvius ji praranda brolį. Jo laidotuvių dieną Lizelė pavagia savo pirmąją knygą.

Žinoma, mergaitė dar nemoka skaityti. Naujojoje šeimoje ji turi ne tik apsiprasti, bet ir daug ko išmokti. Taip pat išmokti mylėti savo naująją mamą, kuri visus, ypač artimiausius žmones, keikia, tėtį, kuris groja akordeonu ir išmoko Lizelę skaityti, Maksą - šios šeimos slepiamą žydą, kaimynų berniuką Rudį, geriausią savo draugą, mylėti knygas, kurios jai labai daug padeda. Ir taip pat iškęsti karą, kuris daug iš jos atėmė.

Aš visada maniau, kad knygos apie žydus ir Antrą pasaulinį karą yra šiek tiek pervertinamos, vien todėl, kad paliečia sudėtingas temas. Bet "Knygų vagilė" verta kiekvienos pagyros, tai ypatingai istorija su nuostabiais veikėjais.

Oficiali dalis: Pindamas įtraukiantį ir intriguojantį siužetą, Witoldas Gombrowiczius (Vitoldas Gombrovičius, 1904-1969) pasitelkia visą vaizduotės arsenalą - čia ir tarp liūnų kylanti apgriuvusi pilis, kurioje gyvena...

Oficiali dalis: Pindamas įtraukiantį ir intriguojantį siužetą, Witoldas Gombrowiczius (Vitoldas Gombrovičius, 1904-1969) pasitelkia visą vaizduotės arsenalą - čia ir tarp liūnų kylanti apgriuvusi pilis, kurioje gyvena pamišęs kunigaikštis, saugantis mįslingą paslaptį, ir į tą pilį vis nesėkmingai siekiantis prasmukti profesorius, mat jam maga įsitikinti, ar joje tikrai sukaupti meno lobiai, ir nesukalbamas, nieko vidun neįleidžiantis kunigaikščio sekretorius, ir profesoriaus į pagalbą pasikviestas teniso treneris, kuris įsimylėjęs dvarininkaitę, tačiau ši susižadėjusi su kunigaikščio sekretoriumi, ir nuolat tvyranti paslapties atmosfera bei nepaliaujančios veikti antgamtinės jėgos, o galiausiai - visą šį mazgą išnarpliojantis aiškiaregys.

Apsėstuosius, prisidengęs Zbigniewo Niewieskio slapyvardžiu, autorius pirmąkart paskelbė ištraukomis 1939 m. populiariojoje to meto Lenkijos periodinėje spaudoje. Šios publikacijos sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio ir susižavėjimo.

Mano jausmai:

Tai pirma mano pažintis su šiuo rašytoju. Tad negaliu palyginti, tik remtis kalbomis tų, kurie mėgsta šį rašytoją ir yra skaitę jo knygų daugiau. O jie sako, kad šita knyga neatspindi tikrojo rašytojo charakterio. O jeigu ir taip, vadinasi, mano pasirinkimas tinkamas. Kita jo skaityta knyga, nustebins mane didesniu meistriškumu.

Turėčiau pasakyti, kad labai sunkiai pradėjau draugyste su šia knyga, po H. James "Moters portreto", kur žodžiai kaip laivelis jūroje siūbavo, bangavo, užluliavo. Šitoje knygoje nebebuvo jau to žodžio grožio, buvo tiesiog pasakojimas, kuris pradžioje net nekabino.

Paskui atsirado paslapčių, nutylėjimų... Įspūdį paliko baimės aprašymas. Tiksliau, nebuvo ten gilaus aprašymo, bet matyt parinkti labai įtaigūs žodžiai, kad jutau ir aš tą herojų valdančią baimę ir lygiai taip pat sėdėjau bijodama pakrutėti ant lovos. Labai patiko pilies atmosfera. Skaitant scenas joje, net šiurpuliukai lakstydavo. Man tai buvo pačios maloniausios vietos.

Šiek tiek keistas dalykas dviejų veikėjų bandymas sutapatinti. Visi aplinkui mato kokie jie panašūs ir visiems taip keista, taip įdomu, taip įtartina. O dar, kai jie kartu susitinka, tai rezultatas - tarpusavio karas. Čia myli, čia neapkenčia, čia sau negali prisipažinti. Na, gal... Iš pradžių, tai lyg nervino vis tas pabrėžiamas panašumas, ta nuomonių kaita apie viens kitą, bet pagalvojau, kad knyga vadinasi "Apsėstieji", tai kodėl gi ne... Kiekvienas esame apsėsti kažkokių minčių, kiti pavydo, kiti aistros, kiti turtų troškimo. Jei taip galima sakyti, visi mes esame didesni ar mažesni bepročiai. Ir taip, šio rašytojo pateiktas taisykles nusprendžiau priimti ir nebandyti analizuoti, pakeisti kažką pagal savo suvokimo prizmę. Taip buvo daug geriau. Tiesiog atsidaviau va tokiam drąsiam, netikėtam rašymo stiliui.

Kažkur skaičiau jau atsiliepimų, kad žmonėms pabaiga silpna, lyginant su visu knygos istorijos dėstymu. Na, aš kitokios nuomonės. Manau, kad ji baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis.

"Mes veltui stengiamės suprasti viską. Turbūt daugelį paslapčių galėtume paaiškinti natūraliomis priežastimis, bet visada liks bent šiek tiek nepaaiškinamų."

Žodžiu, knyga tikrai verta dėmesio ir verta laisvos vietos knygų lentynoje.

Kaskart iš naujo įsitikinu, kad nėra geresnės fantastinės/nuotykių/mistinės/You name it literatūros nei istorija. O jei ta istorija dar ir pateikta talentingai, tai skaitymo džiaugsmas praktiškai garantuotas.

Prieš porą...

Kaskart iš naujo įsitikinu, kad nėra geresnės fantastinės/nuotykių/mistinės/You name it literatūros nei istorija. O jei ta istorija dar ir pateikta talentingai, tai skaitymo džiaugsmas praktiškai garantuotas.

Prieš porą metų pirmą kartą išgirdau prof. Egidijų Aleksandravičių vienoje iš pirmųjų Ryčio Zemkausko "Alchemijų". Nelabai pamenu apie ką tada ėjo kalba, bet puikiai atsimenų, jog pora minėto profesoriaus sakinių padarė be galo stiprų įspūdį -- sunkiasvorė erudicija.

Perskaičiau nemažą dalį jo publicistikos: "Išblukęs žodynas", "Kas iškirto varnui akį?" ir jo skiltis IQ žurnaluose lyg ir nuolat sekiau. Bet nežinia kodėl pono Aleksandravičiaus akademinės literatūros iki šiol čiupinėjęs nebuvau. Matyt, nepasitaikė po ranka ir tiek. Tačiau dabar ėmė is papuolė profesoriaus paruoštas pasakojimas apie Lietuvai labai reikšmingą istorinį periodą -- XIX amžių. Ruošiausi šiam tekstui gan ilgai, bet prisiruošiau ir negaliu pasakyti, kad nusivyliau.

Istorija. Atrodo nebūtų nieko paprasčiau nei pasivaikščioti po bibliotekas, pasikapstyti po visokius archyvus ir prikaupus tekstų imti ir aprašyti, kokį nors istorinį periodą. Tačiau šioje knygoje istorija ne tokia primityvi. Geriau pagalvojus tekste tikrai ne viskas taip pigu, nes jau ir pats pavadinime minimas laikas -- XIX amžius -- nėra visai tikslus. Pasakojimas siekia dar XVIII amžių, kai Abiejų Tautų Respublika byrėjo ir braškėjo, ir pasakojimas baiginėjasi ties 1905-1907 metų "lietuvmečiu".

Tekstas nėra ir griežtai chronologiškas. Pasirinktas probleminis-chronologinis dėstymo būdas. Autoriai siekė parodyti to meto problemas ir jų kontekstą. O problemų buvo nagrinėjama visa eilė:
- apžvelgti ankstesni darbai susiję su nagrinėjamu laikotarpiu;
- išdėstyta, ko ir kaip siekė carinis režimas Lietuvoje;
- analizuoti pasipriešinimo judėjimai;
- supažindinta su katalikų bažnyčios įtaka Lietuvos istorijai XIX amžiuje (pralinksmino įžvalga, kad kunigus aktyviai įsitraukti i blaivybes judėjimą (Valančius, etc) paskatino kartu su bažnyčių žeme prarasti bravorai ir karčemos, o ne kokie tai dvasingumai dideli);
- aprašyta socialinių strutūrų raida (taip, miestuose lietuvių tuomet beveik nebuvo);
- pateikta lietuviškos kultūros raida.
Autoriai teigia, kad "istorijos tikslas yra paaiškinti kaip kūrėsi dabartis." Būtent taip ir vystomas pasakojimas.

Kaip jau sako, pats pavadinimas -- "Carų valdžioje" -- Lietuvos gyvenimo realijos XIX amžiuje tiesiogiai priklausė nuo caro, o tuo pačiu ir nuo nuotaikų Rusijos imperijoje. O nuotaikų ten būta ne pačių geriausių -- visa apimanti biurokratija, technologinis atsilikimas nuo vakarų, pralaimimi karai, etc. Tad ir Lietuvos žemės nebuvo glostomos, o ir šiaušėsi lietuviai -- caro valžia nuolat turėjo prižiūrėti, kad nebūtų visokių neramumų. O neramumų vie tiek būta.

Man patiko tų laikų bausmės. Pavyzdžiui, super bausmė buvo atiduoti maištininkus tarnauti į kariuomenę! Ne, ne meškoms sudraskyti, bet tiesiog išsiųsti tuos neramius bičus į kariuomenę keleriems metams. Arba kita žiauri tų laikų bausmė -- išvaryti iš miesto. Laikmečio specifika, šiandien sunku suprasti tokius žiaurumus.

Daug visokių tų laikų maištininkų išugdė ir mano Alma mater -- Universitas Vilnensis, o tada Vilniaus Imperatoriškasis Universitetas, kurį caro valdžia po 1831 sukilimo ėmė ir uždarė, paliko tik Medicinos ir kunigų mokyklas, be kurių jau visai niekaip. Dabar tų laikų maištininkais (pvz. filomatų draugija su Adomu Mickevičiumi priešakyje) kaip ir didžiuojamasi, pats buvau renginyje "Filomatų takais" (ar tai kiemais...) gal net ir dukart. Čia būtų toks kaip ir receptas įsirašyti į universiteto istoriją -- kelti maištus. Nors nežinau, kaip čia į visokius revoliucionierius akademikai šiandien pasižiūrėtų.

Per visą knygą einanti pasakojimo gija grubiai tariant yra tokia: o kaip čia taip atsitiko, kad stipriai sulenkėjęs kraštas per kiek daugiau nei šimtą carinės priespaudos, rusinimo politikos plius rašto draudimo metų pavirto į tai pačiai Lenkijai priešišką nuo Rusijos nepriklausomą savarankišką valstybę? Man beskaitant susidarė įspūdis, kad vingiuoto būta to kelelio: buvo norinčių atkurti Abiejų Tautų Respubliką, buvo ir stipriau lankams prijaučiančių personų, buvo ir carinės Rusijos gerbėjų, o buvo ir visokių laisvamanių, kurie nepriklausomos Lietuvos norėjo. Per sukilimus dėl vieningų pažiūrų nebuvimo buta ir skaudžių nuostolių. Bet mes jau žinom, kurie galų gale paėmė viršų. Tautų pavasaris. Kažkaip lietuvių liaudis parodė, kad turi kažką savito, ir didesnio masto politiniai procesai išnešė lietuvių idealistų laivą į nepriklausomų valstybių prieplauką.

Vietoj pabaigos reikia pasakyti, kad toks skaitymas tikrai vertas dėmesio. Visokie užsieniečiai lietuvius iškart prie rusų nurašo, daug kartų jau tai patyriau. Nežinau ar čia gerai ar tik šiaip sau. O va pasiskaičius savo šalies istorijos šiek tiek gilesnės analizės bus lengviau paaiškinti kokiam tai prancūziokui, kad lietuviai nėra rusai.

P.S. Girdėjau, kad prof. Egidijus Aleksandravičius naują knygą išleido apie lietuvių išsibarstymą pasaulyje -- "Karklo diegas". Turėtų būti be galo įdomus skaitinys, nes pats kaip ir esu tas šių dienų pabirutis.

Visų pažįstamų, skaičiusių šią knygą, atsiliepimai buvo panašūs: visi minėjo, kad ji skiriasi nuo kitų Murakami knygų, "netipiška", "nemurakamiška".

Tai trečioji Haruki Murakami knyga, kurią teko skaityti. Tiesą...

Visų pažįstamų, skaičiusių šią knygą, atsiliepimai buvo panašūs: visi minėjo, kad ji skiriasi nuo kitų Murakami knygų, "netipiška", "nemurakamiška".

Tai trečioji Haruki Murakami knyga, kurią teko skaityti. Tiesą sakant, visos trys man atrodo labai skirtingos. "Avies medžioklė" - perskaičiau greitai, bet nelabai kas iš jos užsiliko. Nesužavėjo ir net ilgam atgrasė nuo tolesnės pažinties su rašytojo kūryba. Sakydavau, kad Murakami patinka tiems, kas mėgsta džiazą (dažniausiai tarp mano pažįstamų taip ir būdavo). Na, o aš pati nesu džiazo gerbėja. Antroji Murakami knyga, kurią primygtinai rekomenduotą perskaičiau - "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas". Ši sužavėjo. Fantazija, mokslinė fantastika - puiku. Nuo paauglystės esu "prijaučianti" mokslinei fantastikai, vienu metu net kolekcionavau "Eridano" PFAF serijos knygas. Apsidžiaugiau, kad ryžausi perskaityti dar vieną Murakami knygą - NSŠirPG man labai patiko.

Na, ir ši, "Norvegų giria", Bitlų dainos "Norwegian Wood" garbei pavadinta Murakami knyga. Jaunuolių meilės istorija, jokio "džiazinio" stiliaus, keistenybių ar mistikos. Tiesiog pasakojimas. Vėl visai kitoks Murakami. Gan daug erotikos su detaliais aprašymais - kai kurie puslapiai yra tikras "S" ar "N-18" (nebežinau, koks yra dabartinis žymėjimas). Ir nemažai savižudybių - taip gan stereotipiškai japoniškų.

Sakiau, keistenybių nėra. Bet pasakotojo gyvenime besisukiojantys žmonės - savotiški keistuoliai. Visi kažkiek "pačiuožę" - vieni net su psichinių sutrikimų diagnozėm, kiti šiaip "nukrypę nuo normos".

Žodžiu, po trijų labai skirtingų šio rašytojo knygų vis dar nežinau, kas yra tas "tipiškas Murakami". Bus proga perskaityti dar kokią jo knygą.

Šiaip pora citatų:


Ši tinka iššūkio dalyviams: "Jeigu skaitysi tik tas knygas, kurias skaito visi, tuomet ir galvoti galėsi tik tai, ką galvoja visi".
O ši - visiems, dirbantiems pedagoginį darbą: "Dirbdama su kitais turiu kur kas daugiau kantrybės nei pati su savimi, be to, kitus kur kas geriau nei save sugebu priversti atskleisti tai, ką jie turi geriausia. Tiesiog tokia jau esu. Aš - tarsi tas siera padengtas dėžutės kraštas, į kurį brūkšteli degtuką. Bet tai mane visiškai tenkina. Iš tikrųjų, dėl šito tikrai nesikremtu. Verčiau jau būti pirmarūše degtukų dėžute nei antrarūšiu degtuku."