Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad, prieš penkerius metus perskaičiusi šio rašytojo "Complicity" nutariau, kad noriu susipažinti ir su kitais jo kūriniais. Tik va ta pertrauka gavosi ilgoka. O jei ne "iššūkis",...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad, prieš penkerius metus perskaičiusi šio rašytojo "Complicity" nutariau, kad noriu susipažinti ir su kitais jo kūriniais. Tik va ta pertrauka gavosi ilgoka. O jei ne "iššūkis", tai būtų buvusi ir gerokai ilgesnė.

Autorius: Iain Banks. Nesmagus sutapimas, bet visai neseniai - šių metų birželio pradžioje - šis rašytojas mirė nuo vėžio (jam buvo 59 metai). Lietuviškai yra išleistos berods tik dvi jo knygos - "Širšių fabrikas" (jo pirmasis romanas, vadinamas kontraversišku) ir "Tiltas". Nė vienos jų dar nesu skaičiusi, bet planuoju - bent jau "Širšių fabriką". Autorius rašė ir mokslinės fantastikos knygas, pasirašydamas Iain M. Banks.

Pavadinimas: "Espedair Street". Ši gatvė nėra išgalvota - ji yra Paisley mieste, esančiame prie pat Glasgow (Škotija).

Vieta ir laikas: daugiausia Glasgow, bet taip pat ir kitos Didžiosios Britanijos vietos (šiaurės Škotija, Londonas...), truputis JAV bei Graikijos salelių. Laikas: tarp nesenos praeities (1970-ieji) bei dabarties (1980-ieji - knyga išleista 1987 metais).

Knygoje muzikantas Dan Weir pasakoja savo roko grupės "Frozen Gold" istoriją: susikūrimas, šlovė, gastrolės, roko žvaigždžių gyvenimas (na taip, "sex, drugs, rock & roll"), grupės iširimas. Tai grožinė literatūra, tokia grupė neegzistavo. Knygos stilius patrauklus ir įtraukiantis. Pagrindinis veikėjas - keistuolis (jo ir pravardė "Weird", pagal jo vardą ir pavardę - Weir, D.), po grupės iširimo gyvenantis labai neįprastai, besislepiantis nuo pasaulio, depresuojantis. Nepaisant to, kad pirmasis knygos sakinys yra "Two days ago I decided to kill myself.", tai nėra tamsus ir niūrus kūrinys - atvirkščiai, joje nemažai taiklaus humoro.

Ar rekomenduočiau kitiems?

Rekomenduočiau visiems roko muzikos gerbėjams. Besidomintiems muzikos pasaulio užkulisiais (nors aprašoma grupė tėra rašytojo fantazijos vaisius).

Ši knyga - viena labiausiai norėtų iš šio dvyliktuko. Dar nebuvau nieko skaičiusi iš Jodi Picoult repertuaro. Pažinčiai su rašytoja pasirinkau labiausiai sudominusį jos kūrinį.

Istorija įtraukė nuo pat pirmųjų...

Ši knyga - viena labiausiai norėtų iš šio dvyliktuko. Dar nebuvau nieko skaičiusi iš Jodi Picoult repertuaro. Pažinčiai su rašytoja pasirinkau labiausiai sudominusį jos kūrinį.

Istorija įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių, sužavėjo aprašyta draugystė, charakteriai, o ypač - jausmas. Skaitydamas gali pajusti netekties, padėties beviltiškumo, įvairios meilės (broliškos, motiniškos, draugiškos) jausmus. Knygos pabaiga, istorijos atomazga suglumino - manęs neįtikino. Užversta knyga nepaliko legvumo, aiškumo jausmo.

Neabejoju, kad ateity dar skaitysiu šios rašytojos knygas - jos rašymo stilius legvas, intriguojantis, leidžia įsijausti į kūrinį, kuriami personažai tampa tavo kasdienių minčių palydovais - neskaitydamas knygos mąstai - "o kaip ten bus toliau?".

Wow . Nuo knygos galutinai atsitraukiau prieš vos 10 minučių . Sunku suvokti kokios mintys kunkuliuoja manyje dabar . Knyga buvo tobula. Bijau ,kad tobula bus dar truputėlį per silpnas žodis apibūdinti šią knygą . Ištikrūjų...

Wow . Nuo knygos galutinai atsitraukiau prieš vos 10 minučių . Sunku suvokti kokios mintys kunkuliuoja manyje dabar . Knyga buvo tobula. Bijau ,kad tobula bus dar truputėlį per silpnas žodis apibūdinti šią knygą . Ištikrūjų iš knygos tikėjausi daug mažiau. Prisigaudžiau daugybę puikių frazių , tarp jų , ir garsiają Pulkininko mamos frazę " Vaizduojiesi , kad vaikštai vandeniu , o tavo batuose tiesiog teliūskuoja myžalas " .

Knyga buvo nepakartojama . Likau sužavėta nepakartojamo John Green rašymo stiliaus.

"Ieškant Aliaskos " apibūdinti labai sunku. Galbūt dėl tos priežasties , kad aprašant knygą negalima įminti didžiosios paslapties. Nes ją atskleidus , žmogui perskaičiusiam aprašymą skaityti pasidaro nebeįdomu . Nors iš tiesų pirmuosius 100 puslapių vyliausi , kad Tešlius bus kartu su Aliaska .

Net ir būnant mergina stengiausi lygint save su Tešlium. Susižavėjau nenuspėjama Aliaska.

Knyga palikus didžiulį įspūdį ir kalusimų , į kuriuos tikriausiai dar ilgai ieškosiu atsakymų. Knyga privertusi ieškoti savojo " Didžiojo Galbūt" .

Rekomenduoju , rekomenduoju , rekomenduoju. Tikrai nenusivilsit , šia puikia knyga !

Umberto Eco, ko gero, nustebintų jei nerašytų apie slaptąsias organizacijas ir konspiracijas. Tad ir šiame romane temų paletėje netikėtų spalvų buvo nedaug. Šį kartą pasakojama istorija apie XIX amžiaus moraliai žlugusį,...

Umberto Eco, ko gero, nustebintų jei nerašytų apie slaptąsias organizacijas ir konspiracijas. Tad ir šiame romane temų paletėje netikėtų spalvų buvo nedaug. Šį kartą pasakojama istorija apie XIX amžiaus moraliai žlugusį, nuo asmenybės susidvejinimo kenčiantį dokumentų klastotoją Simoninį, sukuriantį bene svarbiausią dokumentą, padėjusį pamatus XX amžiaus antisemitizmui.

Knygoje minima gausybė žymių istorinių asmenybių ir įvykių. Dėl to, prieš pradedant skaityti rekomenduočiau dar kartą perversti istorijos knygų puslapius, kuriuose rašoma apie esminius XIX amžiaus Italijos ir Prancūzijos politinius įvykius. Nors jau pats romanas yra informatyvus, norint pasiimti iš jo viską, ką rašytojas įdėjo, reikėtų pasikaustyti iš anksto. Jei to nepadarysite iš anksto, esu tikra jog perskaitę šią knygą, sužinoti daugiau bent apie "Siono išminčių protokolus" tikrai norėsite.

Umberto Eco dar kartą sužibėjo neeiline erudicija. Gerbiu ir vertinu šį rašytoją už produktyvias pastangas kuriant intelektualias, išliekamąją vertę turinčias knygas.

Antuanas de Sent Egziuperi pirmą kartą mano širdį prisijaukino dar trečioje klasėje - tuomet ir susipažinau su nuostabiu vaikystės ir gyvenimo išminties įsikūnijimu paprastoje, kiek nutrintoje pageltusioje knygelėje...

Antuanas de Sent Egziuperi pirmą kartą mano širdį prisijaukino dar trečioje klasėje - tuomet ir susipažinau su nuostabiu vaikystės ir gyvenimo išminties įsikūnijimu paprastoje, kiek nutrintoje pageltusioje knygelėje "Mažasis Princas". Kaip ir daugelis, verkiau ir supratau, kad iš tiesų, tokios knygos pamiršt neįmanoma - prie jos galima grįžti ir grįžti.

Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad galima grįžti ne vien prie "Mažojo Princo", bet ir prie kitos Antuano kūrybos, kaip kad jo romanas "Žemė žmonių planeta", kuris lygiai taip pat jautriai, tik gal kiek kitaip, atskleidžia tai, kas svarbiausia, parodydamas žmogaus stiprybę ir vienatvę, jo draugus ir liūdesį. A. de Sent Egziuperi primena paprastą tiesą: mylėti reikia kiekvieną žmogų. Rašytojas užkabina kažką, ko negalima išreikšti vien žodžiais - štai aš bandau rašyti kažką apie vienatvę ir draugus, apie meilę ir žmogų, tačiau nežinau kaip apibūdinti, kaip išreikšti tai, kas neleidžia užversti knygos ir dėl ko reikia dar ir dar kartą perskaityti tai, ką jau skaitei - kad įsisąmonintum, kad suprastum ir kad dar spėtų nudžiūti ašaros. Galbūt tinkamiausias žodis tam skambėtų paprastai - tai žmogiškumas.

Ir aš tik norėčiau pasidalinti tokia pat paprasta kaip žmogiškumas citata, kuri atrodo nuvalkiota ją naudojus tūkstančius kartų, tačiau tik su ilgainiui pamestais žodžiais įgaunanti kitokią ir, leiskite taip pasakyti, tą tikrąją, o ne romantinę prasmę:

"Mes tik tada laisvai alsuojame, kai sieja mus su broliais bendras tikslas, esantis už mūsų, ir patirtis moko, kad mylėti - tai nereiškia žiūrėti vienas į kitą, tai reiškia žiūrėti visiems viena kryptimi."

Ši knyga tikriausiai pati rimčiausia iš mano skaitytų ir vienintelė, kuri privertė pasiimti su savimi užrašų knygutę ir tiesiog užsirašyti tas nuostabias mintis, kurių ši knyga yra pilna. Ji mane pamokė, kad į gyvenimą...

Ši knyga tikriausiai pati rimčiausia iš mano skaitytų ir vienintelė, kuri privertė pasiimti su savimi užrašų knygutę ir tiesiog užsirašyti tas nuostabias mintis, kurių ši knyga yra pilna. Ji mane pamokė, kad į gyvenimą ir pasaulį aplink galima žiūrėti iš kelių perspektyvų ir nuo to dažniausiai priklauso, koks yra mūsų gyvenimas: pilnas nuotykių ar nuobodus ir monotoniškas. Dėl savo svajonių privalai judėti pirmyn ir kartais net paaukoti viską, nes tai daro mūsų gyvenimą įdomų. Ir tai tik maža dalis iš to minčių ir gyvenimo tiesų lobyno, kurį man ši knyga parodė. Ji yra privaloma kiekvienam save gerbiančiam skaitytojui ir aš tikrai prie jos sugrįšiu ateityje atrasti naujų stebuklingų idėjų ir paslapčių.

Tai jau trumpesnė už kitas serijos knygas, pasakojama tik viena istorija (kai pirmosiose knygose buvo pasakojama po 2 net 3) todėl perskaičiau gana greitai. Vis dėl to trumpesnė nereiškia, kad blogesnė už savo pirmuosius...

Tai jau trumpesnė už kitas serijos knygas, pasakojama tik viena istorija (kai pirmosiose knygose buvo pasakojama po 2 net 3) todėl perskaičiau gana greitai. Vis dėl to trumpesnė nereiškia, kad blogesnė už savo pirmuosius kūrinius. Makso nuotykiai stebuklingajame pasaulyje tęsiasi. Šįkart jis žinodamas kad smarkiai rizikuoja savo gyvybe nusprendžia, kad metas sutvarkyti nepabaigtu darbus, kurių jau prisikaupė gana nemažai. O tai verčia susimąstyti ir pačiam, kad kartais atidėlioti tas atrodo mažytes nesvarbias užduotis nėra gerai, kai paskui viskas sugrįžta keleriopai atgal ir lyg koks akmuo spaudžia mūsų širdį ir pradeda net trukdyti gyventi. Tokią gyvenimo pamoką gavau perskaitęs šią knygą.