Nesu didelė senosios litaratūros gerbėja, bet ar galima atsisakyti kuomet draugė įspraudžia į rankas knygą ir tikina ,jog privalau ją perskaityti? Na, taip Baidyklė ir atsidūrė mano sąraše! Knyga buvo pradėta skaityti be...

Nesu didelė senosios litaratūros gerbėja, bet ar galima atsisakyti kuomet draugė įspraudžia į rankas knygą ir tikina ,jog privalau ją perskaityti? Na, taip Baidyklė ir atsidūrė mano sąraše! Knyga buvo pradėta skaityti be didelių lūkesčių, tiesiog nuobodžiaudama įsitaisiau svetainėje ant sofos su puodeliu arbatos ir Baidykle.

Jau po kelių skyrių suvokiau kaip nuvertinau knygą. Tai už širdies griebiantis kūrinys. Parodomas dar jaunų vaikų žiaurumas ir nepykanta nedaranti prie jų vaikiškų veidų, prie kokių skaudžių dalykų priveda tokie "žaidimai" ir kiek būna išliejama ašarų. Pagrindinė veikėja šeštokė Lena yra drovi, miela, patikli, nuoširdi ir žaisminga mergaičiukė, kuri pasirodo gali drąsiai teigti jog yra drąsesnė už visus klasės berniokus. Tai ji atlaikiusi visas nepelnytas pašaipas sugeba atsitiesti ir atverti akis klasiokams, kurie taip kvailai elgėsi ir nesuvokė tikrojo žmogiškumo.

Žinant jog knyga nėra iš naujųjų,suprantama jog visais laikais vaikai buvo tokie pašėlę ir tai liūdina, nes juk ne visi sugeba išlikti tokie stiprūs kaip Lena. Džiaugiuosi jog ši knyga yra įtraukta į mokyklinių skaitinių programas ir tikiuosi jog kūrinys Baidyklė bent kiek privers susimąstyti skaitovus.

Apie didelę meilę ir labai tamsius šešėlius



Niekam ne paslaptis, kad Isabel Allende - talentinga pasakotoja. Šios Čilės rašytojos knygose į vieną istoriją dažniausiai susipina bent kelios pasakojimo gijos. Be abejo,...

Apie didelę meilę ir labai tamsius šešėlius



Niekam ne paslaptis, kad Isabel Allende - talentinga pasakotoja. Šios Čilės rašytojos knygose į vieną istoriją dažniausiai susipina bent kelios pasakojimo gijos. Be abejo, ne(iš)vengiama romantikos. Rašoma dažniausiai apie Čilę ir tik keleto knygų pasakojimas peržengia šios, per visą ilgą Pietų Amerikos pakraštį nusidriekusios šalies ribas. I. Allende's pasakojimuose dažnai galima aptikti ir tikrų istorinių faktų atspindžių. Būtent tokia ir yra istorija "Apie meilę ir šešėlius".

Bet visų pirma, tai yra dviejų jaunų žmonių meilės istorija. Dviejų jaunų žmonių, kuriuos suveda darbo reikalai, meilės, pavojaus, rizikos, drąsos ir pasitikėjimo istorija. Iš turtingos šeimos kilusi žurnalistė Irenė Beltran ir fotografas Fransiskas Lealis iš pradžių palaiko kolegiškus ir draugiškus santykius, nors Fransiskui Irenė reiškia kur kas daugiau. Tačiau mergina yra susižadėjusi su vaikystės draugu, dabar - kariuomenės kapitonu Gustavu Morante, kurį nors ir nelabai myli, tačiau yra nusiteikusi priimti kaip sau skirtą likimą.

Istorija, nuvedusi Irenę ir Fransiską prie labai tamsių ir giliai slepiamų šešėlių, užsimezga, atrodo, visai nekaltai - Fransiskas ir Irenė vyksta į Los Riską rengti reportažo apie kai kurių gyventojų šventąja laikomos paauglės Evanchelinos ekstazes. Tačiau neplanuotai jie tampa šiurkštaus kariškių įsiveržimo liudininkais. Maža to - ekstazės apimta Evanchelina sugeba visų akivaizdoje pažeminti leitenantą Chuaną de Dios Ramiresą.O jis to palikti kaip niekur nieko negali. Tad netrukus Evanchelina dingsta be žinios. Dingsta, kaip prieš tai dingo ne viena ir ne dešimt, o keli tūkstančiai knygoje tiesiogiai neįvardijamo, bet puikiai numanomo Generolo režimo aukų. Nevilties apimta Evanchelimos motina Digna Rankileo nebežino, kur kreiptis, tad pagalbos prašo Irenę ir Fransiską.O šiuos jų tyrimas nuveda ne tik į vienas kito glėbį, bet ir prie giliai slepiamų karinio režimo paslapčių - nusikaltimų, apie kuriuos niekas neturi sužinoti.

Paprastai I. Allende's, kaip ir kito Pietų Amerikos rašytojo, kolumbiečio Gabrielio Garcíos Márqueso pasakojimai priskiriami magiškajam realizmui. "Apie meilę ir šešėlius", išskyrus, galbūt, nepaaiškinamas Evanchelinos ekstazes, nieko magiško nėra, lieka tik žiauri realybė. Tamsios, karinės chuntos slepiamos paslaptys, visa kaustanti baimė, bėgimas ir slapstymasis - "Apie meilę ir šešėlius" tampa įtemptu trileriu. Tačiau palyginus su "Dvasių namų" trilogija ar įspūdingais "Evos Lunos" pasakojimais, "Apie meilę ir šešėlius" atrodo kiek silpniau. Tiesa, nors magiško realizmo, būdingo kitiems I. Allende's kūriniams šioje knygoje ir nėra, tačiau kitą autorei būdingą bruožą - į vieną pasakojimą supinti keletą istorijų, galima nesunkiai pastebėti - šalia pagrindinės, Irenės ir Fransisko meilės ir šešėlių paieškų, siužetinės linijos skaitytojai supažindinami su Irenės ir Fransisko šeimų, sukeistųjų Evanchelinų, Irenės sužadėtinio Gustavo Morantės, Irenės motinos laikomo pensiono gyventojų ir kitų antraplanių veikėjų istorijomis.

Nors "Apie meilę ir šešėlius" nepalieka tokio stipraus įspūdžio kaip "Dvasių namai" ar "Eva Luna", tačiau I. Allende, pasakojanti savo šalies istoriją, kaip visada daro tai talentingai.

Pasakas man labiausiai patinka skaityti balsu. Tuomet žodžiai bėga lėčiau ir visi stebuklai bei neįtikėtino grožio pasauliai ryškiau sušmėžuoja akyse. Viena įdomiausių pasakų iš šio rinkinio - "Seva Selingas". Tai...

Pasakas man labiausiai patinka skaityti balsu. Tuomet žodžiai bėga lėčiau ir visi stebuklai bei neįtikėtino grožio pasauliai ryškiau sušmėžuoja akyse. Viena įdomiausių pasakų iš šio rinkinio - "Seva Selingas". Tai jūrų kumelės sūnaus, greito ir stipraus žirgo, vardas. Trys broliai veda tris seseris, ir, regis, galėtų laimingai gyventi, jei ne pavyduolis prašalaitis, troškęs ir negavęs jauniausios sesers rankos. Jis, jodamas Seva, sukelia viesulą ir pagrobia gražuolę. Drąsus jos mylimasis susiruošia į septynių jūrų salą, kur kali ir liūdi jo išrinktoji. Sala stūkso septintojoje jūroje, kurią herojus pasiekia tik po septynerių metų, padedamas lokio, vilko ir erelio - savo seserų vyrų. Tradiciniai pasakiški veikėjai, nerealios užduotys, kurias šie įveikia padedami magiškų jėgų, primena, kad ir koks įmantrus būtų tekstas, modernus stilius, raiška, kartais gera istorija tai, ko reikia.

Tai nebuvo tokia knyga, kokios aš tikėjausi. Nusivyliau. Tikriausiai pati dėl to kalta, nes neįvertinau, kad knyga parašyta jau ganėtinai senai, o aš tikėjausi tokio atvirumo, kuris yra būdingas šiuolaikinei literatūrai....

Tai nebuvo tokia knyga, kokios aš tikėjausi. Nusivyliau. Tikriausiai pati dėl to kalta, nes neįvertinau, kad knyga parašyta jau ganėtinai senai, o aš tikėjausi tokio atvirumo, kuris yra būdingas šiuolaikinei literatūrai. Norėjosi daugiau jausmų bei minčių analizavimo. Tiek Humberto tiek Lolitos. Knygoje kartojama tik tiek, kad Humbertas negali atsispirti mažametėms mergaitėms, o gal tiksliau jo susikurtiems įvaizdžiams. Man trūko daugiau jausmų, daugiau paieškų. Iš Lolitos pusės tai beveik nebuvo jokių minčių. Norėjosi, kad būtų aprašyti jos jausmai, mintys, išgyvenimai, o jų vietą knygoje man atrodo pakeitė kraštovaizdžio bei viešbučių aprašymai, kurie tikrai nebuvo įdomūs ir kuriuos tiesiog praverčiau.

Knyga skaitėsi sunkiai, bet džiaugiuosi, kad ją įveikiau. Nors ir nebuvo taip įdomu kaip tikėjausi, bet keletą dienų į vyresnius vyrus žiūrėdavau įtartinai. Džiaugiuosi, kad autorius nepabūgo ir nusprendė parašyti šią knygą, kurioje buvo analizuojama tema, apie kurią niekas nekalbėdavo. Gaila, kad šiais laikais tokie santykiai nėra tik labai reti atvejai, o jau gana dažnai pasitaikantis reiškinys į kurį reaguojama ne taip jau ir stipriai.

John Banville - airių rašytojas, pelnęs gerai visiems žinomą Bookers premiją. Perskaičiusi šią knygą neabejotinai suprantu, kad ją laimėjo ne veltui. Knygoje pasakojama apie meno istoriką, kurio žmonai mirus nuo vėžio,...

John Banville - airių rašytojas, pelnęs gerai visiems žinomą Bookers premiją. Perskaičiusi šią knygą neabejotinai suprantu, kad ją laimėjo ne veltui. Knygoje pasakojama apie meno istoriką, kurio žmonai mirus nuo vėžio, jis grįžta į namą prie jūros, kuriame vaikystėje atostogaudavo. Mano manymu, autorius tikrai meistriškai aprašo sielvartaujančio žmogaus, kuris bando gyventi toliau ir dar kartą permąsto visą savo gyvenimą, savijautą. Vaikystėje, kai laimė buvo kitokia, veikėjo sutikti žmonės, amžiams pakeitė jo gyvenimą, deja, su jais jau niekada nebegalės susitikti ir išsiaiškinti to, kas buvo nesuprantama. Galiausiai paslaptys išaiškėja, bet tai nereiškia, kad viskas tampa aiškiau. Tikrai ne. O knygoje vartojamas jūros vaizdinys puikiai tinka tyliam pasimetimui ir melancholijai. Jūra - audringa ir rami, akimis neaprėpiama, kartais pavojinga ir visuomet paslaptinga. Nepaisant to, kad šioje istorijoje nėra daug veikėjų ar ypatingai daug veiksmo (kas šiaip jau man labai patinka), filosofiniai pamąstymai apie didelį pasaulį ir jame gyvenančius mažyčius žmones mane be galo sužavėjo. Užvertus paskutinį puslapį apėmė ramybė ir žinojimas, kad reikia vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.

"Nesu turtinga pinigų nei žemiškųjų gėrybių, nesu graži nei protinga, bet esu ir būsiu laiminga! Gimiau su marškinėliais, myliu žmones, jais pasitikiu, noriu, kad visi būtų laimingi kaip aš.

Tavo...

"Nesu turtinga pinigų nei žemiškųjų gėrybių, nesu graži nei protinga, bet esu ir būsiu laiminga! Gimiau su marškinėliais, myliu žmones, jais pasitikiu, noriu, kad visi būtų laimingi kaip aš.

Tavo ištikima draugė Ana M. Frank"

Taip knygoje rašė Ana. Buvo galima sekti, kaip mergaitė tampa jauna mergina, kaip keičiasi ne tik jos išvaizda, bet ir elgsena, vidinė savijauta, mąstymas. Šis dienoraštis kupinas išgyvenimų, svajonių, planų, skausmo, liūdesio ir apmąstymų. Nuo mažos mergaitės nerūpestingų užrašų, pasakojimų apie draugus ir dovanas dienoraštis tapo vieta, kur Ana galėjo išdėstyti savo mintis apie karą, apie žmones, savo jausmus.

Ana Frank buvo žavi mergaitė, ryžtinga, turinti daug planų ir svajonių, todėl buvo ypatingai skaudu skaityti, kaip ji kuria planus ateičiai, kai žinai, jog Ana neišgyvens, jog jų slėptuvė vis dėlto bus atrasta.

Viena iš Anos svajonių vis dėlto išsipildė- ji tapo rašytoja.

Antroji "Silva rerum" dalis. Sudedanti visus taškus į vietas. Na ir maždaug viskas... Praėjo apie 2 savaitės nuo tada kai perskaičiau ir nežinau ką čia dar apie ją parašyt. Tad matyt labai gilaus įspūdžio nepaliko....

Antroji "Silva rerum" dalis. Sudedanti visus taškus į vietas. Na ir maždaug viskas... Praėjo apie 2 savaitės nuo tada kai perskaičiau ir nežinau ką čia dar apie ją parašyt. Tad matyt labai gilaus įspūdžio nepaliko. Greičiausiai todėl, kad buvo per dideli lūkesčiai, nes baisiai visi giria. Ir aš dabar galiu pliusą užsidėt kad skaičiau Silva.

Žodžiu, jei skaitėt pirmą, tai reik būtinai ir antrą knygą perskaityti, bet nesu tikras ar norėčiau trečios dalies sulaukti.

Knyga "Verslo psichologija" mane patraukė dėl to, jog apskritai labai domiuosi įvairių sričių psichologija, mėgstu skaityti įvairius leidinius ir knygas psichologinėmis temomis.

Šioje knygoje koncentruojamasi į tam tikrus...

Knyga "Verslo psichologija" mane patraukė dėl to, jog apskritai labai domiuosi įvairių sričių psichologija, mėgstu skaityti įvairius leidinius ir knygas psichologinėmis temomis.

Šioje knygoje koncentruojamasi į tam tikrus psichologijos aspektus, kurie būdingi verslo sektoriui. Įdomu buvo skaityti apie derybų sampratą, viešųjų ryšių psichologiją, reklamos psichologiją ir lyderystę. Kadangi ši knyga parašyta akademiniu stiliumi, retkarčiais ją skaityti atsibosdavo, bet vėliau su malonumu ją perskaičiau :).

Visiems, kam įdomu įvairios psichologijos subtilybės, siūlyčiau paimti šią knygą į rankas ir jei ne perskaityti nuo pradžios iki galo, tai bent jau pavartyti ar įsigilinti į konkrečius jus dominančius aspektus.

Y. Slezkine'as teigia, kad šiame modernizacijos amžiuje mes visi tampame (ar jau tapome) žydais: miestuose gyventojų daugiau nei kaimuose, žmonės mobilūs, raštingi, intelektualūs (ar bent jau mano tokie esantys), fiziškai...

Y. Slezkine'as teigia, kad šiame modernizacijos amžiuje mes visi tampame (ar jau tapome) žydais: miestuose gyventojų daugiau nei kaimuose, žmonės mobilūs, raštingi, intelektualūs (ar bent jau mano tokie esantys), fiziškai išlepę, bet profesiškai lankstūs; puoselėjame žmones ir simbolius, bet ne laukus ir bandas; šiam amžiui būdingas "ir prasigyvenimo siekis dėl išsimokslinimo, išsimokslinimas dėl prasigyvenimo ir prasigyvenimas bei išsimokslinimas kaip savitiksliai dalykai"; "paveldėtas privilegijas pakeičia įgytas prestižas".

Man patinka domėtis žydų tauta, apie juos skaityti, klausyti pasakojimų ir legendų apie juos. Jie man įdomūs - dėl to kartais seku jų istoriniais pėdsakais: buvusiuose XX-ojo amžiaus getuose, Aušvice, Štuthofe, Ch. Frenkelio viloje Šiauliuose, Šindlerio fabriko muziejuje Krokuvoje, etc. Mano manymu, jie sykiu buvo ir nuskriausti, ir apdovanoti: ilgą laiką neturėjo savo teisinės valstybės, tekdavo priimti svetimų valstybių, kuriose vis vien buvo svetimi, pilietybes, bet turėjo ir, ko gero, iki šiol turi unikalių gebėjimų išlikti, siekti paties geriausio išsilavinimo, pakilti karjeros laiptais, gauti didelį pelną iš savo veiklos.

Šią Y. Slezkine'o knygą tikrai buvo įdomu skaityti. Pvz., netikėta man buvo tai, kad žydai buvo lojalūs Sovietų valdžiai ir ja labai tikėjo. Kai kurie savo vaikams suteikdavo, pvz., tokius vardus: Melib (Marx-Engels-Liebknecht), Vil (Vladimir Iljič Lenin), Marlen (berniuko vardas, Marx-Lenin), Lenina, Ninel.

Vienas įdomiausių autoriaus apibendrinimų: "buvo tik laiko klausimas, kol svarbiausios nacių smurto aukos taps universaliais pasaulio kankiniais. Iš žydų Dievo išrinktosios tautos žydai pavirto nacių išrinktąja tauta ir, tapę nacių išrinktąja tauta, jie tapo pokario pasaulio išrinktąja tauta. Holokaustas tapo visų nusikaltimų matu, o antisemitizmas - vienintele nedovanotina tautinio fanatizmo forma Vakarų viešajame gyvenime".

Jeigu Saros Gruen knygą "Vanduo drambliams" reikėtų apibūdinti trumpai ir aiškiai, pasakyčiau, kad tai graži istorija apie meilę: moteriai, gyvūnui, draugui, darbui. Knyga man patiko, tačiau, jau antrą kartą iš eilės,...

Jeigu Saros Gruen knygą "Vanduo drambliams" reikėtų apibūdinti trumpai ir aiškiai, pasakyčiau, kad tai graži istorija apie meilę: moteriai, gyvūnui, draugui, darbui. Knyga man patiko, tačiau, jau antrą kartą iš eilės, knygos ekranizacija man palieka didesnį įspūdį nei pati knyga. Šį kartą taip yra galbūt dėl to, kad kur kas įdomiau matyti visą cirko spalvingumą, gyvybingumą, girdėti jo keliamą šurmulį, klegesį nei apie tai tik perskaityti, o galbūt ir dėl to, kad, man asmeniškai, kūrinys pasirodė šiek tiek sausokas ir paviršutiniškas.

Patiko autorės sprendimas istoriją pateikti to paties herojaus akimis, tik skirtingais gyvenimo etapais - jaunystės dienomis ir jau gyvenimo saulėlydyje. Mano manymu, tokiu būdu puikiai įrodyta, kad nei bėgantis laikas, nei besikeičiančios aplinkybės negali pakeisti to, kas yra tikra.

Pirmą kartą skaitant knygą didžiausių mano simpatijų sulaukė herojus gyvūnas. Dramblė Roza, mano manymu, buvo visiškai lygiavertė visiems kitiems knygos herojams žmonėms. Kūrinyje Roza vaizduojama ne kaip eilinis, vienas iš daugelio cirko gyvūnų, o kaip tam tikrus jausmus, supratimą turinti gyva būtybė, kuri savo poelgiais puikiai tai ir įrodo.

Knyga "Vanduo drambliams" lengvai skaitoma, siužetas pakankamai lengvai nuspėjamas. Mano nuomone, gilesnis pakapstymas būtų pridėjęs kūriniui daugiau pliusų, bet, nežiūrint į tai, knyga pakankamai įdomi ir įtraukianti.



Žydrūnė