Ironija: atsidurti kitoje intelekto tvoros pusėje.



Nuo pat vaikystės Čarlis prisimena troškęs būti protingu. Tai - protiškai atsilikusio vaiko, dabar - jaunuolio svajonė. Svajonė, kuri tampa realybe. Ilgai triūsę,...

Ironija: atsidurti kitoje intelekto tvoros pusėje.



Nuo pat vaikystės Čarlis prisimena troškęs būti protingu. Tai - protiškai atsilikusio vaiko, dabar - jaunuolio svajonė. Svajonė, kuri tampa realybe. Ilgai triūsę, ieškoję metodo, išbandę jį su peliuku, kurio vardas ir paminėtas knygos pavadinime - Aldžernonu, mokslininkai pasiūlo vienintelę ir pirmąją galimybę išbandyti jų sukurtą poveikį intelektui. Pakankamai paprastos operacijos dėka niujorkietis Čarlis tikisi patirti visus gyvenimo malonumus, staiga tapęs protingu.

Būti protingu - gera, malonu. Tačiau.... Įgytas protas nėra tolygus jausmų stabilumui, emocijų išraiškos, bendravimo gebėjimui. Žmogus, per trumpiausią laiką tapęs protingiausiu, nesugeba suvaldyti ne tik savo emocijų, tačiau, didžiausią problemą kelia jo aplinka: pažįstami, bendradarbiai, tie patys mokslininkai. Buvę artimieji - ignoruoja, jaučia priešiškumą, bei... mirtinai jo bijo. Ir protas to paveikti negali. Net ir būdamas protingas, Čarlis jaučia, jog vis dar yra pagrindinis "atrakcionas" net ir mokslininkų suvažiavime.

Ar žemo intelekto žmogus tampa žmogumi tik tapęs protingesniu? Ar tai, jog mes nežinome kas vyksta jo viduje, ką iš tiesų jis jaučia, ko trokšta, ir kodėl elgiasi būtent taip, daro jį žemesniu individu už "protinguosius"? Ar reikia įtikinėti (tyrinėti), jog ir žemo IQ žmonės turi savo jausmus, prisiminimus, tėvus, gyvenimą. Ar šie dalykai įgyjami tik su protu?

Knygoje per vieną žmogų, vieno žmogaus troškimą ir jo svajonės išsipildymą, parodomi keletas aspektų: proto galia asmeniniam gyvenimui patobulinti, galia jausmų išraiškai, visuomenės požiūris į menko proto asmenis, bendravimas darbinėje, asmeninėje aplinkoje su tokiu asmeniu, menko proto žmonių poreikiai (draugystei, bendravimui su priešingos lyties atstovais), šeimos santykiai - tėvų požiūris į savo apsigimėlį vaiką.... Būtent bendravimas su tėvais man paliko liūdniausią įspūdį: kai Čarlis nori susitikti savo tėvus, kurie jo atsisakė, ir jiems pasirodyti, jog pagaliau tapo toks, kokio jie norėjo, staiga tapo neįveikiama misija. Kartais skausminga suvokti, jog būti protingu yra per sunku.

Kas atsitinka, kai staiga viskas apsiverčia: menko proto asmuo tampa protingesnis už visus mus, kurie jo gailėjo, kurie tyčiojosi, kurie dėjosi jo draugais? Ar didžioji - protingoji (dabar buvusi protingoji) žmonijos dalis gebės priimti tokius pokyčius? Klausimą galima paversti visiška katastrofa - įsivaizduokite savo jausmus, jei staiga sliekai (arba ... (vieta fantazijai)) pasiskelbtų protingesniais už Homo sapiens.

Tai štai kaip žmogus ima save niekinti: jis supranta darąs blogai, bet neįstengia liautis. (p.128)

Dabar jie man atrodo visai kitokie, ir koks kvailys buvau, kad anksčiau žiūrėjau į profesorius kaip į proto milžinus. Jie tik žmonės - ir jie bijo, kad visas pasaulis tai sužinos. (p.116)

Šiai knygai iki galo suprasti ir tinkamai įvertinti man trūksta istorinių žinių apie to laikmečio situaciją Airijoje, tačiau vistiek labai patiko. Leidinys sudarytas iš neilgų atskirų apsakymų apie Dublino žmones, jų...

Šiai knygai iki galo suprasti ir tinkamai įvertinti man trūksta istorinių žinių apie to laikmečio situaciją Airijoje, tačiau vistiek labai patiko. Leidinys sudarytas iš neilgų atskirų apsakymų apie Dublino žmones, jų mąstyseną ir gyvenimą. Nors pateikiama realybė gerokai niūri ir liūdna, bet parašyta taip stipriai, kad dar ilgai gerklėje išlieka jos skonis. Personažai kažkiek priminė Lietuvą - visi nelaimingi, pilki, besiguodžiantys alkoholiu ir nusiraminantys smurtu, tempiantys nelaimingos kasdienybės naštą ir nedrįstantys kažko keisti. Labai nustebino, kad daugelis apsakymų prasideda neutraliai, galbūt net džiugiai ir staiga, paskutinėje pastraipoje išaiškėja ant žemės nuleidžianti tiesa. Todėl buvo labai įdomu skaityti, nors ir nelinksma.

Lengvai skaitoma knyga, kuriai perskaityti man užteko poros dienų. Priskirčiau ją kategorijai knygų, kurias galima skaityti kelionėje, prieš miegą ar tiesiog neturint ką veikti, nes siužetas labai paprastas, įtemptų scenų...

Lengvai skaitoma knyga, kuriai perskaityti man užteko poros dienų. Priskirčiau ją kategorijai knygų, kurias galima skaityti kelionėje, prieš miegą ar tiesiog neturint ką veikti, nes siužetas labai paprastas, įtemptų scenų nėra, rašytojos užmintos mįslės neintriguojančios. Tai knyga, kurios neverta turėti savo namų bibliotekoje, nes, nemanau, kad ateityje jūs norėsite ją dar kartą paskaityti. Reklamuoto įspūdingo, ryškaus siužeto egzotiškoje ir paslapčių kupinoje Šilko kelio kelionėje tikrai nebuvo. Gal tik dėl dvasinių žmogaus paieškų galėčiau padiskutuoti, buvo momentų, kai tai pradėjo "kabinti", bet ir vėl banalūs dalykai jas nugalėdovo ir paslėpdavo antrame plane.

Tai viena iš tų knygų, kurias skaitydamas nuolatos stebiesi, kad neseniai apie tai kalbėjai, apie tai galvojai, gal net tą patį sugalvojai. O nesugalvojai, pasirodo, nieko naujo, nes tai plačiai ištyrinėta ir apmąstyta buvo...

Tai viena iš tų knygų, kurias skaitydamas nuolatos stebiesi, kad neseniai apie tai kalbėjai, apie tai galvojai, gal net tą patį sugalvojai. O nesugalvojai, pasirodo, nieko naujo, nes tai plačiai ištyrinėta ir apmąstyta buvo jau prieš porą šimtų metų.

Esė nėra ilgas, pagrindinės idėjos paprastos ir lygiai taip pat neilgos. Tik Schiller'is pasistengė, kaip įprasta visiems, kurie imasi filosofinių minčių užrašymo, viską išdėstyti nuodugniai. Ir tuomet gaunasi šiek tiek painu, šiek tiek perkrauta ir nenuoseklu.

Tai, kokia gi yra pagrindinė idėja? Turime siekti to, kas nepasiekiama, būdais, kurie mums ne visada įkandami. Paprasta. Turime jėgą išsilaisvinimui ir protą, kuris mūsų jėgą suvaldo, tačiau tuo pačiu atima ir dalį laisvės. Tad privalome ugdyti savo estetiškąją pusę, kad viskas, kas geriausia prote ir laisvėje susijungtų. Paprasta.

Praprasta, nes siekti nėra sunku. Net jei žinai, kad nepasieksi.

Vertinimas 9.5/10

0.5 nugriebiau dėl trumpo. Tai tikrai viena iš tų knygų, kai norisi apsiverkt skaitant paskutinį sakinį. Knyga labai stipri. Pagrindinė herojė mergaitė keistu vardu - Plektrūda. Ji - tarsi iš kito...

Vertinimas 9.5/10

0.5 nugriebiau dėl trumpo. Tai tikrai viena iš tų knygų, kai norisi apsiverkt skaitant paskutinį sakinį. Knyga labai stipri. Pagrindinė herojė mergaitė keistu vardu - Plektrūda. Ji - tarsi iš kito pasaulio, todėl jai sunku susirasti draugų, bet regis jai jų ir nereikia. Ji užsidariusi savo pasaulėlyje viską mato pro kitą primės kampą. Ji balansuoja tarp noro numirti ir tarp noro šiam gyvenime daug nuveikti. Tai knyga, apie žmogų, kurio pasaulėžiūra nesutampa su aplinkinių, todėl iškyla klausimas : ar būti tokiam kaip visi ar eiti savu keliu?

Vertinimas: 7/10

Nors knyga labai išliaupsinta ir išgirta - nematau už ką tos liaupsės. Knygoje pasakojama apie mažą mergaitę, kuri blaškoma iš vienų namų į kitus, pagaliau atranda prieglobstį. Veiksmas knygoje verte...

Vertinimas: 7/10

Nors knyga labai išliaupsinta ir išgirta - nematau už ką tos liaupsės. Knygoje pasakojama apie mažą mergaitę, kuri blaškoma iš vienų namų į kitus, pagaliau atranda prieglobstį. Veiksmas knygoje verte verda, nestinga nei erotinių scenų, nei vietų kuriose norėtųsi nubraukti ašarą. Knyga rašoma tarsi dienoraštis, lengvai skaitoma, daug išgyvenimų dėl niekų, nerealistiški atvejai labiau primena fantazijas nei tikrovę. Tačiau be visa to, knyga įtraukianti, ir nors išliekamosios vertės ne per daugiausiai, lengvam atostogų pasiskaitymui - pats tas.

Vertinimas: 9/10

Tai stipri knyga. Nors lengvai skaitoma ir iš pradinių puslapių regis nuobodoka knyga, ji tikrai turi išliekamąją vertę. Tai knyga apie dukters ir motinos santykius, apie komplikacijas gyvenime ir apie meną...

Vertinimas: 9/10

Tai stipri knyga. Nors lengvai skaitoma ir iš pradinių puslapių regis nuobodoka knyga, ji tikrai turi išliekamąją vertę. Tai knyga apie dukters ir motinos santykius, apie komplikacijas gyvenime ir apie meną būti "kitokiu". Ši knyga taip pat atskleidžia nemažai socialinių problemų, kurios yra aktualios ir šiomis dienomis Knygoje istorijas viena su kita jungia vis pasirodantys gamtos peizažai, nuostabu, kaip paprastą apniukūsį vakarą galima paversti nuostabaus paveikslo dalimi.

Vertinimas 10/10

Lionginas Baliukevičius - vienas žymiausiu partizaninių kovų lyderis. Partizanu tapo labai jaunas, tad buvusios svajonės apie knygų rašymą iškeitė svajonė nors kartais nusiprausti. Tiesa pasakius, tai ne...

Vertinimas 10/10

Lionginas Baliukevičius - vienas žymiausiu partizaninių kovų lyderis. Partizanu tapo labai jaunas, tad buvusios svajonės apie knygų rašymą iškeitė svajonė nors kartais nusiprausti. Tiesa pasakius, tai ne pirmą kartą mano skaityta knyga, pirmą kartą ją paskolino draugas,o štai nesenai suvokiau, kad ją privalu turėti savo bibliotekoje.

Knyga žavi.

Ji įtraukia ir žavi bene vis kuo. Visų pirma, skaitytojas suvokia, kad čia pasakojama jo paties istorija, juk norint žinoti koks esi dabar - reikia žinoti, koks buvai vakar. Taip pat knygoje nemažai istorinių faktų, kurių nepaskaitysi istorijos vadovėliuose. Visi faktai ir įvykiai aprašyti detaliai ir jaunatviškai, juk partizanuo Dzūkui tuomet tebuvo vos 19. Jis pasakodamas apie bunkeriuose praleistas naktis, apie džiaugsmą nusimaudžius ir pilnas laimės kelnes, kai mergina nusišypso. Pasakoja, koks didis sielvartas apima praradus bendražygius ir už viso to slepiasi ryžtas - " Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jei mes nugalėjom mirtį" - sako Dzūkas.

Knyga nestora, autentiška, juk tai - dienoraštis.

Perskaičiau tikrai vertą dėmesio knygą. Joje aprašomas jaunos vergės mulatės Zaritės gyvenimas. Būdama paauglė, ji atiteko cukranendrių plantatoriui Tulūzui Valmorenui. Visas moters gyvenimas sukosi aplink šį žmogų. Ji...

Perskaičiau tikrai vertą dėmesio knygą. Joje aprašomas jaunos vergės mulatės Zaritės gyvenimas. Būdama paauglė, ji atiteko cukranendrių plantatoriui Tulūzui Valmorenui. Visas moters gyvenimas sukosi aplink šį žmogų. Ji gimdė ir augino vaikus, dirbo šeimininko namuose, tarnavo jo žmonoms, bet visada svajojo apie laisvę. Zaritė iškentėjo daug gyvenimo smūgių, tačiau visada išlikdavo tvirta. Jai padėdavo ją supančios stiprios moterys: kurtizanė Violeta, žolininkė Roza, virėja Selestina... Svarbus ir gilias šaknis turintis afrikiečių tikėjimas. Žiaurūs laikai aprašomi knygoje. Vergovės pančiai, prižiūrėtojų ir plantatorių žiaurumas, kova už laisvę bet kokiomis priemonėmis. Nesaugus gyvenimas ne tik vergams, bet ir jų šeimininkams, nuolatinė baimė dėl savo ir artimųjų gyvybės. Knyga lengvai skaitoma, nors dialogų ir nėra daug. Nepaisant skaudžios temos, romanas romantiškas, skaudi realybė persipina su gyvenimo idile. Perskaitykite, nesigailėsite.