"Silva rerum" pirmoje dalyje aprašomas barokinės Lietuvos bajorų Norvaišų šeimos gyvenimas - taip, būtent šitaip galima apibūdinti visą knygą. Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos augina dvynukus; būtent šie du vaikai,...

"Silva rerum" pirmoje dalyje aprašomas barokinės Lietuvos bajorų Norvaišų šeimos gyvenimas - taip, būtent šitaip galima apibūdinti visą knygą. Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos augina dvynukus; būtent šie du vaikai, vėliau išaugę į jaunuolius ir iš šeimos dvaro išsikraustę į Vilnių, "kurį jo nemėgstantieji vadino tiesiog dideliu kaimu", ryškiausios personos visame romane. Siužetas, na... neverta nei atpasakoti, nei ką - iš to jokios naudos.

Pati istorija būtų gal ir nieko, bet romano išdėstymas labai nepatiko. Sakiniai per ilgi, nutruksta mintis beskaitant. O norėjau perskaityti tikrai ilgai. Iš pradžių galvojau kaltas kompiuteris (skaičiau el versiją), tačiau pasiėmus popierinę knygą dar labiau nepatiks pradėjo...

UŽTAMSINTAS PARYŽIUS

Su Remarku jau seniai esu susipažinusi ir Triumfo arką, jau penktą jo knygą, į rankas ėmiau be jokio nerimo, kad knyga gali nepatikti ir, žinoma, neapsirikau. Sužavėjo kaip visad. Stiprūs dialogai,...

UŽTAMSINTAS PARYŽIUS

Su Remarku jau seniai esu susipažinusi ir Triumfo arką, jau penktą jo knygą, į rankas ėmiau be jokio nerimo, kad knyga gali nepatikti ir, žinoma, neapsirikau. Sužavėjo kaip visad. Stiprūs dialogai, platus gyvenimo vaizdavimas, ciniška ironija ir įtaigus antimilitarizmas susilieja į nuostabų kūrinį, aiškiai alsuojantį "remarkišku" stiliumi, kurio su niekuo nesumaišysi.

Šiame kūrinyje ypač stiprų įspūdį paliko dialogai. Po Silva Rerum pamačiau, kad romaną galima puikiai parašyti ir be dialogų, bet ši knyga vėl leido iš naujo pamilti juos, šį kartą turbūt brandžiau. Skaitai ir grožiesi tuo, kaip vystomas pokalbis, kaip puikiai galima atsikirsti ir kiek įdomių minčių pasisemti. Remarkas tikras dialogų meistras ir dauguma jo idėjų atsiskleidžia būtent per juos. Dėl to, kartais rodosi, kad tie dialogai perkrauti ir realiai žmonės taip nekalba. Bet paskui pagalvoji, o gal kalba? Kai turi ką pasakyti.

Vieni įdomiausių dialogų buvo tarp Raviko ir Morozovo, įdomių minčių jie besikalbėdami pažerti nepagailėdavo, o ir pati jų draugystė gana iškalbinga, juk vis dėl to rusas ir vokietis, nors istoriškai ir ideologiškai paversti priešais, buvo draugai ir juos siejo tvirta, tikra draugystė, o jų atsisveikinimo scena tikrai suspaudė širdį, turbūt net labiau nei su Žoana.

Labai užstrigo vienas epizodas, kai Ravikas kalbėjosi su viešbučio šeimininke jai keičiant paveikslus kambariuose. Vieni, senųjų gyventojų politinių vedlių atvaizdai buvo nugabenami į rūsį, o kiti, vėlei grįžtančių kadais palikti, pakabinami atgal. Tai nuostabiai iliustruoja, kad viskas periodiškai keičiasi ir vis tiek grįžta atgal, kad istorija kartojasi, kad politika ir kita su ja susijusi painiava paliečia visus, netgi pigaus viešbutuko buitį. O ir šiaip labai daug tiesioginių ir simbolinių prasmių ir prasmelių galima įžvelgti pasigilinus į pavardes ir kiek alegorišką pasakojimo būdą. O tai tik paveikslai. Puiki priemonė!

Štai taip, skaitant Triumfo arką mane aplankė šioks tos suvokimas apie Remarko pasakojimo būdą. Pagrindinis veikėjas ir jo istorija dažniausiai būna tik priemonė papasakoti daugybę dalykų, lyg gija, jungianti daug, rodos, nesusijusių dalykų, bet puikiai atskleidžiančių tą antimiliraristinę idėją, lyg langas, pro kurį žvelgi į to meto gyvenimą. Juk kartu su Raviko istorija papasakotas ir Rolandos, laukiančios kelių žmonių mirties, kad galėtų pradėti savo gyvenimą, istorijos fragmentas, pademonstruota ir vaikino, kuris prašė amputuoti daugiau kojos, kad galėtų gauti kuo daugiau draudimo pinigų, tragedija, abortai, pasikorę žmonės, kekšės, visko daug, bet po nedaug. Daugelis dalykų tiesiogiai beveik neturi įtakos pagrindinio veikėjo gyvenimui, o ir jis pats kartais net nublanksta tuose jį supančiuose epizoduose, bet visa ta raizgalynė puikiai perteikia atmosferą, o šį kartą ant Antro Pasaulinio karo slenksčio stovintį Paryžių.

"Paryžius užtamsintas. Paryžius. Tarsi būtų užgesinta pasaulio šviesa."

Paryžius. Svajonių, romantikos, grožio miestas. Tik ne šį kartą. Triumfo arkoje jis kažkoks abejingas, purvinas, gan nedraugiškas. Bet visgi tai lyg paskutinė taikos ir ramybės vieta Europoje, tai vis dar savotiška jos sostinė, kurios užtamsinimas, savotiškas pasidavimas, reiškia velniškai daug. Tarsi būtų užgesinta pasaulio šviesa, tarsi būtų duotas ženklas, kad pasaulis pasiduoda. Iš Paryžiaus.

"Meilė! Kiek telpa šitame žodyje! Čia ir švelniausias odos glotnumas, slaptingiausias sielos virpesys, elementariausias troškimas turėti šeimą ir sukrėtimas, patiriamas išgirdus apie mirtį, nesąmoningas gemalas ir Jokūbo grumtynės su angelu."

"Meilė ne tvenkinys, kur visada atsispindėtum. Ji turi lygumų ir upokšnių. Ir šlamšto, ir paskendusių miestų, ir aštuonkojų, ir audrų, ir dėžių, ir pilnų aukso, ir perlų. Bet perlai pačioj gelmėj."

Visapusiškas Remarko talentas šiame romane taip pat sužibėjo naujomis spalvomis. Sunku įsivaizduoti kažką, ko jis nesugebėtų vaizdingai ir jaudinančiai aprašyti. Čia pynėsi jausmingi, gilūs meilės aprašymai ir apmąstymai ir žiaurūs kankinimų epizodai, žmogžudystė. Meilė šį kartą buvo pačiame centre ir tokia jau komplikuota, kad vietomis net pikta darėsi. Daug nevilties, abejonių ir neišsipildžiusių svajonių, o jų aprašymai buvo kontrastingi, ilgi, kartais net chaotiški - tikras žodžių lietus ir tikrai išsiskyrė iš paprastai lakoniško Remarko pasakojimo stiliaus. Šiame romane Remarkas man pasirodė dar tamsesnis, pesimistiškesnis nei paprastai ir mano taip mylima jo ironija vertė nebe šypsotis, o pritariamai bet kreivai šyptelėti. O ir kankinimai pirmą kartą išlindo jo kūryboje ir turiu pasakyti nemažai šiurpuliukų kūnu paleido.

Neeilinis sugebėjimas taip palengva pinti pasakojimo giją ir ją galiausiai taip puikiai įrėminti - tikrasis Raviko vardas atskleistas pabaigoje, analogija tarp pirmo ir paskutinio Raviko ir Žoanos, kurios paveikslas beje irgi buvo prikaustantis, susitikimo. Keletas paskutiniųjų puslapių plūstelėjo tikra susižavėjimo banga tiesiai ant manęs.

Apskritai, Triumfo arka paliko įspūdį apie save kaip apie kažkokią brandesnę knygą, o apie Remarką kaip apie įvairiapusiškai talentingą kūrėją. Paliesdamas daugybę įvairių temų ir jas įdomiai plėtodamas jis lieka aktualus ir savitas, o į mano citatų rinkinuką priberia beveik du puslapius citatų.

Mano nuomone "Rumio dukra" per daug skambus pavadinimas šiai knygai. Pirmos kilusios mintys perskaičius romaną: "O tai kur tas Rumis? Ir kas jis toks?". Na taip, sutinku, jog šioje knygoje pagrindinis dėmesys turėjo būti...

Mano nuomone "Rumio dukra" per daug skambus pavadinimas šiai knygai. Pirmos kilusios mintys perskaičius romaną: "O tai kur tas Rumis? Ir kas jis toks?". Na taip, sutinku, jog šioje knygoje pagrindinis dėmesys turėjo būti skiriamas ne jam, o jo dukrai, bet knygos pavadinimas juk šiek tiek turėtų atitikti turinį, tuo labiau, kad Rumis buvo realus asmuo. Bent jau man skaitant apie realius žmones norisi sužinoti smulkmenų iš jų gyvenimo, o perskaičius šią knygą nieko nesužinojau. Net ir pagrindinė herojė nėra jo dukra, o tik auklėtinė, kurios gyvenimas nutrūksta vardan "kažko aukščiau". Apskritai visa knyga yra apie kažką, bet apie ką neaišku.

Apokalipsinis romanas, tikrai patiksiantis visiems The Walking Dead gerbėjams. O viskas prasidėjo nuo nekalto eksperimento, kuriame dalyvavo buvę kaliniai ir niekuo dėta mergaitė. Eksperimento baigtis - zombiai, pasirengę...

Apokalipsinis romanas, tikrai patiksiantis visiems The Walking Dead gerbėjams. O viskas prasidėjo nuo nekalto eksperimento, kuriame dalyvavo buvę kaliniai ir niekuo dėta mergaitė. Eksperimento baigtis - zombiai, pasirengę išnaikinti visą žmoniją ar bent jau Amerikos žemyną.

Nicholo Sparkso romaną "Paskutinė daina" skaičiau vasarą. Labai tinkamas metas tokiai knygai, nes joje ir aprašomi vienos vasaros įvykiai.

Ronė (Veronika) - išsiskyrusių tėvų dukra. Vasarą kartu su mažuoju broliu atvyksta...

Nicholo Sparkso romaną "Paskutinė daina" skaičiau vasarą. Labai tinkamas metas tokiai knygai, nes joje ir aprašomi vienos vasaros įvykiai.

Ronė (Veronika) - išsiskyrusių tėvų dukra. Vasarą kartu su mažuoju broliu atvyksta paviešėti pas tėtį. Ronei tai tikra kankynė, nes ji nekenčia savo tėvo už tai, kad jis juos paliko. Visgi Ronė nežino vieno dalyko: jos tėtis serga paskutine vėžio stadija.

Šio romano siužetas apima daugybę temų: pirmąją meilę, santykius su tėvais, finansinius skirumus tarp žmonių. Tai labai jautri knyga, paliečianti kiekvieną savo skaitytoją, priverčianti jį apmąstyti savo vertybes. Romanas atkreipia dėmesį ir į tai, kad gyvenimas nėra amžinas ir kiekvieną dieną reikia išnaudoti kuo geriau, nuveikti kuo daugiau ir neatidėlioti ko nors kitai dienai, savaitei, mėnesiui ar net metams. Gyventi reikia dabar. Taip pat nereikia kaupti pykčio, nes jis neatneša nieko gero, nereikia teisti žmonių, nes dažnai yra tau nežinomų aplinkybių. Reikia išmokti atleisti ir suprasti, nes niekad nežinai, ar tu pats neatsidursi kaltinamojo vietoje. Štai tokias mintis man sukėlė "Paskutinė daina".

Mano mylimiausia autorė, kaip ir tikėjausi, neapvylė. "Pavojaus Endhauze" siužetas buvo nenuspėjamas ir įdomus, labai tiko atsotogų pradžiai, kada ir skaičiau šį romaną. Puaro nusprendžia padėti jaunai merginai, į kurios...

Mano mylimiausia autorė, kaip ir tikėjausi, neapvylė. "Pavojaus Endhauze" siužetas buvo nenuspėjamas ir įdomus, labai tiko atsotogų pradžiai, kada ir skaičiau šį romaną. Puaro nusprendžia padėti jaunai merginai, į kurios gyvybę jau keturis kartus pasikėsino nežinomas užpuolikas - taip prasideda knygos veiksmas. Kaip jis baigiasi?

Artūro Heilio "Galutinę diagnozę" perskaičiau greitai. Ji buvo gan intriguojanti ir įdomi. Siužetas pasakoja apie kasdienį ligoninės gyvenimą, darbuotojus, ligonius ir jų tarpusavio ryšius. Tikrai verta knygą perskaityti...

Artūro Heilio "Galutinę diagnozę" perskaičiau greitai. Ji buvo gan intriguojanti ir įdomi. Siužetas pasakoja apie kasdienį ligoninės gyvenimą, darbuotojus, ligonius ir jų tarpusavio ryšius. Tikrai verta knygą perskaityti jeigu domina medicina. Visgi nepaisant to, kad skaityti buvo tikrai įdomu, ji nepadarė man ilgalaikio įspūdžio, greitai pasimiršo.

Tikras optimizmo ir šviesos gurkšnis bet kokio amžiaus skaitytojui - nuo ikimokyklinuko iki senjoro. Ir net rimtose "saviauklos" knygose nerasite tokių šaunių patarimų, KAIP SIEKTI SAVO SVAJONIŲ ! Ne tik svajoti, bet nebijoti...

Tikras optimizmo ir šviesos gurkšnis bet kokio amžiaus skaitytojui - nuo ikimokyklinuko iki senjoro. Ir net rimtose "saviauklos" knygose nerasite tokių šaunių patarimų, KAIP SIEKTI SAVO SVAJONIŲ ! Ne tik svajoti, bet nebijoti siekti, nors kartais jos atrodo sunkiai pasiekiamos.

Tai švedų rašytojų J.ir T. Wieslander sukurtos istorijos apie dvi drauges - karvę ir varną. Nuostabias iliustracijas sukūrė S.Nordgvist. Mamulė Mū ir yra toji - įrodanti, kad viskas yra pasiekiama net karvei: pasisupti supynėse, pasidaryti namelį medyje, imtis didžiojo tvarto tvarkymo, pasimerkti gėlių ir "skanauti" pavasarį, priimti draugus su jų trūkumais ir privalumais, padėti įgyvendinti jų svajones, švęsti Kalėdas miške prie didžiulės papuoštos eglės ar šokinėjant suplakti ūkininkui grietinėlės...

Tad jei nesugalvojate ką skaityti sau ar savo vaikui arba jaučiatės pavargę nuo neigiamų emocijų - iš aplinkos, iš ekrano, iš žiniasklaidos, jei sunkiai sekasi spręsti savo gyvenimo "kryžiažodžius", užsukite į biblioteką ar knygyną ir bent trumpam pasikvieskite pas save optimistę Mamulę Mū ir jos draugę Varną. Gausite šaunias "gyvenimo džiaugsmo" pamokas.

Mano skaityti į lietuvių k. išversti rinkiniai: "Mamulė Mū", "Mamulė Mū tvarkosi", "Mamulė Mū laipioja po medžius" ir "Mamulės Mū ir Varnos Kalėdos". Žinau, kad yra ir daugiau. Nepraleisiu !

Labai esu savimi nusivylusi. Neberandu motyvacijos iš širdies aprašyti patikusią knygą. Nesvietiškai graužia sąžinė! Bet ir šįkart, matyt, nepasitaisysiu. Gana lakoniškai ir glaustai pasisakysiu apie Peter Høeg knygą...

Labai esu savimi nusivylusi. Neberandu motyvacijos iš širdies aprašyti patikusią knygą. Nesvietiškai graužia sąžinė! Bet ir šįkart, matyt, nepasitaisysiu. Gana lakoniškai ir glaustai pasisakysiu apie Peter Høeg knygą "Dramblių prižiūrėtojų vaikai", kuri man padarė nežmoniškai didelį įspūdį. Manau, šis autorius gali tapti vienu iš mano mėgiamiausiu. Kodėl? Sunku atsakyti. Šioje knygoje buvo visko tiek daug, jog mano varganas protelis niekaip nesusigaudė, kaip įmanoma taip sugalvoti ir parašyti. Dar pastebėjau vieną dalyką, kuo knyga keistesnė ir galbūt absurdiškesnė, tuo labiau ji man patinka. Galbūt tai kokia nors pamišimo forma, nežinau! Žinau tik tiek, kad aš taip nesugalvočiau ir tai lemia mano susižavėjimą šiuo autoriumi.
O ir autorius neįprastas, sakyčiau... P. Høeg išbandė scenos meną, baletą, jūrininkystę, fechtavimąsi. Toks žmogus ir negali rašyti tiesiog įprastų knygų.
"Dramblių prižiūrėtojų vaikai" įtraukė ir nepaleido nuo pradžios iki galo. Rašytojas perteikė pasakojimą žaismingai ir ironiškai - taip kaip man patinka ir visiškai nuginklavo paslėpta simbolika. Dramblių knygoje nerasit, nevarkit ir neieškokit. Dramblys - tai kas yra tavyje, tavo esybė, siela. Ji labai didelė ir sunki. Su ja tvarkytis nelengva. Bet jei rasi bendrą kalbą su ja, matyt, rasi ir atsakymą į klausimus, dėl ko gyveni ir kas yra laimė.
Žodžiu, rekomenduoju perskaityti ir susipažinti su dramblių prižiūrėtojų vaikais bei kitais įspūdingais personažais ir jų istorijomis. Neperpasakosiu knygos siužeto, jei norėsite, paskaitysite anotaciją, bet nemanau, kad ji atspindės knygos esmę ir turinį. Šią knygą tiesiog būtina perskaityti ir pasisemti... žinojimo.

"Žemės gyventojus sudaro vienas trečdalis tokių, kurie ilgisi tų, kurie juos paliko, kitas trečdalis, kurie ilgisi to, kurio dar nesurado, ir paskutinis trečdalis, kurie turi tokį, kurio pa­prasčiausiai nevertina, kol juos palieka, ir tada jie staiga atsidu­ria pirmajame trečdalyje."

Tai pirma trilogijos dalis, kurioje Frank McCourt aprašo savo vargingą vaikystę. Tokią, kurios nenorėtų niekas. Tokią, kokią menkai gali įsivaizduoti tas, kuriam neteko to patirti. Jei visada turėjote ką valgyti, gyvenote...

Tai pirma trilogijos dalis, kurioje Frank McCourt aprašo savo vargingą vaikystę. Tokią, kurios nenorėtų niekas. Tokią, kokią menkai gali įsivaizduoti tas, kuriam neteko to patirti. Jei visada turėjote ką valgyti, gyvenote šiltuose namuose, o tėvai buvo dirbantys ir viską parnešdavo namo, vargu ar galėsite skaitydami patirti būtent tai, ką iš tiesų išgyveno Frenkis, jo broliai ir mama. Lygiai taip pat ir man tai buvo sunku įsivaizduoti. Prieš visą tą skurdą net nublanksta alkoholikas tėvas, neparnešantis pinigų į namus, o viską prageriantis baruose, po to vėlai grįžęs namo prikeliantis vaikus ir liepiantis jiems prisiekti absurdiškus dalykus. Kėlimasis naktimis taip tikrai nevargino kaip nuplyšę batai ir gurgiantys pilvai. Vaikystėje net nelabai ir gėda jaučiama dėl to, kokie jie yra, nes paprasčiausiai dar sunku suvokti tai. Tik augant, bręstant pamatai, kad kiti į tavo skarmalus žiūri net ne su gailesčiu, o su panieka, o pasisakyti, kad nieko nevalgei visą dieną tampa gėda ir nemalonu, jau nekalbant apie mamą, vaikštančią prašyti labdaros.

"Namuose gali trūkti arbatos ar duonos, bet mama ir tėtis visada sugeba apsirūpinti cigaretėmis..." (161 psl)

Tad Frenkis ir pasakoja savo istorija nuo pat mažų dienų iki subrendimo (berods 19-os metų). Kadangi pasakojama jo vardu, mes galime matyti viską iš vaiko perspektyvos. Juk visai kitaip pasakotų mama, tėvas, kaimynas ar koks giminaitis. Frank McCourt rašo įtikinamai, t.y. skaičiau ir jaučiau, kad viską pasakoja vaikas, o tai man atrodo taip sudėtinga - įsijausti į vaiko rolę. Juk jis dar daug ko nesuvokia, hiperbolizuoja nebūtinai tai, kas iš tiesų yra svarbu (pvz. kad ir tėvo alkoholizmas vaizduojamas taip kone atmestinai, kai kiekvienam, turėjusiam tokį tėvą, aišku, kad gyventi su tokiu būna tiesiog sunku, o namai tampa pragaru), apskritai, jei mamos pasakojimas priverstų tikriausiai ašaroti visą laiką, Frenkio žodžiai priverčia net nusijuokti ne kartą, nepaisant to, kad pati situacija yra siaubinga, visiškai niūri, tamsi ir, rodos, neturinti nė menkiausio išėjimo.

"Dažniausiai bepročiai į beprotnamį įvelkami jėga, bet ji vienintelė, kuri būna ištempiama jėga atgal pas savo penkis vaikus ir bokalų gėrimo čempioną." (134 psl)

Kad ir neįtraukė manęs ši knyga tiek, kiek tikėjausi (eh, tie lūkesčiai prisiskaičius daugybę nuostabių atsiliepimų ir kone įteigus sau, kad kas jau kas, bet ši knyga man taps gal net viena geriausių skaitytų), kad ir pabodo vietomis buvo pernelyg ištęsta ir nuobodoka, bet vis vien tai yra knyga, kuri nors truputį palies, o istorija privers susimąstyti, kad reikia džiaugtis, ką turime, ir kokių nelaimingų žmonių šiame gyvenime yra. Ir jie galbūt gyvena jums už sienos, kaimynystėje, galbūt prasilenkiate su jais eidami gatve ir nė nepamatote... O galbūt net nenorite pastebėti...

"Nežinau, kodėl ji visada pikta. Jos bute šilta ir sausa. Namuose yra elektra, už namo stovi nuosava išvietė. Dėdė Pa turi pastovų darbą ir kiekvieną penktadienį parneša namo uždarbį. Jis išlenkia kokį bokalą Pietinėje aludėje, bet niekada negrįžta namo dainuodamas apie ilgą liūdną Airijos istoriją." (291 psl)