Man tai - antroji šios autorės skaityta knyga. Pirmojoje, "Valymas", buvo nagrinėtos temos, liečiančios Sovietų Sąjungą. Šioje knygoje jos taip pat itin aktualios.

"Stalino karvėse" vaizduojami trijų kartų gyvenimai....

Man tai - antroji šios autorės skaityta knyga. Pirmojoje, "Valymas", buvo nagrinėtos temos, liečiančios Sovietų Sąjungą. Šioje knygoje jos taip pat itin aktualios.

"Stalino karvėse" vaizduojami trijų kartų gyvenimai. Įvykiai pasakojami Sofijos, jos dukros Katarynos ir šios dukros Anos lūpomis. Trys skirtingos moterys, trys laikotarpiai - trys skirtingos istorijos ir nuoširdūs išgyvenimai susipina, ir štai - skaitytojas laiko rankose puikų romaną.



Pripažinsiu, skaitydama pirmuosius 80 puslapių jau galvojau, kad šios knygos nebeįveiksiu, kad ji nepateisino mano lūkesčių ir panašiai.. Kaip džiaugiuosi, kad radau valios įveikti tą barjerą (net nepastebėjau, kada persilaužiau)! Dabar jau mąstau, kad gal tiesiog pirmuosius puslapius skaičiau nelabai susikaupusi, gal būtent tiek reikėjo tam, kad priprasčiau prie pasakojimo stiliaus.. Na, bet juk esmė tame, kad vis dėlto užsikabinau ir įnikus skaityti viskas ėjosi kaip per sviestą :)

Daugiausiai knygoje pasakoja Ana - ji yra jauniausia šios knygos pasakotoja. Mergina turi daug problemų: nuo pat vaikystės jai buvo uždrausta sakyti, kad jos mama estė, todėl visą gyvenimą ji mokėsi būti tikra suome. Būdama keturiolikos pradėjo išvemti maistą, kurį suvalgydavo, tad ilgainiui tapo bulimanoreksike. Nežinau kodėl, bet šios veikėjos man buvo labiausiai gaila. Galbūt dėl tos bulimijos+anoreksijos, nes na tikrai galėjo apsieiti be to, bet va.. Be abejo, kitų veikėjų gyvenimai taip pat nebuvo rožėmis kloti.

Sofijos jaunystė buvo tuomet, kai vyrai išeidavo į miškus, kai prasidėjo trėmimai į Sibirą, vėliau - kolūkių metai, kol pagaliau Estija atgavo nepriklausomybę. Katarynos, Sofijos dukters ir Anos motinos, gyvenimas taip pat buvo sunkus. Susipažinusi su suomiu ir išvykusi iš Sovietų Estijos ji visą gyvenimą kovojo dėl "vietos po saule". Todėl ji ir Aną auklėjo taip, kaip tikrą suomę, kadangi atėjūnės iš sovietinių šalių buvo laikomos kone prostitutėmis, ir niekuo daugiau.

Knygos veiksmas apima nemažai metų, todėl įdomu skaityti, kaip po truputį keičiasi padėtis visuomenėje. O ypač ilgai tenka laukti pokyčių pačių veikėjų asmeniniuose gyvenimuose.



Man skaitant šią knygą buvo įdomu, kaip ji atrodytų skaitytojams tų šalių, kurie negali įsivaizduoti, kas yra sovietų priespauda. Na, pavyzdžiui, Ispanijos skaitytojams. Atrodo, jau ir mes ne visada galime suprasti, kas vykdavo anuomet, nes apie viską žinome tik iš pasakojimų. Tačiau laikausi tos nuomonės, kad mums vis tiek lengviau. Mums - tai tiems, kurių šalių istorija yra bendra.

Beje, knygą rekomenduočiau. Manau, kad prie skandinavų rašymo stiliaus reikia šiek tiek priprasti, bet knygą paskaityti verta.