James Ellroy - Juodoji orchidėja - Skaitydama knygą gavau progą palyginti ją su filmu. Nuoširdžiai negaliu nuspręsti, kas buvo geriau: filmas ar knyga. Vis dėto filmas apėmė kelis veikėjus, jų gyvenimus ir pan., o knygoje...

James Ellroy - Juodoji orchidėja - Skaitydama knygą gavau progą palyginti ją su filmu. Nuoširdžiai negaliu nuspręsti, kas buvo geriau: filmas ar knyga. Vis dėto filmas apėmė kelis veikėjus, jų gyvenimus ir pan., o knygoje yra pasakojama iš vieno veikėjo pozicijos. Dėl to knyga buvo panaši į autobiografiją, nors tai buvo vienas iš geriausių mano skaitytų detektyvų. Jame rašoma apie vargingame Los Andželo rajone rastą bjauriai sudarkytą moters lavoną. Kaip paaiškėjo, mergina nebuvo šventoji: nuolat meluodavo aplinkiniams, parsidavinėdavo už pinigus. Kadangi ji visada vaikščiodavo apsirengusi juodais rūbais - žurnalistai ją pakrikštino Juodąja Orchidėja. Šią bylą imasi tirti daugybė policininkų, bet svarbiausi yra 2 partneriai (pagrindiniai knygos veikėjai). Vienas iš jų bet kokia kaina siekia surasti žudiką, nes nužudytoji primena jo mažąją sesutę, kuri yra seniai dingusi. Susidomėjusiems, linkiu gero skaitymo.

Istorija prasideda kiekvienai moteriai aktualia tema. Jauna amerikietė negaliu pagimdyti kūdikio, todėl su indų kilmės vyru nusprendžia įsivaikinti indę mergaitė. Knygoje aprašomi kultūrų skirtumai intriguoja. Mergaitė,...

Istorija prasideda kiekvienai moteriai aktualia tema. Jauna amerikietė negaliu pagimdyti kūdikio, todėl su indų kilmės vyru nusprendžia įsivaikinti indę mergaitė. Knygoje aprašomi kultūrų skirtumai intriguoja. Mergaitė, nors ir augus mylinčioje šeimoje, nori sužinoti savo istoriją.

Knyga labai patiko.

Ši knyga man buvo tikras iššūkis, nes planavau ją perskaityti jau kokius septynerius metus. Vis atsirasdavo, kuri kita knyga, kuri patraukdavo mano dėmesį ir šią atidėdavau iki "paskiau".Ir visgi pagaliau pasiryžau ir...

Ši knyga man buvo tikras iššūkis, nes planavau ją perskaityti jau kokius septynerius metus. Vis atsirasdavo, kuri kita knyga, kuri patraukdavo mano dėmesį ir šią atidėdavau iki "paskiau".Ir visgi pagaliau pasiryžau ir perskaičiau. Dėmesio! Įspėjo kolegė: pasiruošk ilgam ir lėtam skaitymui. Šią knygą reikia pajausti. Nors siužetas ir labai paprastas, knyga užburia savo stiliumi ir įžvalgomis.

Apie ką: Panelė Smila, gimusi Grenlandijoje,įgijusi stiprų gamtos pojūtį ir įpratusi gyventi laisva, įsikuria Danijos didmiestyje. Pripratusi gyventi vienatvėje visgi susidraugauja su kaimynų berniuku, kurio motina priklausoma nuo alkoholio. Deja vieną rytą berniukas randamas nukritęs nuo stogo. Policija būtų linkusi priskirti šį atvejį prie nelaimingų atsitikimų, bet Smilai kyla daug abejonių dėl sniege paliktų berniuko pėdsakų ir tai, kad berniukas bijojo aukščio. Aukštu intelektu apdovanota, nepriklausoma ir ryžtinga moteris imasi aiškintis, kokiomis aplinkybėmis žuvo berniukas, įleidęs į jos niūrių ir nenusisekusį gyvenimą bent kiek šviesos.

Knyga paliko įspūdį ne dėl siužeto (tai vienintelis minusas mano vertinime), bet dėl paties stiliaus, kuris yra šaltas, ganėtinai detalus, kai kalbama apie sniegą, tačiau įtraukiantis ir savotiškas. Visu tekstu bandomas atskleisti Smilos mąstymo racionalumas. Daug įvairių mokslinių faktų ir labai įdomios pavienių personažų mąstymo sąsajos su Danijoje vyraujančiu socialiniu ir kultūriniu kontekstu. Nustebino autoriaus detalus laivo ir jo įgulos, jos gyvenimo aprašymas. Ogi ir pats rašytojas pasirodo yra kadaise buvęs jūreivis ir "dar bala žino kas". Taigi, iš įdomios asmenybės - įdomi knyga.

Rekomenduoju visiems, mėgstantiems intelektualius trilerius ir norintiems įgyti daugiau žinių apie Daniją ir Grenlandiją.

Aprašymas: jaunasis seržantas Loganas atsitiktinai Irake rastą nepažįstamosios merginos nuotrauką išsisaugo ir ji tampa jo laimės talismanu. Grįžęs iš karinės misijos jis nutaria susirasti savąjį angelą sargą - pradeda...

Aprašymas: jaunasis seržantas Loganas atsitiktinai Irake rastą nepažįstamosios merginos nuotrauką išsisaugo ir ji tampa jo laimės talismanu. Grįžęs iš karinės misijos jis nutaria susirasti savąjį angelą sargą - pradeda kelionę pėsčiomis į niekur, kurios tikslas surasti merginą nuotraukoje ir jai atsidėkoti už jam suteiktas progas gyventi. Įsidarbina mažame moters iš nuotraukos (Betės) šeimai priklausančiame šunų veislyne. Čia jie pradeda vienas kitą pažinti ir nepaisant išankstinio Betės nepasitikėjimo, vis labiau šylantys judviejų jausmai įžiebia viltį.

Gana paprastas meilės romanas, kuriame daug pilstoma iš tuščio į kiaurą, tik tiek, kad užgriebta ir kitokių temų (vaiko situacija tėvams išsiskyrus, piknaudžiavimas tarnybine padėtimi, nelygios galimybės ir pan.). Nėra per saldu, tai daugiau knyga apie motinos meilę vaikui, apie moters savęs paaukojimą. Trūko intrigos ir romantikos. Vienkartinė knyga. Skaičiau geresnių N. Sparks knygų.

Pažiūrėjau ir filmą (2012 m.) - savotiška knygos interpretacija, nepalikusi ypatingo įspūdžio :)

Subjektyvus įvertinimas: 5 iš 10 balų.

Šita knyga mano skaitomųjų sąraše atsidūrė paprastai: perskaičiau pirmą dalį, suintrigavo, panorau ir antrosios. Deja, tiesą sakant, nusivyliau. Intriga išsisprendė ne tik pernelyg greitai, bet ir visiškai neįtikėtinu...

Šita knyga mano skaitomųjų sąraše atsidūrė paprastai: perskaičiau pirmą dalį, suintrigavo, panorau ir antrosios. Deja, tiesą sakant, nusivyliau. Intriga išsisprendė ne tik pernelyg greitai, bet ir visiškai neįtikėtinu būdu. Labiausiai man nesusisiejo įvykių rutuliojimosi laikas, viskas vyko tiesiog per greitai. Lyginant kiek ir kokį kelią tenka nueiti Lietuvai po sovietų priespaudos, ugdant kartą, kuri pasižymėtų laisva dvasia ir demokratiškumu, atsakingumu bei kitais kapitalistinei visuomenei būdingais bruožais, laikoma, kad tik trečioji karta jau kažkiek prilygsta žmonėms iš senųjų kapitalistinių valstybių, o knygoje tokie pasiekimai padaromi dar su tais pačiais žmonėmis.

Net nesu tikra, ar supratau šios knygos pagrindinę mintį. Visi galime pasikeisti? O gal, jei negali pakeisti pats, palik tai savo vaikams?

Ko reikia, norint parašyti romaną? Idėjos, gal ir neblogo siužeto - ok, turim. Meilės pasirinktai temai (šiuo atveju, Kuršių Nerijai ir pamirštajai Prūsijai) - ok, su kaupu. Noro - kaip supratau, to irgi nemažai buvo....

Ko reikia, norint parašyti romaną? Idėjos, gal ir neblogo siužeto - ok, turim. Meilės pasirinktai temai (šiuo atveju, Kuršių Nerijai ir pamirštajai Prūsijai) - ok, su kaupu. Noro - kaip supratau, to irgi nemažai buvo. Paramos, o gal net ir "valstybinio užsakymo" (nes viename iš priešlapių nurodyta, kad "Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus") - yra ir tai. Na, ar to užtenka? Ar tikrai?

O kaip dėl tos, sakykim, smulkmenos - na, gal talento ir nereikia, bet bent jau sugebėjimo rašyti grožinę literatūrą? Ai, tiek to, apsieisim. Autorius juk ekonomikos mokslų daktaras, profesorius. Rašyti juk moka - neabejotinai yra prirašęs daugybę mokslinių straipsnių. Tiesa, jų daugiausia rusų kalba - pvz., monografija "Miestų dujų tiekimo sistemų optimizavimas" 1989m. (šaltinis - Wikipedia). Dar yra ir "autobiografinė apybraiža", "vienaveiksmė istorinė drama" ir pan. (taipogi Wikipedia informacija). O jei moki rašyti mokslinius straipsnius apie dujų pramonę, tai juk vienas juokas ir romaną parašyti, ar ne? Hmm... Kažkaip nenorėčiau su tuo sutikti. Na, bet šiam ir dar vienam autoriaus kūriniui (romanui "Paskutinis traukinys", kurio po šios knygos tikrai neskaitysiu) net ir Prozos nominacija įteikta - taigi solidumo prideda, pripažinimas visgi. Na, nesigilinkim, kad ta nominacija - viena iš daugelio, įteiktų "tarptautinėje šventėje ir renginyje "Literatūrinis ruduo "Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį... 2012", kurį organizavo Šilutės rajono viešoji biblioteka.

Skaitant knygą akivaizdu, kad autorius yra didžiulis Kuršių Nerijos gerbėjas ir labai nori mus supažindinti su jos nesena, bet mums nežinoma, istorija. Juk ir pats turi vokiško (turbūt - prūsiško) kraujo. Net ir pavardę pasikeitė dėl to - iki 1989m. jis buvo Rokas Alvydas Liaukonis, o vėliau tapo Roku Fliku (Flick) - vėlgi pasak Wikipedia.

Na bet o tačiau... KODĖL jam niekas nepasakė, kad reikia šio to daugiau, norint rašyti romaną? Nieko blogo būti rašytoju-amatininku, bet tokie žmonės (dažniausiai - užsienyje) baigia visokias "creative writing" (kūrybinio rašymo) magistrantūras ar bent jau kursus, ir tik tada pradeda spausdinti savo kūrybą. Mažų mažiausiai knygai reikėjo (labai) gero redaktoriaus. O jo nebuvo visai - va šito tai negaliu suprasti.

Sakot, tiek kritikuoju, gal galėčiau ir pavyzdžių pateikti? Oi, prašom, su kaupu. Galime pradėti ir nuo pirmo puslapio. Antras antrosios pastraipos sakinys: "Šis gėlas 838 km2 ploto, 91 km ilgio ir 6-25 km pločio ežeras, tyvuliuojantis priešais Dancigo įlanką, iš rytų remiasi į Sembos pusiasalio pašonę kaip koks pasiligojęs, besiruošiantis poilsio žvėris (gal miškų elnias, gal dar kitoks gyvūnas)." Na kaip? Kažkaip niekada anksčiau neteko skaityti romano, kuriame būtų kažkas panašaus. Tokių ir panašių sakinių yra nemažai, vien iš pirmojo skyriaus keletą galima cituoti.

Yra ir anachronizmų. Pvz., veiksmas vyksta XIXa. viduryje, ir staiga paminima... liemenėlė (iki kurios atsiradimo dar beveik pusšimtis metų). Vėliau - viskas ok, kituose skyriuose jau tik korsetai. Kažkaip keisti ir tokie XIXa. pabaigos nemokytos jaunos moters vartojami terminai aiškinant apie gimdymo eigą: "Neišsigąsk! Paimk už virkštelės. Turės atsipalaiduoti placenta ir vaisiaus dangalai".

Tiesa, gal domina istorija? O gal ruošiatės istorijos egzaminui ir kaip tik kartojatės temą apie 1870-1871 metų Prancūzijos ir Prūsijos karą? Tuomet trečiasis knygos skyrius - kaip tik jums. Jame lyg iš gausybės rago liejasi faktinė informacija. Pavyzdinis sakinys iš paskutiniosios pastraipos: "Niekas nesitikėjo, kad šiam mūšiui vadovausiantis Prancūzijos imperatorius Napoleonas III ir jo aštuoniasdešimt trys tūkstančiai karių bus paimti į nelaisvę, kad po dviejų mėnesių, t.y. spalio dvidešimt septintą dieną, besitraukianti Paryžiaus kryptimi kita prancūzų armija, vadovaujama maršalo Bazeno, šimtas septyniasdešimt tūkstančių karių, po mūšio prie Meco kapituliuos ir pateks vokiečiams į nelaisvę". Švelniai tariant, keistokas šio skyriaus stilius. O kodėl karių skaičiai rašomi žodžiais? Ar juos parašius skaičiais tai jau nebebūtų romanas?

O gal domina Pirmojo pasaulinio karo pradžia? Ne bėda, tuomet skaitykite XXI skyrių. Jame daug išsamios informacijos apie erchercogo Ferdinando nužudymo aplinkybes. Ir vėl paslaugiai daugybė skaičių pateikta, tik vėl kažkodėl žodžiais. Pvz.: "Jame iš viso dalyvavo trisdešimt trys valstybės ir jų kolonijos, kuriose gyveno vienas milijardas trys šimtai penkiasdešimt milijonų žmonių, arba dvidešimt penki procentai pasaulio gyventojų". Gausu faktinės informacijos apie šį karą ir XXII skyriuje. O jei domina kai kurios Antrojo pasaulinio karo detalės, atsiverskite XXVII skyrių. Na, pvz., tokia neabejotinai knygos apie Kuršių Neriją siužetui svarbi informacija: "Sausio trisdešimt pirmosios naktį sovietų kariuomenės apsupta, visiškai išsekinta ir baisiai nukraujavusi, prie Stalingrado kapituliavo 6-oji vokiečių armija, vadovaujama feldmaršalo fon Pauliaus, taip pat pasidavė 4-osios tankų armijos junginys ir vokiečių sąjungininkai - rumunų ir italų divizijos".

Keisti ir erotiniai intarpai su gan išsamiomis detalėmis. Skaitant tuos puslapius staiga pasijunti lyg atsivertęs eilinį pigų meilės romaną "damoms". Tiesa, kai kurie erotiniai intarpai skirti pagyvenusiems vyrams - kurie "nori įrodyti", kad "dar yra šio to" verti, kad "dar turi parako savo parakinėje".

Stilius - varge vargeli. Jau sakiau, kad knygai verkiant reikėjo redaktoriaus. Būtų išvengta daugybės pasikartojimų (parašo kokią nors frazę, ir jau kitame sakinyje vienas iš veikėjų ją praktiškai pažodžiui atkartoja), naivaus stiliaus, "medinių" ir netikroviškų dialogų. Erzina, kai minint veikėjus pastoviai kartojami junginiai: "globėjas Ansas", "našlė Ilzė", "mokytojas Šulcas". Daugybė nelogiškų veikėjų poelgių, posakių ir neadekvačių reakcijų.

Reziumė: gaila, labai gaila. Mintis nebloga, bet... Na kodėl joks gera linkintis žmogus autoriui nepasakė, kad reikėtų knygą paredaguoti? Niekaip nesuprantu, kaip tokią mėgėjiškai parašytą knygą sutiko išleisti "Tyto Alba". Jei autorius ją būtų savo lėšomis pats išleidęs, dar suprasčiau. Bet kad viena rimčiausių Lietuvos leidyklų sutiktų leisti tokią neredaguotą knygą - sunku suvokti. Nusivyliau "Tyto Alba".

Ar rekomenduočiau šią knygą kitiems? Manau, atsakymas aiškus. Na, nebent lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams - kaip pavyzdį, kaip negalima rašyti romanų, kas yra blogas stilius ir t.t.

Tai klasika, ką daugiau ir besakyti. Kukutis pagrindinis personažas, šiuose baladėse gyvenantis pilnavertį gyvenimą, išliejantis jausmus, atspindintis tuometinį laikmetį, istoriją, aktualijas.Tarsi naivuoliška kvailiška...

Tai klasika, ką daugiau ir besakyti. Kukutis pagrindinis personažas, šiuose baladėse gyvenantis pilnavertį gyvenimą, išliejantis jausmus, atspindintis tuometinį laikmetį, istoriją, aktualijas.Tarsi naivuoliška kvailiška kaukė,o slypi po ja tiesa.. Skaitant šypsena veide, bet ir pamąstymų iškyla..man vis norėjosi dar ir dar kartą balades suskaityt, vis atrandi kažką sau ir apie kažką :) kitam :).

Linksmų, šmaikščių istorijų knyga. Sužavėjo R.Černiausko, rašymas apie žmones, žymių, daugiausiai Klaipėdos krašto žmonių prilyginimas paukščiams :D ieškant kažko bendro, ar atvirkščiai atskiro. Skaitant kartais...

Linksmų, šmaikščių istorijų knyga. Sužavėjo R.Černiausko, rašymas apie žmones, žymių, daugiausiai Klaipėdos krašto žmonių prilyginimas paukščiams :D ieškant kažko bendro, ar atvirkščiai atskiro. Skaitant kartais įsiveli į anekdotinę situaciją,o kartais tarsi labai rimtai giliniesi į kūrinio esmę, ieškai kūrybinės laisvės. Užduodi klausimą - ant kiek rašytojas, apskritai kuriantis žmogus yra laisvas pats, nuo visuomenės, nuo visų..kiek pasiduoda ytakoms, aplinkai.

Romanas "1984-ieji" vadintas vienu ryškiausių XX a. kūrinių, savo aktualumu nesitraukia ir iš XXI a. Tiesą sakant, argi klasika išvis gali kadanors pasitraukti iš mūsų akiračio.

Nepasigilinus, gali pasirodyti,...

Romanas "1984-ieji" vadintas vienu ryškiausių XX a. kūrinių, savo aktualumu nesitraukia ir iš XXI a. Tiesą sakant, argi klasika išvis gali kadanors pasitraukti iš mūsų akiračio.

Nepasigilinus, gali pasirodyti, kad George'as Orwell'as parašė sausą skaitalą apie jo laikų politiką, valdžios šešėlius ir visa, kas lieka už antrų durų. Jau įveikusi kone ketvirtadalį knygos, buvau kiek sunerimusi, kad man, tokiai karštai politikos reikalų gerbėjai nepavyks perkąsti dar vieno klasikos perliuko. Tačiau, patirtis rodo: kantrybė - aukso dorybė, greit įsitikinau, kad tai puikus romanas, nestokojantis meilės, moralinių vertybių, aktualijų, pirmose vietose bestovinčių ir šiandien.

Plačiai mąstoma, jog iš žmogaus galima atimti beveik viską: materialinius turtus, artimus žmones, laisvę, tačiau dvasinių, moralinių vertybių bei tikėjimo niekas nėra pajėgus išplėšti. Ši knyga visiškai sužlugdo šį įsitikinimą. Mes tik manome, kad mūsų vidun įsibrauti niekas neturi galios. Tikime, kad dvasinis skausmas kur kas sunkiau pakeliamas nei fizinis. Tačiau geriau pagalvojus, dvasinės kančios mus baugina savo bejėgiškumu ir nežinomybe, savo laiku, kuris nežinia kiek truks. Fizinis skausmas turi galią, akimirkos jėgą, kuri anksčiau ar vėliau išsekina ir palaužia kiekvieną žmogų.

Nedrąsu net mąstyti, kuo gi ypatinga žmogaus egzistencija, jei dvasia tiek pat trapi kaip ir jos kūnas.

Tiesiog šauni knyga, ypač rekomenduoju tiems, kurie karštai įsitikinę primetinėti kitiems savo įsitikinimus ir gyvenimo normas. Nemanykite, kad kad kiti nepajėgūs priversti patikėti savo tiesa. Net jums nenorint.