Pirmos mintys, kurios kyla, kai noriu aprašyti Soreno Kierkegoro "Baimę ir drebėjimą", tai "Nuo ko pradėti?", "Kaip galiu nusakyti šio kūrinio esmę?", "Ar aš jį supratau, ar ne?"

Kaip ir kiekviena gera filosofijos knyga, taip...

Pirmos mintys, kurios kyla, kai noriu aprašyti Soreno Kierkegoro "Baimę ir drebėjimą", tai "Nuo ko pradėti?", "Kaip galiu nusakyti šio kūrinio esmę?", "Ar aš jį supratau, ar ne?"

Kaip ir kiekviena gera filosofijos knyga, taip ir ši pakeičia pasaulio, santykių ir savęs paties suvokimą. Tai, kas atrodė esant viena, tampa visai kas kita. Tai kelia nerimą, neužtikrintumą, tačiau sukelia ir begalinį smalsumą, susitaikymą su savo ribotumu, atsidavimą autoriaus minčiai.

Kaip ir sakoma knygos nugarėlėje "...knygoje keliami sunkūs klausimai apie individo ir Dievo, etikos ir tikėjimo" santykį". Tai tiesa, tačiau kartu šie žodžiai nieko nepasako apie šią knygą. Tad ir kyla pirma minėtos mintys - ar apskritai galima nupasakoti, apie ką šis kūrinys? Veikiau įmanoma aprašyti savo patyrimą skaitant jį, bendraujant su autoriumi.

Aukščiausio įvertinimo vertas Tomo Sodeikos įvadas, kuris mano manymu ir atskleidžia danų filosofo asmenybę, mąstymo vingius, kūrybos temas ir pagrindines idėjas, parodo "Baimę ir drebėjimą" visos kūrybos kontekste. Nereikia ir sakyti, kad pasistengsiu perskaityti dar ne vieną Soreno Kierkegoro kūrinį ir tikiuosi ne po vieną kartą.

Kadangi domiuosi Biblija, tačiau nesiryžtu skaityti jos pačios, labai džiaugiuosi, kad galėjau susipažinti su viena įdomiausių joje pasakojamų istorijų apie Abraomą. Dabar man tai jau nebus tik vienas iš senovinių, mažai ką sakančių vardų, veikiau ypatinga figūra, savo poelgiais atskleidusi paslaptingiausias žmogaus esybės gelmes.

Ne kiekvienas ryžtasi skaityti filosofijos veikalus. Tai tiesa, jog puikiai galima gyventi ir be jų. Tačiau kas renkasi sunkesnį kelią ir žino, kad eina prieš savo įpročius (nes mes įpratę rinktis tai, kas reikalauja mažiau pastangų), tokiu būdu gauna priėjimą prie visų pasaulio paslapčių.

Smagi paaugliška knyga ateivių tematika, atgaiva nuo vampyrų. Skaitosi lengvai ir greitai, nuobodybių neaptikau. Istorija irgi patiko, tik gal vienintelis minusas, kad kai kurie ateiviški elementai nėra pilnai paaiškinti arba jų...

Smagi paaugliška knyga ateivių tematika, atgaiva nuo vampyrų. Skaitosi lengvai ir greitai, nuobodybių neaptikau. Istorija irgi patiko, tik gal vienintelis minusas, kad kai kurie ateiviški elementai nėra pilnai paaiškinti arba jų paaiškinimui trūksta paaiškinimo. Gal būt čia palikta atskleisti kitose šios serijos knygose? Na bet pernelyg galvos nesukant - trūkumo nesijaučia.

Knygos imtis paskatino tai, kad apie Čarlzą Darviną žinojau labai labai mažai. Turbūt kaip ir daugelis žinojau tik apie jo mokslinius siekius ir laimėjimus, tad ši knyga viliojo sužinoti daugiau. O dar, kai žadama buvo...

Knygos imtis paskatino tai, kad apie Čarlzą Darviną žinojau labai labai mažai. Turbūt kaip ir daugelis žinojau tik apie jo mokslinius siekius ir laimėjimus, tad ši knyga viliojo sužinoti daugiau. O dar, kai žadama buvo nepaprasta meilės istorija! Juk meilė visada yra gerai. :)


Jei žinotum, kaip aš tave branginu ir kokia neapsakoma

palaima turėti žmogų, kuriuo visada galima pasikliauti,

visuomet tokį pat, visuomet pasiruošusi guosti, užjausti

ir geriausiai patarti. Telaimina tave Dievas,

brangioji, tu per gera man.

Čarlzas Emai, 1859 m.




Džiaugiuosi, kad knygos autorė nepabijojo imtis būtent šios temos, nes visgi tai pirmoji tokio pobūdžio knyga apie Č.Darvino asmeninį gyvenimą. Šypsojausi skaitydama autorės padėką knygos pabaigoje. Miela skaityti, kad ją pačią parašyti šią meilės istoriją paskatino mylimas vyras. Meilė tiek daug gali!

Na, o dabar vertėtų grįžti prie pačios knygos. Čarlzas ilgai galvoja ar vesti ar nevesti, nes šis dalykas turi ir pliusų ir minusų. Gali nukentėti jo mokslinė veikla, nes jis nebeturės tiek laisvo laiko, tačiau moters šiluma, meilė ir krykštaujantys vaikai gyvenimą gali padaryti nepaprastai gražiu. Viską nuodugniai apsvarstęs Čarlzas nusprendžia vesti. Ir greitai randa ir tinkama kandidatę - savo pusseserę Emą Vedvudž. (Nebijokit, tais laikais vedybos su giminaičiais buvo visiškai suprantamas reiškinys). Tačiau jų gyvenime nebuvo viskas tai lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia, juos visą gyvenimą lydėjo sunki dilema. Ema buvo tikinti ir visa širdimi jautė Dievo artumą, tačiau Čarlzas vis daugiau domėdamasis rūšių atsiradimu suprato, kad Dievo nėra. Šitoks požiūriu skirtumas kai kurioms poroms, manau, reikštų išsiskyrimą, tačiau jiems tai buvo kliūtis, kurią įmanoma įveikti tik kartu, rodant pakantumą ir gerbiant kito žmogaus nuomonę. Antra, tais laikais medicina dar nebuvo tiek pažengusi, todėl aplink siautėjo įvairios ligos ir veiksmingu gydimo būdų nebuvo. Mirė trys jų mylimi vaikai, tačiau drauge jie iškentėjo visą skausmą ir žengė gyvenimo keliu toliau. Juodu niekada nebuvo priešai, juodu buvo geriausi draugai, kurie mėgaudavosi vienas kito kompaniją ir džiaugdavosi vienas kitu. Tokio tarpusavio ryšio turėtų pavydėti kiekvienas.
Kodėl ši knyga visgi negaus penketuko? Tai todėl, nes vietomis nuobodžiavau. Ir gal ilgėjausi daugiau meniškos plunksnos nei tiesiog apipavidalintų faktų. Negaliu jos įtraukti į mėgstamiausias, tačiau džiaugiuosi, kad praplėčiau savo akiratį, sužinojau daugiau apie šio mokslininko asmeninį gyvenimą ir pasimėgavau gražia meilės istorija, kai tuo tarpu už lango siautėjo žvarbūs rudens vėjai. :)

Knygos originalus pavadinimas: Charles and Emma: The Darwins' Leap Of Faith, 2009 m.
Knygos leidimas Lietuvoje: Tyto alba, 2010 m.
Puslapių skaičius: 278.
Iš kur gavau? Paskolino lietuvių kalbos mokytoja. (AČIŪ! :) )
Mano įvertinimas: 3/5.



http://knyguslenis.blogspot.com/

Sunku rašyti recenzijas J. Irvingo knygoms, nes jos ne tik turtingos savo apimtimi, bet ir daugybe temų. Be to, juk tai Irvingas ir tiems, kas yra skaitę bent vieną šio rašytojo knygą, jo pristatinėti nereikia. Jau paėmęs į...

Sunku rašyti recenzijas J. Irvingo knygoms, nes jos ne tik turtingos savo apimtimi, bet ir daugybe temų. Be to, juk tai Irvingas ir tiems, kas yra skaitę bent vieną šio rašytojo knygą, jo pristatinėti nereikia. Jau paėmęs į rankas knygą supranti - tavęs laukia ypatinga ir talentingai parašyta istorija.

Taip ir aš paimdama "Maldą už Oveną Minį" žinojau ko tikėtis. Žinojau, kad šiai knygai prireiks kantrybės, gebėjimo po gabaliuką lyg margą mozaiką dėlioti pasakojimą, bet galiausiai rezultatas pradžiugins ir nenuvils.

Visų pirma "Malda už Oveną Minį" - tai knyga apie labai neįprastą draugystę. Sunku suvokti kaip du berniukai - iš geros šeimos kilęs ir santūrus Džonas Vilraitas bei miestelio keistuolis Ovenas Minis - tapo draugais ir kaip jie sugebėjo tą draugystę išsaugoti po to, kai Ovenas netyčia užmušė savo geriausio draugo motiną. Taip pat, kai pradedi galvoti, sunku suvokti ir kaip draugauti su tokio charakterio savininku kaip Ovenas - labai valdingu neūžauga spigiu nežmonišku balsu, visiems griežtai diktuojančiu savo taisykles ir dominuojančiu visame, ko imasi. Bet skaitant klausimų nekyla - abu berniukai papildo vienas kitą, pagelbėdami kitam ištaisyti turimus trūkumus, ieškodami savo istorijos ir šaknų, ir, kaip paaiškėja, nesugebėdami visavertiškai gyventi vienas be kito.

Antra, tai knyga apie tikėjimą. Šiame pasakojime daug Šventojo rašto motyvų, o ir pats Ovenas vaizduojamas kaip Dievo įrankis, padėjęs Džonui nuoširdžiai įtikėti Dievu. Rašytojas visą Oveno gyvenimą pateikia kaip stebuklą, pažymėdamas, kad šio mažo žmogučio tikėjimas tvirtas ir tikras. Tuo tarpu Džonas visą gyvenimą ieško atsakymo, ką iš tikrųjų reiškia tikėti, galiausiai suvokdamas, kad įtikėjimas, įkvėptas stebuklo, nėra tikras tikėjimas. Jam būtinos abejonės, sudėtingas kelias iki Dievo pajutimo.

Rašytojas visa pasakojama istorija ieško atsakymo, ar gyvenime būna atsitiktinumų, ar visa kas vyksta yra Dievo iš anksto nulemta. Pasakojime talentingai sujungiamos įvykių sekos, atrodytų kiekviena smulkmena tampa reikšminga, o iš pirmo žvilgsnio beprasmės treniruotės pasirodo gali išgelbėti gyvybę. Mažytėmis detalėmis ir simboliais tarsi pažymima "niekas šiame pasaulyje nevyksta be reikalo". Tačiau, nors atrodo, pateikiamas konkretus atsakymas, tik pačiam skaitytojui teks apsispręsti tikėti tuo ar abejoti.

Amerikos istorija - dar viena romano tema. Romane atgyja indėniški totemai, pabrėžiama atminties ir šaknų prasmė. Pasakojama ir apie Vietnamo karą, apie jo niokojančią įtaką tautai. Taip pat apie nusivylimą savo šalimi ir jos politika. Knygoje susipina ir televizijos atsiradimas, M. Monro bei J. F. Kenedy žūtis, literatūros svarba, žiniasklaida, teatras, sportas...

Taigi, tai daugiasluoksnė ir daugiaprasmė knyga, kurioje susipina labai įvairios temos ir net atrodytų aiškūs atsakymai kelia klausimų. Knygoje daug gerų minčių ir pavyzdžių - kiekvienas joje ras kažką artimo. Iš esmės todėl, įveikusi šią knygą, ja nenusivyliau, tačiau geriausia Irvingo knyga, kaip dažnai sakoma, jos taip pat nevadinčiau. Tai labai liūdna, žmogiška, kiek per daug politiška ir ilga knyga, su kurios pagrindiniu veikėju man nepavyko susidraugauti.

"Silva rerum" pirmoje dalyje aprašomas barokinės Lietuvos bajorų Norvaišų šeimos gyvenimas - taip, būtent šitaip galima apibūdinti visą knygą. Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos augina dvynukus; būtent šie du vaikai,...

"Silva rerum" pirmoje dalyje aprašomas barokinės Lietuvos bajorų Norvaišų šeimos gyvenimas - taip, būtent šitaip galima apibūdinti visą knygą. Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos augina dvynukus; būtent šie du vaikai, vėliau išaugę į jaunuolius ir iš šeimos dvaro išsikraustę į Vilnių, "kurį jo nemėgstantieji vadino tiesiog dideliu kaimu", ryškiausios personos visame romane. Siužetas, na... neverta nei atpasakoti, nei ką - iš to jokios naudos.

Pati istorija būtų gal ir nieko, bet romano išdėstymas labai nepatiko. Sakiniai per ilgi, nutruksta mintis beskaitant. O norėjau perskaityti tikrai ilgai. Iš pradžių galvojau kaltas kompiuteris (skaičiau el versiją), tačiau pasiėmus popierinę knygą dar labiau nepatiks pradėjo...

UŽTAMSINTAS PARYŽIUS

Su Remarku jau seniai esu susipažinusi ir Triumfo arką, jau penktą jo knygą, į rankas ėmiau be jokio nerimo, kad knyga gali nepatikti ir, žinoma, neapsirikau. Sužavėjo kaip visad. Stiprūs dialogai,...

UŽTAMSINTAS PARYŽIUS

Su Remarku jau seniai esu susipažinusi ir Triumfo arką, jau penktą jo knygą, į rankas ėmiau be jokio nerimo, kad knyga gali nepatikti ir, žinoma, neapsirikau. Sužavėjo kaip visad. Stiprūs dialogai, platus gyvenimo vaizdavimas, ciniška ironija ir įtaigus antimilitarizmas susilieja į nuostabų kūrinį, aiškiai alsuojantį "remarkišku" stiliumi, kurio su niekuo nesumaišysi.

Šiame kūrinyje ypač stiprų įspūdį paliko dialogai. Po Silva Rerum pamačiau, kad romaną galima puikiai parašyti ir be dialogų, bet ši knyga vėl leido iš naujo pamilti juos, šį kartą turbūt brandžiau. Skaitai ir grožiesi tuo, kaip vystomas pokalbis, kaip puikiai galima atsikirsti ir kiek įdomių minčių pasisemti. Remarkas tikras dialogų meistras ir dauguma jo idėjų atsiskleidžia būtent per juos. Dėl to, kartais rodosi, kad tie dialogai perkrauti ir realiai žmonės taip nekalba. Bet paskui pagalvoji, o gal kalba? Kai turi ką pasakyti.

Vieni įdomiausių dialogų buvo tarp Raviko ir Morozovo, įdomių minčių jie besikalbėdami pažerti nepagailėdavo, o ir pati jų draugystė gana iškalbinga, juk vis dėl to rusas ir vokietis, nors istoriškai ir ideologiškai paversti priešais, buvo draugai ir juos siejo tvirta, tikra draugystė, o jų atsisveikinimo scena tikrai suspaudė širdį, turbūt net labiau nei su Žoana.

Labai užstrigo vienas epizodas, kai Ravikas kalbėjosi su viešbučio šeimininke jai keičiant paveikslus kambariuose. Vieni, senųjų gyventojų politinių vedlių atvaizdai buvo nugabenami į rūsį, o kiti, vėlei grįžtančių kadais palikti, pakabinami atgal. Tai nuostabiai iliustruoja, kad viskas periodiškai keičiasi ir vis tiek grįžta atgal, kad istorija kartojasi, kad politika ir kita su ja susijusi painiava paliečia visus, netgi pigaus viešbutuko buitį. O ir šiaip labai daug tiesioginių ir simbolinių prasmių ir prasmelių galima įžvelgti pasigilinus į pavardes ir kiek alegorišką pasakojimo būdą. O tai tik paveikslai. Puiki priemonė!

Štai taip, skaitant Triumfo arką mane aplankė šioks tos suvokimas apie Remarko pasakojimo būdą. Pagrindinis veikėjas ir jo istorija dažniausiai būna tik priemonė papasakoti daugybę dalykų, lyg gija, jungianti daug, rodos, nesusijusių dalykų, bet puikiai atskleidžiančių tą antimiliraristinę idėją, lyg langas, pro kurį žvelgi į to meto gyvenimą. Juk kartu su Raviko istorija papasakotas ir Rolandos, laukiančios kelių žmonių mirties, kad galėtų pradėti savo gyvenimą, istorijos fragmentas, pademonstruota ir vaikino, kuris prašė amputuoti daugiau kojos, kad galėtų gauti kuo daugiau draudimo pinigų, tragedija, abortai, pasikorę žmonės, kekšės, visko daug, bet po nedaug. Daugelis dalykų tiesiogiai beveik neturi įtakos pagrindinio veikėjo gyvenimui, o ir jis pats kartais net nublanksta tuose jį supančiuose epizoduose, bet visa ta raizgalynė puikiai perteikia atmosferą, o šį kartą ant Antro Pasaulinio karo slenksčio stovintį Paryžių.

"Paryžius užtamsintas. Paryžius. Tarsi būtų užgesinta pasaulio šviesa."

Paryžius. Svajonių, romantikos, grožio miestas. Tik ne šį kartą. Triumfo arkoje jis kažkoks abejingas, purvinas, gan nedraugiškas. Bet visgi tai lyg paskutinė taikos ir ramybės vieta Europoje, tai vis dar savotiška jos sostinė, kurios užtamsinimas, savotiškas pasidavimas, reiškia velniškai daug. Tarsi būtų užgesinta pasaulio šviesa, tarsi būtų duotas ženklas, kad pasaulis pasiduoda. Iš Paryžiaus.

"Meilė! Kiek telpa šitame žodyje! Čia ir švelniausias odos glotnumas, slaptingiausias sielos virpesys, elementariausias troškimas turėti šeimą ir sukrėtimas, patiriamas išgirdus apie mirtį, nesąmoningas gemalas ir Jokūbo grumtynės su angelu."

"Meilė ne tvenkinys, kur visada atsispindėtum. Ji turi lygumų ir upokšnių. Ir šlamšto, ir paskendusių miestų, ir aštuonkojų, ir audrų, ir dėžių, ir pilnų aukso, ir perlų. Bet perlai pačioj gelmėj."

Visapusiškas Remarko talentas šiame romane taip pat sužibėjo naujomis spalvomis. Sunku įsivaizduoti kažką, ko jis nesugebėtų vaizdingai ir jaudinančiai aprašyti. Čia pynėsi jausmingi, gilūs meilės aprašymai ir apmąstymai ir žiaurūs kankinimų epizodai, žmogžudystė. Meilė šį kartą buvo pačiame centre ir tokia jau komplikuota, kad vietomis net pikta darėsi. Daug nevilties, abejonių ir neišsipildžiusių svajonių, o jų aprašymai buvo kontrastingi, ilgi, kartais net chaotiški - tikras žodžių lietus ir tikrai išsiskyrė iš paprastai lakoniško Remarko pasakojimo stiliaus. Šiame romane Remarkas man pasirodė dar tamsesnis, pesimistiškesnis nei paprastai ir mano taip mylima jo ironija vertė nebe šypsotis, o pritariamai bet kreivai šyptelėti. O ir kankinimai pirmą kartą išlindo jo kūryboje ir turiu pasakyti nemažai šiurpuliukų kūnu paleido.

Neeilinis sugebėjimas taip palengva pinti pasakojimo giją ir ją galiausiai taip puikiai įrėminti - tikrasis Raviko vardas atskleistas pabaigoje, analogija tarp pirmo ir paskutinio Raviko ir Žoanos, kurios paveikslas beje irgi buvo prikaustantis, susitikimo. Keletas paskutiniųjų puslapių plūstelėjo tikra susižavėjimo banga tiesiai ant manęs.

Apskritai, Triumfo arka paliko įspūdį apie save kaip apie kažkokią brandesnę knygą, o apie Remarką kaip apie įvairiapusiškai talentingą kūrėją. Paliesdamas daugybę įvairių temų ir jas įdomiai plėtodamas jis lieka aktualus ir savitas, o į mano citatų rinkinuką priberia beveik du puslapius citatų.

Mano nuomone "Rumio dukra" per daug skambus pavadinimas šiai knygai. Pirmos kilusios mintys perskaičius romaną: "O tai kur tas Rumis? Ir kas jis toks?". Na taip, sutinku, jog šioje knygoje pagrindinis dėmesys turėjo būti...

Mano nuomone "Rumio dukra" per daug skambus pavadinimas šiai knygai. Pirmos kilusios mintys perskaičius romaną: "O tai kur tas Rumis? Ir kas jis toks?". Na taip, sutinku, jog šioje knygoje pagrindinis dėmesys turėjo būti skiriamas ne jam, o jo dukrai, bet knygos pavadinimas juk šiek tiek turėtų atitikti turinį, tuo labiau, kad Rumis buvo realus asmuo. Bent jau man skaitant apie realius žmones norisi sužinoti smulkmenų iš jų gyvenimo, o perskaičius šią knygą nieko nesužinojau. Net ir pagrindinė herojė nėra jo dukra, o tik auklėtinė, kurios gyvenimas nutrūksta vardan "kažko aukščiau". Apskritai visa knyga yra apie kažką, bet apie ką neaišku.

Apokalipsinis romanas, tikrai patiksiantis visiems The Walking Dead gerbėjams. O viskas prasidėjo nuo nekalto eksperimento, kuriame dalyvavo buvę kaliniai ir niekuo dėta mergaitė. Eksperimento baigtis - zombiai, pasirengę...

Apokalipsinis romanas, tikrai patiksiantis visiems The Walking Dead gerbėjams. O viskas prasidėjo nuo nekalto eksperimento, kuriame dalyvavo buvę kaliniai ir niekuo dėta mergaitė. Eksperimento baigtis - zombiai, pasirengę išnaikinti visą žmoniją ar bent jau Amerikos žemyną.

Nicholo Sparkso romaną "Paskutinė daina" skaičiau vasarą. Labai tinkamas metas tokiai knygai, nes joje ir aprašomi vienos vasaros įvykiai.

Ronė (Veronika) - išsiskyrusių tėvų dukra. Vasarą kartu su mažuoju broliu atvyksta...

Nicholo Sparkso romaną "Paskutinė daina" skaičiau vasarą. Labai tinkamas metas tokiai knygai, nes joje ir aprašomi vienos vasaros įvykiai.

Ronė (Veronika) - išsiskyrusių tėvų dukra. Vasarą kartu su mažuoju broliu atvyksta paviešėti pas tėtį. Ronei tai tikra kankynė, nes ji nekenčia savo tėvo už tai, kad jis juos paliko. Visgi Ronė nežino vieno dalyko: jos tėtis serga paskutine vėžio stadija.

Šio romano siužetas apima daugybę temų: pirmąją meilę, santykius su tėvais, finansinius skirumus tarp žmonių. Tai labai jautri knyga, paliečianti kiekvieną savo skaitytoją, priverčianti jį apmąstyti savo vertybes. Romanas atkreipia dėmesį ir į tai, kad gyvenimas nėra amžinas ir kiekvieną dieną reikia išnaudoti kuo geriau, nuveikti kuo daugiau ir neatidėlioti ko nors kitai dienai, savaitei, mėnesiui ar net metams. Gyventi reikia dabar. Taip pat nereikia kaupti pykčio, nes jis neatneša nieko gero, nereikia teisti žmonių, nes dažnai yra tau nežinomų aplinkybių. Reikia išmokti atleisti ir suprasti, nes niekad nežinai, ar tu pats neatsidursi kaltinamojo vietoje. Štai tokias mintis man sukėlė "Paskutinė daina".

Mano mylimiausia autorė, kaip ir tikėjausi, neapvylė. "Pavojaus Endhauze" siužetas buvo nenuspėjamas ir įdomus, labai tiko atsotogų pradžiai, kada ir skaičiau šį romaną. Puaro nusprendžia padėti jaunai merginai, į kurios...

Mano mylimiausia autorė, kaip ir tikėjausi, neapvylė. "Pavojaus Endhauze" siužetas buvo nenuspėjamas ir įdomus, labai tiko atsotogų pradžiai, kada ir skaičiau šį romaną. Puaro nusprendžia padėti jaunai merginai, į kurios gyvybę jau keturis kartus pasikėsino nežinomas užpuolikas - taip prasideda knygos veiksmas. Kaip jis baigiasi?