& kitos ten tos visokios istorijos

Senokai jau perskaityta knyga. Paėmiau perversti dar kartą - atsiliepimui šitam parašyti. Na, perverčiau. Na, ir ką. Visa knyga yra apie vieną ir tą patį:

Vilnius yra seksas.

Be jokių...

& kitos ten tos visokios istorijos

Senokai jau perskaityta knyga. Paėmiau perversti dar kartą - atsiliepimui šitam parašyti. Na, perverčiau. Na, ir ką. Visa knyga yra apie vieną ir tą patį:

Vilnius yra seksas.

Be jokių viliotinių prieš ir jokių vaikų po. Plikas seksas.

Tiesą sakant, truputėlį gaila tų keešim ar kažkiek išleistų litų.

Nors talentą rašytoja turi, nėra nė ką kalbėti. Turi lengvą ranką, skvarbią akį, lakią vaizduotę. Ale bet lėkšta nors tu ką.

Tikriausiai ne kartą esate girdėję apie ką George Orwell knyga "Gyvulių ūkis". O jei ne, tai trumpai pasakysiu, kad tai pasakėčia apie socializmą. Knygelė plona, tačiau aš ją skaičiau su pertraukomis ir pabaigiau visai...

Tikriausiai ne kartą esate girdėję apie ką George Orwell knyga "Gyvulių ūkis". O jei ne, tai trumpai pasakysiu, kad tai pasakėčia apie socializmą. Knygelė plona, tačiau aš ją skaičiau su pertraukomis ir pabaigiau visai neseniai. Galbūt tai, kad pabaigiau jau užsiėmusi galvą rūpesčiais, man ji labai didelio įspūdžio nepadarė. Iš tiesų, man patiko pirmoji knygelės dalis, kuri prasidėjo šviesiomis idėjomis, kova už gerovę, o pabaiga, deja, baigėsi išnaudojimu ir savivale. Nieko bloga apie knygą negaliu pasakyti, patiko man kai kurie veikėjai, tokie kaip arklys Boksininkas, kuilys Sniegius, asilas Benjaminas, tačiau kažkokių rimtų minčių nesukėlė.

"Ateinu su šaukštu" - nauja Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis. Solidų veikalą sudaro net 11 knygų, laiko ribos - nuo 30 000 000 m....

"Ateinu su šaukštu" - nauja Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis. Solidų veikalą sudaro net 11 knygų, laiko ribos - nuo 30 000 000 m. pr. Kr. ("Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais...") iki 30 000 000 m. po Kr. ("Ir aš regiu, kaip visi lietuviai tampa laimingi...").



Pirmi 300 puslapiai buvo tikrai įtraukiantys ir sužavėjo istorinių faktų perteikimas per ironijos prizmę. Tačiau įpusėjus knygą viskas tarsi pradėjo kartotis, veikėjai, istoriniai vingiai, tiesiog pasidarė nebe manonu skaityti. Kaip bebūtų knygą perskaičiau visą ir užsidedu sau riebų pliusą, nes seniai norėjau perskaityti kokią nors Erlicko knygą :)

Jau tapo įprasta, kad savo atsiliepimą apie perskaitytą knygą pradedu trumpu savo motyvo skaityti būtent šią knygą paaiškinimu. Ne išimtis ir "Šiukšlyno žmonės". Šią knygą nusprendžiau perskaityti dėl to, jog labai...

Jau tapo įprasta, kad savo atsiliepimą apie perskaitytą knygą pradedu trumpu savo motyvo skaityti būtent šią knygą paaiškinimu. Ne išimtis ir "Šiukšlyno žmonės". Šią knygą nusprendžiau perskaityti dėl to, jog labai suintrigavo ir sudomino knygos pavadinimas, o ir iš viršelio įdėmiai, gal net baugiai, žvelgiančios akys taip pat paskatino kuo greičiau atversti knygą ir pasinerti į romano tekstą.

Šiame romane aprašomi dviejų našlaičių - Gustės ir Mato likimai. Vaikai pabėgo iš vaikų globos namų ir apsigyveno šiukšlyne... Visos knygos metu vaizduojama, kaip Gustė ir Matas kabinasi į gyvenimą, bando išsikapstyti iš, rodos, beviltiškos situacijos. Skaitant daug kartų atrodė, kad štai, jau dabar vaikams viskas susitvarkys ir jie nebeturės kęsti patyčių, užgauliojimų, apgavysčių ir galės gyventi normalų, kaip ir visi, gyvenimą. Tačiau likimas vėl pažeria nemalonių išbandymų tiek Matui, tiek Gustei.

Knygos pabaiga iš tiesų nustebino (blogąja prasme)... Nenoriu atskleisti visų dėtalių, tačiau skaitydama tikėjausi, kad bent jau knygos pabaigoje viskas pasibaigs laimingai. Deja... Matyt, autorius nenorėjo idealizuoti šiukšlyno vaikų gyvenimo ir likimo, ir todėl nelaimingų vaikų likimą vaizdavo tikromis ir nepagražintomis spalvomis.

Iš tiesų ši knyga padėjo dar kartą suprasti, kiek daug gerų ir nuostabių dalykų turiu gyvenime. Nuoširdžiai patariu visiems perskaityti šią knygą. Ji tikrai gali padėti iš naujo surikiuoti savo vertybes.

Dovilė

Tęsiant Knygų iššūkio tradiciją, atėjo laikas pabandyti apdainuoti "Vilko valandą". Sunku kažką pasakyti apie knygą, kurios recenzijos pasiliejo vos tik jai pasirodžius. Galbūt lengviausia pradėti nuo to, kas man...

Tęsiant Knygų iššūkio tradiciją, atėjo laikas pabandyti apdainuoti "Vilko valandą". Sunku kažką pasakyti apie knygą, kurios recenzijos pasiliejo vos tik jai pasirodžius. Galbūt lengviausia pradėti nuo to, kas man labiausiai patiko.

Buvau nuoširdžiai nustebinta bendros knygos kokybės. Visi veikėjai įdomūs - tiek pagrindiniai, tiek antraeiliai yra ryškūs, gyvi, nepagailėta pastangų sukuriant charakterius, išvaizdą, priešistorę ar pabrėžiant vieną kitą įdomesnę detalę, kas labai padėjo juos atskirti, nes jų yra daug, veikėjai lengvai įvedami į veiksmą, bet taip pat lengvai ir "šienaujami".

Man visada patinka skaityti knygas apie pažįstamas vietas, o Vilnius čia aprašytas nuostabiai. Daug detalių padeda susikurti galvoje ne tik Vilniaus ar ir kitų miestų vaizdus, bet ir atmosferą, o ji kaip geram siaubo filme ar trilery - skaitai ir laksto šiurpuliukai.

Dar noriu pagirti veiksmą. Jo daug, tikrai daug. Viskas vyksta greitai, guma netempiama ir nesvarbu iš kurio veikėjo perspektyvos pasakojamas skyrius - viskas yra lygiavertiškai įdomu. Tiesa, siužetas nėra absoliučiai nenuspėjamas ir einant link galo, galima mintyse pradėti dėliotis, kaip išsispręs vienas ar kitas konfliktas, situacija, bet skaitant paskutinius puslapius malonių staigmenų liko, ir svarbiausia, kad liko paslapčių, kurios tikiuosi bus atskleistos kitoje knygoje.

Tiesa, vien panegirikom užsiiminėti negalima. Buvo keletas vietų, kurios suerzino. Ir nors tai lyg ir turėjo pasitarnauti bendram knygos siužeto vystymui, tačiau, kai kūrinyje veikia protingi ir įžvalgūs veikėjai, kai kurios jų padarytos klaidos atrodo pernelyg kvailos. Galbūt galima pasikabinėti ir prie to, kad veikėjai gan paviršutiniški, o jų charakteriai nėra gilūs, tačiau kaip gerame veiksmo filme, jei siužetas geras, prie smulkmenų kabinėtis neverta.

Nikolajus Gogolis "Mirusios sielos"...

Kai knyga puiki, tai labai sunku pasidalinti įspūdžiais.. Ne todėl, kad būtų keblu išvardinti jos privalumus ar trūkumus, tiesiog norisi pasakyti daug, bet sakiniai dėliojasi kreivai...

Nikolajus Gogolis "Mirusios sielos"...

Kai knyga puiki, tai labai sunku pasidalinti įspūdžiais.. Ne todėl, kad būtų keblu išvardinti jos privalumus ar trūkumus, tiesiog norisi pasakyti daug, bet sakiniai dėliojasi kreivai šleivai... Susiduri su rašytojo didžiausia problema - kūrybiniu užtemimu... Ir nors vilku stauk... rašau, braukau, vėl iš naujo bandau ir kaip nesigauna taip nesigauna... Apima neviltis, bet pasiduoti lygioje kovoje negaliu sau leisti...

Pradėsiu nuo to, jog Nikolajus Gogolis mane įvedė į rusų literatūrą... Tai pirmoji ruso rašytojo knyga, kurią perskaičiau... Ir nors knygoms tautybė nesvarbi, kaip ir skaitytojui (bent jau turėtų taip būti), bet rusų literatūra yra KAŽKAS TOKIO, apie ką yra šnekama, kaip apie ypatingą ir itin reikšmingą... Ilgą laiką galvojau, jog tai tiesiog žmonių sentimentai... (lietuviškasis plikbajorio kompleksas matyt čia suveikė: visa, kas rusiška - atmesti....) Visgi nepabandyti žmogus tiesiog negali, negalėjau ir aš, ir ačiū dievui pabandžiau... Nors tai pirmoji, ir kolkas vienintelė, ruso literato knyga, kurią perskaičiau, tačiau sustoti neketinu... Kodėl? Todėl, kad rusų literatūra plati, kaip pati Rusija: su savo didybe, kazokišku ūpu, skurdu ir auksu...

Tikrai nerekomenduočiau šios knygos mokyklinio amžiaus skaitovams, ne dėlto, kad manyčiau, jog jie kvaili... tikrai ne... Šiai knygai reikia subręsti, gauti gyvenimiškos patirties, kitu atveju vargu ar iš jos pasiimsi, ką galėtum... Subtilus humoras, meistriškas autoriaus mokėjimas pasišaipyti iš bajoriškojo luomo atstovų ydų.. skaičiau ir kėlė šypseną, kartais net juoką pasakojimi pagrindinio herojaus Čičikovo nuotykiai... O jų būta įvairiausių...

Ši Nikolajaus Gogolio novelė susideda iš dviejų dalių... Antroji dalis nebaigta... Čia gal ir būtų visai smagu truputį papasakoti istoriją, kodėl antrosios dalies autorius nebaigė... Trumpiausias atsakymas - numirė... Bet jis būtų ne visai tikslus... Išleidęs pirmą knygos dalį, N. Gogolis susilaukė kritikos, jog labai tendencingai ir ganėtinai per stipriai pasišaipė iš bajoriškojo sluoksnio... Galbūt būta ir kitų paskatų, bet fakto nepaneigsi, jog Gogolis sugalvojo ir parašė antrąją dalį, kurią pats sunaikino... tada, matyt, užėjus kūrybiniam marazmui, sugalvojo, kad reikia vėl atkurti ką buvo parašęs... kaip katė su kačiukais... O galutiniam variante kai ką pats autorius išmetė, neaišku dėl kokių priežasčių, ir mus pasiekusi antroji dalis ne visus skyrius turi, kai kur trūksta žodžių... Toks ne visai suredaguotas darbas...

Visgi apie antrąją dalį nenorėčiau išsiplėsti... Nepasakyčiau, kad ji labai nublanksta prieš pirmąją, tačiau kažko kūrybiškai naujo ir įdomaus vargu ar berastum..

Na o pirmoji dalis - tai aukso luitas... Atrodytų absurdiškas yra pagrindinio herojaus planas nusipirkti mirusias mužikų sielas, tačiau bajorų charakteriai pavaizduoti taip įtikinamai ir tokie žavūs, kad dar labiau pastiprina tą apsurdiškumo skonį.. o tai atveria kelią į šypsenas...kartais nesijuokti iš aprašomų įdomybių tiesiog neišėjo... Jokiu būsu nenoriu pasakyti, kad skaitysite ir kvatositės už pilvų susiėmę... Gogolis iš tiesų suprato, kas yra subtilus humoras ir puikiai tai iliustravo šioje novelėje.. Ar bent jau jo humoro jausmas artimas manajam...

Kas iš tiesų įtraukia šioje knygoje, tai kad neįmanoma nuspėti kas bus... pavyzdžiui ilgai autorius vedžioja skaitytoją už nosies ir nepasakoja, kas tas Čičikovas yra, o juk pagrindinis veikėjas... arba kodėl jis nusprendė supirkinėti mirusias mužikų sielas.... knygoje nuolat paliekama šiokia tokia intriga... tad numesti knygos į šalį tikrai nesinori, nes kyla žingeidus noras sužinoti: o kas bus toliau?

Didžiausia kritika šiai knygai būtų, kad antros dalies vargu ar reikėjo... bet ši kritika tokia menka, kad ji nublanksta kaip smilga rūke...

Amerikiečių rašytojos istorinis romanas. Susipina praeitis ir dabartis, neapsieita be meilės, išdavysčių ir paslapčių . Nužudomas gražuolis Medičis, po kelių metų, Mona Liza užkariaus jo sūnėno širdį, tačiau po visos...

Amerikiečių rašytojos istorinis romanas. Susipina praeitis ir dabartis, neapsieita be meilės, išdavysčių ir paslapčių . Nužudomas gražuolis Medičis, po kelių metų, Mona Liza užkariaus jo sūnėno širdį, tačiau po visos tragedijos ji turi pasitelkti visą savo sumanumą, kad išsipainiotų iš paslapčių tinklo. Taip taip, čia ta pati Mona Liza, kurią nutapė Leonardas da Vinčis!

Nepasakyčiau, kad knyga patiko, tiikėjausi daugiau. Erzino tas smulkmeniškas nusikaltimų, kraujo aprašymas. Bet istorinių asmenybių paveikslai labai įtaigiai aprašyti. Kas ten žino, gal iš tiesų taip ir buvo? Gal jaunasis dailininkas da Vinčis iš tikrųjų pamatė jauną žavią panelę ir panoro žūt būt ją nutapyti? Leiskim savo fantazijai lietis šia kryptimi ir nevaržykim jos.

Psichologinis romanas apie jausmus, iškylančias moralines problemas žmogaus gyvenime. Jaunas leitenantas vienos vakarienės metu susipažįsta su namų šeimininko dukra, tačiau nepastebi, kad ji negali vaikščioti.Tas jį labai...

Psichologinis romanas apie jausmus, iškylančias moralines problemas žmogaus gyvenime. Jaunas leitenantas vienos vakarienės metu susipažįsta su namų šeimininko dukra, tačiau nepastebi, kad ji negali vaikščioti.Tas jį labai sukrečia ir bandydamas užglaistyti savo netaktą vis labiau klimsta į kaltės, gailesčio ir savigraužos liūną.

Knyga man patiko, tiesą sakant, negalėjau atsitraukti, kol visos neperskaičiau. Lyg ir paprasta savo siužetu, bet minčių, jausmų narpliojimas padaro ją neprastą. Iš tiesų, žmogus juk nieko blogo nenorėjo, tiesiog pagailėjo jaunos mergaitės, norėjo praskaidrinti jos vienišas ir liūdnas dienas, paskatinti gydytis. Bet net pats nepastebėjo kaip visa jo užuojauta, savigrauža, pastovus ginčyjimasis tarp gailesčio ir noro bėgti kuo toliau, susipynė į vieną didelį kamuolį, kuris visu greičiu lėkė žemyn nuo kalno.

Bet nuo to laiko aš galutinai įsitikinau: joks nusikaltimas negali būti pamirštas, kol jį atsimena sąžinė.

Tai antroji mano pažintis su Zveigo kūryba ir tikrai ne paskutinė, jo kūriniai skatina mane susimąstyti ir giliau pažvelgti į save, juk per tą dabartinį lėkimą, kartais tai pamirštam.

Šiuo metu gyvenu toje pačioje gatvėje, tarp tų pačių dviejų bažnyčių. Buvo įdomu paskaityti ir palyginti, ar labai ji pasikeitė. Taip pat, literatūrą mėgstantis bičiulis parekomendavo šią knygą, kaip labai neblogą. Ir...

Šiuo metu gyvenu toje pačioje gatvėje, tarp tų pačių dviejų bažnyčių. Buvo įdomu paskaityti ir palyginti, ar labai ji pasikeitė. Taip pat, literatūrą mėgstantis bičiulis parekomendavo šią knygą, kaip labai neblogą. Ir perskaičius supratau, kad mūsų skoniai labai skiriasi. Nenoriu nieko įžeisti ir galiu tvirtai pasakyti, kad tai grynai skonio reikalas, bet man ši knyga nepatiko. O priežaščių yra net kelios:

1. Knyga neturi siužeto - visa knyga yra tiesiog prisiminimai, svarstymai, apmąstymai. Ir pastarieji man nelabai patrauklūs, nelabai aktualūs, tos problemos tokios banalokos, visai nesukretė, neatvėrė akių, nieko neparodė, kas ir taip nebūtų seniai aišku. Juk visi žmonės turi sunkių minčių ir abejonių, kodėl rašytojo, kuriam sunkiai sekasi rašyti, istorija yra verta knygos?;

2. Knygoje pilna retorinių klausimų apie gyvenimo prasmę/neprasmę ir tai labai erzina, nes žmogau, tu gali mąstyti klausimais, bet kai rašai knygą, reikia ne vien klausimų, kurie taip niekur ir nenuveda, reikia dar ko nors. Aš skaitau knygą, ne tam, kad galėčiau įsijaust į psichoterapeuto rolę, todėl nepatiko man tie klaustukai: ar aš per senas, ar per jaunas, kodėl keliauju, kodėl kalbu, tai, ką kalbu, kodėl jaunystė buvo tokia o ne kitokia ir t.t.;

3. Sovietmetis man nekelia nostalgijos (matyt per jaunoje iš tų visų prarastųjų kartų gimiau), nieko artimo aš neradau tose aplinkybėse, jos, kaip tik, man sukelia kažkokį nemalonų pojūtį - lygtais nerimą, lygtais apgailestavimą...;

4. Stilius nėra pats maloniausias mano akiai - yra nemažai tokių atseit "kietų" kalbos elementų, tokių kaip rusiški, angliški intarpai, žargonai ir pan. Sakiniai trumpi, kas nėra blogas bruožas, bet šioje knygoje kažkodėl man nejaukus jų trumpumas, lyg skaityčiau ne knygą, o pirkinių sąrašą ar policijos raportą...

Na gal ir tiek, nebeburnosiu. Manau, kad nemažai žmonių šioje knygoje rastų ir gerų bruožų, ir artimų išgyvenimų. Aš neradau ir tai, greičiausiai, mano pačios problema, ne gerbiamo E.Ališankos.

Tuštybė, kankinantis mandagumas ir... kuris kurį "perspjaus"...

Mano požiūriu ši knyga savo laikmetį jau atgyveno. Jos, kaip romano, kuris graibstomas iš lentynų, skolinamas, patyliukais perduodamas iš rankų į rankas, apie...

Tuštybė, kankinantis mandagumas ir... kuris kurį "perspjaus"...

Mano požiūriu ši knyga savo laikmetį jau atgyveno. Jos, kaip romano, kuris graibstomas iš lentynų, skolinamas, patyliukais perduodamas iš rankų į rankas, apie kurį kuždamasi mergaitiškuose susibėgimuose, dėl kurio raustama ir aikčiojama, era jau savo pasiekė ir spėjo nublankti. Skaičiau kaip romaną, kuris nėra labai įdomus, aktualus ir keliantis emocijas. Tačiau, yra viena mintis, kuri mano skaitymą pavertė kiek intriguojančiu, įdomesniu ir net privertė ieškoti gyvenimiškų atitikmenų šiomis dienomis "rezgamuose" romanuose (ne knyginiuose, o gyvenimiškuose). Kas yra bendra tarp griežtomis taisyklėmis išauginto jaunimo ir tarp šiuolaikinio, kurio, berods didžiausias tikslas - apeit, paneigti ir sunaikinti visas taisykles, bei normas?

Kiek išvaizda, padėtis visuomenėje buvo ir yra svarbus pasiekimams gyvenime? Kiek toks požiūris į gyvenimą yra gajus dabar? Ar tai - atgyvena? Visgi manau, kad ne. Tik kiek pasikeitė padėties siekimo visuomenėje būdai, "patobulėjome" įtakingumo, bei įtakingų partnerių paieškose, kai savo išvaizda siekiama užkariauti tik tam tikros "rūšies" atstovus. Rūšis ši grupuojama ir "reitinguojama" pagal pajamas, žinomumą ir pan.... O esmė liko ta pati....

Gera vis dėlto žinoti, kad ne tik šiame romane, bet gal ir gyvenime tuštybę užgožia nuoširdumas, titulą - paprastumas, pasipuikavimą prieš kitus - jausmai, apsimestinį padorumą - emocingumas. Taip, kaip ir šio romano pagrindinių veikėjų taip puoselėtas puikavimasis grožiu, paveldėta padėtimi visgi yra nugalimas nuoširdaus bendravimo, emocijų, jausmų.

Keista skaityti apie tai, kaip jauni veikėjai įpratę savo laimę sieti su įtakingumu, kurį, jiems perduos (ar perdavė) tėvai. Pagrindinė veikėja Ana Eliot - lyg balta varna tuščiagarbio, tik "blizgią" išorę puoselėjančio tėvo - dvarininko šeimoje. Išskirtine ji jaučiasi, nes nepritampa savo požiūriu į gyvenimą, gyvenimo partnerio pasirinkimą, nes yra ne tik graži ir aikštinga "tėvelio princesė"... Kreivai aplinkiniai, o ir artimieji į ją žiūri jau vien dėl to, jog būdama dvidešimt septynerių dar nėra sukūrusi šeimos. Oho, kokia nelaimė moteriai, kokia gėda jos šeimai! Kokios auklėjimo spragos! O gal kokios spragos tėvų įtakingume visuomenei? Tikras jaunos moters (na, ne tokios jau ir jaunos tuometiniu požiūriu) gyvenimo košmaras! :) Štai tokį "nemalonumą" imasi "tvarkyti" Anos artimieji, o svarbiausią vaidmenį prisiima draugė: "... negi ji, devyniolikmetė, susižadės su vaikinu, kuris, be gerų asmeninių savybių, neturi daugiau nieko, ir jokių vilčių praturtėti, nebent prasigyventų iš savo labai nepatikimos profesijos, bet ir čia jis neturi jokių pažinčių, kurios garantuotų tolesnį kilimą tarnyboje; taip, su juo Ana tikrai prapultų, baisu apie tai net pagalvoti! Ana Eliot, tokia jauna; ją dar mažai kas pažįsta, ir staiga pasičiups kažkoks pašalietis, be ryšių ir be turtų; jis gi įstums ją į vargą ir nerimą, pražudys jos jaunystę, padarys ją žeminamai priklausomą!" (p.27) Taip prispausta jauna, gležna ir nelabai dar tvirtai ant žemės stovinti (ne kojų, o nuomonės turėjo prasme) Ana nutraukia sužadietuves su visuomenėje nereikšmingu, tačiau mylimu jūrų laivyno karininku. ..

Bet jaudinantis romanas prarastų pusę savo grožio, jei nevirstų į pasaką laiminga pabaiga. Pasaka, kurioje bjaurusis ančiukas - t.y. beturtis, neperspektyvusis, neįtakingasis, bet patrauklus, ambicingas (ir paslapčia vis tik mylimas) karininkas po ilgų septynerių metų nevirstų žavia, bei kitų panelių geidžiama gulbe - praturtėjusiu kapitonu, vis dar patraukliu ir tiek pat ambicingu, ir vis neatleidžiančiu mylimajai (buvusiai?) už atstūmimą...

Ar gerai tuščiagarbio tėtušio apžiūrėtas dienos šviesoje "naujai atgimęs" karininkas atitiks sukurptus reikalavimus ir tiks aikštingajai dukrytei, kuri jau dabar savo apsisprendimą pareiškia tvirtai? Ar padėtis ir gražiai skambanti pavardė pakels dvarininko šeimos prestižą? Kas nugalės šioje padorumo, pasipuikavimo, tuštybės, įtakingumo ir titulų svarbumo kovoje?

Ech, meilė nugali viską... Net ir tokius "paveldėtus", primestus gyvenimo principus. O ir pergudrauti apsimestinį mandagumą ir rungtyniaujantį puikavimąsi tarp šeimų tik ji viena tegali!

"... kokie nereikšmingi esame už savo artimųjų rato ribų." (p. 40)